CP v2

Tag: Autorių teisės

  • Japonijos bukinistai sunerimo: kas masiškai šluoja senas knygas ir ar tai skirta DI mokymui?

    Japonijos naudotų knygų parduotuvės pastaruoju metu susidūrė su neįprastu reiškiniu: nežinomi pirkėjai pradėjo masiškai užsakinėti senus leidinius, o kai kurių užsakymų apimtys skaičiuojamos tūkstančiais ar net dešimtimis tūkstančių knygų. Prekeiviai sako, kad užklausos kartojasi itin reguliariai, todėl daliai jų tai kelia įtarimų.

    Viena Tokijo parduotuvė, anot vietos žiniasklaidos, vienu adresu pardavė daugiau nei 1 000 knygų. Kiti knygynai mini, kad dalis siuntų keliauja per logistikos centrus, o galutinio gavėjo nustatyti nepavyksta, nes užsakymai pateikiami per tarpininkus.

    Perka ne romanus ir ne mangą

    Pardavėjai pabrėžia, kad dažniausiai šluojami ne populiarieji romanai ar manga, o gana specifinė literatūra. Didžiausio susidomėjimo sulaukia istorijos, medicinos, filosofijos, humanitarinių ir kitų mokslo sričių knygos, įskaitant senesnius, mažiau paplitusius leidimus.

    Toks pasirinkimas stebina, nes didelė dalis šių knygų nėra greitai perparduodamos prekės masinei auditorijai. Dėl to kai kurie bukinistai ėmė svarstyti, ar literatūra nerenkama kitokiam tikslui nei tradicinė prekyba.

    Kodėl įtariamas DI?

    Viena dažniausiai minimų versijų yra ta, kad spausdintos knygos gali būti naudojamos DI modelių mokymui. Rinkoje žinoma praktika, kai leidiniai superkami, nuskenuojami, tekstas paverčiamas duomenimis, o fiziniai egzemplioriai ne visada išsaugomi.

    Diskusijas kursto ir ankstesni atvejai, kai technologijų sektorius viešai pripažino pirkęs knygas tam, kad sukurtų mokymui tinkamas skaitmenines kolekcijas. Tai ypač aktualu ten, kur dalies turinio nėra patogiai prieinama skaitmeniniu formatu arba jis yra išskaidytas po mažus leidėjus.

    Nauda pardavėjams ir nerimas dėl paveldo

    Iš vienos pusės, masiniai užsakymai bukinistams reiškia apyvartos augimą, nes senesni fondai parduodami greičiau nei įprasta. Tačiau dalis pardavėjų pripažįsta dvejojantys, ar toks knygų iškeliavimas neprisidės prie fizinių kolekcijų nykimo.

    Kai kurie prekybininkai baiminasi, kad kartą nuskenuotos knygos gali būti tiesiog utilizuotos, nors pačios kaip fizinis objektas turi kultūrinę, istorinę ir bibliografinę vertę. Dėl to vis garsiau keliami klausimai, kaip suderinti technologijų plėtrą ir spausdinto paveldo išsaugojimą.

    Autorių teisės ir teisėtumo riba

    Situacija neišvengiamai veda prie autorių teisių klausimų. Skirtingose šalyse galioja nevienodos taisyklės, kada kūriniai gali būti naudojami tekstų ir duomenų analizei, taip pat kokios išimtys taikomos moksliniams tyrimams ar automatizuotam apdorojimui.

    Leidėjai ir teisių turėtojai tarptautiniu mastu vis aktyviau siekia aiškesnių ribų: kada turinys gali būti naudojamas DI mokymui, kokie turi būti leidimai ir ar už tai turi būti mokamas atlygis. Japonijos knygynų istorija tik paryškina, kad technologinis alkis duomenims jau daro įtaką tradicinei knygų rinkai.

  • „Nintendo“ sudavė smūgį piratams: „Reddit“ moderatorius turės sumokėti apie 4 mln. eurų

    „Nintendo“ sudavė smūgį piratams: „Reddit“ moderatorius turės sumokėti apie 4 mln. eurų

    „Nintendo“ intensyvina kovą su piratavimu ir teismuose siekia precedento, kuris atgrasytų nuo nelegalių žaidimų platinimo „Nintendo Switch“ ekosistemoje. Bendrovė teigia, kad dėl piratavimo patiria didelius nuostolius, o pastarųjų metų bylos rodo vis griežtėjančią taktiką prieš platintojus ir jų infrastruktūrą.

    JAV teisme nuskambėjo byla, susijusi su Jamesu C. Williamsu, kuris „Reddit“ veikė slapyvardžiu „Archbox“. Jis buvo ne tik aktyvus bendruomenės narys, bet ir moderatorius, turėjęs prieigą prie didelės auditorijos bei galėjęs daryti įtaką vartotojams.

    Pasak „Nintendo“, „Archbox“ naudojosi savo ryšiais ir statusu tam, kad organizuotų, palaikytų ir skatintų vadinamųjų „Pirate Shops“ tinklą. Šiose platformose vartotojams buvo siūlomos didelės nelegalių „Nintendo Switch“ žaidimų bibliotekos nemokamam atsisiuntimui.

