Amarai – vieni dažniausių sodo kenkėjų, ypač vėlyvą pavasarį ir vasaros pradžioje, kai suaktyvėja jauni ūgliai. Juos išduoda susisukę lapai, lipni išskyrų plėvelė ant stiebų ir greitai silpstantys augalai, o ant lipnių išskyrų neretai įsikuria suodligės grybas.
Prieš griebiantis stiprių insekticidų, daugelis sodininkų pirmiausia renkasi švelnesnes priemones, kurios veikia kontaktiniu būdu. Svarbu suprasti, kad tokie purškalai naikina tik ten, kur patenka, todėl kruopštus nupurškimas, ypač apatinės lapų pusės, dažnai lemia rezultatą.
Kaip pasigaminti muilo purškalą?
Vienas populiariausių sprendimų – muilo tirpalas, kuris apgaubia amarus ir apsunkina jų kvėpavimą. Dažniausiai rekomenduojama apie 20 gramų tarkuoto bekvapio muilo ištirpinti 1 litre šilto vandens, gerai išmaišyti ir atvėsus supilti į purkštuvą.
Purškiant svarbu sudrėkinti pačius kenkėjus, o ne tik lapų viršų. Procedūrą paprastai tenka kartoti kas 2–3 dienas, kol amarų beveik nebelieka, nes dalis jų gali būti pasislėpę ūglių viršūnėse ar lapų raukšlėse.
Natūralios alternatyvos iš virtuvės
Profilaktikai dažnai pasitelkiami intensyvaus kvapo augalai, pavyzdžiui, česnakai ar svogūnai, nes jų kvapai gali mažinti amarų aktyvumą. Praktikoje naudojamas česnako užpilas: sutraiškomos 5 skiltelės, užpilama 500 mililitrų vandens, palaikoma apie parą, perkošiama ir purškiama.
Dar viena priemonė – švelnus dilgėlių užpilas, kuris gali veikti ir kaip lengvas augalų pastiprinimas. Dažniausiai imama apie 100 gramų šviežių dilgėlių, užpilama 1 litru vandens, palaikoma 24 valandas ir nukošta naudojama purškimui, stengiantis, kad mišinys nepradėtų fermentuotis.
Kai kurie sodininkai naudoja ir pieno mišinį: apie 100 mililitrų pieno sumaišoma su 400 mililitrų vandens. Teigiama, kad skystis ant paviršiaus sudaro ploną plėvelę, kuri gali trukdyti amarams kvėpuoti, tačiau šį variantą verta išbandyti mažesniame plote, kad įsitikintumėte, jog augalai nereaguoja neigiamai.
Kada purkšti, kad nepakenktumėte?
Kontaktiniai tirpalai geriausiai veikia, kai purškiama ryte arba vakare, kai saulė nebekaitina, o apdulkintojų aktyvumas mažesnis. Taip pat svarbu rinktis sausą ir ne vėjuotą dieną, nes lietus priemonę nuplauna, o vėjas mažina tikslumą ir gali nunešti purškalą ten, kur jo nereikia.
Lygiagrečiai verta stiprinti natūralią pusiausvyrą sode, nes amarus efektyviai kontroliuoja jų priešai, pavyzdžiui, boružės ir auksaakės. Joms palankią aplinką padeda kurti žydintys augalai ir įvairi augalų įvairovė, todėl vien purškimas be prevencijos dažnai duoda tik trumpalaikį efektą.
Jei amarų antplūdis kartojasi, verta įvertinti ir priežastis: per gausus tręšimas azotu skatina minkštų ūglių augimą, o tai amarams ypač patrauklu. Tokiais atvejais padeda subalansuotas tręšimas, reguliarus augalų apžiūrėjimas ir kuo ankstesnė reakcija, pastebėjus pirmuosius židinius.
Leave a Reply