CP v2

Category: Finansai

  • Karas Ukrainoje ir brangūs degalai keičia ES žaliąją transformaciją: kas bus su pramone?

    Karas Ukrainoje ir įtampos pasaulinėse naftos bei dujų rinkose Europos Sąjungoje vis dažniau vertinami ne tik kaip kainų, bet ir kaip energetinio saugumo problema. Dėl to žalioji transformacija vis labiau grindžiama argumentu, kad mažesnė priklausomybė nuo importuojamų iškastinių išteklių mažina geopolitinę riziką.

    Tuo pat metu pramonė vis garsiau reikalauja, kad ES klimato politika taptų labiau prognozuojama ir suderinta su konkurencingumu. Diskusijos dėl ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos (EU ETS) ir anglies dioksido pasienio korekcinio mechanizmo (CBAM) vis dažniau sukasi apie tempą, technologijų kainą ir apsaugą nuo konkurentų už ES ribų.

    Saugumas ir importo kaina

    Lenkijoje vykusioje diskusijoje ministerijos atstovė Katarzyna Wrona atkreipė dėmesį, kad šalis kasmet išleidžia daugiau kaip 23 milijardus eurų iškastinio kuro importui. Jos teigimu, karo patirtis parodė, jog ištekliai gali tapti spaudimo priemone, todėl vien kainos faktorius nebėra pagrindinis.

    „Karas Ukrainoje parodė, kad iškastinio kuro tiekimas gali būti naudojamas kaip karo ir spaudimo priemonė“, – sakė Katarzyna Wrona.

    Ji pabrėžė, kad strateginė kryptis nesikeičia, tačiau svarstoma, kaip koreguoti tempą, kad dekarbonizacija nevirstų pramonės iškėlimu iš Europos. Praktikoje tai reiškia didesnį dėmesį finansiniams instrumentams, tokiems kaip Modernizavimo fondas, ir realistiškesnį pereinamųjų laikotarpių planavimą.

    ETS neužtenka be pigių technologijų

    Energetikos sektoriaus atstovai akcentavo, kad vien tik aukšta anglies dioksido kaina nepadarys Europos konkurencingesnės, jei naujos technologijos išliks brangios ir sunkiai prieinamos. Vienas svarbiausių kelių į mažesnes emisijas įvardijamas spartesnis ekonomikos elektrifikavimas, tačiau jis reikalauja didelių tinklų, generacijos ir lankstumo investicijų.

    Diskusijoje priminta, kad ES tikslai numato reikšmingą elektrifikacijos šuolį iki 2040 metų, kai tuo tarpu kai kurios Azijos valstybės jau dabar yra pasiekusios aukštesnį elektrifikacijos lygį. Dėl to ES vis dažniau kalbama ne tik apie griežtesnius reikalavimus senoms technologijoms, bet ir apie paramą tam, kad naujos technologijos taptų pigesnės greičiau nei už ES ribų.

    Pramonė praranda dalį rinkos

    Pramonės atstovai, ypač chemijos sektoriuje, pabrėžė ilgalaikę konkurencingumo eroziją. Diskusijoje cituoti duomenys rodė, kad Europos chemijos pramonės dalis pasaulinėje prekyboje per maždaug du dešimtmečius smuko nuo apie 26,4 proc. iki 12,7 proc., o tai siejama ir su didesnėmis reguliacinėmis bei emisijų sąnaudomis.

    „Vis girdime, kad galima suderinti pramonės konkurencingumą su ETS, bet tada kyla paprastas klausimas: kodėl realybėje taip nėra?“ – sakė Piotr Mikusek.

    Jo argumentas – problema ne vien ETS, o visos reguliavimo sistemos nenuoseklumas, kai skirtingos klimato politikos priemonės persidengia ir siunčia įmonėms prieštaringus signalus. CBAM, kuris turėtų mažinti importo konkurencinį pranašumą, atsirado vėliau nei daugelis pramonės lūkesčių, todėl dalis sektorių teigia praradę laiką investicijoms.

    Neapibrėžtumas stabdo investicijas

    Energetikos bendrovės savo ruožtu įvardija kitą riziką – reguliacinį ir geopolitinį neapibrėžtumą, dėl kurio sunkiau sudaryti dešimtmečiams skirtus investicijų planus. Pabrėžiama, kad net jei bendras ES kursas aiškus, korekcijos dėl tempo ir parametrų gali iš esmės keisti projektų atsiperkamumą.

    Diskusijoje skambėjo ir užsienio investuotojų lūkestis: mažiau biurokratijos, daugiau stabilumo ir aiškesnės paskatos investuoti į švarią energiją bei pramonės dekarbonizaciją. Tai ypač svarbu šalims, kurios siekia pritraukti gamybą ir kartu mažinti priklausomybę nuo importuojamų energijos išteklių.