    Bendrovės pateiktuose dokumentuose nurodyta, kad aplink šią veiklą susibūrusi interneto bendruomenė galėjo siekti apie 190 000 narių. Ieškinyje „Nintendo“ akcentavo 30 populiarių žaidimų, o žalos atlyginimą skaičiavo po 150 000 JAV dolerių už kiekvieną kūrinį.

    Ši suma bendrai sudarė 4,5 mln. JAV dolerių, tai yra apie 4 mln. eurų. Teismas su tokiu vertinimu sutiko ir konstatavo, kad prašomas dydis nėra nerealistiškas, atsižvelgiant į įstatymuose numatytą kompensavimo logiką bei siekį atgrasyti nuo sistemingo pažeidinėjimo.

    Be finansinės sankcijos, teismas taip pat pritaikė draudimą toliau platinti piratines žaidimų versijas ir skatinti kitus jas atsisiųsti. Praktikoje tai reiškia, kad bet kokie bandymai atkurti ar tęsti veiklą per kitus kanalus gali užtraukti papildomą teisinę atsakomybę.

    Kovos su piratavimu kontekste tokios bylos tampa svarbios ne tik „Nintendo“, bet ir visai žaidimų industrijai. Leidėjai pastaraisiais metais vis dažniau taikosi ne į pavienius atsisiuntėjus, o į platinimo grandis, kurios suteikia prieigą, kuria instrukcijas, administruoja serverius ar telkia bendruomenes.

    Teisininkai atkreipia dėmesį, kad interneto platformose turimas autoritetas ar moderatoriaus vaidmuo gali būti vertinamas kaip atsakomybę didinantis faktorius, jei jis naudojamas pažeidimams organizuoti. Tokie procesai siunčia aiškią žinutę, kad anonimiškumas ir veikla socialinėse platformose nebūtinai apsaugo nuo realių teisinių pasekmių.

  • Australija užkerta kelią DI muzikai topuose: į reitingus pateks tik iš esmės žmonių sukurti kūriniai

    Australija užkerta kelią DI muzikai topuose: į reitingus pateks tik iš esmės žmonių sukurti kūriniai

    Australijoje įsigaliojo naujos oficialių muzikos topų taisyklės, kuriomis iš reitingų šalinami kūriniai, sukurti daugiausia arba visiškai naudojant dirbtinį intelektą. Australijos įrašų industrijos asociacija ARIA skelbia, kad į topus pateks tik iš esmės žmonių sukurta muzika.

    Pokytis pristatomas kaip bandymas apsaugoti kūrybos autentiškumą ir užtikrinti, kad reitingai atspindėtų realių atlikėjų darbą, o ne automatizuotai generuojamą turinį. Pastaraisiais metais DI kūriniai vis dažniau pasirodo srautinio klausymosi platformose, radijo eteryje ir net muzikos topuose.

    Naujos taisyklės: kas leidžiama?

    ARIA pabrėžia, kad DI įrankiai visiškai nedraudžiami, tačiau nustatoma aiški riba, kas laikoma kūriniu, vertinamu kaip žmogaus atlikėjo darbas. Pagal naują tvarką daina turi būti parašyta žmogaus, o pagrindinį vokalą ir svarbiausius instrumentus taip pat turi atlikti žmogus.

    Tuo pačiu paliekama erdvės technologijoms, kurios muzikoje jau seniai naudojamos kaip pagalbinės priemonės. Pavyzdžiui, leidžiama DI pagalba atliekama garso apdirbimo ir masteringo dalis, jei pats kūrinio „branduolys“ išlieka žmonių sukurta ir įrašyta kūryba.

    „Atlikėjai jau naudoja DI įrankius savo darbe, todėl topai gali ir turi evoliucionuoti, palikdami tam vietos, bet masiškai generuojama muzika, kuri remiasi atlikėjų įrašais, yra visai kitas dalykas“, – sakė ARIA vadovė Annabelle Herd.

    „Jei topai apdovanotų nelicencijuotą DI sukurtą turinį, tai pakirstų patį įrašytos muzikos pagrindą, kurį mes atstovaujame“, – pridūrė ji.

    Kas paskatino sprendimą?

    ARIA sprendimas priimtas po diskusijas sukėlusio atvejo, kai Australijos didžėjaus Josho Fawazo DI padedamas kūrinys, Madonna dainos Like A Prayer interpretacija, pasiekė pirmą vietą ARIA šokių singlų tope ir kilo iki antros vietos bendrame reitinge. Kritikai teigė, kad tokie įrašai iškraipo konkurenciją, ypač jei klausytojai ne visada aiškiai informuojami apie DI vaidmenį.

    Po kilusios reakcijos atlikėjas papildė kūrinio aprašymą informacija apie generuojamo DI naudojimą. Viešai skelbiama, kad daina „Spotify“ platformoje buvo perklausyta daugiau nei 48 milijonus kartų, o tai dar kartą parodė, kad DI sukurta ar DI padedama muzika gali tapti masiškai vartojama.

