Pliki ar vazonėlyje: viena klaida sodinant vaismedį gali kainuoti derlių jau pirmą sezoną

Kada geriausia sodinti vaismedžius?

Daugumą atsparių vaismedžių, pavyzdžiui, obelis ar slyvas, patogiausia sodinti rudenį, kai baigiasi vegetacija ir nukrenta lapai. Dirva tuo metu dar būna šiltesnė po vasaros, o vėsesnis oras mažina drėgmės garavimą, todėl šaknys greičiau įsitvirtina.

Jautresnius šalčiui vaismedžius, tokius kaip persikai ar abrikosai, saugiau sodinti ankstyvą pavasarį, kai žemė atitirpsta, bet pumpurai dar neišsprogę. Tiesa, pavasarį dažniau pasitaiko sausros, todėl jauną medelį teks nuosekliai laistyti.

Plikomis šaknimis ar vazone?

Vaismedžiai plikomis šaknimis parduodami be žemių gumulo, todėl juos reikia sodinti tik ramybės laikotarpiu: rudenį arba anksti pavasarį. Tokie sodinukai dažnai būna pigesni, o šaknų būklę lengviau įvertinti, tačiau didžiausia rizika yra šaknų išdžiūvimas.

Vazonuose auginti sodinukai turi susiformavusį šaknų gumulą, todėl sodinimo laikas lankstesnis ir gali tęstis beveik visą sezoną, vengiant įmirkusios, įšalusios dirvos bei karščio bangų. Vis dėlto verta patikrinti, ar augalas tikrai įsišaknijęs vazone, o ne neseniai įstatytas į konteinerį.

Kaip teisingai pasodinti?

Vaismedžiui rinkitės saulėtą, nuo stipraus vėjo kiek įmanoma apsaugotą vietą ir venkite daubų, kuriose telkiasi šaltis bei užsistovi vanduo. Duobė turi būti tokia, kad šaknys laisvai tilptų, o iškasta žemė gali būti pagerinta kompostu.

Prieš sodinimą plikų šaknų sodinuką verta apie valandą pamirkyti vandenyje, o pažeistas ar nulūžusias šaknų dalis pašalinti. Sodinant svarbu, kad skiepijimo vieta liktų virš žemės, o dirva aplink šaknis būtų gerai prispausta, kad neliktų oro tarpų.

Pasodinus aplink kamieną suformuokite negilią laistymo lėkštę ir gausiai paliekite, dažniausiai apie 10 litrų vandens. Pirmosiomis savaitėmis drėgmės režimas yra lemiamas, todėl dirva neturi nei perdžiūti, nei tapti nuolat šlapia.

Priežiūra po pasodinimo

Pirmą sezoną svarbiausia yra vanduo, ypač jei pavasaris sausas arba pasitaiko karščio periodų. Praktikoje tai reiškia retesnį, bet gausų laistymą, kad sudrėktų gilesnis dirvos sluoksnis, kuriame formuojasi aktyviausios šaknys.

Drėgmę padeda išlaikyti mulčias, pavyzdžiui, žievė ar subrendęs kompostas, tačiau jo negalima priglausti prie pat kamieno, kad neaugtų puvinio ir grybinės ligos rizika. Greitai veikiančias mineralines trąšas iškart po pasodinimo geriau atidėti, o formuojamąjį genėjimą derinti prie rūšies ir sodinimo laiko.