Jei pomidorų krūmai gausiai žydi, bet po kelių dienų žiedai nudžiūsta ir nukrenta, dažniausiai problema slypi ne ligose, o auginimo sąlygose. Pomidorai yra savidulkiai, tačiau jiems vis tiek būtina tinkama temperatūra, drėgmė ir oro judėjimas, kad žiedadulkės sėkmingai pasiektų piestelę.
Praktikoje žiedų kritimą dažniausiai sukelia keli veiksniai vienu metu: karščio ir vėsumos šuoliai, per didelė oro drėgmė šiltnamyje, netolygus laistymas ir per azotu persotintas tręšimas. Dėl streso augalas „taupo jėgas“ ir atsisako dalies žiedų, kad išgyventų.
Temperatūra ir drėgmė: kritinis derliaus langas
Pomidorų apdulkinimui palankiausia, kai temperatūra laikosi maždaug nuo 18 iki 30 laipsnių. Kai viršija 30 laipsnių, žiedadulkės gali prarasti gyvybingumą, o kai nukrenta žemiau 18 laipsnių, jos prasčiau išbyra iš dulkinės, todėl žiedai lieka neapdulkinti.
Ne mažiau svarbūs ir staigūs paros svyravimai, kai dieną šiltnamyje tvyro karštis, o naktį smarkiai atvėsta. Tokie kontrastai pomidorams yra aiškus streso signalas, todėl žiedai gali kristi dar iki vaisių mezgimo.
Oro drėgmė dažnai tampa „nematomu kaltininku“ šiltnamiuose ir tuneliuose. Kai ji per didelė, žiedadulkės sulimpa ir neišbyra, o apdulkinimas tampa atsitiktinis, net jei žiedai atrodo sveiki.
Ką daryti šiltnamyje, kad žiedai virstų vaisiais?
Lauke vėjas dažnai atlieka apdulkinimo darbą, bet šiltnamyje oras neretai būna beveik nejudrus. Dėl to žiedadulkėms sunkiau patekti ten, kur reikia, ir žiedynai gali likti tušti.
Vienas paprasčiausių veiksmų žydėjimo metu yra kasdien labai švelniai supurtyti žiedyną ar stiebą, kad žiedai lengvai sudrebėtų. Tyrimai rodo, kad tokios vibracijos gali padidinti vaisių užmezgimą ir pagerinti derliaus kokybę, ypač kai drėgmė nėra per didelė.
Dar viena būtina sąlyga yra reguliarus vėdinimas. Atvėrus orlaides ar duris lengviau suvaldyti karštį, sumažinti drėgmę ir sukurti minimalų oro judėjimą, kuris padeda apdulkinimui.
Laistymas ir tręšimas: dažniausios klaidos
Nelygus laistymas yra viena dažniausių priežasčių, kodėl pomidorai meta žiedus. Augalai blogai toleruoja situaciją, kai kelias dienas būna sausa, o vėliau vienu kartu gausiai „užliejama“ vandeniu.
Patikimiau veikia reguliarus, gilesnis laistymas, kai vanduo patenka į šaknų zoną, o ne tik sudrėkina paviršių. Dažnai rekomenduojamas ritmas yra du gausūs laistymai per savaitę, o vienam augalui gali reikėti apie 2–3 litrų vandens, priklausomai nuo dirvos ir karščio.
Laistyti geriausia ryte ir tiesiai prie šaknų, nešlapinant lapų, nes tai mažina grybelinių ligų riziką. Jei šiltnamyje karšta, papildomas mulčiavimas taip pat padeda stabilizuoti drėgmę ir mažina streso šuolius.
Jei krūmas vešlus, lapų daug, o vaisių mažai, verta įvertinti tręšimą. Azoto perteklius skatina žalios masės augimą, tačiau gali silpninti žydėjimą ir vaisių mezgimą, todėl žydėjimo metu svarbesni tampa fosforas ir kalis.
Fosforas prisideda prie žiedų formavimosi, o kalis svarbus vaisių augimui ir nokimui. Taip pat reikšmingi mikroelementai, ypač boras, kurio trūkumas gali pabloginti apdulkinimą, net jei kitos sąlygos atrodo tinkamos.
Galiausiai svarbu ir derliaus nuėmimo ritmas. Jei ant krūmo ilgai paliekama daug prinokusių pomidorų, augalas daugiau energijos skiria jiems išmaitinti, todėl nauji žiedai gali formuotis lėčiau, o dalis jų nukrenta.
Trumpai tariant, žiedų kritimas dažniausiai reiškia ne nuosprendį derliui, o signalą, kad reikia stabilizuoti sąlygas. Suvienodinus laistymą, suvaldžius šiltnamio temperatūrą ir drėgmę bei pakoregavus tręšimą, pomidorai dažnai per kelias dienas vėl pradeda sėkmingai megzti vaisius.
Leave a Reply