XIX amžiuje pirštinės buvo ne tik šilumos ar stiliaus detalė – jos galėjo išduoti žmogaus statusą, išsilavinimą ir tai, ar jis išmano etiketo taisykles. Net paprastos situacijos, kaip pasisveikinimas rankos paspaudimu, arbatos puodelis ar kvietimas šokiui, keldavo klausimą: pirštines palikti ar nusimauti?
To meto gero elgesio vadovai gana aiškiai apibrėždavo, kur pirštinės yra „natūralios“, o kur – netinkamos. Pavyzdžiui, pasivaikščiojimuose ar svečiuose jos buvo įprastos, tačiau prie stalo dažniausiai reikėdavo jas nusimauti.
Taisyklės nebuvo vienodos visiems atvejams: daug priklausė nuo progos, aplinkos ir konkrečios visuomenės grupės papročių. Todėl pirštinės veikė tarsi kodas, kurį reikėjo mokėti perskaityti – ir mokėti „teisingai“ juo kalbėti.
Šis aksesuaras kartu buvo ir tam tikras socialinis filtras. Ne kiekviena moteris galėjo sau leisti kelias poras skirtingoms progoms ar išlaikyti šviesias pirštines nepriekaištingai švarias – tai reikalavo ir pinigų, ir laiko.
Pokyliai ir ilgos vakarinės pirštinės
Atskira taisyklių visata buvo pokyliai ir vakariniai priėmimai. Prie suknelių, kurios atidengdavo pečius, derintos ilgos pirštinės – kartais siekusios gerokai aukščiau alkūnės.
Jos siūtos iš švelnios odos, šilko ar satino, o tobulas prigludimas buvo beveik toks pat svarbus kaip ir išvaizda. Tokios pirštinės pabrėždavo rankų liniją ir suteikdavo laikysenai rafinuotumo.
Tačiau prabanga turėjo kainą ir labai praktišką nepatogumą: aptemptose pirštinėse būdavo sunku laisvai judinti pirštus, o jų nusimovimas ir vėl užsimovimas neretai tapdavo kantrybės išbandymu.
Ką pirštinės pasakydavo apie gyvenimo būdą
Pirštinės galėjo atskleisti, kokį gyvenimo būdą sau leidžia jų savininkė. Šviesios spalvos greitai susitepdavo, o gležni audiniai reikalavo priežiūros, todėl nepriekaištinga pora neretai tapdavo ir gerovės ženklu.
Tvarkingai atrodantys delnai baltose pirštinėse signalizavo ne vien skonį, bet ir galimybes: turėti kelias poras skirtingoms progoms bei laiko rūpintis garderobu.
Vis dėlto prabanga nebuvo prieinama visais laikotarpiais. Antrojo pasaulinio karo metais oda ir šilkas buvo naudojami kariuomenės reikmėms, tad moterys turėjo tausoti turimas pirštines arba rinktis pigesnius, medvilninius modelius.
Po karo aukštosios mados sugrįžimas reiškė ir grįžtančią brangią eleganciją, kurią galėjo sau leisti tik dalis moterų. Net ir aksesuaras, atrodęs smulkmena, tapdavo socialinės realybės atspindžiu.
Nuo Dioro iki Jacqueline Kennedy – ir staigus nuosmukis
XX amžiaus viduryje pirštinės dar tvirtai laikėsi didžiosios mados pasaulyje. Christianas Dioras, išgarsėjęs pokario kolekcijomis ir kruopščiai apgalvotais aksesuarais, laikė pirštines svarbia moters silueto dalimi.
Maždaug 1952 metų Dioro vakarinės pirštinės, saugomos ASU FIDM muziejaus rinkiniuose, rodo, kiek dėmesio skirta detalėms: jos pagamintos iš odos ir puoštos kristalais, blizgučiais bei pailgais karoliukais.
1961 metais Jacqueline Kennedy per iškilmingą vakarienę Baltuosiuose rūmuose Indijos ministrui pirmininkui Jawaharlalui Nehru vilkėjo vakarinę suknelę ir ilgas baltas pirštines iki alkūnių. Jas pagamino Niujorko įmonė „LaCrasia Gloves“, vėliau kūrusi pirštines ir Madonnai bei Michaelui Jacksonui.
To paties laikotarpio stiliaus ikona Audrey Hepburn taip pat prisidėjo prie pirštinių įvaizdžio – užtenka prisiminti filmo „Pusryčiai pas Tifanį“ pradžios scenas. Ilgos pirštinės kartu su juoda suknele ir Givenchy sukurta stilistika tapo neatsiejama kino istorijos dalimi.
Vis dėlto vos per vieną dešimtmetį pirštinių statusas pasikeitė. Dar 1950-aisiais jos buvo beveik privalomos debiutančių pobūviuose ir elegantiškuose priėmimuose, tačiau 1960-aisiais jaunos moterys vis dažniau rinkosi mini sijonus, spalvotas pėdkelnes, paprastesnes sukneles ir džinsus.
Pokytis buvo toks ryškus, kad 1969 metais „The New York Times“ rašė apie pirštines kaip apie aksesuarą, kuriam gresia beveik visiškai išnykti iš moterų garderobo. Priežastys buvo gilesnės nei sezoninė mada – tai siejosi su platesniu to meto konvencijų atmetimu.
1960-ieji atnešė laisvės ir individualumo siekį, o privalomi aprangos kodai ėmė simbolizuoti pasaulį, nuo kurio dalis moterų norėjo išsilaisvinti. Dėl to pirštinės, kaip ir privalomos skrybėlaitės, vis dažniau buvo paliekamos spintoje.
Per keliolika metų aksesuaras, matytas beveik kiekvienoje elegantiškoje nuotraukoje, tapo skirtas išskirtinėms progoms. Jis liko karališkose ceremonijose, oficialiuose priėmimuose ir ant raudonųjų kilimų, bet iš kasdienės mados beveik dingo.
Leave a Reply