Svogūnų auginimas iš sėjinukų, dar vadinamų svogūnėliais, daugeliui daržininkų yra paprasčiausias kelias į ankstesnį ir stabilesnį derlių. Skirtingai nei sėjant sėklas, čia praleidžiamas pats jautriausias daigų etapas, kai augalus lengvai nustelbia piktžolės ir puola ligos.
Sėjinukai paprastai subrandina derlių keliomis savaitėmis anksčiau, o galvutės būna vienodesnės ir lengviau išdžiovinamos laikymui. Vis dėlto sėkmę lemia ne vien sodinamoji medžiaga, bet ir tinkamas laikas, dirvos paruošimas bei subalansuotas tręšimas.
Kada sodinti svogūnų sėjinukus?
Pavasarį sėjinukus verta sodinti vos tik dirva pradžiūsta ir įšalas pasitraukia, dažniausiai kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje. Trumpalaikės šalnos dažniausiai nepakenkia, o ankstesnis sodinimas padeda geriau įsišaknyti ir išnaudoti pavasarinę drėgmę.
Kitas praktikuojamas laikas yra ruduo, dažniausiai nuo rugsėjo vidurio iki spalio pabaigos, kai iki didesnių šalčių dar lieka laiko šaknims susiformuoti. Rudenį ypač svarbu rinktis sveikus, tvirtus svogūnėlius ir vengti pernelyg ankstyvo sodinimo, kad augalai nepradėtų intensyviai želti.
Sodinant į lysvę patartina išpurenti dirvą maždaug 20 centimetrų gyliu, pašalinti daugiametes piktžoles ir išlyginti paviršių. Rekomenduojama svogūnėlius sodinti 20–25 centimetrų tarpueiliais, paliekant 5–8 centimetrų tarpus eilėje, o užžerti 2–3 centimetrų dirvos sluoksniu.
Dirva ir vieta lemia galvučių dydį
Svogūnams labiausiai tinka saulėta vieta ir lengvesnė, laidi, derlinga dirva, kurioje neužsistovi vanduo. Optimalus dirvos rūgštingumas dažniausiai laikomas artimas neutraliam, todėl pernelyg rūgščias dirvas verta kalkinti iš anksto, geriausia rudenį.
Norint sumažinti ligų ir kenkėjų spaudimą, svarbus sėjomainos principas: į tą pačią vietą svogūninių augalų nereikėtų grąžinti bent 3–4 metus. Toks tarpas padeda sumažinti dirvoje išliekančių patogenų kiekį ir leidžia stabiliau formuotis didelėms galvutėms.
Laistymas, ligos ir kenkėjai
Svogūnai turi palyginti negilią šaknų sistemą, todėl jautriai reaguoja ir į sausrą, ir į užmirkimą. Sausais laikotarpiais laistoma reguliariai, bet saikingai, kad dirva būtų tolygiai drėgna, o ne šlapia, nes perteklinė drėgmė skatina puvinius.
Dažna problema yra svogūnų netikroji miltligė, kuri suaktyvėja esant šiltoms ir drėgnoms naktims, ypač kai dažni trumpi krituliai. Riziką mažina vėdinama vieta, neper tankus sodinimas, sėjomaina ir greitas pirmųjų pažeistų lapų pašalinimas.
Vienas pavojingiausių kenkėjų yra svogūninė musė, kurios lervos pažeidžia augalo audinius ir skatina puvimą. Praktikoje sodininkai dažnai taiko mechaninę apsaugą, pavyzdžiui, augalus dengiama lengva agroplėvele aktyviausiu kenkėjo skraidymo metu.
Kuo ir kada tręšti, kad galvutės būtų stambios?
Svogūnams ypač svarbūs azotas ir kalis, o fosforas padeda šaknims ir bendram augalo vystymuisi. Fosforo ir kalio trąšos dažnai įterpiamos rudenį arba prieš pavasarinį sodinimą, kad maisto medžiagos būtų prieinamos nuo sezono pradžios.
Azoto tręšimas paprastai dalijamas į dvi dalis: pirmoji skiriama prieš sodinimą arba netrukus po jo, antroji, kai augalai jau suformuoja kelis lapus. Vėlyvas azotas vasaros antroje pusėje gali atidėti brendimą, storinti kaklelį ir sutrumpinti sandėliavimo laiką.
Artėjant galvučių formavimuisi ir lukštų kietėjimui, dažniau akcentuojamas kalis, nes jis siejamas su tvirtesnėmis, geriau džiūstančiomis ir laikymui atsparesnėmis galvutėmis. Kad tręšimas būtų tikslus, pravartu įvertinti dirvos derlingumą ir neperdozuoti, ypač azoto.
Leave a Reply