    DI muzika užplūsta platformas

    ARIA žingsnis sutampa su platesne industrijos kryptimi, kai vis daugiau dėmesio skiriama skaidrumui ir kilmės žymėjimui. Vienas iš signalų, kad problema tapo sisteminė, yra tyrimai apie DI įtaką naujų leidinių srautui.

    Platforma „SubmitHub“ skelbė analizę, paremtą daugiau nei 1 000 000 kūrinių vertinimu, kurioje teigiama, kad 2026 metų liepos mėnesį 38,5 proc. pasaulyje išleistos naujos muzikos vienaip ar kitaip buvo susijusi su DI. Nurodoma, kad 23,2 proc. įrašų buvo visiškai sugeneruoti, o dar 15,3 proc. turėjo DI sugeneruoto garso, kuris vėliau buvo modifikuotas arba apdorotas žmogaus.

    „Manau, kad DI muzikos kelias į priekį yra atskleidimas. Žmonės turi patys nuspręsti, ar nori klausytis DI sukurtos muzikos“, – sakė „SubmitHub“ įkūrėjas Jasonas Grishkoffas.

    Prie skaidrumo krypties prisideda ir srautinio klausymosi platformos. „Spotify“ yra paskelbusi, kad nuo rugsėjo pradės daliai profilių taikyti DI atlikėjo personos žymėjimą, kad klausytojams būtų lengviau atpažinti turinį, galimai sukurtą pasitelkus dirbtinį intelektą.

    Taip pat nurodoma, kad tokios DI personos bus ribojamos rekomendacijų sistemose, įskaitant redakcines ir algoritmines rekomendacijas, siekiant suteikti daugiau matomumo realiems muzikantams. „Spotify“ anksčiau buvo informavusi, kad per 12 mėnesių pašalino 75 000 000 šlamšto tipo kūrinių, kurių plitimą skatino lengvai prieinami generavimo įrankiai.

    Australijos atvejis rodo, kad topai tampa ne tik populiarumo matu, bet ir instrumentu, kuriuo bandoma suvaldyti sparčiai kintančias kūrybos taisykles. Artimiausiu metu panašių sprendimų gali daugėti ir kitose rinkose, ypač ten, kur auga spaudimas užtikrinti autorystės skaidrumą ir sąžiningą konkurenciją.

  • Tyrimas: liepą pasaulyje beveik 40 proc. naujų dainų kurta su DI – platformos ieško sprendimų

    Tyrimas: liepą pasaulyje beveik 40 proc. naujų dainų kurta su DI – platformos ieško sprendimų

    Naujas tyrimas rodo, kad dirbtinis intelektas muzikos kūryboje peržengė nišinį etapą: 2026 metais liepą beveik 40 proc. pasaulyje išleistų naujų kūrinių buvo sukurti pasitelkiant DI. Skaičiai kursto diskusijas dėl autorystės, skaidrumo ir to, ar klausytojai apskritai atpažįsta, kada skamba žmogus, o kada algoritmas.

    Duomenys pateikiami „SubmitHub“ platformos užsakymu atliktoje analizėje. Tyrėjai teigia įvertinę daugiau nei 1 000 000 kūrinių ir naudodami DI aptikimo įrankį nustatė, kad 23,2 proc. jų buvo visiškai sugeneruoti, o dar 15,3 proc. turėjo DI sugeneruoto garso elementų, kuriuos žmonės vėliau redagavo ar apdorojo.

    Kas laikoma DI muzika?

    Tyrime DI muzika skirstoma į dvi pagrindines grupes: visiškai sugeneruotus kūrinius ir tuos, kuriuose DI naudojamas kaip pagalbinė priemonė. Pastaruoju atveju tai gali būti sintetintų instrumentų partijos, balso imitacijos, automatinis aranžuotės generavimas ar garso takelių kūrimas pagal tekstinę užklausą.

    Ši riba ir yra didžiausias ginčo objektas: kai DI tampa tik dar vienu įrankiu, panašiu į garsą apdorojančius efektus, o kada jis perima esminę kūrybinę dalį. Dėl to vis dažniau keliami reikalavimai aiškiai žymėti, kaip kūrinys buvo sukurtas.

    Skaidrumo problema ir platformų reakcija

    „SubmitHub“ įkūrėjas Jasonas Grishkoffas pabrėžė, kad tolesnis kelias turėtų remtis atskleidimu, o ne bandymais apsimesti, jog DI muzika neegzistuoja. „Kelias į priekį DI muzikai yra atskleidimas. Žmonės turi patys nuspręsti, ar jie nori klausytis DI sukurtos muzikos“, – sakė J. Grishkoffas.

    Jo teigimu, platformų užduotis – suteikti klausytojams pakankamai informacijos, kad šie galėtų pasirinkti. Praktiškai tai reikštų aiškius žymėjimus prie kūrinių, atlikėjų profilių ar net prie konkrečių takelių, kuriuose naudojamas DI.

    Tuo pat metu kai kurios platformos griežtina taisykles. Bandcamp 2026 metų pradžioje paskelbė draudžianti DI sukurtą muziką ir nurodė pasiliekanti teisę pašalinti įtartinus įkėlimus, jei kyla pagrįstų įtarimų dėl DI naudojimo.

