Henrietta Lacks istorija: kaip HeLa ląstelės pakeitė mediciną ir sukėlė klausimų dėl sutikimo

Vizitas Baltimorėje

1951 metų sausio 29 dieną Henrietta Lacks atvyko į Johns Hopkins ligoninę Baltimorėje pajutusi darinių gimdos kaklelio srityje ir neįprastą savijautą. Artimieji iš pradžių svarstė apie nėštumą, nes ji neseniai buvo pagimdžiusi, tačiau tyrimai atskleidė gerokai rimtesnę diagnozę – gimdos kaklelio vėžį.

Tuo metu gydytojai paėmė du audinių mėginius: vieną iš, jų manymu, sveikos vietos, kitą – iš naviko. Pacientė nebuvo informuota, kad jos ląstelės taps ne tik diagnostikos, bet ir laboratorinių tyrimų medžiaga.

HeLa ląstelių fenomenas

Mėginiai pateko į tyrėjo George’o Otto Gey laboratoriją, kur iš naviko audinio buvo sukurta ląstelių linija, pavadinta HeLa pagal pirmąsias pacientės vardo ir pavardės raides. Ji tapo pirmąja plačiai naudojama „nemirtinga“ žmogaus ląstelių linija, gebančia daugintis ilgą laiką laboratorinėmis sąlygomis.

HeLa išskirtinumas siejamas su tuo, kad vėžinės ląstelės išvengia įprasto dalijimosi limito, kuris stabdo daugumos sveikų ląstelių dauginimąsi. Dėl to jos tapo patikimu įrankiu eksperimentams, kuriems reikėjo stabilios, greitai augančios žmogaus kilmės medžiagos.

Per dešimtmečius HeLa buvo naudojamos tiriant vėžį, virusines infekcijas, spinduliuotės poveikį, vaistų toksiškumą, ląstelių senėjimo mechanizmus, o taip pat ir kuriant bei tikrinant kai kurias vakcinų technologijas. Šios ląstelės prisidėjo prie standartizuotos laboratorinės praktikos, kai skirtingose šalyse galima lyginti panašių bandymų rezultatus, naudojant tą pačią biologinę medžiagą.

HeLa istorijoje yra ir neįprastas epizodas – ląstelės buvo siunčiamos į kosmosą, siekiant suprasti, kaip žmogaus ląstelės elgiasi mikrogravitacijos sąlygomis. Nors ne visos hipotezės pasitvirtino, tokie bandymai padėjo plėsti žinias apie ląstelių biologiją už Žemės ribų.

Sutikimas ir teisių klausimai

Henrietta Lacks mirė 1951 metų spalio 4 dieną, būdama 31 metų, o vėžys buvo išplitęs po visą organizmą. Vėliau, peržiūrint medicininius įrašus, buvo nurodoma, kad pirminės išvados dėl ligos tipo galėjo būti netikslios, o tikslesnė klasifikacija nustatyta tik po daugelio metų.

Jos ląstelės tapo pasaulinio masto mokslo priemone, tačiau nei ji, nei jos šeima ilgą laiką negavo aiškios informacijos apie tai, kaip plačiai audiniai buvo naudojami ir komercializuojami. Tai išryškino problemą, kuri šiandien laikoma bioetikos pamoka: paciento informuotas sutikimas, duomenų privatumas ir skaidrumas, kai biologinė medžiaga vėliau virsta mokslinių tyrimų ar verslo pagrindu.

Ilgainiui Henrietos šeima siekė pripažinimo, atsakomybės ir teisingumo, o kai kurie ginčai su biotechnologijų bendrovėmis baigėsi susitarimais, kurių sąlygos ne visada buvo viešos. Ši istorija paskatino platesnes diskusijas apie tai, kam priklauso žmogaus audiniai po jų paėmimo, kaip turėtų būti dalijamasi nauda ir kokias pareigas institucijos turi pacientui.

HeLa ląstelių linija iki šiol naudojama tūkstančiuose laboratorijų, tačiau pasakojimas apie Henriettą Lacks primena, kad už kiekvieno mėginio yra žmogus ir jo šeima. Tai viena ryškiausių XX amžiaus medicinos istorijų, vienu metu tapusi ir mokslo pažangos simboliu, ir perspėjimu apie etikos ribas.