Kodėl bijūnai neatsilygina žiedais?
Bijūnai gali augti toje pačioje vietoje 15–20 metų, tačiau jie prastai pakelia persodinimą. Persodinus augalui dažnai prireikia 2–3 sezonų, kol jis atstato šaknų kerą ir vėl pradeda gausiau krauti žiedpumpurius.
Dažniausiai persodinama tada, kai augalas akivaizdžiai nusilpsta, skursta žydėjimas, o dirva aplink kerą nualinama. Vis dėlto vien tik persodinimas problemos neišsprendžia, jei padarytos bazinės auginimo klaidos, ypač susijusios su sodinimo gyliu ir dirvos struktūra.
Geriausias metas persodinti
Patikimiausias laikas bijūnams persodinti yra vasaros pabaiga ir ankstyvas ruduo, kai augalas baigia aktyvią vegetaciją, o dirva dar būna šilta. Tokiu metu naujos šaknys spėja pradėti augti iki šalnų, todėl pavasarį bijūnai startuoja be didelio streso.
Pavasarinis persodinimas laikomas rizikingu, nes tuo pat metu augalui tenka ir atsigauti po šaknų pažeidimo, ir sparčiai auginti ūglius. Pasekmė dažnai būna kelių metų pertrauka be žiedų, o silpnesni egzemplioriai gali ir sunykti, ypač jei pavasaris sausas.
Jei pavasarį vis dėlto būtina sodinti įsigytą kerą, tai geriausia padaryti kuo anksčiau, kol ūgliai dar trumpi. Duobė turėtų būti pakankamai gili, kad šaknys laisvai išsiskleistų, o organinės medžiagos sluoksnis apačioje būtų užbertas žeme, kad šaknys nesiliestų tiesiogiai su šviežiu kompostu.
Klaida, dėl kurios bijūnai nežydi
Viena dažniausių priežasčių, kodėl bijūnai augina lapus, bet nežydi, yra per giliai pasodinti augimo pumpurai. Ūglių užuomazgos turėtų būti tik apie 3–5 centimetrai po žeme, nes gilesnis sodinimas priverčia augalą eikvoti energiją prasibrovimui ir silpnina žydėjimo potencialą.
Per seklus sodinimas taip pat pavojingas, nes žiemą pumpurai gali apšalti, o vasarą keras greičiau perdžiūsta. Jei įtariate, kad bijūnas pasodintas per giliai, pavasarį galima atsargiai nuimti dalį viršutinio dirvos sluoksnio, bet šaknų atidengti nereikėtų.
Bijūnams labiausiai tinka derlinga, laidi, neutrali arba silpnai rūgšti dirva, o sunkesnę molingą žemę verta pagerinti kompostu ir drenažą gerinančiomis medžiagomis. Per šlapia, prastai vėdinama dirva didina puvinių ir pilkojo pelėsio riziką, ypač drėgnais sezonais.
Senolių būdas: fermentuota „duonos“ trąša
Sodininkystėje populiarus senas būdas – fermentuotas užpilas iš sudžiūvusios duonos, kurio poveikis siejamas su mielėmis ir suaktyvėjusiais dirvos mikroorganizmais. Toks tirpalas nėra visavertė trąša, tačiau gali veikti kaip biologinis dirvos „starteris“, padedantis šaknims aktyviau dirbti ir geriau pasisavinti maisto medžiagas.
Užpilui paprastai naudojama nepelijusi kvietinė ar ruginė duona be priedų ir su mažesniu druskos kiekiu, užpilama vandeniu ir laikoma fermentuotis apie savaitę, kasdien pamaišant. Nukoštas skystis dažniausiai skiedžiamas vandeniu santykiu 1 su 3 ir pilamas prie šaknų, ne ant lapų.
Tokį papildomą laistymą įprasta pradėti pavasarį, kai ūgliai jau paaugėję, ir kartoti kas dvi savaites iki žydėjimo pradžios. Žydėjimo metu bijūnams dažniau labiau tinka fosforo ir kalio dominavimas, todėl duonos užpilą verta laikyti tik papildomu sprendimu, o ne vienintele mitybos priemone.
Dar viena detalė, kuri išgelbsti žiedus
Dideli bijūnų žiedai, ypač pilnavidurės veislės, po lietaus greitai apsunksta ir nulenkia stiebus, todėl žiedai išsipurvina ir pradeda pūti. Dėl to atramas geriausia įrengti dar tada, kai ūgliai žemi ir elastingi, kad augdami jie natūraliai „paslėptų“ konstrukciją.
Svarbu, kad stiebai atramos viduje būtų paskirstyti tolygiai, nes pernelyg suspaustas keras prasčiau vėdinasi. Geresnė oro cirkuliacija sumažina grybinio fono riziką ir padeda ilgiau išlaikyti dekoratyvumą viso žydėjimo metu.
