Category: Finansai

  • „PGE“ grupei priklausanti „Bestgum Polska“ plečiasi: ES skiria apie 3,5 mln. eurų gamybai

    „PGE“ grupei priklausanti bendrovė „Bestgum Polska“ sulauks Europos Sąjungos paramos investicijoms į gamybą. Kaip pranešė PGE Górnictwo i Energetyka Konwencjonalna, projektui skiriama apie 3,5 mln. eurų dotacija, o bendra investicijų vertė siekia maždaug 7 mln. eurų.

    Finansavimas skiriamas pagal regioninę programą Fundusze Europejskie dla Łódzkiego 2021–2027, kuri orientuota į pramonės modernizavimą ir konkurencingumo didinimą. Įmonė už gautas lėšas planuoja įsigyti ir įdiegti dvi technologines linijas, kurios leis išplėsti produktų portfelį ir padidinti gamybos apimtis.

    Dvi naujos linijos ir skirtingos rinkos

    Pirmoji technologinė linija bus skirta gumos gaminių, naudojamų kelių ir geležinkelių infrastruktūroje, gamybai. Tokie sprendimai taikomi ir sporto bei rekreacijos objektuose, kur reikalingos atsparios, amortizuojančios dangos ar jų elementai.

    Ši linija taip pat numato gamybos atliekų perdirbimą, todėl investicija siejama ir su žiedinės ekonomikos kryptimi. Pastaraisiais metais ES ir nacionalinės programos vis dažniau remia projektus, kurie kartu didina gamybos pajėgumus ir mažina atliekų kiekį.

    Antroji linija turėtų sudaryti sąlygas gaminti specializuotus konvejerių juostų ritinėlius. Tokie komponentai plačiai naudojami logistikos centruose, sandėliuose, jūrų transporte, atliekų rūšiavimo įrenginiuose, taip pat kai kuriose pramonės šakose, įskaitant cukraus pramonę.

    Projektas iki 2028 metų pabaigos

    PGE Górnictwo i Energetyka Konwencjonalna nurodo, kad visas projektas bus įgyvendinamas iki 2028 metų pabaigos. Toks terminas įprastas didesnės apimties pramonės investicijoms, nes laiko reikalauja įrangos pirkimai, įdiegimas, darbuotojų apmokymai ir gamybos paleidimas.

    Įmonių investicijos į automatizavimą ir naujas linijas šiuo metu dažnai siejamos su keliais tikslais vienu metu: didesniu našumu, stabilesne kokybe ir mažesniais vieneto kaštais. Be to, gamybos modernizacija yra būdas sumažinti priklausomybę nuo importuojamų komponentų ir užsitikrinti patikimesnes tiekimo grandines.

    Nors PGE grupė plačiau žinoma kaip energetikos sektoriaus žaidėja, šis projektas rodo ir diversifikacijos kryptį, kai grupės valdomos bendrovės investuoja į pramoninius produktus, susijusius su infrastruktūra ir logistika. Tokie segmentai Europoje išlieka paklausūs dėl transporto tinklų atnaujinimo ir didėjančių logistikos srautų.

  • Žalioji plieno gamyba dar neatsiperka: vokiečiai paskaičiavo, kokių kainų reikia lūžiui

    Žalioji plieno gamyba Europoje kol kas sunkiai randa pirkėjų ne dėl technologijų stokos, o dėl kainos. Vokietijoje atlikta analizė rodo, kad „žaliojo“ plieno priedas prie įprasto produkto šiandien dažnai yra per didelis, kad masiškai įsitrauktų tokie sektoriai kaip automobilių pramonė.

    Skaičiuojama, kad gamintojų pasiūlymuose plokščiųjų gaminių iš žaliosios plieno partijos kaina neretai būna didesnė maždaug 170–200 eurų už toną, o kai kuriais atvejais priedas siekia ir apie 300 eurų. Net ir mažesnis skirtumas, artimas 120–200 eurų už toną, daugeliui pirkėjų reiškia, kad sprendimą lemia ne ambicija mažinti emisijas, o biudžetas.

    Kur slypi didžiausios emisijos?