    Galiausiai dalis ekspertų primena, kad ETS strateginė logika lieka aktuali, nes Europa neturi struktūrinio pranašumo pigios naftos ar dujų prieigoje. Todėl transformacija, nors ir brangi, vertinama kaip būdas sumažinti priklausomybę nuo išorinių tiekėjų ir ilgainiui sustiprinti ekonominį atsparumą.

  • Rumunija taikosi į euro zoną iki 2035-ųjų, bet kelią užstoja įsisenėjęs per didelis biudžeto deficitas

    Euro planas iki 2035 metų

    Rumunija deklaruoja tikslą prisijungti prie euro zonos iki 2035 metų, tačiau svarbiausia kliūtis kol kas yra viešųjų finansų būklė. Šalis jau šeštus metus iš eilės yra Europos Sąjungos per didelio deficito procedūroje, o tai riboja manevro laisvę ir kenkia patikimumui rinkose.

    Norint realiai priartėti prie euro įvedimo, Rumunijai pirmiausia reikėtų iki 2030 metų pasiekti, kad per didelio deficito procedūra būtų nutraukta. Tai reiškia ilgalaikį ir nuoseklų biudžeto drausmės planą, neapsiribojant vienkartinėmis priemonėmis.

    Kas stabdo: per didelis deficitas

    Europos Komisija ir ES Taryba Rumunijai taiko per didelio deficito procedūrą nuo 2020 metų balandžio 3 dienos. 2024 metų liepos 26 dieną ES institucijos konstatavo, kad procedūra turi likti galioti, nes, vertinant pažangą, nebuvo imtasi pakankamai veiksmingų priemonių deficitui mažinti.

    Problemos esmė yra ta, kad pagal ES fiskalinę sistemą svarbi riba yra 3 proc. valdžios sektoriaus deficitas nuo bendrojo vidaus produkto. Kai deficitas užsitęsia ir viršija šią ribą, šalis patenka į griežtesnę priežiūrą, o investuotojai ir reitingų agentūros pradeda labiau vertinti riziką.

    Patikimumo kaina rinkose

    Rumunijos finansų ministras Alexandru Nazare viešai pabrėžė, kad biudžeto drausmė nėra išorinis nurodymas, o pačios valstybės ambicija kurti stipresnę ekonomiką ir didinti regioninę įtaką. Politiko teigimu, taisyklių laikymasis neturėtų priklausyti nuo rinkimų ciklų.

    „Rumunija negali sau leisti ilgai likti Europos Sąjungos priežiūroje ir prarasti patikimumą, kai užsienio kapitalo pritraukimas yra ypač svarbus“, – sakė Alexandru Nazare.

    Tokie signalai svarbūs todėl, kad euro įvedimas nėra vien politinis sprendimas. Tai ir finansų rinkų pasitikėjimo testas, ir praktinis pasirengimas gyventi bendroje pinigų politikoje be galimybės devalvuoti valiutos ar savarankiškai nustatinėti palūkanų normų.

    Net jei tikslas įsivesti eurą 2035 metais išlieka, artimiausi metai Rumunijai bus kritiniai dėl pasirinkimo, kokiu tempu ir kokiais instrumentais mažinti deficitą. Kuo ilgiau procedūra užsitęs, tuo sudėtingiau bus vienu metu didinti konkurencingumą, finansuoti investicijas ir laikytis fiskalinių taisyklių.

  • „Volkswagen“ plečia gamyklą Vžesnijoje: už 350 mln. eurų ruošia bazę naujos kartos e-Crafter

    „Volkswagen Poznań“ Vžesnijoje, Didžiosios Lenkijos vaivadijoje, tęsia gamyklos plėtrą, kuri turėtų atverti kelią naujos kartos elektrinio e-Crafter gamybai. Virš statomų pastatų iškelta simbolinė stogo užbaigimo vainiko ceremonija, o projektą planuojama pabaigti 2027 metų antrąją pusę.

    Skelbiama, kad investicijos vertė siekia apie 350 mln. eurų. Plėtra apima du naujus objektus, kurių bendras plotas turėtų sudaryti beveik 60 000 kvadratinių metrų.

    Kam skirtos naujos halės

    Vienoje iš naujų halų numatyta gaminti elektrinio Crafter naujos kartos grindų platformą. Tuo metu antrasis pastatas bus skirtas baterijų sandėliavimui ir logistikos procesams, kurie elektrinių modelių gamyboje tampa ypač svarbūs dėl didelių komponentų gabaritų ir saugos reikalavimų.

    Toks išdėstymas atspindi platesnę automobilių pramonės kryptį Europoje: elektrifikacija verčia gamyklas persitvarkyti ne tik gamybos linijose, bet ir tiekimo grandinėse. Baterijų logistika tampa atskiru kompetencijų bloku, dažnai reikalaujančiu papildomos infrastruktūros ir specializuotų saugojimo sprendimų.

    „Investuojame šiandien, kad užtikrintume gamyklos ateitį, konkurencingumą ir vietą pasauliniame „Volkswagen“ gamybos tinkle. Naujos kartos elektrinis Crafter yra svarbi šios transformacijos dalis“, – sakė „Volkswagen Poznań“ vadovas Richard Slovak.

