Amarai – vieni dažniausių ir greičiausiai plintančių sodo kenkėjų, galintys per kelias dienas nualinti daržoves, gėles ar vaiskrūmius. Jie siurbia augalų sultis, todėl ūgliai silpsta, lapai ima raitytis, o žiedai ir vaisiai gali nebesivystyti. Dažnai tai tampa ir kitų bėdų pradžia, nes amarai perneša augalų virusus.
Pirmieji požymiai paprastai matomi ant jauniausių augalo dalių: lapai susisuka, nauji ūgliai atrodo deformuoti, augalas tarsi sustoja augti. Šalia pažeistų vietų neretai suaktyvėja skruzdėlės – jos „globoja“ amarus dėl saldžių išskyrų ir padeda jiems plisti po augalą.
Kodėl amarai taip greitai atsiranda?
Amarams palankios šiltos, drėgnos sąlygos, todėl jų protrūkiai dažni vasaros pradžioje ir per karščių bangas, kai augalai patiria stresą. Kenkėjai gali būti atnešami vėjo, patekti su naujais augalais arba persikelti nuo kaimyninių augalų.
Prisidėti gali ir sodo priežiūros klaidos. Viena dažniausių – per gausus tręšimas azotu: augalas ima leisti daug minkštų, sultingų ūglių, kurie amarams yra lengviausias taikinys. Dėl to geriau laikytis subalansuoto tręšimo ir neperlenkti lazdos siekiant greito augimo.
Natūrali prevencija: sąjungininkai sode
Ilgalaikė strategija prasideda nuo prevencijos: sode verta sudaryti sąlygas natūraliems amarų priešams. Boružės, auksavabaliai, žiedmusės ir auslindos minta amarais įvairiose jų vystymosi stadijose, todėl gali reikšmingai sumažinti jų populiaciją.
Kad šie naudingi vabzdžiai užsilaikytų, svarbu vengti plataus veikimo cheminių purškimų, ypač žydėjimo metu. Taip pat padeda paprastas sprendimas – vandens girdykla: į negilią lėkštelę įpilkite vandens ir įdėkite akmenukų, kad vabzdžiai galėtų saugiai atsigerti.
Šaukštelis prieskonio ir naminis purškalas
Jei amarai jau matomi, pirmiausia verta rinktis švelnesnes priemones, kurios mažiau kenkia aplinkai. Praktikoje sodininkai dažnai naudoja purškalus su prieskoniais, pavyzdžiui, cinamonu: šaukštelį cinamono galima ištirpinti šiltame vandenyje, mišinį nukošti ir juo nupurkšti pažeistas vietas. Tokie tirpalai gali padėti atbaidyti kenkėjus ir pristabdyti jų plitimą, tačiau poveikis priklauso nuo situacijos ir reikia kartoti.
Purškimą svarbu atlikti reguliariai, ypač po lietaus, nes priemonė nusiplauna. Taip pat būtina kruopščiai apipurkšti ne tik viršutinę lapų pusę, bet ir apatinę, kur amarai dažniausiai slepiasi ir dauginasi.
Purkšti geriausia vakare, kai aktyvumas sode sumažėja ir mažesnė rizika pakenkti naudingiems vabzdžiams. Jei užkrėtimas didelis, gali tekti derinti kelias priemones: pašalinti labiausiai pažeistus ūglius, sumažinti azoto trąšų kiekį ir skatinti natūralius amarų priešus.
Leave a Reply