    Plienas, naudojamas automobilių kėbulams, dažniausiai gaminamas iš geležies rūdos pirminėje gamyboje, kuri paprastai sukuria didžiausią išmetimų dalį. Tuo metu armatūros ar konstrukcinio plieno rinkoje didelę dalį sudaro antrinė gamyba iš metalo laužo elektrinėse krosnyse, o jos emisijos ženkliai mažėja, jei naudojama žalia elektros energija.

    Reikšmingas pirminės gamybos pėdsako mažinimas siejamas su tiesioginiu geležies redukavimu, kai vietoje iškastinio kuro naudojamas žalias vandenilis. Būtent čia atsiremta į kainą: vandenilio savikaina labai priklauso nuo elektros kainų, nes jo gamybai reikia didelių elektros kiekių.

    Kokios kainos reikalingos atsiperkamumui?

    Analizėje teigiama, kad norint, jog investicijos į DRI technologijas su žaliuoju vandeniliu taptų ekonomiškai patrauklios, iki 2035 metų reikėtų išlaikyti vandenilio kainą apie 140 eurų už megavatvalandę. Taip pat įvardijamas ir elektros kainos orientyras: maždaug 60 eurų už megavatvalandę per tą patį laikotarpį.

    Akcentuojama, kad 2022 metais Europoje šoktelėjus energijos kainoms, pabrango ir vandenilis, todėl pramonės planavimas tapo rizikingesnis. Kaip viena iš priemonių minimos tikslinės nuolaidos dideliems vartotojams: apie 10 eurų už megavatvalandę elektrai ir apie 20 eurų už megavatvalandę vandeniliui, kad būtų sumažinta perėjimo prie mažesnių emisijų technologijų kaina.

    Kokios paramos prašo pramonė?

    Tyrimo autoriai siūlo neapsiriboti vien kainų prognozėmis ir akcentuoja investicinės paramos poreikį. Kaip realistiškas instrumentas įvardijamos dotacijos arba mažų palūkanų paskolos, kurios galėtų dengti iki 50 proc. investicijų, nes plieno gamybos transformacija reikalauja itin didelio kapitalo.

    Taip pat išskiriamos paklausos skatinimo priemonės, ypač viešieji pirkimai, kur galima suteikti pirmenybę mažesnių emisijų produktams ir vietos gamintojams, taikant local content principą. Idėja paprasta: jei valstybė ir savivaldybės nuosekliai pirktų „žalesnį“ plieną, rinkoje atsirastų labiau prognozuojama paklausa, kuri mažintų riziką investuotojams.

    Platesniame Europos kontekste pažymima, kad iki 2050 metų ES plieno paklausa gali siekti 160–180 mln. tonų per metus, o Vokietijai tektų reikšminga dalis „klimatui palankesnės“ gamybos. Tačiau kol kas pagrindinė kliūtis išlieka ta pati: norint, kad žalioji plieno gamyba taptų ne nišine, o masine, kainų skirtumas turi tapti pirkėjams priimtinas be nuolatinio papildomo mokesčio už toną.

  • „Axpo“ pirmąkart įleido biometaną į Italijos dujų tinklą: iki pilnos galios liko keli mėnesiai

    Šveicarijos energetikos grupė „Axpo“ pranešė pirmą kartą įleidusi į Italijos nacionalinį dujų tinklą biometaną, pagamintą bendrovei priklausančioje gamykloje Grotolėje, Pietų Italijoje. Įmonės teigimu, objektas pradėjo veiklą po to, kai projektas buvo perimtas 2024 metais kaip statybai parengta iniciatyva.

    Pasak „Axpo“, iki visiškos operacinės galios gamyklai gali prireikti iki šešių mėnesių. Pasiekus pilną pajėgumą, įrenginys turėtų pagaminti apie 45 GWh atsinaujinančios energijos per metus, o tai atitinka reikšmingą žaliųjų dujų kiekį regiono rinkoje.

    Kaip gaminamas biometanas?

    Grotolės įrenginys biometaną gamina iš vietos ūkių tiekiamų žemės ūkio šalutinių produktų. Tokia žaliava naudojama biodujoms išgauti, o vėliau jos išvalomos iki gamtinių dujų kokybės standarto biometano, tinkamo tiekti į dujų tinklą.

    „Axpo“ pažymi, kad be mažesnės taršos dujų, procese taip pat susidaro perdirbtos maistinės medžiagos, kurios gali būti naudojamos kaip trąšos. Toks modelis laikomas vienu iš būdų stiprinti žiedinę ekonomiką žemės ūkyje ir mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro.