    Reikšmė regionui ir tiekėjams

    Įmonė pabrėžia, kad plėtra svarbi visam regionui: „Volkswagen Poznań“ laikomas didžiausiu darbdaviu Didžiojoje Lenkijoje ir įdarbina daugiau nei 9 000 žmonių. Gamyba remiasi plačiu tiekėjų tinklu, o apie 70 proc. komponentų pagal apimtį, naudojamų įmonės automobiliams, gaunama iš Lenkijos tiekėjų.

    Toks vietos tiekėjų svoris tampa strateginiu argumentu, kai automobilių pramonė susiduria su spaudimu trumpinti tiekimo grandines, mažinti logistikos rizikas ir didinti gamybos atsparumą. Tai ypač aktualu elektrinių transporto priemonių segmente, kur komponentų tiekimas turi būti tikslus, o atsargų valdymas – itin disciplinuotas.

    Gamybos fonas: ką gamina „Volkswagen Poznań“

    Vžesnijos gamykla buvo pastatyta nuo nulio ir veiklą pradėjo 2016 metais. Anksčiau skelbta, kad ši investicija buvo viena didžiausių regione, o pati gamykla priskiriama prie moderniausių komercinių automobilių gamybos padalinių Europoje.

    2025 metais „Volkswagen Poznań“ pranešė pagaminusi daugiau kaip 236 000 automobilių. Didžiausią dalį sudarė „Caddy“ – beveik 103 000 vienetų, o šie modeliai iš Poznanės keliauja į įvairias pasaulio rinkas.

    Vien Vžesnijos gamykla 2025 metais pagamino apie 101 000 lengvųjų komercinių automobilių. Iš jų maždaug 70 000 sudarė „Crafter“, o likusi dalis – daugiau nei 31 000 – buvo giminingas modelis „MAN TGE“.

    Įmonės tikslas plėsti infrastruktūrą siejamas su ilgalaikiu konkurencingumu, tačiau kartu tai rodo ir platesnį sektoriaus persitvarkymą. Komercinių automobilių gamintojai Europoje vis aktyviau ruošiasi elektriniams modeliams, nes miestų taršos ribojimai ir viešųjų bei verslo parkų dekarbonizacijos tikslai didina elektrinių furgonų paklausą.

  • Duomenų nutekėjimai tampa kasdienybe: valdžia ruošia „CyberPiątka“ paketą ir naujas pareigas

    Lenkijoje daugėjant incidentų, kai paviešinami ar pavagiami jautrūs asmens duomenys, ypač medicininė informacija, vyriausybė pradėjo rengti teisės aktų paketą „CyberPiątka“. Skaitmeninimo ministerija teigia, kad juo siekiama griežtinti atsakomybę ir kelti privalomus saugumo standartus įmonėms, kurios masiškai tvarko gyventojų duomenis.

    Apie planuojamas permainas 8-ajame kibernetinio saugumo forume kalbėjo Lenkijos vicepremjeras ir skaitmeninimo ministras Krzysztofas Gawkowskis. Pasak jo, teisės aktų projektas jau įtrauktas į vyriausybės teisėkūros darbų sąrašą, o artimiausius kelis mėnesius turėtų vykti konsultacijos institucijų viduje.

    „Norėčiau, kad per artimiausius tris mėnesius būtų užbaigtos konsultacijos vyriausybės viduje ir kad greitai uždarytume visą teisėkūros procesą“, – sakė Krzysztofas Gawkowskis.

    Kas keistųsi įmonėms?

    „CyberPiątka“ akcentas – papildomi įpareigojimai subjektams, kurie tvarko itin didelius duomenų kiekius. Tarp minimų kriterijų – įmonės, apdorojančios daugiau nei 100 000 žmonių duomenis, taip pat paslaugų teikėjai, dirbantys su daugeliu duomenų administratorių.

    Numatoma ir paslaugų teikėjų, tvarkančių medicininius duomenis, sertifikavimo kryptis bei minimalūs technologiniai reikalavimai informacinėms sistemoms. Kita svarbi kryptis – aiškesnė pareiga informuoti pacientus, kai jų duomenų tvarkymas perduodamas išoriniams tiekėjams.

    Medicininiai duomenys – pagrindinis taikinys

    Pastaruoju metu viešojoje erdvėje daug dėmesio sulaukė būtent medicininių duomenų nutekėjimai, nes tokia informacija laikoma viena jautriausių: joje gali būti diagnozės, receptai, tyrimų rezultatai, vizitų istorija. Ministerijos vertinimu, incidentai ne tik kelia grėsmę privatumui, bet ir smogia pasitikėjimui sveikatos paslaugų ekosistema.

