Spalis ir lapkritis daugeliui sodininkų laikomi vienu palankiausių laikotarpių sodinti vaismedžius: po vasaros dirva dar būna šiltesnė, dažniau išsilaiko drėgmė, todėl šaknys greičiau atsinaujina. Rudenį pasodinti medeliai dažnai pavasarį startuoja anksčiau, nes dalį įsišaknijimo darbo būna atlikę dar iki šalčių.
Vis dėlto praktikoje daugiausia nesėkmių lemia ne pats sodinimo laikas, o pirmas darbas – netinkamai paruošta duobė. Per siaura ar per sekli duobė priverčia šaknis užsirietti, o suspausta žemė blogina oro ir vandens patekimą, todėl medelis silpniau prigyja.
Duobės dydis ir šaknų laisvė
Jaunam vaismedžiui duobę verta kasti pakankamai erdvią, kad šaknys galėtų laisvai išsiskleisti į šonus ir žemyn. Dažniausiai rekomenduojama maždaug 50–60 centimetrų pločio ir 40–50 centimetrų gylio duobė, tačiau svarbiausia taisyklė yra paprasta: šaknys neturi būti užlaužtos ar priverstinai įspraustos.
Jei sodinukas su plikomis šaknimis, prieš užpilant žemę patogu šaknis tolygiai išskleisti, o ne sugrūsti į vieną gumulą. Tai sumažina riziką, kad dalis šaknų liks nukreiptos į viršų ir vėliau pradės džiūti.
Vienas žingsnis, kuris keičia rezultatą
Esminis triukas, kurį taiko patyrę sodininkai, yra dirvos sluoksnių atskyrimas. Kasdami duobę, atidėkite viršutinį, tamsesnį ir derlingesnį maždaug 20 centimetrų dirvos sluoksnį į vieną pusę, o gilesnę, skurdesnę žemę – į kitą.
Tuomet duobės apačioje iš derlingos žemės suformuokite nedidelį kauburėlį ir ant jo „pasodinkite“ šaknis, kad jos natūraliai nusileistų žemyn. Užpilant pirmiausia verta naudoti derlingesnę žemę, o skurdesnį sluoksnį palikti viršui tik pačiam užbaigimui.
Taip šaknų zonoje iškart atsiranda geresnė struktūra ir daugiau organinės medžiagos, o medelis lengviau formuoja naujas šakneles. Jei norisi papildomai pagerinti dirvą, saugiausia įmaišyti subrendusio komposto ar gerai perpuvusio mėšlo, tačiau trąšų koncentracija turi būti saikinga.
„Šviežias mėšlas ar didelės mineralinių trąšų dozės, patekusios tiesiai prie jaunų šaknų, gali jas nudeginti ir sustabdyti prigijimą“, – primena sodininkystės specialistai.
Sodinuko paruošimas ir teisingas gylis
Prieš sodinant sodinuką su plikomis šaknimis pravartu 1–2 valandas pamirkyti vandenyje, kad audiniai prisigertų drėgmės. Taip pat aštriomis žirklėmis reikėtų pašalinti nulūžusias, pažeistas ar perdžiūvusias šaknų dalis, kad pjūviai būtų švarūs ir lengviau gyjantys.
Sodinant ypač svarbu nepamiršti skiepo vietos: ji turi likti maždaug 5–10 centimetrų virš dirvos paviršiaus. Jei skiepo vieta užkasama, gali pradėti augti poskiepio ūgliai arba didėja puvinio rizika ties kamienu.
Jei vieta atvira vėjui arba medelis auginamas ant silpnesnio poskiepio, kuolą geriausia įkalti dar prieš užpilant šaknis. Taip mažesnė tikimybė vėliau sužaloti šaknyną, kai kuolas kalamas jau pasodinus.
Laistymas ir apsauga nuo šalčių
Užpylus žemę, ją verta lengvai suspausti aplink kamieną, suformuojant negilią „lėkštelę“ vandeniui sulaikyti. Pasodintą medelį reikėtų gausiai palaistyti, dažniausiai pakanka apie 5–10 litrų vandens, kad dirva priglustų prie šaknų ir neliktų oro tarpų.
Prieš prasidedant stipresniems šalčiams naudinga aplink kamieno pagrindą supilti maždaug 20 centimetrų aukščio žemių, mulčio, žievės ar lapų kauburėlį. Jis padeda apsaugoti jauną šaknų sistemą ir skiepo vietą nuo staigių temperatūros svyravimų, kurie rudenį ir žiemą tampa vis dažnesni.
Leave a Reply