    Kita kryptis – ne draudimai, o identifikavimas. „Spotify“ anonsavo, kad nuo 2026 metų rugsėjo pradės žymėti kai kuriuos atlikėjų profilius specialiu DI ženkleliu, kuris padės klausytojams suprasti, kada galimas DI sugeneruotas turinys ar personažas.

    Menininkų požiūriai išsiskiria

    DI muzikos banga dalį kūrėjų verčia kalbėti apie egzistencines grėsmes: baiminamasi, kad DI sugeneruotos dainos užtvindys platformas, mažins realių atlikėjų matomumą ir konkuruos dėl klausymų bei autorinių atlygių. Ypač jautri tema – kūrybinių darbų naudojimas DI mokymui be aiškaus leidimo.

    Kiti menininkai DI vertina pragmatiškai ir viešai pripažįsta jį naudojantys kaip įrankį. Pastaraisiais mėnesiais nuskambėjo ir garsūs pavyzdžiai, kai DI pasitelkiamas kuriant atskiras aranžuotės detales, o patys autoriai tai lygina su ankstesnėmis technologinėmis revoliucijomis muzikoje.

    Kritikų ir auditorijos reakcijos tokiuose atvejuose išlieka nevienodos: vieniems tai inovacija, kitiems – kūrybinio darbo nuvertinimas. Vis dėlto tyrimo skaičiai rodo, kad diskusija greitai neslops, o skaidrumo reikalavimai gali tapti nauju industrijos standartu.

  • Krikščioniško metalo grupė stojo į kovą su „Netflix“: dėl vieno pavadinimo – milijoninė painiava?

    Krikščioniško metalo grupė stojo į kovą su „Netflix“: dėl vieno pavadinimo – milijoninė painiava?

    JAV krikščioniško metalo grupė „Demon Hunter“ padavė į teismą „Netflix“, teigdama, kad platforma neteisėtai naudojasi jų pavadinimu ir kuria painiavą tarp gerbėjų. Ieškinys pateiktas per grupės įmonę „Hyde Lane“ JAV Kalifornijos centrinės apygardos teisme.

    Ginčo epicentre atsidūrė „Netflix“ animacinio filmo KPop Demon Hunters sėkmė ir vėliau paskelbtas koncertinis turas bei su juo siejama atributika. Grupė teigia, kad „Demon Hunter“ vardas muzikos ir gyvų pasirodymų rinkoje naudojamas jau ketvirtį amžiaus, todėl naujas projektas esą sukuria beveik visišką sutapimą.

    Kas teigiama ieškinyje?

    „Demon Hunter“ prašo teismo uždrausti „Netflix“ naudoti pavadinimą KPop Demon Hunters įrašytai muzikai, gyviems pasirodymams ir prekybai suvenyrais. Taip pat siekiama priteisti nenurodytą žalą, argumentuojant prekių ženklo pažeidimu, nesąžininga konkurencija ir vartotojų klaidinimu.

    Ieškinyje akcentuojama, kad per ilgus metus kurtas prekės ženklas patiria reputacinę ir komercinę riziką, nes dalis auditorijos gali manyti, jog projektai yra susiję. Grupė tvirtina, kad tokia painiava gali paveikti pardavimus, reklamos sutartis ir renginių lankomumą.

    „Per pastaruosius 25 metus kruopščiai kurtas prekės ženklas dabar susiduria su egzistencine krize“, – teigiama ieškinyje.

    Konkreti painiavos istorija

    Kaip vieną iš pavyzdžių ieškinys mini situaciją, kai žmogus esą sumokėjo apie 430 eurų už bilietus į „Demon Hunter“ koncertą Olbanyje, Niujorko valstijoje. Vėliau jis neva paprašė grąžinti pinigus, nes manė, kad perka bilietus į KPop Demon Hunters renginį.

    Tokios istorijos teisme dažnai naudojamos siekiant parodyti realų vartotojų suklaidinimą, kuris yra vienas svarbiausių kriterijų prekių ženklo ginčuose. Grupės pozicija – net ir pavieniai atvejai rodo problemą, kuri gali augti plečiantis turui ir prekybai atributika.

    Platesnis kontekstas: kodėl tokie ginčai daugėja

    Pastaraisiais metais didžiosios pramogų platformos vis agresyviau plečia filmų projektus į koncertus, prekes ir licencijuotą muziką, todėl dažnėja konfliktų dėl pavadinimų ir prekės ženklų. Ypač rizikinga, kai pavadinimas sutampa su seniau veikiančiais atlikėjais ar renginių ženklais, nes muzikos industrijoje auditorija sprendimus dažnai priima impulsyviai.

    Ši byla išsiskiria tuo, kad ji susijusi ne vien su filmu, o su veiklomis už ekrano ribų: gyvais pasirodymais, prekių pardavimu ir potencialiai atskiru muzikiniu turiniu. Būtent šiose srityse vardų sutapimas gali turėti didžiausią komercinį efektą.

    Publikavimo metu nei „Netflix“, nei renginių organizatorius „AEG Presents“ viešai situacijos nekomentavo. Tuo metu „Netflix“ filmas KPop Demon Hunters, kaip skelbta, pasiekė rekordinius žiūrimumo rezultatus ir sulaukė reikšmingų įvertinimų, o tęsinys jau yra kuriamas.

