Rugsėjis dar nereiškia, kad cukinijų sezonas baigtas. Net jei dalis lapų gelsta ar džiūsta, augalas gali ir toliau megzti vaisius, jei šerdis išlieka gyvybinga ir matyti naujų lapelių bei žiedų. Sodininkai pabrėžia, kad svarbiausia ne išvaizda, o tai, ar augalas dar aktyviai auga.
Pirmiausia verta įvertinti, kas tiksliai vyksta lapuose. Natūralu, kad sezono pabaigoje senesni, išoriniai lapai prastėja, tačiau įtarimą turėtų kelti ne pavienis pageltimas, o plintančios dėmės, balkšvas ar pilkšvas apnašas, ruduojantys audiniai ir naujų ūglių nebuvimas. Tokie požymiai dažnai siejami su grybinėmis ligomis, tarp jų ir miltlige, kuri šilto dienos ir vėsaus vakaro kontrastų metu plinta ypač greitai.
Jei matyti, kad dalis lapų jau visiškai nudžiūvę, parudavę ar akivaizdžiai pažeisti, juos verta pašalinti. Vis dėlto per daug išretinti augalo nereikėtų, nes žali lapai išlieka pagrindiniu fotosintezės šaltiniu, kuris maitina besiformuojančius vaisius. Švarus, aštrus sekatorius ir saikingas genėjimas padeda sumažinti ligų židinius, bet išsaugo augalo pajėgumą derėti.
Ne mažiau svarbi taisyklė sezono pabaigoje yra reguliarus skynimas. Palikus cukinijas peraugti, augalas daugiau energijos nukreipia į sėklų brandinimą, o ne į naujų vaisių mezgimą. Dažnas, saikingas derliaus nuėmimas paprastai paskatina augalą formuoti naujus žiedus ir užuomazgas.
Rugsėjį cukinijoms vis dar reikia vandens, ypač jei dienos šiltos ir sausos. Laistyti patariama prie šaknų, nešlapinant lapų, nes drėgmė ant lapų paviršiaus sudaro palankias sąlygas ligoms. Dirva turėtų būti tolygiai drėgna, tačiau ne permirkusi, nes užmirkimas silpnina šaknis ir didina puvinių riziką.
Jeigu užuomazgos mažos, greitai pagelsta ir nukrenta, problema gali būti ne vien augalo būklė, bet ir nepakankamas apdulkinimas. Vėstant orams mažėja vabzdžių aktyvumas, todėl kartais praverčia rankinis apdulkinimas ryte, perkeliant žiedadulkes nuo vyriško žiedo ant moteriško. Tai ypač aktualu, kai dienomis dar šilta, bet vakarais jau juntamas vėsumas.
Derėjimą sezono pabaigoje palaiko ir tinkamas maitinimas, tačiau čia svarbu nepersistengti. Praktikoje dažniau pasirenkamos trąšos, skirtos vaisius mezgantiems augalams, kuriose akcentuojamas kalis, o naudojimas derinamas su gamintojo normomis. Kai naktys ima vėsti, cukinijas nuo staigių atšalimų gali apsaugoti agroplėvelė ar agrodanga, uždedama vakare ir nuimama ryte, kad augalas neperkaistų dieną.
Galiausiai verta prisiminti, kad sezono pabaigoje sprendimą, ar palikti augalą, dažniausiai lemia viena detalė: ar centre matyti naujas augimas. Jei šerdis gyvybinga, o užuomazgos formuojasi, cukinija dar gali atsidėkoti derliumi iki pirmųjų šalnų. Jei naujų ūglių nebėra, o pažeidimai plinta, tuomet racionaliau augalą pašalinti ir pasirūpinti lysvės švara kitam sezonui.
Leave a Reply