Kodėl svarbu šalinti peržydėjusius žiedus?
Peržydėjusios rožės ant krūmo nėra tik estetinė problema. Kai žiedlapiai nukrenta, rožė pradeda formuoti vaisių ir sėklas, o tam nukreipia didelę dalį sukauptos energijos.
Pašalinus peržydėjusį žiedą dar prieš susiformuojant vaisiui, augalas paprastai greičiau nukreipia jėgas į naujų pumpurų ir šoninių ūglių auginimą. Dėl to ypač pakartotinai žydinčios veislės dažnai suformuoja antrą žydėjimo bangą tame pačiame sezone.
Praktinė nauda dar ir ta, kad nuvytę žiedlapiai, ypač drėgnu oru, gali tapti terpe grybinėms ligoms. Reguliariai tvarkant krūmą sumažėja rizika, kad ant augalo ilgai laikysis puvinio ar dėmėtligės židiniai.
Kurių rožių geriau nekirpti?
Ne visoms rožėms peržydėjusių žiedų šalinimas duoda tą patį efektą. Vieną kartą per sezoną žydinčios rožės, įskaitant dalį istorinių veislių ir kai kurias vijoklines rambler tipo rožes, dažnai krauna žiedus ant praėjusiais metais susiformavusių ūglių.
Tokiems krūmams peržydėjusių žiedų pašalinimas paprastai nesukelia antro žydėjimo, todėl tai labiau tvarkymo, o ne žydėjimo skatinimo sprendimas. Jei tikslas yra išlaikyti natūralų dekoratyvumą, kartais pakanka tik minimaliai pašalinti pažeistas dalis.
Taip pat verta pagalvoti, ar rožė auginama dėl dekoratyvių vaisių. Erškėčių grožis rudenį ir žiemą ypač ryškus tokiose rūšyse kaip raukšlėtalapė rožė ar paprastasis erškėtis, todėl intensyvus žiedų šalinimas gali sumažinti vaisių kiekį.
Kur tiksliai daryti pjūvį?
Peržydėjusius žiedus patikimiausia šalinti sekatoriumi, o ne nulaužiant pirštais. Laužymas dažniau pažeidžia audinius, o ant ūglio gali likti ilgas be lapų ruožas, iš kurio naujas augimas būna silpnesnis.
Dažna sodininkystės praktika yra kirpti virš pirmojo ar antrojo gerai išsivysčiusio penkialapio lapo, skaičiuojant nuo ūglio viršaus. Būtent ties tokiu lapu dažnai būna stipresnis miegantis pumpuras, iš kurio gali išaugti naujas žydintis ūglis.
Pjūvį verta daryti švariu, aštriu įrankiu ir šiek tiek įstrižai, kad ant žaizdos neužsistovėtų vanduo. Jei krūmas turi ligų požymių, sekatorių rekomenduojama dezinfekuoti, kad infekcija nebūtų pernešama kitiems augalams.
Vien tik nugenėjimo nepakanka, jei rožė patiria sausros stresą. Karščių metu laistyti geriau rečiau, bet gausiai, kad vanduo pasiektų gilesnį dirvos sluoksnį ir skatintų šaknų augimą.
Vandens srovę patartina nukreipti į dirvą prie krūmo, o ne ant lapų, nes ilgai drėgstantys lapai sudaro palankesnes sąlygas grybinėms ligoms. Daugeliui rožių praktikoje orientyras yra apie 10 litrų vandens vienam krūmui kas kelias dienas, tačiau tikslus poreikis priklauso nuo dirvos ir oro.
Po pirmosios gausios žydėjimo bangos rožės neretai būna išnaudojusios dalį maisto medžiagų atsargų. Vasarą dažniau renkamasi trąšas, kuriose vyrauja kalis ir fosforas, nes jos siejamos su žydėjimo palaikymu ir ūglių tvirtumu.
Azotas skatina lapijos augimą, todėl jo perteklius antroje vasaros pusėje gali būti rizikingas: jauni ūgliai nespėja sumedėti ir tampa jautresni šalnoms. Dėl to praktikoje azotinės trąšos dažniausiai ribojamos iki maždaug liepos vidurio, o vėliau daugiau dėmesio skiriama fosforui ir kaliui.
Dar vienas svarbus aspektas yra dirvos reakcija ir mikroelementai. Rožės geriau pasisavina maisto medžiagas, kai dirvos pH yra apie 6,0–6,5, o magnio trūkumas dažnai pasireiškia lapų pašviesėjimu tarp gyslų.
Leave a Reply