  • „Queen“ gitaristas Brian May sukilo dėl DI sukurto viršelio: ragina JK politikus stabdyti duomenų centrus

    „Queen“ gitaristas Brian May sukilo dėl DI sukurto viršelio: ragina JK politikus stabdyti duomenų centrus

    „Queen“ gitaristas Brian May viešai pasipiktino dirbtinio intelekto (DI) sukurtu grupės albumo „The Game“ viršelio vaizdu. Muzikantas socialiniuose tinkluose pasidalijo pavyzdžiu, kurį sugeneravo „Meta AI“, ir teigė, kad toks rezultatas parodo, kaip lengvai DI gali iškraipyti kūrybą bei autorių tapatybę.

    May pabrėžė, kad jo įrašas ne vien apie prastą vizualinį kokybės lygį ar klaidas, bet apie platesnę problemą: DI įrankiai vis dažniau kuria turinį, kuris primena realius žmones ir originalius darbus, tačiau nėra aiškiai pažymėtas ar kontroliuojamas. Pasak muzikanto, tai kelia rizikų tiek menininkams, tiek auditorijai, kuri gali būti klaidinama.

    Įraše akcentavo ir ekologiją

    Muzikantas teigė, kad DI plėtra turi ir apčiuopiamą kainą aplinkai, nes sparčiai augant skaičiavimų poreikiui plečiasi duomenų centrų infrastruktūra. Jis ragino Jungtinės Karalystės politikus į šį klausimą žiūrėti rimtai ir stabdyti projektus, kurie, jo vertinimu, gali daryti neigiamą poveikį šalies aplinkai.

    Pastaraisiais metais duomenų centrų tema Europoje vis dažniau atsiduria politinių diskusijų centre dėl didelio elektros poreikio, aušinimo vandens naudojimo ir tinklų apkrovų. Kartu auga ir spaudimas technologijų bendrovėms skaidriau deklaruoti energijos šaltinius, efektyvumą ir planuojamas plėtros apimtis.

    Kūrybos industrijos ieško ribų

    DI naudojimas muzikoje, kine ir vizualiuosiuose menuose išlieka viena labiausiai skaldančių temų: dalis kūrėjų jį mato kaip įrankį eksperimentams, kiti įspėja apie autorinių teisių ir atlygio už kūrybą eroziją. Praktikoje vis dažniau susiduriama su situacijomis, kai DI sugeneruotas turinys imituoja žinomus stilius ar balsus, o atsekamumas ir leidimų klausimai lieka neaiškūs.

    Šios diskusijos kontekste daugėja raginimų griežčiau reglamentuoti, kaip mokomi generatyviniai modeliai, kokie duomenys naudojami ir kaip turi būti žymimas DI sukurtas turinys. Europos Sąjungoje šalia bendrų DI taisyklių vis dažniau akcentuojamas ir autorių teisių bei skaidrumo klausimas, ypač kai DI produktai pasiekia masinę auditoriją.

    Brian May žinutė politikams

    May savo įraše kreipėsi į Jungtinės Karalystės politikus, ragindamas nesiimti „pavėluotų“ sprendimų, kai technologinė plėtra jau bus nebekontroliuojama. Muzikanto teigimu, visuomenei būtina apsibrėžti, kur DI yra naudingas, o kur jis pradeda griauti kūrybos vertę ir didina aplinkos naštą.

    „Jei tai turėtų būti inteligencija, kuri netrukus valdys pasaulį, gal laikas rimtai paklausti, ar mums jos tikrai reikia“, – sakė Brian May.

  • Japonija kreipėsi į JAV: Baltųjų rūmų įrašuose – „Pokemon“, Mario ir DI „Naruto“

    Japonija kreipėsi į JAV: Baltųjų rūmų įrašuose – „Pokemon“, Mario ir DI „Naruto“

    Dėl popkultūros herojų – diplomatinis signalas

    Japonijos valdžia oficialiais kanalais kreipėsi į Jungtinių Valstijų ambasadą, prašydama nebesieti populiarių japoniškų žaidimų ir anime personažų su politine komunikacija. Tokio žingsnio imtasi po kelių atvejų, kai JAV institucijų įrašuose ir vaizdo medžiagoje pasirodė atpažįstami vaizdiniai bei garsai iš „Pokemon“ ir kitų kūrinių.

    Kaip skelbia Japonijos žiniasklaida, Užsienio reikalų ministerijos atstovai su JAV puse kontaktavo mažiausiai du kartus. Japonijos politikai akcentavo, kad toks turinys gali pažeisti autorių teises ir daryti reputacinę žalą prekių ženklų savininkams, ypač kai pramoginiai simboliai siejami su jėgos struktūrų veiksmais.

    Kas konkrečiai supykdė Japoniją

    Japonijos pareigūnų kritika siejama su keliais incidentais, kurie socialiniuose tinkluose sukėlė didelį atgarsį. Vienu atveju JAV Vidaus saugumo departamentas paskelbė vaizdo įrašą apie operaciją, kurį lydėjo muzikinis motyvas, siejamas su „Pokemon“ franšize.