    Ministras nurodė, kad vykdomi patikrinimai, kuriuos atlieka Asmens duomenų apsaugos institucija. Taip pat minėta, kad Sveikatos apsaugos institucijos parengė specialias rekomendacijas įmonėms dėl kibernetinio saugumo priemonių stiprinimo.

    Investicijos į saugumą ir valstybės parama

    Lenkijos skaitmeninimo ministerija akcentuoja, kad kibernetinis saugumas turi tapti nuolatine investicija, o ne vienkartiniu pirkiniu po incidento. Pasak ministro, duomenų vagystės reiškia ne tik galimas baudas ar teisines pasekmes, bet ir reputacinę žalą, kuri tiesiogiai atsiliepia pajamoms, klientų pasitikėjimui ir partnerių sprendimams.

    „Jeigu į jus įsilaužta ir pavogti duomenys, prarandate prekės ženklo vertę, o tai reiškia, kad uždirbsite mažiau, nes klientai jumis nepasitikės“, – sakė Krzysztofas Gawkowskis.

    Ministerija priminė, kad 2025 metais įgyvendintas skaitmeninės transformacijos skatinimo instrumentas „Pożyczka na cyfryzację“, kurio vertė siekė apie 650 000 000 eurų. Taip pat ruošiama nauja paramos priemonė, kuria įmonės galėtų finansuoti ir kibernetinio saugumo sprendimus, tačiau, pasak ministro, dalis verslų iki šiol nesinaudoja galimybėmis.

    Kita problema – specialistų trūkumas. Ministro vertinimu, ekspertų rinkoje yra, tačiau įmonės turi būti pasirengusios konkurencingai mokėti už kompetencijas, nes kibernetinis saugumas tampa tokia pat strategine funkcija kaip rinkodara ar pardavimai.

    Planuojama, kad „CyberPiątka“ paketas apimtų ir pranešimų gyventojams mechanizmus apie medicininius įvykius, pavyzdžiui, vizitus ar receptų išrašymą, per valstybines skaitmenines platformas. Šių priemonių tikslas – greitesnis incidentų aptikimas ir didesnis skaidrumas, kai su paciento duomenimis vyksta veiksmai.

  • Dezinformacija taikosi į Lenkijos energetiką: „Orlen“ vardija Rusijos metodus ir tikslus

    Kodėl energetika tampa taikiniu

    Lenkijos energetikos sektorius vis dažniau tampa koordinuotų dezinformacijos kampanijų taikiniu, o vienas ryškiausių jų adresatų – koncernas „Orlen“. Apie tai kalbėta Katovicuose vykusiame renginyje Energy Days, kuriame aptarta energetinė dezinformacija ir informacinis atsparumas.

    „Orlen“ atstovai pabrėžė, kad tokios atakos paprastai nėra pavienių asmenų iniciatyva – jos siejamos su priešiškų valstybių organizuotais veiksmais. Pasak įmonės, ypatingas dėmesys skiriamas naratyvams, kurie turi silpninti visuomenės pasitikėjimą energetikos pertvarka ir strateginiais projektais.

    „Orlen“: spaudžiama energetikos transformacija

    „Orlen“ saugumo ir rizikos srities vadovybė teigė matanti informacinius išpuolius, nukreiptus į projektus, susijusius su energetikos transformacija. Tokios kampanijos, anot įmonės, gali būti naudingos Rusijos interesams, nes mažina paramą pokyčiams, kurie ilgainiui mažintų priklausomybę nuo rusiškų išteklių.

    „Matome dezinformacijos atakas, nukreiptas į projektus, susijusius su energetikos transformacija, nes Rusijos įmonės baiminasi, kad pasibaigus karui Lenkijos bendrovės nebe pirks naftos ir dujų iš to krypties“, – sakė „Orlen“ viceprezidentas saugumo ir rizikos klausimais Pawełas Wojtunikas.

    Naratyvas apie degalus Ukrainoje

    Vienu dažniausių pavyzdžių įvardytas naratyvas apie degalų tiekimą Ukrainai. Socialiniuose tinkluose esą buvo skleidžiamos žinutės, jog Ukrainoje degalai pigesni nei Lenkijoje, taip kuriant įspūdį, kad skirtumą neva apmoka Lenkijos vairuotojai.

    Tokio tipo teiginiai, pasak „Orlen“, siekia ne tik kiršinti visuomenę, bet ir paveikti elgseną – didinti nepasitikėjimą valstybės parama Ukrainai, skatinti pyktį dėl kainų, o kritiniais momentais – sukelti paniką degalinėse.

    „Esame nuolatiniame dezinformacinės veiklos lauke: platinamos žinutės, kad Ukrainoje degalai yra pigesni nei Lenkijoje, ir taip kuriamas įspūdis, jog už tai sumoka Lenkijos klientas“, – sakė Pawełas Wojtunikas.

    Ekspertai pabrėžia, kad energetika – jautri sritis, nes susijusi su kasdienėmis išlaidomis, geopolitika ir infrastruktūros saugumu. Dėl to informacinės atakos dažnai taikosi į emocijas, o ne į faktus, ir išnaudoja kainų svyravimus ar tarptautines krizes kaip progą išprovokuoti nepasitikėjimą.

