Braškių daigų sodinimas rudenį daugeliui daržininkų tampa patikimu būdu greičiau sulaukti gausesnio derliaus. Kai dirva po vasaros dar šilta, o drėgmės dažniau suteikia lietūs, augalai paprastai lengviau įsišaknija nei pavasarį. Dėl to kitą sezoną braškės dažnai pradeda derėti anksčiau ir stabiliau.
Praktikoje geriausiu laiku dažniausiai laikomas rugsėjis, tačiau dalį darbų galima nukelti ir į spalį. Svarbiausia taisyklė paprasta: daigams reikia maždaug 3–4 savaičių įsišaknyti iki stipresnių šalnų. Lapkritį sodinimas jau rizikingas net ir pridengus, nes šaknys nespėja tinkamai įsitvirtinti.
Renkantis daigus verta atkreipti dėmesį į jų tipą ir būklę. Rudenį dažnai sodinami lauko daigai su atviromis šaknimis, taip pat tinka ir daigai vazonėliuose, turintys susiformavusį šaknų gumulą. Bet kuriuo atveju svarbu, kad šaknys nebūtų perdžiūvusios, o lapai neatrodytų pažeisti ligų.
Vieta ir dirva lemia rezultatą
Braškėms labiausiai tinka saulėta, šiek tiek vėdinama, bet nuo žvarbaus vėjo apsaugota vieta. Saulė ir greitesnis lapijos džiūvimas po lietaus mažina grybinės kilmės ligų riziką. Vengtina sodinti žemumose, kur kaupiasi šaltas oras ir ilgiau laikosi drėgmė.
Dirvai keliami konkretūs reikalavimai: ji turėtų būti puri, laidi vandeniui, derlinga ir turtinga organinių medžiagų. Dažniausiai rekomenduojama silpnai rūgšti reakcija, apie pH 5,5–6,5, o ką tik pakalkinta dirva braškėms netinka. Jei dirva sunki ir molinga, verta ją pagerinti kompostu, kad šaknys negautų per daug užmirkimo.
Gerus rezultatus duoda iš anksto paruoštas lysvės plotas. Patikimiausia, kai žemė sutvarkoma bent 2–3 savaites prieš sodinimą: kruopščiai išravimos piktžolės, dirva perkasiama, įterpiamas kompostas arba granuliuotas mėšlas. Taip maisto medžiagos pasiskirsto tolygiau, o dirva spėja susigulėti.
Dažniausia klaida sodinant
Daugiausia nesėkmių sukelia neteisingas sodinimo gylis. Braškių augimo kūgelis, dar vadinamas šerdimi, turi likti virš dirvos paviršiaus, o ne būti užverstas žemėmis. Pasodinus per giliai augalas gali pradėti pūti, o pasodinus per sekliai šaknys prasčiau prigyja ir greičiau perdžiūsta.
Sodinant naudinga iš anksto numatyti atstumus, kad augalai turėtų pakankamai vietos vėdinimuisi ir priežiūrai. Dažnai pasirenkama apie 30–40 centimetrų tarp daigų ir 60–80 centimetrų tarp eilių, tačiau tikslus atstumas priklauso nuo veislės ir auginimo būdo. Pasodinus svarbiausia gausiai palaistyti, stengiantis nemirkyti lapų.
Rudenį pasodintoms braškėms pirmosiomis savaitėmis ypač svarbi priežiūra: ravėjimas, laistymas, jei laikosi sausa, ir pasiruošimas žiemai. Įsitvirtinus šaltesniems orams lysvę verta mulčiuoti šiaudais, spygliais, žieve ar sausais lapais, o prireikus naudoti žieminę baltą agroplėvelę. Pavasarį dangą būtina laiku nuimti, kad augalai nepradėtų šusti.
Ko dar nepamiršti planuojant lysvę
Norint sumažinti ligų ir kenkėjų riziką, svarbu laikytis sėjomainos. Braškės geriau auga, jei toje pačioje vietoje jos neauginamos kelis metus iš eilės ir nesodinamos po augalų, kurie dažniau palieka panašius patogenus dirvoje. Kruopščiai parinkta vieta ir sėjomaina dažnai turi didesnę įtaką nei vienkartinis tręšimas.
Pastaraisiais metais dažnėjant sausroms ir staigiems temperatūros svyravams, daržininkai vis daugiau dėmesio skiria drėgmės išlaikymui. Dėl to mulčiavimas ir organinių medžiagų gausinimas dirvoje tampa ne tik patogumu, bet ir priemone stabilizuoti derlių. Tinkamai įsišakniję rudeniniai daigai pavasarį startuoja greičiau, tačiau tik tada, jei sodinant nepadaroma esminių klaidų.
Leave a Reply