    Kitu atveju JAV prezidento paskyroje buvo paviešintas vaizdo įrašas, kuriame dirbtinis intelektas prezidentą paverčia anime stiliaus veikėju, primenančiu „Naruto“ visatą. Kritikai teigė, kad tokie sprendimai išnaudoja popkultūros simbolius politinei žinutei stiprinti, nesuderinus to su teisių turėtojais.

    Žiniasklaidoje taip pat minėta, kad buvo naudojamas „Pokemon“ stilistiką primenantis šriftas politiniam šūkiui pateikti, o kitame įraše įžvelgti vizualiniai elementai, panašūs į „Wii Sports“. Japonijos pusė pabrėžė, kad net jei panaudojimas atrodo epizodinis, jis gali būti vertinamas kaip neteisėtas kūrinių panaudojimas.

    Politikų reakcija ir autorių teisių kontekstas

    Japonijos parlamente pasisakęs Užsienio reikalų ministerijos atstovas Toshimitsu Motegi akcentavo, kad viešojo sektoriaus institucijoms taikomi tie patys baziniai intelektinės nuosavybės principai kaip ir visiems kitiems. Pasak jo, be leidimo kopijuoti ar adaptuoti saugomą kūrybinį turinį yra netinkama praktika.

    „Net ir viešosioms institucijoms be teisių turėtojų sutikimo dauginti autorių teisių saugomą medžiagą yra tiesiog neteisinga“, – sakė Toshimitsu Motegi.

    Panašiai pasisakiusi politikė Kimi Onoda pabrėžė, kad leidimo gavimas iš teisių turėtojų yra esminė taisyklė, kai kalbama apie teisėtą turinio naudojimą. Japonijos spauda nurodo, kad diplomatiniai raginimai kol kas apčiuopiamo rezultato nedavė.

    Teisinė perspektyva šioje situacijoje priklausytų ne tik nuo valstybių komunikacijos, bet ir nuo konkrečių teisių turėtojų sprendimų. Tokios bendrovės kaip „Nintendo“ ar kiti franšizių valdytojai gali patys nuspręsti, ar inicijuoti formalias pretenzijas, jei mano, kad jų turtinės ir neturtinės teisės pažeistos.

    Ši istorija atkreipė dėmesį į platesnę tendenciją, kai institucijos ir politikai komunikacijoje vis dažniau remiasi interneto kultūra, žaidimų estetika ir DI generuojamais vaizdais. Tačiau popkultūros simbolių naudojimas, ypač siejant juos su policinėmis ar karinėmis temomis, neretai sukelia bendruomenių pasipriešinimą ir kelia klausimų dėl etikos bei teisių.

  • Hitai skamba vienodai? Muzikologas atskleidė Gen Alfa melodiją, kuri užvaldė popmuziką

    Hitai skamba vienodai? Muzikologas atskleidė Gen Alfa melodiją, kuri užvaldė popmuziką

    Vis dažniau klausytojams kyla jausmas, kad nauji hitai skamba kaip jau girdėti. Danų muzikologas Carlas Martinas teigia radęs vieną iš paaiškinimų: itin plačiai paplitusią keturių natų melodinę schemą, kuri kartojasi skirtingų žanrų kūriniuose.

    Šią pasikartojančią struktūrą jis pavadino Gen Alfa melodija, nes ypač daug ją naudojančių dainų pasirodė 2010-aisiais. Pasak tyrėjo, schema girdima tiek popmuzikoje, tiek roke ar elektroninėje šokių muzikoje, o ją naudoja atlikėjai iš skirtingų šalių.

    Martinas pasakoja, kad dėsningumą pastebėjo klausydamasis populiariosios muzikos iš įvairių regionų ir pradėjo rinkti pavyzdžius. Iš pradžių sąraše atsidūrė apie 500 kūrinių, vėliau jis jį susiaurino iki 72 dainų, kuriose, jo vertinimu, kartojamas tas pats melodinis karkasas.

    Kuo išsiskiria ši schema?

    Muzikologas aiškina, kad melodija paremta keturiomis vadinamosiomis atraminėmis natomis, išdėstytomis dviejose trumpose frazėse. Kitos natos, priklausomai nuo aranžuotės ir stiliaus, tarsi užpildo tarpus, tačiau kulminacijos dažnai grįžta į tas pačias atramas.

    Tokį principą lengva pritaikyti labai skirtingose dainose, nes jis veikia kaip universali pasakojimo forma muzikoje. Pirmoje dalyje sukuriama įtampa arba klausimas, o antroje pateikiamas aiškesnis išrišimas, todėl melodija klausytojui atrodo pažįstama ir lengvai įsimenama.

    „Niekada nemačiau konkrečios melodijos, kuri populiariojoje muzikoje būtų taip plačiai naudojama“, – sakė Carlas Martinas.

    Pasak jo, ši schema turi ir emocinį efektą: ji dažnai skamba švelniai liūdnai, todėl natūraliai tinka dainoms apie išsiskyrimą, nostalgiją ar vidinę įtampą. Būtent tokios temos popmuzikoje nuolat grįžta, o tai skatina vis naujus tos pačios melodinės logikos panaudojimus.

