Dilgėlių raugas daugeliui sodininkų yra pirmasis pasirinkimas pavasarį, nes jame gausu azoto, skatinančio lapijos ir ūglių augimą. Tačiau vasaros pradžioje, kai augalai pradeda žydėti ir megzti vaisius, azoto perteklius gali duoti priešingą efektą: vietoje derliaus auga lapai.
Tokiu metu dažniau pasirenkamas gyvokostas, nes jo lapuose paprastai sukaupta daugiau kalio nei azoto. Kalis svarbus žydėjimui, vaisių mezgimui, cukrų kaupimuisi ir augalo atsparumui karščiui bei sausrai, todėl kalio turintis tręšimas vasarą dažnai tinka geriau nei azotinis.
Kam gyvokostas tinka labiausiai?
Gyvokostu dažniausiai tręšiamos derančios daržovės, ypač pomidorai, paprikos, agurkai, cukinijos ir baklažanai. Sode jis praverčia uogakrūmiams, pavyzdžiui, avietėms, serbentams, šilauogėms, taip pat braškėms ir vaismedžiams, kai formuojasi vaisiai.
Žydinčioms dekoratyvinėms kultūroms kalis taip pat aktualus, todėl gyvokosto užpilai dažnai naudojami rožėms, hortenzijoms ir kitoms gausiai žydinčioms gėlėms. Vis dėlto tręšimą verta derinti su dirvožemio būkle, nes per dažnas maitinimas gali išbalansuoti maisto medžiagų santykį.
Kada geriau šio tręšimo vengti?
Gyvokosto trąšos ne visada yra universalios. Daržovėms, kurios auginamos dėl lapų ar šaknų, per didelis kalio kiekis gali skatinti ankstyvą žydėjimą ir mažinti derliaus kokybę, todėl su salotomis, špinatais ar morkomis tręšti reikėtų itin atsargiai.
Taip pat verta prisiminti ankštines kultūras, pavyzdžiui, žirnius ir pupas: jos pačios geba apsirūpinti azotu per simbiozę su dirvožemio bakterijomis. Stipresni kalio tirpalai gali sutrikdyti kitų elementų pasisavinimą, todėl geriau rinktis švelnesnį, subalansuotą tręšimą.
Gyvokosto koncentratas be vandens
Vasarą populiarėja tirštesnis gyvokosto koncentratas, kai lapai ir stiebai suslegiami inde be vandens, o sultys išsiskiria pačios. Tokia priemonė patogi, kai trąšą norisi laikyti mažesniame tūryje, pavyzdžiui, balkone ar šiltnamyje.
Žaliava dažniausiai pjaunama žydėjimo laikotarpiu, kai lapuose būna daugiau augalui svarbių medžiagų. Indą laikant pavėsyje po kelių savaičių gaunamas tamsus, stipraus kvapo skystis, kurį patogu supilti į sandarų stiklinį butelį ir laikyti vėsiai.
Tokio koncentrato tiesiogiai ant augalų pilti nereikėtų, nes jis gali nudeginti šaknis ar lapus. Praktikoje dažnai taikomas skiedimas vandeniu, kad tirpalas būtų silpnos arbatos spalvos, o tręšiama ne ant stiebo, o aplink šaknų zoną, ypač žydėjimo ir derėjimo metu.
Purškiant per lapus poveikis paprastai juntamas greičiau, tačiau ir čia būtinas skiedimas bei atsargumas: purkšti rekomenduojama vakare arba apsiniaukusią dieną, kad saulė nenudegintų lapų. Svarbu suprasti, kad tai yra trąša, o ne augalų apsaugos priemonė nuo ligų ar kenkėjų.
Norint turėti žaliavos visą sezoną, gyvokostą galima auginti sode: jis mėgsta derlingą, drėgnesnę dirvą ir pakelia pusšešėlį. Kad augalas neplistų savaime, sodininkai dažnai renkasi mažiau plintančias veisles ir reguliariai nukerpa žiedynus prieš subrandinant sėklas.
Leave a Reply