    Kas pirks pagamintas dujas?

    Bendrovė nurodo, kad dėl biometano tiekimo pasirašyta ilgalaikė dujų supirkimo sutartis su popieriaus pramonės įmone „Cartiere del Garda“. Tokie susitarimai energetikos rinkoje paprastai padeda užtikrinti stabilesnes pajamas gamintojui ir sumažinti kainų svyravimų riziką pirkėjui.

    „Biometanas atlieka esminį vaidmenį Europos energetikos transformacijoje, o Grotolės projektas yra vienas mūsų augimo strategijos ramsčių“, – sakė „Axpo“ atstovas Andy Heiz.

    „Pirmųjų dujų įleidimas į tinklą yra daugiau nei technologinė sėkmė. Tai įrodymas, kad mūsų biometano strategija duoda apčiuopiamų rezultatų, o plėtra Italijoje – tik pradžia“, – sakė „Axpo“ atstovė Véronique Abrate.

    Platesnis kontekstas Europoje

    Biometanas laikomas vienu sparčiausiai augančių atsinaujinančių dujų segmentų Europoje, nes gali būti naudojamas esamoje dujų infrastruktūroje ir pramonėje, kur elektrifikacija vyksta lėčiau. Dėl to daug dėmesio skiriama projektams, kurie leidžia pakeisti dalį iškastinių dujų vietine, iš atliekų ar šalutinių produktų pagaminta alternatyva.

    „Axpo“ akcentuoja, kad tokie projektai kaip Grotolėje padeda derinti energetinio saugumo tikslus su emisijų mažinimu. Įmonė taip pat leidžia suprasti, kad biometano kryptis bus plėtojama ir toliau, plečiant gamybą kitose rinkose.

  • Elektros kainos Europoje vėl kyla: birželį 17 šalių vidurkis viršijo 100 eurų už MWh

    Europos elektros rinka birželį vėl patyrė spaudimą: vidutinės „spot“ kainos kilo antrą mėnesį iš eilės, o kai kuriose šalyse perkopė psichologiškai svarbią 100 eurų už MWh ribą. Analitikų vertinimu, kainas labiausiai stūmė karščio banga, padidinusi vartojimą dėl vėsinimo, ir dėl to išaugusi apkrova elektros sistemoms.

    Remiantis „Energy Solution“ analize, visoje jų aprašomoje Europos zonoje vidutinė kaina birželį siekė 98,81 euro už MWh. Tai yra 8,4 proc. daugiau nei gegužę, todėl „spot“ segmente padėtis prastėjo jau antrą mėnesį iš eilės.

    Kas kėlė kainas birželį

    Rinkos dalyviai birželį susidūrė su keliomis vienu metu veikusiomis rizikomis. Karšti orai ypač išryškėjo Šiaurės Vakarų Europoje ir padidino elektros poreikį vėsinimui, o didesnis vartojimas paprastai kelia „spot“ kainas net ir trumpais laikotarpiais.

    Prie kainų svyravimų prisidėjo ir techniniai veiksniai: kai kuriose šalyse fiksuoti tinklų sutrikimai bei generacijos ribojimai. Analitikų vertinimu, tokios situacijos ypač jautrios vasarą, kai paklausa šokteli, o dalis elektrinių dėl temperatūrų ar planinių darbų gali dirbti ne maksimalia galia.

    „Aukštesnėms birželio kainoms didžiausią įtaką turėjo sudėtingos oro sąlygos antroje mėnesio pusėje“, – teigiama „Energy Solution“ komentare.

    Lenkijoje augimas buvo ryškesnis

    „Energy Solution“ duomenimis, Lenkijos „spot“ rinkoje kainos birželį kilo 15,8 proc., arba 15,58 euro už MWh. Tai beveik dvigubai spartesnis šuolis nei vidutiniškai Europoje, ir, pasak analitikų, jį sustiprino vietinės sąlygos.

    Vienas svarbiausių veiksnių buvo silpnesnis vėjas: nurodoma, kad vėjuotumas buvo daugiau nei 50 proc. mažesnis nei prieš metus. Dėl to didesnė dalis gamybos teko konvenciniams šaltiniams, kurių kintami kaštai paprastai aukštesni, o tai greitai persiduoda į biržos kainas.