    Kodėl dėl to nekyla masinių bylų?

    Nors panašumai kai kam gali priminti plagijavimo istorijas, Martinas pabrėžia, kad dažnai kalbama ne apie įrašo kopijavimą, o apie idėjos perėmimą. Muzikos praktikoje tai artima interpoliacijai, kai pasiskolinamas melodinis motyvas ar jo kontūras, bet jis atliekamas ir įrašomas iš naujo.

    Tokie sutapimai ne visada būna sąmoningi: dainų autoriai gali per daugelį metų įsiminti tam tikrą melodinį judėjimą vien dėl nuolatinio kartojimosi populiariojoje kultūroje. Vėliau, kurdami naują kūrinį, jie gali atkurti panašią schemą net neidentifikuodami konkretaus šaltinio.

    Muzikologas primena, kad vadinamoji Gen Alfa melodija yra senesnė už pačią kartą, kurios vardu pavadinta. Vienu iš ankstyvesnių pavyzdžių jis mini „The Beatles“ 1965 metais išleistą dainą „It’s Only Love“, o panašių posūkių tyrėjai ir klausytojai ieško dar ankstesnėje klasikinėje muzikoje.

    Ekspertai pažymi, kad popmuzikoje pasikartojimai nėra išimtis: ribotas natų skaičius, populiarūs akordų deriniai ir trumpų, lengvai įsimenamų motyvų paklausa sukuria terpę, kurioje panašūs sprendimai kartojasi. Skirtumą dažnai lemia ne vien melodija, o atlikimas, harmonija, ritmas, prodiusavimas ir dainos struktūra.

  • Vokietijos teismas dėl „Suno“: DI muzikos generatoriui pripažintas autorių teisių pažeidimas

    Vokietijos teismas dėl „Suno“: DI muzikos generatoriui pripažintas autorių teisių pažeidimas

    Kas nuspręsta Miunchene?

    Miuncheno apygardos teismas priėmė sprendimą byloje, kurioje Vokietijos kolektyvinio teisių administravimo organizacija GEMA ginčijo DI muzikos generatoriaus „Suno“ veiklą. Teismas konstatavo, kad platforma pažeidė autorių teisių taisykles, susijusias su kūrinių naudojimu.

    GEMA teigimu, „Suno“ esą naudojo muzikos kūrinius DI modeliams mokyti neįsigijusi licencijų ir nemokėjusi atlygio teisių turėtojams. Byla buvo inicijuota 2025 metų sausį, o sprendimas paskelbtas 2026 metų liepos 31 dieną.

    Licencijos, mokymas ir žalos atlyginimas

    Teismas nurodė, kad ginčijamas kūrinių panaudojimas neatitiko nei Vokietijos, nei Jungtinių Amerikos Valstijų autorių teisių nuostatų, kurios saugo kūrinių atkūrimą, apdorojimą ir platinimą. Pasak teismo, buvo neteisėtai gauta ir apdorota muzika, kurios teises administruoja GEMA.

    „Šiandien teismas aiškiai pasakė viena: DI modeliai, sukurti remiantis pavogta intelektine nuosavybe, neturi teisinės apsaugos“, – sakė GEMA vadovas Tobias Holzmüller.

    Sprendimu „Suno“ turės atlyginti žalą GEMA, tačiau konkreti suma dar neįvardyta. Praktikoje tokiose bylose galutinis dydis dažnai paaiškėja vėliau, kai įvertinamas kūrinių panaudojimo mastas, galimos gautos pajamos ir kiti kriterijai.

    Kodėl ši byla svarbi rinkai?

    Ginčas laikomas reikšmingu precedentu platesniame Europos kontekste, kuriame auga spaudimas DI paslaugų teikėjams aiškiai pagrįsti mokymo duomenų kilmę. Muzikos industrijoje tai ypač jautru, nes DI įrankiai gali generuoti dainas pagal teksto užklausas ir stilistiškai imituoti atpažįstamus skambesius.

    „Šis sprendimas siunčia stiprią tarptautinę žinią: kūryba turi vertę, o kūrėjų teisės turi būti gerbiamos dirbtinio intelekto amžiuje“, – teigė GEMA valdybos pirmininkas Ralf Weigand.

    Byla išryškina ir verslo rizikas: net ir sparčiai augančios DI platformos gali būti priverstos persitvarkyti, jei teismai sugriežtina požiūrį į mokymo duomenų licencijavimą. Tai gali reikšti didesnes sąnaudas, aiškesnius licencinius susitarimus ir griežtesnę duomenų atsekamumo praktiką.

    „Suno“ jau anksčiau buvo atsidūrusi didžiųjų muzikos leidybos bendrovių akiratyje. 2024 metais „Warner“, „Sony Music Entertainment“ ir „Universal Music Group“ buvo pateikusios ieškinius dėl galimų pažeidimų, o dalis ginčų vėliau perėjo į derybų ir licencinių susitarimų fazę.