    „Orlen“ taip pat pateikė pavyzdį, kai buvo išplatintas tariamo įmonės darbuotojo antisąjungininkiškas, antiukrainietiškas įrašas, prie kurio pridėtas bendrovės logotipas. Vidinis patikrinimas esą parodė, kad toks asmuo įmonėje nedirba, o informacija perduota Lenkijos tarnyboms.

  • Lenkijos energetikos transformacijos kaina iki 2050 metų: PSE žada patikimus skaičiuotuvus

    Kiek kainuos permainos energetikoje?

    Lenkijos perdavimo sistemos operatorė PSE rengia prielaidas šalies energetikos strategijai iki 2050 metų ir žada viešai pateikti patikimus skaičiuotuvus, kurie leistų įvertinti pasirinkto energetikos scenarijaus bendrą kainą. Apie tai Energy Days 2026 diskusijoje apie energetikos dezinformaciją kalbėjo PSE vadovas Grzegorzas Onichimowskis.

    PSE tikslas – sujungti skirtingus planuojamus sprendimus į vieną aiškią skaičiavimo logiką: nuo tinklo plėtros ir balansavimo iki naujų gamybos pajėgumų bei sisteminių rezervų. Tokie skaičiuotuvai turėtų padėti politikams, verslui ir vartotojams palyginti alternatyvas, o ne remtis fragmentiškais skaičiais.

    „Pateiksime patikimus energetikos skaičiuotuvus ir rodysime bendras pasirinktų sprendimų sąnaudas“, – sakė G. Onichimowskis.

    Atsinaujinanti energetika ir visuomenės požiūris

    Diskusijose Lenkijoje ypatingas dėmesys tenka ne tik investicijų apimčiai, bet ir visuomenės pasitikėjimui pačia transformacija. PSE vadovas pabrėžė, kad dalį permainų visuomenė priima palankiai, tačiau kita dalis projektų tampa dezinformacijos taikiniu, ypač sausumoje planuojami vėjo parkai.

    Tuo metu fotovoltinės elektrinės vertinamos gerokai šilčiau, nes jų nauda daugeliui gyventojų tapo tiesiogiai apčiuopiama mažesnėse sąskaitose už elektrą. Pasak PSE, būtent asmeninė patirtis ir ekonominė nauda yra viena priežasčių, kodėl šioje srityje skeptiškų naratyvų mažiau.

    „Fotovoltika nepatiria tokio spaudimo, nes apie 1 500 000 lenkų turi saulės modulius ir mato, kiek tai leidžia sutaupyti“, – sakė G. Onichimowskis.

    Dezinformacija ir sprendimų paaiškinamumas

    PSE akcentuoja, kad energetikos transformacijos diskusijose svarbu ne tik skelbti tikslus, bet ir aiškiai parodyti, kaip jie pasiekiami, kokių investicijų reikės ir kokią įtaką tai turės kainoms bei sistemos patikimumui. Skaičiuotuvai būtų vienas būdų sumažinti manipuliacijų erdvę, nes leistų tikrinti prielaidas ir matyti, kas lemia galutinį rezultatą.

    PSE vadovas taip pat atkreipė dėmesį į mokslo bendruomenės vaidmenį: ji galėtų prisidėti prie viešosios komunikacijos, tačiau, jo teigimu, turėtų atsižvelgti į greitai besikeičiančią klimato ir energetikos politiką. Tai ypač aktualu, kai sprendimai priklauso nuo technologijų kainų pokyčių, tinklų pralaidumo ir reguliavimo korekcijų.

  • „Polregio“ suformavo valdybą: naujasis technikos narys turėtų paspartinti modernių traukinių diegimą

    Kas pasikeitė „Polregio“ valdyboje

    Lenkijos regioninių keleivinių traukinių vežėja „Polregio“ pranešė, kad stebėtojų taryba paskyrė Krzysztofą Ubermaną valdybos nariu, atsakingu už technikos sritį. Šis sprendimas, anot bendrovės, užbaigia visos valdybos suformavimą.

    Įmonė nurodė, kad atranka į šias pareigas buvo pradėta rugpjūčio 12 dieną, o jos rezultatas – sprendimas patikėti techninę kryptį vadovui, iki šiol dirbusiam su riedmenų priežiūros infrastruktūros plėtra. Valdybą toliau veda prezidentas Andrzejus Pawłowskis, o finansams atsakingas Piotras Matuszyńskis.

    Kodėl technikos kryptis dabar akcentuojama

    Stebėtojų tarybos pirmininkė Katarzyna Gawlik-Tarnowska teigė, kad šis pasirinkimas turėtų užtikrinti sklandų modernių traukinių įsigijimo ir jų įvedimo į eksploataciją procesą. Tai svarbu ne tik pirkimų prasme, bet ir dėl tolesnės priežiūros, remonto bei atsarginių dalių tiekimo grandinės.

