Phoebe Bridgers grįžta po šešerių metų: albumas Lost Weekend jau vadinamas rimtu metų favoritu

Pirmasis solinis albumas po ilgos pauzės

Amerikiečių dainų autorė ir atlikėja Phoebe Bridgers išleido trečią solinį albumą Lost Weekend – pirmąjį po šešerių metų pertraukos nuo Punisher. Kritikai jį jau įvardija kaip vieną stipriausių šių metų alternatyvios popmuzikos ir indie folk darbų.

Per laiką tarp dviejų solinių įrašų Bridgers išliko ryški scenos figūra, tačiau daugiausia dėmesio skyrė projektams su supergrupe Boygenius. Būtent ši patirtis, anot apžvalgininkų, padėjo dar labiau sutankinti jos dainų dramaturgiją ir praplėsti aranžuočių spektrą.

Apie netektį, meilę ir kontrolės susigrąžinimą

Lost Weekend klausosi kaip asmeniškas dienoraštis: čia dera gedulas, santykių griūtis ir naujo ryšio euforija. Albumo temose nuolat grįžtama prie to, kaip viešumas ir karjera keičia gedėjimo bei meilės patirtį, o išgyvenimai tampa ne tik privačiais, bet ir viešai interpretuojamais.

Pats pavadinimas Lost Weekend siejamas su „prarasto savaitgalio“ įvaizdžiu, kuris kultūroje dažnai reiškia laiką, pranykstantį tarp intensyvių išgyvenimų. Šįkart Bridgers, užuot pasislėpusi nuo skausmo, jį išskaido į dainas ir paverčia apmąstymų, o ne pabėgimo, istorija.

Skambesys: nuo sintetinių detalių iki tylių kulminacijų

Albumo pradžia sąmoningai niūri: įžanginiuose kūriniuose girdėti vokoderio efektai ir šaltas, tarsi nuo savęs atitolęs vokalas. Vėliau skambesys šviesėja, tačiau įtampa išlieka, nes net lengvesnėse melodijose slypi kandūs, saviironiški pastebėjimai.

Kai kuriuose kūriniuose ryškiausiai veikia Bridgers gebėjimas kurti kulminacijas ne triukšmu, o pauzėmis ir staigiais dinamikos lūžiais. Tokia dramaturgija tapo jos braižu dar ankstesniuose įrašuose, o Lost Weekend šią kryptį išnaudoja dar tiksliau.

Apžvalgose akcentuojama ir kūrybinė partnerystė su komiku bei režisieriumi Bo Burnham, kuris prisidėjo prie dalies dainų. Tai suteikia albumui papildomą perspektyvą: nuo buitinių, intymių detalių iki plataus emocinio registro, kuriame telpa ir gedulas, ir atgimimo jausmas.

Lost Weekend jau dabar laikomas vienu rimčiausių kandidatu į metų albumo titulą alternatyvios muzikos lauke. Ar šis įvertinimas išsilaikys iki metų pabaigos, paaiškės vėliau, tačiau sugrįžimas po ilgos pauzės skamba užtikrintai ir ambicingai.