Hedelfingeno trešnė: sena, bet vertinama
Hedelfingeno trešnė yra sena europinė veislė, vertinama dėl labai didelių, tamsių ir saldžių vaisių. Dėl ryškaus skonio ji dažnai auginama ne tik šviežiam vartojimui, bet ir sultims, uogienėms bei kompotams.
Įprastai derlius sunoksta liepos viduryje, o prinokę vaisiai būna tamsiai raudoni, neretai beveik juodi. Didesnio derliaus metais šakos gali smarkiai apsunkti, todėl verta iš anksto pasirūpinti atramomis.
Kodėl ši veislė ne visiems
Ši trešnė dažniausiai nėra savidulkė, todėl vieno medžio sode paprastai nepakanka. Kad užmegztų stabilų derlių, netoliese turi augti kita tuo pačiu metu žydinti trešnė, kuri atliktų apdulkintojo vaidmenį.
Veislė geriausiai jaučiasi saulėtoje, nuo vėjų apsaugotoje vietoje, nes žiedai ir jauni ūgliai gali nukentėti nuo vėlyvų šalnų. Šaltesnėse vietovėse reikėtų rinktis šiltesnį sklypo kampą ir vengti duburių, kur kaupiasi šaltas oras.
Sodinimas, laistymas ir genėjimas
Tinkamiausia dirva yra derlinga, humusinga ir laidi vandeniui, o užmirkimas šaknims gali tapti didžiausia problema. Sodinant svarbu gerai palaistyti ir suformuoti nedidelę lėkštę aplink kamieną, kad vanduo nenubėgtų į šalis.
Pirmą sezoną po pasodinimo laistymas tampa kritinis, ypač per sausras, nes jaunas medis dar neturi gilaus šaknyno. Vėliau trešnės trumpas sausras pakelia lengviau, tačiau ilgesnių karščių metu geriau laistyti rečiau, bet gausiau.
Genėjimas paprastai atliekamas ankstyvą pavasarį, kai sumažėja stiprių šalčių rizika, o pirmaisiais metais pakanka lengvai formuoti lają. Po derliaus, vasarą, tikslinga pašalinti pažeistas, džiūstančias ar susikryžiavusias šakas, kad medis būtų geriau vėdinamas.
Dar vienas svarbus niuansas yra vaisių trūkinėjimas užsitęsus liūtims, nes trešnės per greitai prisigeria vandens. Tokiais metais padeda laiku skinti prinokusius vaisius ir nepalikti jų ant šakų per ilgai.
Leave a Reply