Daugelis namus šiandien įsirengia taip, kad viskas atrodytų tvarkinga ir „teisinga“, tačiau galutinis rezultatas neretai būna netikėtas – erdvė atrodo sterili, šalta ir neprimena namų.
Interjero dizainerė Jana Pařízková atkreipia dėmesį, kad baimė suklysti ir noras išvengti „dizaino prašovimų“ žmones dažnai nuveda į kitą kraštutinumą: baltos sienos, kataloginiai baldai, vienas tonas ir keistas tuštumos jausmas.
Anot jos, jaukumą kuria ne tobulas suderinimas, o drąsa įsileisti asmeniškumą, skirtingas faktūras, medžiagas ir net tam tikrą netobulumą. Kitaip tariant, namams reikia atmosferos, o ne vien idealiai lengvai prižiūrimo paviršiaus.
Todėl, jei bute ar name viskas lyg ir gražu, bet nesinori ilgai būti, verta peržvelgti keletą dažniausių įrengimo įpročių – dažnai jie ir „atima“ tą jausmą, kai erdvė tarsi apkabina.
Praktiškumas ir „tobulumas“ užgožia komfortą
Praktiškumas svarbus, tačiau, pasak dizainerės, jis neturėtų tapti vieninteliu kriterijumi. Kai sprendimai priimami vien dėl patogios priežiūros, namai gali prarasti šilumą.
Pavyzdžiui, lengvai valoma danga nebūtinai reiškia malonią kasdienybę – gyvenamojoje zonoje norisi pojūčio, kad čia galima atsipalaiduoti, o ne tik greitai viską nuvalyti. Dizainerė ragina labiau pasitikėti emocija ir pojūčiu, o ne siekti sterilios „įspūdingo švarumo“ estetikos.
Per didelis minimalizmas ir baimė ryškesnių sprendimų
Po laikotarpio, kai namuose dominavo masyvūs baldai ir gausybė smulkių detalių, natūralu, kad dalis žmonių pasuko į minimalizmą. Tačiau, anot dizainerės, dažnai tai tampa ne apgalvota kryptimi, o tuštuma, užmaskuota „švariu stiliumi“.
Problema ypač išryškėja mažesniuose būstuose: tai, kas puikiai atrodo erdviose patalpose su dideliais langais, tipiniame bute gali atrodyti plokščiai ir šaltai. Dizainerė siūlo nebijoti spalvų, medžiagų, tekstūrų ir detalių, kurios sukuria gylį.
Per daug derinimo „tonas į toną“
Dar viena dažna klaida – noras, kad kiekviena detalė būtų idealiai suderinta. Dizainerė pastebi, kad žmonės kartais nusprendžia: jei jau pasirinko, tarkime, juodas matines detales, jos turi kartotis absoliučiai visur – nuo rankenų iki jungiklių ar vonios detalių.
Tačiau toks pedantiškas vienodumas dažnai sukuria „katalogo“ įspūdį, o ne gyvus namus. Interjerui, pasak jos, labai padeda, kai matyti, jog erdvė vystėsi natūraliai: šalia naujų daiktų atsiranda ir senesni, svarbiau – kokybiški ir „turintys savo istoriją“.
Per didelė virtuvė – svetainės sąskaita
Dizainerė taip pat atkreipia dėmesį į tendenciją virtuvei skirti neproporcingai daug ploto ir biudžeto. Virtuvė svarbi, bet namai – tai ne vien maisto gamyba ir įspūdingas stalviršis.
Jos praktikoje pasitaiko būstų, kuriuose virtuvė su dideliu salos tipo baldu užima didelę dalį erdvės, o valgomasis ar poilsio kampas „susitraukia“ iki minimumo. Dizainerė ragina ieškoti balanso ir investuoti į patogią vietą susėsti su šeima ar draugais – ten, kur realiai praleidžiama daugiausia laiko.
Baimė derinti seną ir naują
Anot dizainerės, namų jaukumui nebūtina pirkti visko iš vieno prekės ženklo ar laikytis vienos „linijos“. Priešingai – gyvybės suteikia skirtingo charakterio daiktai: brangesni ir paprastesni, nauji ir vintažiniai.
Tiesa, tai nereiškia, kad tinka bet kas su bet kuo. Dizainerė pabrėžia, kad svarbiausia – saikas, intuicija ir džiaugsmas kuriant erdvę, kurioje norisi būti. Kai namai tampa ne taisyklių rinkiniu, o asmeniška vieta, atsiranda ir tas sunkiai nusakomas „šilumos“ jausmas.
Leave a Reply