    Regioninių vežėjų sektoriuje vien riedmenų įsigijimas dažnai neišsprendžia patikimumo problemų, jeigu atsilieka depų pajėgumai, personalo parengimas ir techninės priežiūros planavimas. Todėl technikos valdybos nario vaidmuo tiesiogiai siejamas su punktualumu, gedimų prevencija ir paslaugos kokybe keleiviams.

    Naujojo nario patirtis ir įmonės mastas

    „Polregio“ nurodė, kad K. Ubermanas yra Krokuvos technologijos universiteto ir Katovicų ekonomikos akademijos absolventas. Didelę karjeros dalį jis dirbo „PKP Cargo“, kur ėjo vadovaujančias pareigas ir dalyvavo operacinės veiklos reformose.

    Iki paskyrimo į valdybą jis ėjo „Polregio“ valdybos įgaliotinio pareigas, atsakingas už riedmenų techninės priežiūros punktų plėtrą. Bendrovės teigimu, tai turėtų padėti sustiprinti operacinį valdymą ir gerinti keleivių kelionių standartą.

    „Polregio“ yra didžiausia keleivinių traukinių vežėja Lenkijoje, užimanti apie 25 proc. rinkos. Daugumos akcijų paketas priklauso Pramonės plėtros agentūrai, o likusi dalis – vaivadijų savivaldybėms; kasdien maršrutuose dirba daugiau kaip 2 000 traukinių, savaitgaliais – per 1 450 sąstatų.

  • „PTWP“ rekordas: pajamos per 2026 metų pirmąjį pusmetį beveik padvigubėjo, pelnas augo

    Žiniasklaidos ir verslo renginių grupė „PTWP“ paskelbė 2026 metų pirmojo pusmečio rezultatus: konsoliduotos grynosios pardavimo pajamos siekė apie 33 000 000 eurų ir buvo beveik dvigubai didesnės nei prieš metus. Įmonė tai įvardija kaip geriausią pirmąjį pusmetį per grupės istoriją pagal pajamas.

    Veiklos pelningumą atspindintis EBITDA rodiklis sudarė apie 7 200 000 eurų ir per metus paaugo maždaug 50 proc. Grupės konsoliduotas grynasis pelnas siekė apie 4 200 000 eurų, tai yra apie 12 proc. daugiau nei per tą patį laikotarpį 2025 metais.

    Pajamų šuolį stiprino įsigijimai

    „PTWP“ teigimu, rezultatams reikšmingą įtaką turėjo pirmas pilnas laikotarpis, kai finansinėse ataskaitose įtraukti „Gremi Media“ ir „Elamed“ įsigijimų poveikiai. Taip pat augo pajamos visuose pagrindiniuose veiklos segmentuose, o paskelbti skaičiai atitiko anksčiau pateiktas įmonės prognozes.

    2026 metų birželio pabaigoje grupė turėjo apie 13 600 000 eurų pinigų ir jų ekvivalentų. Bendrovės vadovybė pabrėžia, kad tvirtas finansinis pagrindas suteikia galimybių toliau investuoti ir kartu išlaikyti akcininkams palankią grąžos politiką.

    „Pirmojo pusmečio rezultatai yra labai geras patvirtinimas, kad pasirinkta „PTWP“ plėtros kryptis pasiteisina: deriname organinį augimą su apgalvotais įsigijimais, plečiančiais kompetencijas, veiklos apimtį ir verslo mastą“, – sakė „PTWP“ vadovas Wojciechas Kuśpikas.

    18 portalų ir dešimtys milijonų auditorijos

    Grupė toliau plečia žiniasklaidos segmentą, kuriame šiuo metu veikia 18 interneto portalų, apimančių ekonomiką, regionų ir savivaldos temas, nekilnojamąjį turtą, žemės ūkį, mažmeninę prekybą, darbo rinką ir sveikatos apsaugą. „PTWP“ nurodo, kad bendras jų pasiekiamumas vidutiniškai viršija 30 000 000 vartotojų per mėnesį.

    Grupė taip pat akcentuoja prenumeratorių augimą: naujienlaiškių auditorija jau viršijo 300 000 adresatų. Pastaraisiais metais žiniasklaidos rinkoje vis svarbesnė tampa mokamo turinio ir prenumeratos pajamų dalis, todėl leidėjai vis dažniau investuoja į turinio kokybę, redakcijų struktūrą ir skaitmeninius produktus.

    Renginiai ir aktyvus antrasis pusmetis

    „PTWP“ veikla apima ir didelės apimties renginių organizavimą, o 2026 metų pirmąjį pusmetį grupė įgyvendino intensyvų verslo konferencijų ir sektorinių susitikimų kalendorių. Įmonė skelbia, kad antrąjį metų pusmetį tempas nemažės, nes suplanuota daugiau didelių renginių ir naujų projektų kartu su įsigytomis žiniasklaidos priemonėmis.

