Vasarą avietynuose dažnai pasirodo gausybė šakninių atžalų – naujų ūglių, išaugusių iš negiliai dirvoje esančių šaknų pumpurų. Jos gali išlįsti ne tik eilėje, bet ir vejoje ar takeliuose, net kelių metrų atstumu nuo krūmo.
Dalis atžalų reikalinga, nes būtent iš jų susiformuoja būsimi derantys stiebai. Tačiau kai ūglių per daug, jie pradeda konkuruoti dėl šviesos, vandens ir maisto medžiagų, todėl derantys stiebai silpnėja, o uogos dažniau būna smulkesnės.
Per tankiame avietyne ilgiau laikosi drėgmė ir blogiau cirkuliuoja oras, todėl didėja grybinės kilmės ligų rizika. Tokiose sąlygose lengviau plinta pilkasis puvinys, aviečių ūglių džiūtis ir antraknozė, o pažeisti stiebai paprastai duoda menkesnį derlių.
Kaip vasarą retinti avietes
Retinimo principas priklauso nuo to, kokias avietes auginate. Vasarinių aviečių derlius formuojasi ant antramečių stiebų, o rudeninės, dar vadinamos pakartotinai derančiomis, dera ant tų pačių metų ūglių.
Vasarinėms avietėms nuo gegužės pabaigos iki birželio verta išretinti šių metų ūglius, kai jie pasiekia maždaug 30 centimetrų aukštį. Praktikoje dažniausiai paliekami stipriausi ūgliai kas 10–15 centimetrų, kad eilė išliktų siaura ir gerai vėdinama.
Nuėmus vasarinių aviečių derlių, senus, jau derėjusius stiebus patartina išpjauti kuo arčiau žemės. Tokiu būdu krūmas energiją nukreipia į jaunus ūglius, kurie derės kitą sezoną, o avietyne sumažėja ligų židinių.
Rudeninėms avietėms vasarą paprastai užtenka minimalios intervencijos – retinama tik tuomet, kai kerai akivaizdžiai per tankūs. Pagrindinis šių aviečių genėjimas dažniausiai atliekamas žiemos pabaigoje, kai ūgliai nukerpami prie pat žemės, kad pavasarį atželtų nauji.
Kaip saugiai pašalinti atžalas
Atžalos, išaugusios už eilės ribų, dažnai kelia baimę, kad jas šalinant bus pažeistos pagrindinės šaknys. Dažniausiai atžala su krūmu susijungia plonu horizontaliu šaknies segmentu, todėl ją galima atskirti neardant pagrindinės šaknų masės.
„Darbui pasiruoškite aštrų kastuvą arba sekatorių ir mūvėkite storas pirštines, nes aviečių stiebai dygliuoti. Įrankius nuvalykite prieš pjovimą ir po jo, kad neplatintumėte ligų tarp krūmų“, – rekomenduoja sodininkystės specialistai.
Pirmiausia atidengkite atžalos pagrindą nuardydami ploną dirvos sluoksnį. Tuomet kastuvą įsmeikite vertikaliai tarp atžalos ir eilės ir perkirpkite jungiamąją šaknį, pjūvį darydami arčiau atžalos, maždaug 10 centimetrų atstumu nuo stiebo.
Jaunas, dar minkštas atžalas geriausia šalinti nedelsiant, kol jos nespėjo sustiprėti ir įsišaknyti. Ūglių nereikėtų rauti staigiu trūktelėjimu prie pat kero, nes taip didėja rizika nuplėšti dalį pagrindinių šaknų.
Išpjautas atžalas iš avietyno būtina surinkti. Jei ant stiebų matyti dėmės, džiūstantys viršūnėliai ar kiti ligų požymiai, tokios augalinės atliekos neturėtų keliauti į kompostą, nes ligų sukėlėjai gali išlikti ir vėliau grįžti į sodą.
Kaip sumažinti atžalų ateityje
Patikimiausias būdas – reguliariai pašalinti kiekvieną naują ūglį, kuris išlenda už numatytos eilės, kol jis mažas. Nuosekliai prižiūrint avietyną, atžalų gausa paprastai mažėja, o krūmai tampa lengviau valdomi.
Ilgalaikiam sprendimui kai kurie sodininkai renkasi šaknų barjerą, įkasamą vertikaliai aplink avietes 30–40 centimetrų gyliu. Kadangi aviečių šaknys dažniausiai auga negiliai, tokia priemonė padeda pristabdyti jų plitimą į šonus.
Sveikas ir gerai įsišaknijusias atžalas galima panaudoti naujai eilei suformuoti, tačiau geriausiai jos prigyja ramybės laikotarpiu, rudenį arba žiemos pabaigoje. Vasarą persodinant, augalai dažniau patiria stresą dėl karščio ir drėgmės trūkumo.
Leave a Reply