Botsvana dažnai minima kaip viena stabiliausių ir turtingesnių Afrikos valstybių, o didžiausią vaidmenį šiame virsme suvaidino deimantų pramonė. Nuo nepriklausomybės 1966 metais šalies ekonomikos stuburu tapo kasyba, ypač deimantų gavyba.
Kaip rašo „TheCollector“, 1960-ųjų viduryje padėtis Botsvanoje atrodė niūri: valstybė rėmėsi užsienio parama, o du metus trukusi sausra smarkiai smogė žemės ūkiui ir gyvulių bandų išlikimui. Šalis buvo menkai išvystyta, praktiškai be infrastruktūros.
Situaciją iš esmės pakeitė 1967 metais aptiktas Orapos kimberlitinis vamzdis – geologinis darinys, kuriame randama deimantų. Iki tol bendrovė „De Beers“ šalyje ieškojo deimantų, bet rimtesnių radinių nebuvo, todėl svarstė trauktis iš žvalgybos projektų.
Po Orapos atradimo prasidėjo intensyvesnė paieška ir kiti radiniai. Netrukus Botsvanos vyriausybė ir „De Beers“ pasirašė susitarimą, o 1969 metais gimė „Debswana“ – bendra įmonė, tapusi pagrindine deimantų gavybos ašimi šalyje.
Nuo skurdo iki sparčios plėtros
1966 metais Botsvana buvo viena skurdžiausių ir mažiausiai išvystytų valstybių: beveik nebuvo kelių, o formali pramonė apsiribojo vienu mėsos perdirbimo objektu. Švietimo sistema taip pat buvo itin menka – visoje šalyje veikė vos kelios mokyklos, o aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių buvo labai mažai.
1971 metais pradėjusi veikti Orapos kasykla tapo ilgalaikiu pramonės varikliu ir veikia iki šiol. Vėliau sektorius plėtėsi: Letlhakane kasykla pradėjo darbą 1975 metais, Damtshaa – 2003 metais, o 1982 metais atidaryta Jwanengo kasykla minima kaip turtingiausia pasaulyje pagal išgaunamų deimantų vertę.
Augančios pajamos iš deimantų leido Botsvanai investuoti į kitas sritis: statybas, finansines paslaugas, transportą, taip pat į švietimo ir sveikatos apsaugos sistemas. Tekste pabrėžiama, kad šalyje pirminis ir vidurinis ugdymas yra nemokamas, o sveikatos apsauga apima ir nemokamą antiretrovirusinį gydymą piliečiams.
Deimantų sektoriaus reikšmę rodo ir skaičiai: nurodoma, kad apie 50 proc. valstybės pajamų gaunama būtent iš deimantų pramonės, o jos indėlis sudaro apie 30 proc. šalies bendrojo vidaus produkto.
Priklausomybės nuo vienos žaliavos rizika
Nors deimantai išliko ekonomikos pagrindas, Botsvana siekia diversifikacijos, suvokdama, kad vienos žaliavos kainos ir paklausa gali smarkiai svyruoti. Šalis turi ir kitų išteklių: minimi nikelis, anglis, varis bei aukso atsargos rytiniuose regionuose.
Tekste akcentuojama ir valdžios strategija – atsargesnis planavimas bei bandymas valdyti išteklių „boom“ taip, kad jis nevirstų politine ar socialine krize. Tai ypač aktualu regione, kuriame gamtiniai ištekliai neretai tampa konfliktų židiniu.
Pažymima, kad Botsvanai pavyko išvengti vadinamųjų „kruvinųjų deimantų“ reputacijos, tačiau pramonė nėra be problemų. Tarp minimų iššūkių – darbo sąlygos deimantų poliravimo sektoriuje, kuriame daugiausia dirba moterys, bei rizikos, susijusios su chemikalais ir dulkėmis.
Taip pat keliami aplinkosauginiai klausimai: sausringame klimate vandens tarša ir dirvožemio erozija gali turėti ilgalaikių pasekmių vietos bendruomenėms. Be to, primenama apie sanų (San) tautos perkėlimus iš teritorijų, kuriose vyko ar planuota deimantų žvalgyba – valdžia tai aiškino laukinės gamtos ir ekosistemų apsauga, tačiau tema išlieka jautri.
Deimantai vis dar formuoja Botsvanos ateitį
Šiandien Botsvanoje veikia kelios didelės deimantų kasyklos, o sektorius išlieka vienu svarbiausių ekonomikos variklių. Kartu tai ir nuolatinis priminimas, kad ilgalaikis stabilumas priklauso ne tik nuo gavybos apimčių, bet ir nuo gebėjimo kurti kitus pajamų šaltinius.
Botsvanos pavyzdys dažnai pateikiamas kaip atvejis, kai gamtiniai ištekliai tapo ne vien prakeiksmu, o augimo pagrindu. Tačiau kartu jis rodo, kad net ir sėkmės istorijose lieka klausimų dėl darbo teisių, aplinkosaugos bei vietos bendruomenių interesų.
Leave a Reply