Tuatha Dé Danann Airijos mituose apibūdinami kaip dieviška, tačiau ne visagalė būtybių tauta, kuri kadaise valdė salą. Pasakojimai teigia, kad jie buvo įveikti mirtingųjų ir pasitraukė gyventi po žeme, ilgainiui tapdami pasakų ir fėjų pasaulio gyventojais.
Šią legendų grandinę sudaro keli „įsiveržimų“ ir kovų ciklai, kuriuose Tuatha Dé Danann nėra pirmieji antgamtiniai Airijos gyventojai. Mūsų žinios apie šiuos siužetus daugiausia siejamos su tuo, kad juos viduramžiais užrašė ir savaip perdirbo krikščionių vienuoliai.
Dėl to dalis detalių atrodo sąmoningai pritaikytos prie krikščioniškojo pasaulėvaizdžio, o veikėjams suteikiamos genealogijos, siejančios juos su Biblijos tradicijomis. Kiek šie pasakojimai atspindi senesnę keltų mitologiją, lieka neaišku.
Vis dėlto legendos iki šiol laikomos vienu ryškiausių Airijos mitologijos klodų: jose susipina magijos, karo, karališkos valdžios, moralinių pareigų ir net „sutarties su žeme“ idėjos, aiškinančios, kodėl valdovas praranda teisę valdyti.
Kas buvo prieš juos ir kaip prasidėjo „įsiveržimų“ ciklas
Ankstyviausiuose pasakojimuose Airijoje pirmiausia minimi fomorai – priešiška, monstriška antgamtinė rasė, siejama su pavojingomis gamtos stichijomis. Jie vaizduojami kaip gyvenantys iš žvejybos ir medžioklės, tarsi priešprieša „civilizuotai“ žemdirbystei.
Vėliau legendose pasirodo pirmieji žmonės, atvykę su Partholonu. Jiems priskiriama žemdirbystės ir kitų „civilizuotų“ praktikų pradžia, tačiau pasakojimas baigiasi maru, pražudžiusiu visą jų bendruomenę.
Kitas ciklas siejamas su Nemedu ir jo žmonėmis, kurie taip pat kovojo su fomorais, kūrė gyvenvietes ir dirbamas žemes. Po Nemedo mirties fomorai esą vėl įsigalėjo ir ėmė reikalauti sunkios duoklės, mokamos per Samhainą (lapkričio 1-ąją).
Legenda pasakoja ir apie didžiulį sukilimą, pasibaigusį abipusiu nusiaubimu bei potvyniu, po kurio Airija beveik ištuštėjo. Išlikusieji išsisklaidė: vieni nukeliavo į Britaniją, kiti – į Graikiją, o būsimoji Tuatha Dé Danann esą pasitraukė į šiaurines pasaulio salas, kur tobulino mokslus, amatus ir kerus.
Tuatha Dé Danann sugrįžimas ir mūšiai dėl Airijos
Pasak tradicijos, po kelių šimtmečių Tuatha Dé Danann su karaliumi Nuada priešakyje sugrįžo į Airiją per Beltane (gegužės 1-ąją). Jų atvykimą lydėjo tankūs debesys ir keistas rūkas, kelias dienas užtemdęs saulę ir paslėpęs jų pajėgas.
Netrukus įvyko derybos su tuo metu valdžiusiais fir bolgais, tačiau kompromiso pasiekti nepavyko. Abi pusės susikovė Mag Tuired lygumose, o pasakojimuose pabrėžiama, kad fir bolgai rėmėsi jėga, o Tuatha Dé Danann – burtininkyste.
Mūšyje Nuada neteko rankos, o pagal senąją teisę fiziškai sužalotas karalius nebegalėjo valdyti. Nors jam buvo pagamintas sidabrinis protezas, sostas atiteko Bresui, kurio kilmė siejo jį su fomorais.
Breso valdymas vaizduojamas kaip slegiantis ir neteisingas, o lūžiu tapo jo nesugebėjimas laikytis svetingumo pareigos, laikytos esmine valdovo dorybe. Poeto Cairbre prakeiksmas legendose paverčia Bresą fiziškai „paženklintu“, todėl jis, kaip ir Nuada anksčiau, netenka teisės karaliauti.
Kaip dieviškoji tauta pasitraukė po žeme
Vėlesni pasakojimai šią istoriją tęsia didžiuoju konfliktu su fomorais, kuriame iškyla Lugh – visų amatų meistru laikomas veikėjas. Mag Tuired mūšyje Nuada žūsta, o Lugh nugali fomorų vadą Balorą, kurio pražūtingas žvilgsnis esą galėjo pakirsti ištisas gretas.
Tačiau net ir pergalė prieš fomorus nėra paskutinis „įsiveržimų“ ciklo skyrius. Legendose pasirodo milesiai – mirtingųjų kariuomenė, atvykusi atkeršyti už savo giminaičio Íth žūtį ir pareikalavusi Tuatha Dé Danann pasitraukti.
Pasakojimuose milesiai sutinka trumpam pasitraukti už „devintos bangos“, kad priešininkai turėtų laiko pasirengti, tačiau Tuatha Dé Danann burtininkai sukelia antgamtinį rūką ir audrą. Vis dėlto milesiai grįžta į krantą, o vėlesnėse kovose esą nugali ir nužudo Tuatha Dé Danann valdovus.
Galiausiai sudaroma savotiška padalijimo sutartis: milesiams atitenka žemės paviršius, o Tuatha Dé Danann – požeminis pasaulis, siejamas su urvais, ežerų gelmėmis ir senoviniais laidojimo statiniais. Taip jie tampa Aos Sí – „pasakų tauta“, galinčia gyventi šalia žmonių, bet likti nematoma.
Šios legendos kartais atrodo prieštaringos: Tuatha Dé Danann vienu metu vaizduojami ir kaip dievai, ir kaip protėviai, o dalį siužetų, tikėtina, formavo vėlesni perrašymai. Vis dėlto pasakojimai siejami ir su realiais Airijos kraštovaizdžio ženklais – milžiniškais neolito laikų akmeniniais kapais, kuriuos vėlesni gyventojai galėjo laikyti „kitokio pasaulio“ vartais.
Leave a Reply