Zamiokulkas laikomas viena ištvermingiausių kambario gėlių, tačiau net ir jis greitai parodo, kai priežiūra netinka. Dažniausias signalas yra gelstantys lapai, o kartais ir suglebę stiebai. Vis dėlto ne kiekvienas pageltęs lapas reiškia bėdą.
Natūralu, kad senesni lapai laikui bėgant pamažu praranda spalvą ir nunyksta, ypač apatinėje augalo dalyje. Tačiau jei geltonuoja daug lapų iš karto, spalva keičiasi visame augale arba procesas kartojasi nuolat, tai dažniausiai susiję su laistymu, šviesa arba maisto medžiagų trūkumu.
Dažniausia problema yra perlaistymas. Zamiokulkas kaupia vandenį šakniastiebiuose ir gumbiniuose sustorėjimuose, todėl perteklinė drėgmė vazone jam ypač pavojinga. Kai žemė nuolat šlapia, šaknys ima dusti, didėja puvinio ir grybelinių ligų rizika, o lapai pradeda gelsti.
Pirmas žingsnis tokioje situacijoje yra leisti substratui visiškai išdžiūti ir kurį laiką visai nelaistyti. Jei po kelių savaičių žemė vis dar drėgna, jaučiamas nemalonus kvapas arba augalas akivaizdžiai silpsta, verta išimti jį iš vazono ir apžiūrėti šaknis.
Jeigu matote pajuodusias, minkštas ar lengvai trūkinėjančias šaknis, jas būtina pašalinti švariu įrankiu. Augalą geriausia persodinti į lengvą, laidų substratą, o vazoną rinktis su skylėmis dugne, kad vanduo neužsistovėtų. Po persodinimo laistoma saikingai, tik kai žemė vazone aiškiai pradžiūsta.
Ne mažiau svarbi ir šviesa. Zamiokulkas gerai auga šviesioje, bet nuo tiesioginės saulės apsaugotoje vietoje, kur apšvietimas stabilus. Ant kaitrios palangės lapai gali greitai išblykšti, gelsti ar net gauti nudegimų, ypač šiltuoju sezonu.
Jei augalas stovi tiesioginėje saulėje, dažnai pakanka jį perkelti į vietą su išsklaidyta šviesa arba kelis metrus nuo lango. Vis dėlto visiškos tamsos vengti nereikėtų, nes ilgainiui augimas lėtėja, o nauji stiebai gali formuotis silpnesni. Tinkamiausia yra šviesi patalpa be tiesioginių vidurdienio spindulių.
Trečia dažna gelstančių lapų priežastis yra maisto medžiagų trūkumas. Nors zamiokulkas nėra reiklus, ilgai augdamas tame pačiame substrate jis išnaudoja turimas medžiagas. Tai gali pasireikšti blankesne lapija, lėtesniu augimu ir prastesniu naujų ūglių formavimusi.
Tręšti rekomenduojama saikingai, aktyvaus augimo metu, kai daugiau šviesos ir šilumos. Tam tinka kambarinių augalų trąšos arba sukulentams skirti mišiniai, tačiau svarbu nepadauginti, nes pertręšimas taip pat silpnina šaknis. Jei augalas ką tik persodintas į šviežią substratą, trąšas geriau atidėti kelioms savaitėms.
Namų priemonės, pavyzdžiui, kava ar želatina, gali sudominti, tačiau jos nėra tiksliai subalansuotos ir lengvai sukelia šalutinių problemų: substratas gali rūgštėti, kauptis druskos, atsirasti kvapas ar kenkėjai. Jei norite greito, prognozuojamo rezultato, patikimiausia rinktis aiškios sudėties trąšas ir laikytis gamintojo nurodytų normų.
Jei geltonavimas jau įsibėgėjęs, senų lapų spalvos atkurti greičiausiai nepavyks. Tačiau pakoregavus laistymą, parinkus tinkamesnę vietą ir saikingai papildžius maisto medžiagas, augalas paprastai atgauna jėgas ir išleidžia naujus, tamsiai žalius lapus. Svarbiausia yra kantrybė, nes zamiokulkas atsinaujina lėčiau nei daugelis kitų kambarinių augalų.
Leave a Reply