    Be to, grupė pranešė apie redakcinius pokyčius „Rzeczpospolita“ leidinyje: nuo spalio 1 dienos numatoma nauja redakcijos struktūra, kuria siekiama didinti skaitmeninį pasiekiamumą ir stiprinti mokamo turinio pasiūlą. Tokie sprendimai atspindi bendrą Europos leidėjų tendenciją pereiti prie centralizuotų skaitmeninių naujienų centrų ir labiau diferencijuotų, prenumerata grįstų produktų.

  • Milijardinės investicijos į energetiką: „Tauron“ paaiškino, kodėl pigesni pinigai ne visada pigina projektus

    Lenkijos energetikos sektoriui artimiausiais metais numatomos milžiniškos investicijos, o bendrovės vis aktyviau derina skirtingus finansavimo šaltinius. Viena didžiausių šalies energetikos grupių „Tauron“ teigia, kad mažesnės palūkanos dar nereiškia mažesnių bendrų projekto sąnaudų.

    Diskusijoje apie energetikos transformacijos finansavimą bendrovės „Tauron“ finansų ir prekybos viceprezidentas Krzysztofas Zawadzkis pabrėžė, jog įmonė naudojasi bankų kreditais ir lėšomis iš KPO. Pasak jo, skolinimasis iš bankų suteikia daugiau lankstumo, o viešasis finansavimas dažniau ateina su griežtesnėmis sąlygomis ir atskaitomybės reikalavimais.

    „Turime bankų kreditus ir lėšas iš KPO. Skola iš bankų suteikia daugiau lankstumo, o KPO atveju didelis dėmesys skiriamas tam, kas tiksliai įgyvendinama. Dažnai pigesni pinigai nereiškia pigesnio proceso“, – sakė K. Zawadzkis.

    Kuo skiriasi bankų skola ir KPO?

    Pasak „Tauron“ atstovo, finansavimas iš KPO gali būti patrauklus dėl sąlyginai mažesnės kainos, tačiau kartu reikalauja daugiau vidinės kontrolės ir administracinio darbo. Tai apima detalesnį projektų atrankos procesą, pažangos stebėseną, atitikties tikrinimą ir išsamų atsiskaitymą už panaudotas lėšas.

    Tokie reikalavimai gali reikšti papildomas personalo, konsultantų, audito, ataskaitų rengimo ir procedūrų kaštų eilutes. Dėl to bendras projekto įgyvendinimo „kaina“ kartais išauga net ir tada, kai nominaliai finansavimo kaina atrodo mažesnė.

    „Tauron“ skolinasi vėjui ir refinansavimui

    Pastaruoju metu „Tauron“ pasirašė investicinės paskolos sutartį su Europos investicijų banku, kuri siekia apie 260 000 000 eurų. Šios lėšos skirtos vėjo jėgainių parko Miejska Górka projektui, kurio planuojama galia yra 190,8 MW.

    Taip pat suderinta refinansavimo paskola su banku PKO BP, kurios vertė siekia apie 210 000 000 eurų. Skelbiama, kad gautos lėšos turėtų pakeisti anksčiau sudarytą konsorciumo kreditą, sumažinti aptarnavimo išlaidas ir prailginti grąžinimo terminą penkeriais metais.

    Energetikos transformacijos sąskaita auga

    Lenkijoje skelbiama, kad energetikos transformacijos investicijų poreikis per artimiausią dešimtmetį gali siekti apie 234 000 000 000 eurų, arba vidutiniškai 23 000 000 000 eurų per metus. Ši suma apima atsinaujinančių išteklių plėtrą, energijos kaupimo sprendimus, skirstomųjų tinklų modernizavimą ir branduolinės energetikos projektus.

    „Tauron“ nurodo, kad per pirmąjį metų pusmetį investicijos siekė apie 560 000 000 eurų, o metų prognozėse buvo numatomas 20–30 proc. CAPEX augimas. Tai reikštų, kad metinės investicijos galėtų viršyti 1 600 000 000 eurų, o finansavimo struktūra taps vis svarbesne konkurencingumo dalimi.

  • Genų terapija jau realybė: ką slepia „žmogaus-voro“ idėja ir kodėl gydymas kainuoja milijonus

    Genų terapija jau realybė: ką slepia „žmogaus-voro“ idėja ir kodėl gydymas kainuoja milijonus

    Kas yra genų terapija

    Genų terapija – tai gydymo kryptis, kai į ląsteles ar audinius terapiniais tikslais įvedama genetinė medžiaga, dažniausiai DNR arba RNR. Pagrindinis tikslas – veikti ne simptomus, o pačią ligos priežastį, susijusią su genų veikla.

    Pastaraisiais metais ši sritis dažnai minima ne tik mokslo naujienose, bet ir populiariojoje kultūroje. Pavyzdžiui, naujausiose „Žmogaus-voro“ istorijose išnaudojama idėja, kad genetines galias ar sutrikimus būtų galima „užtildyti“ tiksliai nukreipta terapija.

