Daugelio daržovių derlius tiesiogiai priklauso nuo dirvos rūgštingumo, tačiau rudenį daromas vienas netikslus žingsnis gali „užrakinti“ maisto medžiagas ir pavasarį augalai startuos silpnai. Agronomai pabrėžia, kad daugumai daržo kultūrų palankiausia yra silpnai rūgšti arba beveik neutrali dirva.
Dažniausiai kaip orientyras minimas maždaug 6,0–6,8 pH intervalas, nes tokiame fone šaknys efektyviausiai pasisavina maisto elementus. Kai pH per žemas, dalis fosforo tampa sunkiai prieinama, o aliuminis ir manganas gali tirpti labiau ir kenkti šaknims.
Per aukštas pH taip pat nėra išeitis: tuomet augalams prasčiau pasiekiami kai kurie mikroelementai, ypač geležis, cinkas ir manganas. Praktikoje tai pasireiškia augimo sulėtėjimu, pašviesėjusiais lapais ir prastesniu žydėjimu, nors trąšos, atrodytų, buvo panaudotos.
Rūgštingumas svarbus ne tik augalams, bet ir dirvos gyvybei. Dauguma mikroorganizmų, skaidančių organines liekanas ir „atrakinančių“ maisto medžiagas, aktyviausiai dirba, kai pH artėja prie neutralaus, todėl gerėja dirvos struktūra, vandens laikymas ir šaknų vystymasis.
Vis dėlto vieno universalaus pH visiems augalams nėra: pavyzdžiui, bulvėms dažnai tinka rūgštesnė dirva, o pomidorams ir daugeliui lapinių daržovių palankesnė artima neutraliam. Dėl to prieš koreguojant pH verta atlikti dirvos tyrimą arba bent jau greitą testą, kad sprendimas būtų paremtas duomenimis, o ne nuojauta.
Ką rinktis: kreida, dolomitas ar oksidinės kalkės?
Dirvos nurūgštinimui dažniausiai naudojamos kalkinimo medžiagos, tačiau jos skiriasi sudėtimi ir veikimo greičiu. Kreida paprastai veikia švelniau ir tolygiau, todėl dažnai pasirenkama lengvesnėms, smėlingesnėms dirvoms, kai norima pH kelti be staigių šuolių.
Dolomitas, be kalcio, turi ir magnio, todėl gali būti naudingas dirvoms, kuriose šio elemento trūksta. Jo poveikis dažnai lėtesnis, tad jis labiau tinka nuosekliam dirvos gerinimui, o ne skubiam pH koregavimui.
Oksidinės kalkės veikia greitai ir agresyviau, todėl netinkamai parinkus dozę galima pakenkti dirvos mikroorganizmams ir pabloginti drėgmės režimą. Dėl to jos dažniau siejamos su sunkesnėmis, molingomis dirvomis ir situacijomis, kai rūgštingumas yra ryškiai per didelis.
Specialistai akcentuoja, kad kalkinimo medžiagas būtina naudoti pagal gamintojo rekomendacijas ir atsižvelgti į dirvos tipą. Per didelė norma gali sukelti per staigų pH pokytį, o nauda virsta nuostoliais, nes dalis elementų tampa augalams sunkiau pasiekiami.
Kodėl rudenį tai daryti patogiausia?
Ruduo dažnai laikomas tinkamiausiu metu kalkinti, nes derlius jau nuimtas, o iki pavasario yra laiko reakcijoms dirvoje vykti palaipsniui. Be to, drėgnesnis sezonas padeda kalkinimo medžiagoms tolygiau įsiskverbti ir veikti, o pavasarį žemė būna labiau subalansuota sėjai ir sodinimui.
Praktinis principas paprastas: geriau koreguoti pH iš anksto, nei pavasarį bandyti gelbėti situaciją papildomomis trąšomis. Jei rudenį pasirenkama tinkama medžiaga ir saikinga norma, pavasarį augalai startuoja stipriau, o maisto medžiagos būna „atviros“ šaknims.
Didžiausia klaida: kalkės ir mėšlas kartu
Vienas dažniausių perspėjimų susijęs su kalkinimu ir mėšlo tręšimu tuo pačiu metu. Pakėlus pH mėšlo aplinkoje, dalis azoto lengviau virsta amoniaku ir gali išgaruoti, todėl prarandamas augalams ypač svarbus elementas, atsakingas už žaliosios masės augimą.
Be to, didesnio pH sąlygomis kalcis aktyviau reaguoja su fosforu ir gali susidaryti augalams sunkiau tirpūs junginiai. Tai reiškia, kad mėšlas praranda dalį tręšiamosios vertės, o sodininkas patiria ir finansinių, ir aplinkosauginių nuostolių.
Norint to išvengti, agronomai paprastai rekomenduoja šiuos darbus laike atskirti, kad dirva spėtų stabilizuotis. Taip mažėja azoto nuostolių rizika ir išsaugomas mėšlo bei kalkinimo naudingumas.
Leave a Reply