Vis dažniau klausytojams kyla jausmas, kad nauji hitai skamba kaip jau girdėti. Danų muzikologas Carlas Martinas teigia radęs vieną iš paaiškinimų: itin plačiai paplitusią keturių natų melodinę schemą, kuri kartojasi skirtingų žanrų kūriniuose.
Šią pasikartojančią struktūrą jis pavadino Gen Alfa melodija, nes ypač daug ją naudojančių dainų pasirodė 2010-aisiais. Pasak tyrėjo, schema girdima tiek popmuzikoje, tiek roke ar elektroninėje šokių muzikoje, o ją naudoja atlikėjai iš skirtingų šalių.
Martinas pasakoja, kad dėsningumą pastebėjo klausydamasis populiariosios muzikos iš įvairių regionų ir pradėjo rinkti pavyzdžius. Iš pradžių sąraše atsidūrė apie 500 kūrinių, vėliau jis jį susiaurino iki 72 dainų, kuriose, jo vertinimu, kartojamas tas pats melodinis karkasas.
Kuo išsiskiria ši schema?
Muzikologas aiškina, kad melodija paremta keturiomis vadinamosiomis atraminėmis natomis, išdėstytomis dviejose trumpose frazėse. Kitos natos, priklausomai nuo aranžuotės ir stiliaus, tarsi užpildo tarpus, tačiau kulminacijos dažnai grįžta į tas pačias atramas.
Tokį principą lengva pritaikyti labai skirtingose dainose, nes jis veikia kaip universali pasakojimo forma muzikoje. Pirmoje dalyje sukuriama įtampa arba klausimas, o antroje pateikiamas aiškesnis išrišimas, todėl melodija klausytojui atrodo pažįstama ir lengvai įsimenama.
„Niekada nemačiau konkrečios melodijos, kuri populiariojoje muzikoje būtų taip plačiai naudojama“, – sakė Carlas Martinas.
Pasak jo, ši schema turi ir emocinį efektą: ji dažnai skamba švelniai liūdnai, todėl natūraliai tinka dainoms apie išsiskyrimą, nostalgiją ar vidinę įtampą. Būtent tokios temos popmuzikoje nuolat grįžta, o tai skatina vis naujus tos pačios melodinės logikos panaudojimus.
Kodėl dėl to nekyla masinių bylų?
Nors panašumai kai kam gali priminti plagijavimo istorijas, Martinas pabrėžia, kad dažnai kalbama ne apie įrašo kopijavimą, o apie idėjos perėmimą. Muzikos praktikoje tai artima interpoliacijai, kai pasiskolinamas melodinis motyvas ar jo kontūras, bet jis atliekamas ir įrašomas iš naujo.
Tokie sutapimai ne visada būna sąmoningi: dainų autoriai gali per daugelį metų įsiminti tam tikrą melodinį judėjimą vien dėl nuolatinio kartojimosi populiariojoje kultūroje. Vėliau, kurdami naują kūrinį, jie gali atkurti panašią schemą net neidentifikuodami konkretaus šaltinio.
Muzikologas primena, kad vadinamoji Gen Alfa melodija yra senesnė už pačią kartą, kurios vardu pavadinta. Vienu iš ankstyvesnių pavyzdžių jis mini „The Beatles“ 1965 metais išleistą dainą „It’s Only Love“, o panašių posūkių tyrėjai ir klausytojai ieško dar ankstesnėje klasikinėje muzikoje.
Ekspertai pažymi, kad popmuzikoje pasikartojimai nėra išimtis: ribotas natų skaičius, populiarūs akordų deriniai ir trumpų, lengvai įsimenamų motyvų paklausa sukuria terpę, kurioje panašūs sprendimai kartojasi. Skirtumą dažnai lemia ne vien melodija, o atlikimas, harmonija, ritmas, prodiusavimas ir dainos struktūra.
Leave a Reply