Europos Sąjungoje vis garsiau svarstoma idėja dėl asocijuotos narystės Kanadui – politinio formato, kuris sustiprintų ryšius su artima partnere, bet nevestų į pilną narystę. Diskusijas pakurstė Kanados ministras pirmininkas Markas Carney, Strasbūre kalbėjęs Europos Parlamente apie geopolitikos lūžį ir būtinybę telkti demokratines valstybes.
Carney kalboje akcentavo, kad svarbiausia yra ne naujo formato pavadinimas, o politinis signalas: Kanada ir ES siektų gilesnio bendradarbiavimo prekyboje, saugume, technologijose, švietime ir strateginėse tiekimo grandinėse. Tokia kryptis atspindi platesnę tendenciją, kai Vakarų valstybės ieško patikimesnių partnerystės modelių pasaulyje, kuriame daugėja ekonominio spaudimo ir saugumo rizikų.
„Šiandien ne pavadinimas lemia ateitį, o ryžtas ginti laisvę ir savo pasirinkimą“, – sakė Markas Carney.
Europos politikams ši idėja patraukli dėl kelių priežasčių. Pirma, Kanada yra viena artimiausių ES partnerių pagal vertybinį ir institucinį suderinamumą, o abipusė prekyba jau remiasi sutartu pagrindu per ES ir Kanados ekonomikos ir prekybos susitarimą CETA, nors jo ratifikavimas kai kuriose valstybėse iki šiol kelia politinių ginčų, ypač žemės ūkio sektoriuje.
Antra, diskusija vyksta tuo metu, kai Europoje stiprėja siekis mažinti priklausomybes ir didinti strateginį atsparumą. Ši kryptis apima pramonės konkurencingumą, žaliavų ir energetikos saugumą, gynybos pajėgumų stiprinimą bei didesnes investicijas į inovacijas ir infrastruktūrą. Viena dažniausiai cituojamų gairių yra Mario Draghi iškelta mintis, kad Europos konkurencingumo stiprinimui gali prireikti apie 800 milijardų eurų investicijų kasmet, todėl finansavimo klausimas tampa kertinis.
Trečia, didėja politinė įtampa transatlantiniuose santykiuose, o prekybos priemonės, įskaitant grasinimus tarifais, išlieka realiu spaudimo instrumentu. Dėl to ES ieško būdų plėsti partnerių ratą ir kurti platesnes koalicijas su valstybėmis, kurios gali prisidėti tiek ekonomiškai, tiek politiškai, ypač tais atvejais, kai sprendimai turi būti priimami greitai ir koordinuotai.
Europos Parlamente reakcijos buvo dvejopos: dalis europarlamentarų teigė dar iki galo nesuprantantys, kaip praktiškai atrodytų asocijuota narystė ir kokias teises ar įsipareigojimus ji suteiktų. Tačiau pats siūlymas sutiktas palankiai kaip ženklas, kad ES gali kurti lankstesnius partnerystės modelius su panašiai mąstančiomis demokratijomis, o ateityje tai teoriškai galėtų būti pritaikoma ir kitoms valstybėms, pavyzdžiui, Australijai ar Naujajai Zelandijai.
Kol kas aišku viena: debatai dėl asocijuotos narystės tapo platesnės diskusijos dalimi apie ES vietą pasaulyje ir jos gebėjimą veikti kaip savarankiška geopolitinė jėga. Jei iniciatyva virs konkrečiais pasiūlymais, Briuselyje teks atsakyti į esminius klausimus – kokio gylio integracijos siekiama, kaip tai dera su esamomis sutartimis ir kas už tai mokės.
Leave a Reply