    Vienas realus metodas – RNR interferencija, kai ląstelėje sumažinama konkretaus geno raiška, tarsi nutildant jo siunčiamą signalą. Tai nereiškia genomo perrašymo, tačiau gali keisti, kaip organizmas gamina tam tikrus baltymus.

    Kaip pristatoma terapija į ląsteles

    Genetinė medžiaga į taikines gali būti pristatoma dviem pagrindiniais būdais: in vivo, kai preparatas suleidžiamas tiesiai į organizmą, ir ex vivo, kai ląstelės paimamos, pakeičiamos laboratorijoje ir grąžinamos pacientui. Abu keliai reikalauja itin tikslaus dozavimo, kontrolės ir saugumo stebėsenos.

    Dažniausiai tam pasitelkiami vadinamieji vektoriai – virusiniai arba nevirusiniai „nešėjai“, padedantys nukreipti DNR ar RNR į reikiamas ląsteles. Virusiniai vektoriai dažnai efektyvesni, tačiau jų kūrimas ir gamyba yra sudėtinga, o saugumo reikalavimai – ypač griežti.

    Pačios terapijos strategijos taip pat skiriasi: vienu atveju pridedamas veikiantis genas, kitu taisomas sugedęs, o trečiu – nutildomas netinkamai veikiantis. Sparčiai vystosi ir genų redagavimo sprendimai, tačiau jų taikymas priklauso nuo konkrečios ligos ir rizikų profilio.

    Kokia situacija Europoje ir kas jau patvirtinta

    Genų terapija Europoje jau seniai nėra vien klinikinių bandymų tema. Yra patvirtintų vaistų ir gydymo metodų, kurie taikomi pacientams, ypač retų genetinių ligų atvejais.

    Vienas dažnai minimas istorinis pavyzdys – 2012 metais Europos Komisijos autorizuota in vivo genų terapija „Glybera“, skirta itin retam lipoproteinlipazės nepakankamumui. Nors tokie sprendimai skirti mažoms pacientų grupėms, jie tapo svarbiu lūžio tašku reguliavimo ir technologijų raidoje.

    Kitas pavyzdys – 2016 metais Europoje autorizuota ex vivo terapija „Strimvelis“, sukurta sunkiai kombinuotai imunodeficito formai, susijusiai su adenozindeaminazės stoka, gydyti. Šis metodas parodė, kad kai kurioms būklėms galima sukurti ilgalaikį, o kai kuriais atvejais ir visam gyvenimui išliekantį efektą.

    Kodėl tai laikoma proveržiu

    Vienas didžiausių genų terapijos pranašumų – gydymo ilgaamžiškumas. Skirtingai nei kasdien vartojami vaistai, dalis genų terapijos sprendimų kuriami taip, kad vienkartinė procedūra suteiktų naudą ilgam laikui.

    Ilgalaikė stebėsena ypač svarbi, nes vertinama ne tik nauda, bet ir galimos vėlyvos rizikos, tokios kaip imuninės reakcijos ar netikėtas poveikis kitoms organizmo sistemoms. Dėl to genų terapija neišvengiamai reiškia ir nuolatinį duomenų rinkimą bei pacientų sekimą po gydymo.

    Ši sritis plečiasi ir už monogeninių ligų ribų: tiriami taikymai onkologijoje, kai siekiama paveikti navikų biologiją, taip pat infekcijų srityje, kur svarstoma, kaip ilgalaikiai genetiniai sprendimai galėtų padėti kontroliuoti virusų plitimą ar ligos eigą.

    Kodėl gydymas kainuoja taip brangiai

    Pagrindinis stabdis, apie kurį kalba daugelis ekspertų, yra ekonomika. Genų terapijos kūrimas, klinikiniai tyrimai, sudėtinga biotechnologinė gamyba ir individualizuoti procesai lemia, kad galutinės kainos gali siekti milijonus eurų.

    „Genų terapija iš principo taikosi į genetinės ligos priežastį, bet didžiausias apribojimas dažnai yra ne mokslas, o kaina“, – sakė genetikos ir medicinos tyrėjas Alberto Auricchio.

    Vien „Strimvelis“ kainodara Europoje buvo viešai siejama su 594 000 eurų suma be pridėtinės vertės mokesčio. Tokią kainą lemia ir tai, kad nemaža dalis šių vaistų skiriami retoms ligoms, todėl rinka maža, o vienam pacientui tenkanti kūrimo ir gamybos našta – didžiulė.

    Vis daugiau dėmesio skiriama kompensavimo modeliams, kai mokėjimas susiejamas su realiais gydymo rezultatais, o valstybės ir draudikai derasi dėl rizikos pasidalijimo. Tačiau net ir pažangiausios schemos ne visada išsprendžia klausimą, kaip užtikrinti, kad gyvybiškai svarbus gydymas būtų prieinamas laiku.