1846–1848 metų Meksikos ir JAV karas laikomas vienu kruviniausių abiejų šalių istorijoje, o jo pasekmės gerokai peržengė mūšio lauką. Konfliktas ne tik perbraižė Šiaurės Amerikos žemėlapį, bet ir prisidėjo prie politinių karjerų, kurios vėliau formavo JAV ateitį.
Kaip pasakojama istorijos portale „The Collector“, karas kilo tuo metu, kai Meksika išgyveno politinių konfliktų ir sukilimų laikotarpį, o Jungtinės Valstijos matė progą plėstis į Vakarus. Konfliktas iki šiol išlieka jautri tema tiek Meksikoje, tiek JAV.
Vienu svarbiausių katalizatorių tapo Teksaso istorija: teritorija, kuri anksčiau priklausė Meksikai, ilgainiui pritraukė daug amerikiečių naujakurių, o 1835 metais ten prasidėjo sukilimas. 1845 metais Teksasas buvo prijungtas prie JAV, o tai tapo tiesiu keliu į didesnį karą.
Po karo Meksika neteko daugiau nei pusės savo suverenios teritorijos, o JAV įgijo didžiules žemes, kuriose šiandien yra, pavyzdžiui, Kalifornija, Arizona, Naujoji Meksika, Juta ar Nevada. Tačiau kartu karas paliko mažiau akivaizdų pėdsaką: tūkstančiai žmonių staiga atsidūrė kitos valstybės sudėtyje, o būsimi lyderiai gavo patirties, kuri vėliau nulėmė naujus konfliktus.
Karas kaip būsimo pilietinio karo „mokykla“
Meksikos ir JAV kare dalyvavo ne vienas žmogus, kuris vėliau tapo ryškiu JAV pilietinio karo veikėju. Tarp jų – būsimasis generolas ir prezidentas Ulyssesas S. Grantas, taip pat George’as Meade’as ir George’as B. McClellanas, vėliau vadovavę Šiaurės (Sąjungos) pajėgoms.
Pietų (Konfederacijos) pusėje vėliau kovojo ir keli karininkai, patirties įgiję būtent šiame kare: Robertas E. Lee, Thomasas J. „Stonewall“ Jacksonas, Braxtonas Braggas, George’as Pickettas. Konfliktas tapo praktiniu pasirengimu būsimam didžiausiam vidaus karui JAV istorijoje.
Ypač išsiskiria U. S. Granto laikysena: vėliau jis rašė, kad karui nepritarė ir laikė jį neteisingu – stipresnės valstybės karu prieš silpnesnę. Jo akimis, tai buvo pamoka ne tik kariniam vadovavimui, bet ir politiniam mąstymui.
Abrahamas Lincolnas ir „Spot“ rezoliucijos
Nors JAV politikoje tuo metu dominavo teritorinės plėtros idėjos ir vadinamoji „Manifest Destiny“ doktrina, karo palaikymas nebuvo vieningas. Demokratų partija, vedama prezidento Jameso K. Polko, karą rėmė, o vigai Atstovų Rūmuose jį kritikavo, vadindami nereikalingu ir prieštaraujančiu Konstitucijai.
Vis dėlto balsavimuose karui buvo pritarta beveik vienbalsiai – net dalis skeptikų bijojo politinių pasekmių, jei pasipriešintų. Tarp oponentų buvo ir vergijos šalininkas senatorius Johnas C. Calhounas, nerimavęs, kad naujos teritorijos išprovokuos aštresnes diskusijas dėl vergovės.
Vienas ryškiausių kritikų tapo tuomet dar jaunas Ilinojaus kongresmenas Abrahamas Lincolnas. Jis pateikė vadinamąsias „Spot“ rezoliucijas – aštuonis punktus, kuriais siekė išsiaiškinti, ar karas iš tiesų prasidėjo taip, kaip jį aiškino prezidentas Polk. Rezoliucijos nebuvo priimtos, o Lincolno pozicija tuo metu liko nuošalyje, tačiau vėliau ši laikysena tapo svarbia jo politinio portreto dalimi.
Airiai dezertyrai ir „San Patricios“ atminimas
Karo pradžioje dalis JAV kariuomenėje tarnavusių europiečių imigrantų – daugiausia airių – perėjo į Meksikos pusę ir suformavo Šv. Patriko batalioną. Meksikoje jie dažnai vadinami „San Patricios“, o vienu iš galimų perėjimo motyvų laikomas katalikiškas tikėjimas, kuris juos siejo su meksikiečiais.
Tikslios priežastys iki šiol nėra vienareikšmės: minimi ir religiniai ryšiai, ir simpatijos Meksikos pozicijai, ir karo vertinimas kaip neteisingo, taip pat galėjo veikti finansiniai motyvai. Bataliono lyderio Johno Riley laiškai ir kai kurie kariniai įrašai leidžia suprasti, kad sprendimą lėmė keli veiksniai, o ne vienas argumentas.
JAV kariuomenė dezertyrus baudė itin griežtai: apie 50 „San Patricios“ buvo oficialiai įvykdyta mirties bausmė. Per paskutinį karo puolimą, Chapultepec mūšio metu, generolo Winfieldo Scotto įsakymu 30 jų buvo pakarti tuo momentu, kai virš pilies buvo iškelta JAV vėliava – taip siekta demonstratyviai pažymėti Meksikos pralaimėjimą.
Vis dėlto Meksikoje „San Patricios“ atminimas išliko: jie oficialiai minimi rugsėjo 12 dieną, o jų istorija prisimenama ir per Šv. Patriko dienos šventes. Tai vienas pavyzdžių, kaip tas pats karas dviejose valstybėse palieka visiškai skirtingas atminties tradicijas.
Chapultepec ir „Niños Héroes“ legenda
Chapultepec pilies šturmas tapo vienu simboliškiausių karo epizodų. Užėmus strateginę poziciją, JAV kariuomenė atvėrė kelią į Meksiko miestą ir galiausiai užsitikrino pergalę konflikte.
Meksikos kolektyvinėje atmintyje ypatingą vietą užima pasakojimas apie šešis jaunuosius karo mokyklos kadetus – „Niños Héroes“. Legenda teigia, kad vienas jų apsivyniojo Meksikos vėliava ir nušoko nuo pilies, kad ji neatitektų priešui.
Tačiau pasakojime pabrėžiama, kad ši istorija greičiausiai neatitinka tikrovės: vėliava buvo paimta JAV karių ir vėliau grąžinta Meksikai tik po daugelio dešimtmečių. Nepaisant to, pati legenda išliko kaip stiprus nacionalinis simbolis, rodantis, kaip karai formuoja ne tik teritorijas, bet ir tapatybę.
Leave a Reply