Lapkričio pradžia dar gali būti tinkamas metas sodinimui – iki kol žemę sukaustys įšalas. Kol dirva dar šilta nuo ankstesnių rudens savaičių, dalis augalų spėja įsišaknyti ir pavasarį startuoja gerokai greičiau.
Kaip rašoma originale, verta ne padėti kastuvą į šalį, o į žemę pasodinti bijūnus, vaismedžius, švelniąją šalaviją (szałwia omszona) ir net užmirštus tulpių svogūnėlius. Svarbiausia sąlyga – kad žemė dar nebūtų įšalusi ir ją būtų galima įdirbti.
Vėsesnis ir drėgnesnis oras šiuo laikotarpiu augalams netgi palankus: daigai mažiau netenka vandens per lapus, o daugiau energijos skiria šaknų sistemai. Dėl to rudenį pasodinti augalai dažnai įgauna pranašumą prieš sodinamus pavasarį.
Tiesa, vėlyvas sodinimas reikalauja daugiau atidumo: pasodinus būtina gerai suspausti žemę aplink šaknis, gausiai palaistyti ir pasirūpinti apsauga nuo šalčio. Ne visiems augalams toks laikas tinka – kai kuriems reikia ilgesnio šilto periodo, kad sustiprėtų prieš žiemą.
Bijūnai: svarbiausia – sodinimo gylis
Jei norite vasaros pradžioje sulaukti įspūdingų bijūnų žiedų, lapkričio pradžia dar gali būti paskutinė proga pasodinti plikomis šaknimis parduodamas kerų dalis. Tokie bijūnai paprastai gerai prigyja rudenį, o pavasarį nereikia skubėti su persodinimu.
Sodinant svarbiausia nepadaryti dažnos klaidos – nepasodinti per giliai. Atžėlimo pumpurai (rožinės „akutės“) turėtų atsidurti maždaug 2–3 centimetrai po dirvos paviršiumi: per giliai pasodinus, augalas gali auginti lapus, bet žiedų taip ir nesulauksite.
Dar viena svarbi taisyklė – dirva turi būti laidi vandeniui. Bijūnai mėgsta drėgmę, tačiau užmirkusioje žemėje jų šaknys gali pradėti pūti.
Po pasodinimo – gausus laistymas ir apsauga nuo šalčio
Net jei lauke drėgna ar neseniai lijo, pasodinus verta gausiai palaistyti. Vanduo padeda dirvai priglusti prie šaknų, išstumia oro tarpus ir pagerina prigijimo sąlygas.
Prie kamieno patariama supilti kauburėlį iš žemės ar mulčio (pavyzdžiui, žievės) – taip apsaugomos apatinės augalo dalys, kai staiga atšąla. Tai ypač aktualu, jei prognozuojamas greitas temperatūros kritimas.
Šalavijas ir užmiršti tulpių svogūnėliai: geriau į žemę nei į šilumą
Iš daugiamečių augalų išskiriamas švelnusis šalavijas (szałwia omszona) – atsparus, nereiklus, vasarą džiuginantis violetiškai mėlynais žiedynais. Pasodintas vėlų rudenį, jis gali spėti „įsitvirtinti“ dirvoje ir pavasarį pradėti augti anksčiau.
Jei spalį taip ir nepasodinote tulpių ar kitų svogūninių gėlių, o svogūnėlių pakelis liko garaže ar sandėliuke, dar neskubėkite jo nurašyti. Kol dar įmanoma įkasti į žemę, svogūnėliai didesnę tikimybę išgyventi turi dirvoje, o ne šiltoje patalpoje.
Siūloma tokius svogūnėlius sodinti kiek giliau nei įprasta ir lysvę uždengti storesniu mulčio sluoksniu – žieve ar sausais lapais. Tai padeda sušvelninti temperatūros svyravimus ir sumažina riziką, kad pasodinta medžiaga nukentės nuo šalčio.
Jei planuojate sodinti lapkritį, svarbiausia neskubėti ir rinktis augalus, kuriems toks laikas tinka. O jei dirva jau sukaustyta, verčiau sodinimą atidėti – bandymas kasti įšalusią žemę dažnai baigiasi žala tiek augalui, tiek dirvos struktūrai.
Leave a Reply