Dolly Parton vardas dažniausiai siejamas su kantri muzika ir hitu „Jolene“, tačiau ne mažiau svarbi jos karjeros dalis buvo įvaizdis. Dar gerokai prieš tai, kai mados pasaulis „camp“ estetiką pavertė plačiai aptarinėjamu reiškiniu, Parton drąsiai maišė blizgesį, vesterniškas nuorodas ir teatrališkumą.
Per kelis dešimtmečius jos stilius tapo atpažįstamas iš pirmo žvilgsnio: didelės šukuosenos, spindinčios medžiagos, kūną pabrėžiantys siluetai ir gausūs papuošimai. Tai nebuvo atsitiktinis scenos aksesuaras, o nuosekliai kuriamas pasakojimas, kuris lydėjo dainininkę nuo koncertų iki raudonųjų kilimų.
Stiliaus kryptį Parton formavo anksti: septintajame dešimtmetyje ji jau demonstravo, kaip įprastus kantri elementus paversti šou dalimi. Būtent tada pradėjo ryškėti tai, kas vėliau imta vadinti „Dolly“ įvaizdžiu: ryški moteriškumo estetika, žvilgesys ir sąmoningas perdėjimas.
Vienu iš ryškesnių lūžių laikomi jos pasirodymai ir vieši pasirodymai vėlyvaisiais septintojo dešimtmečio metais, kai ji rinkosi ryškius, aptemptus kostiumus ir akivaizdžiai nesiekė atitikti „tipinės“ kantri žvaigždės įvaizdžio. Tokie pasirinkimai veikė kaip pareiškimas: taisykles ji kurs pati, o scena bus vieta, kur mada tampa charakterio dalimi.
Parton garderobas neapsiribojo vien iškilmingomis progomis ar keliomis įsimintinomis suknelėmis. Mados apžvalgininkai ne kartą yra pažymėję, kad įvaizdis jai buvo planuojamas sistemiškai, o skirtingoms progoms pritaikytos detalės leido išlaikyti vientisą stiliaus kalbą.
Kartu jos estetika nebuvo vien blizgučiai: fotografijose iš skirtingų laikotarpių matyti ir paprastesni deriniai, pavyzdžiui, taškuota palaidinė su aukštu liemeniu, kurie vis tiek atrodo kaip to paties personažo dalis. Šis gebėjimas kasdienius drabužius paversti sceniniu identitetu ir išskyrė Parton iš daugelio kitų atlikėjų.
Vėlesniais metais ji taip pat parodė, kad vesternas ir glamūras gali veikti kartu be kompromisų. Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, ypač kino ir viešų premjerų kontekste, jos įvaizdis balansavo tarp klasikinės elegancijos ir ryškaus šou elementų, tačiau niekada nenukrypo nuo pagrindinės taisyklės: būti savimi.
Ši nuosekli laikysena matėsi ir formalesnėse aplinkose, kuriose dauguma garsenybių rinktųsi neutralų, saugų variantą. Parton dažnai išlikdavo ryški spalvomis, dekoru ir aksesuarais, taip pabrėždama, kad įvaizdis nėra priedas prie progos, o jos asmenybės tęsinys.
Šiuolaikinėje madoje „camp“ estetika yra institucionalizuota ir dažnai aptariama, o 2019 metais Metropolitan Museum of Art jai skyrė parodą „Camp: Notes on Fashion“. Vis dėlto Parton fenomenas išlieka išskirtinis: ji šią kalbą naudojo ne kaip trumpalaikę tendenciją, o kaip ilgalaikę tapatybę.
Per dešimtmečius keitėsi audiniai, kirpimai ir mados normos, tačiau Parton įvaizdyje visada liko esminis bruožas: sąmoningas pertekliaus žavesys. Jos stilius iki šiol cituojamas kaip pavyzdys, kaip popkultūroje gimsta legenda, kai žmogus ne prisitaiko prie tendencijų, o jas aplenkia.
„Man nereikia teisintis dėl savo blizgesio, nes tai esu aš“, – yra sakiusi Dolly Parton, aiškindama savo santykį su įvaizdžiu.
Leave a Reply