Melasa – tirštas, tamsus sirupas, susidarantis gaminant cukrų iš cukrinių runkelių arba cukranendrių. Kaitinant augalų sultis ir iškristalizavus sacharozei, nuo kristalų atskiriamas likęs skystis – jame paprastai lieka daugiau mineralų nei rafinuotame cukruje.
Nors melasa neretai vadinama cukraus gamybos šalutiniu produktu, mitybos požiūriu ji gali būti įdomesnė alternatyva nei įprastas baltasis cukrus. Vis dėlto tai išlieka saldiklis, todėl svarbiausia – kiekis ir individualios sveikatos būklės įvertinimas.
Kas yra melasa ir kokių rūšių būna
Dažniausiai sutinkama runkelių arba cukranendrių melasa, kuri skiriasi skoniu ir aromatu. Cukranendrių melasa paprastai turi ryškesnį karamelės poskonį, o runkelių – žemiškesnį.
Maistingiausia dažnai laikoma vadinamoji blackstrap melasa – tai sirupas, gaunamas po pakartotinio virimo etapų, todėl jis būna tirštesnis ir mažiau saldus. Dėl gamybos ypatumų joje paprastai aptinkama daugiau mineralinių medžiagų nei šviesesnėse melasos rūšyse.
Nauda: mineralai, antioksidantai ir realūs lūkesčiai
Melasoje gali būti daugiau kai kurių mineralų, palyginti su rafinuotu cukrumi, todėl ji kartais minima kaip saldiklis su „pridėtine verte“. Dažniausiai išskiriami geležis, magnis, kalis, kalcis ir varis, taip pat B grupės vitaminai, nors tikslios reikšmės priklauso nuo rūšies ir gamintojo.
Viešojoje erdvėje kartais kartojamas teiginys, kad melasa gali padėti „stabdyti plaukų žilimą“. Moksliniai duomenys apie tokį poveikį yra riboti, tačiau žinoma, kad varis dalyvauja melanino sintezėje, o vario trūkumas gali būti susijęs su pigmentacijos pokyčiais.
Antioksidantų tema taip pat dažnai minima kalbant apie melasą, ypač cukranendrių kilmės. Antioksidantai maiste gali prisidėti prie oksidacinio streso mažinimo, tačiau tai nereiškia, kad saldiklis automatiškai tampa „sveiku“ produktu – bendras cukraus kiekis racione išlieka svarbiausias.
Kaip vartoti: arbatoje, kepiniuose ir marinatuose
Kasdienėje virtuvėje melasa dažniausiai naudojama kaip alternatyva cukrui: jos šaukštelis gali suteikti arbatai ar kavai sodresnį, karamelinį poskonį. Dėl intensyvaus skonio paprastai užtenka mažesnio kiekio nei cukraus.
Kepiniuose melasa ypač tinka meduoliams, imbieriniams sausainiams ir kitiems prieskoniniams desertams, nes padeda išlaikyti drėgnumą. Sūresniuose patiekaluose ji naudojama padažams, BBQ glazūroms ir marinatams, ypač paukštienai ar šonkauliukams.
Norint sumažinti pridėtinio cukraus suvartojimą, verta melasą vertinti kaip „retesnį priedą“, o ne kasdienį gėrimų saldiklį. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja riboti laisvųjų cukrų vartojimą ir siekti, kad jų kiekis neviršytų 10 proc. paros energijos, o papildomai naudinga taikyti ir 5 proc. ribą.
Kada melasos geriau vengti
Nors melasa turi mineralų, ji vis tiek yra daug angliavandenių turintis saldiklis ir gali kelti gliukozės svyravimų riziką. Sergantiems cukriniu diabetu ar turintiems ryškią insulino rezistenciją melasos vartojimą reikėtų aptarti su gydytoju ar dietologu.
Taip pat svarbu atsižvelgti į individualias sveikatos būkles, ypač jei yra inkstų funkcijos sutrikimų ir taikomi mitybos apribojimai dėl kalio ar kitų mineralų. Jei kyla abejonių, saugiausia laikytis principo, kad melasa – tai prieskonis, o ne maisto papildas.
Ši informacija yra edukacinė ir nepakeičia individualios gydytojo konsultacijos.
Šaltiniai:
https://www.who.int/publications/i/item/9789241549028
https://fdc.nal.usda.gov/fdc-app.html#/food-details/168833/nutrients
https://ods.od.nih.gov/factsheets/Copper-HealthProfessional/
Leave a Reply