  • Hitą „Rubberz“ lydintys DI kaltinimai kaista: klausytojai tvirtina atpažįstantys klastotę

    Hitą „Rubberz“ lydintys DI kaltinimai kaista: klausytojai tvirtina atpažįstantys klastotę

    Repo atlikėjo Fenix Flexin kūrinys „Rubberz“ šią vasarą netikėtai tapo vienu labiausiai aptarinėjamų singlų, tačiau kartu užkūrė ir aršią diskusiją: ar daina sukurta pasitelkiant dirbtinis intelektas. Internete klausytojai ir prodiuseriai atkreipė dėmesį į neįprastą skambesį bei vokalo apdorojimą, kuris, jų teigimu, gerokai skiriasi nuo ankstesnės atlikėjo kūrybos.

    „Rubberz“ išsiskiria 1980-ųjų popsinės estetikos įkvėptais sintezatoriais ir kartojamais ritminiais motyvais, o tekstuose šalia pasigyrimo motyvų atsiranda ir asmeniškesnės temos apie santykius bei netektis. Daina sugebėjo prasibrauti į „Billboard Hot 100“ penketą dešimčių ir surinko milijonus peržiūrų „Youtube“, todėl ginčas dėl autorystės tapo ne vien nišinis.

    Kritika sustiprėjo, kai generatyvinės muzikos programėlės „Treblo“ kūrėjai viešai pažymėjo, kad daina, tikėtina, atitinka DI generuotos muzikos požymius. Būtent ši platforma buvo minima tarp įrankių, kuriais esą galėjo būti pasinaudota kuriant „Rubberz“, todėl daliai auditorijos toks signalas tapo papildomu argumentu.

    Kas išdavė įtartiną skambesį?

    Viešojoje erdvėje aptariami keli techniniai bruožai, kurie dažnai siejami su generatyvine kūryba: netipiškai suvienodintos vokalo intonacijos, keistai vienodas frazavimas ir „nulygintas“ tembras. Kritikai taip pat kalba apie būgnų reverberaciją ir skambesio artefaktus, primenančius suspaustų, prastesnės kokybės garso failų degradaciją.

    Diskusiją maitina ir tai, kad generatyviniai modeliai, kaip ne kartą pabrėžė muzikos industrijos atstovai, gali būti apmokyti naudojant įvairios kokybės įrašus, o tai kartais palieka girdimų pėdsakų. Dėl to kai kurie prodiuseriai teigia galintys atpažinti nenatūralias harmonines „uodegas“ ar keistą instrumentų „sutepimą“, kuris būdingas automatizuotai sintezei.

    „Iš jos tiesiog galima užuosti laidus“, – sakė hiphopo atlikėjas ir prodiuseris Curtiss King, analizuodamas kūrinį vaizdo įraše.

    Ką sako pats atlikėjas?

    Fenix Flexin viešai tikina, kad kūrinį prodiusavo tradiciniais įrankiais, minėdamas „Pro Tools“ ir vokalo apdorojimą, įskaitant autotune. Vis dėlto aiškaus, detalaus paaiškinimo apie kūrybinį procesą, garso takelių kilmę ar studijinius failus atlikėjas nepateikė, o tai tik didina spekuliacijas.

    Prie diskusijos prisidėjo ir kiti kūrėjai, bandę pademonstruoti, kaip panašus skambesys gali būti sugeneruotas pateikiant trumpas užklausas generatyvinėse muzikos platformose. Tokie eksperimentai socialiniuose tinkluose plinta greitai, nes auditorijai suteikia tariamai apčiuopiamą palyginimą, net jei techniškai jis ne visada įrodo tikrąją dainos kilmę.

    Didėjantis spaudimas DI muzikai

    Ginčas dėl „Rubberz“ vyksta platesniame kontekste: muzikos industrija vis dažniau susiduria su DI sukurtų kūrinių banga ir klausimu, kaip atskirti autentišką kūrybą nuo sintetinio produkto. Pastaraisiais metais daugėja ir teisinių konfliktų dėl autorių teisių, modelių apmokymo duomenų bei to, ar generatyvinės sistemos gali atkartoti saugomus stilius ir balsus.

    Vartotojų nuotaikos taip pat nėra vienareikšmės. Tyrimų bendrovė Luminate yra skelbusi, kad 2025 metais susidomėjimas DI naudojimu muzikos kūrime mažėjo, o ypač jaunesnės auditorijos dalis dažniau įvardijo diskomfortą dėl tokios praktikos.

    Europoje DI muzikos klausimai vis labiau persikelia ir į teismus: Miuncheno teismas neseniai pripažino, kad muzikos generavimo programėlė „Suno“ pažeidė autorių teises, o galimos sankcijos ir kompensacijos dar bus tikslinamos. Tokie precedentai rodo, kad diskusija apie DI neapsiribos vien etika ar skoniu, o vis dažniau turės ir apčiuopiamų finansinių pasekmių.

    Kol kas „Rubberz“ atvejis lieka viešosios nuomonės teisme: dalis klausytojų dainą vertina kaip vasaros hitą, kiti ją laiko simptomu, rodančiu, kaip sparčiai keičiasi kūrybos standartai. Aišku viena: kuo labiau DI priemonės tampa prieinamos, tuo dažniau auditorija reikalaus skaidrumo, o muzikantams gali tekti aiškiau įrodyti, kas iš tikrųjų slypi už galutinio skambesio.