    Analitikai pabrėžia, kad virš 100 eurų už MWh ribos birželį atsidūrė ne viena ar dvi rinkos: tokią kainų kartelę peržengė 17 šalių. Tai rodo, kad kainų spaudimas nebuvo vien lokali anomalija, o platesnio masto reiškinys, susijęs su paklausos šuoliais ir pasiūlos jautrumu.

    Ilgesnio laikotarpio kontraktai beveik nejudėjo

    Nors „spot“ kainos kilo, išankstinėje rinkoje vaizdas buvo ramesnis. „Energy Solution“ nurodo, kad metinis bazinis kontraktas su tiekimu 2027 metais aprašomoje zonoje vidutiniškai kainavo 88 eurus už MWh, t. y. buvo tik 0,5 proc. aukščiau nei gegužę.

    Anot analitikų, ši dinamika rodo, kad trumpalaikė įtampa „spot“ rinkoje dar nevirto tvariu lūkesčiu dėl ilgalaikio kainų šuolio. Kita vertus, net ir nedidelis išankstinių kontraktų brangimas, kai dalis energetinių žaliavų pigo, gali signalizuoti, jog rinkoje išlieka atsargumas dėl vasaros ir rudens rizikų.

    Birželį palyginti stabiliai judėjo ir taršos leidimų rinka: „Energy Solution“ vertinimu, kainos svyravo šoniniame intervale apie 79–82 eurus už toną. Tuo metu anglies rinkoje metinis ARA API2 kontraktas birželį krito apie 10 proc., o mėnesio pabaigoje pasiekė žemiausią lygį nuo vasario vidurio.

    Rinkų stebėtojai atkreipia dėmesį, kad vasaros laikotarpis Europoje vis dažniau tampa kainų nepastovumo testu: karščio bangos didina vartojimą, o vėjo ir hidro generacijos svyravimai gali greitai pakeisti pasiūlos ir paklausos balansą. Tokiose sąlygose net trumpi sutrikimai tinkle ar elektrinėse turi didesnį kainų efektą nei įprastai.

  • IEA perspėja: pasaulis 2026 metais degins mažiau naftos – „Hormuzo“ sukrėtimas keičia rinką

    IEA perspėja: pasaulis 2026 metais degins mažiau naftos – „Hormuzo“ sukrėtimas keičia rinką

    Tarptautinė energetikos agentūra (IEA) skelbia, kad pasaulinė naftos paklausa 2026 metais gali sumažėti maždaug 1 mln. barelių per parą. Tai būtų pirmas metinis kritimas nuo 2020 metų, kai dėl COVID-19 ribojimų smarkiai krito skrydžiai ir pramonės aktyvumas.

    Šįkart paklausos traukimąsi, pasak IEA, lemia ne pandemija, o geopolitinis sukrėtimas Persijos įlankoje ir sutrikęs eksportas per Hormuzo sąsiaurį. Agentūra pabrėžia, kad poveikis nevienodas skirtingiems regionams ir skirtingiems naftos produktams.

    Smūgis Azijos importuotojams

    IEA ankstesnė analizė didžiausius nuostolius sieja su importu priklausomomis Azijos ekonomikomis, kurioms energijos ir žaliavų logistika per Hormuzo sąsiaurį yra itin svarbi. Ypač jautrios tapo naftos chemijos žaliavos, tokios kaip nafta ir suskystintos naftos dujos, nes jų tiekimo grandinės dažnai remiasi šiuo maršrutu.

    Agentūra taip pat akcentuoja, kad paklausos kritimas iš dalies atspindi pramonės ir transporto sektorių prisitaikymą prie didesnės rizikos: įmonės mažina atsargas, peržiūri tiekimo kryptis, o dalis vartotojų pereina prie alternatyvių energijos šaltinių.

    Birželį fiksuotas trapus atšokimas

    Nors paklausos perspektyva blogėja, pasiūla birželį, pasak IEA, staigiai ūgtelėjo nuo itin žemo lygio. Pasaulinė gavyba padidėjo 4,1 mln. barelių per parą iki 98,8 mln., nes dalinis Hormuzo sąsiaurio atvėrimas leido Persijos įlankos gamintojams atnaujinti dalį sustabdytų gręžinių.

    Vis dėlto IEA nurodo, kad gavyba tebebuvo 9,4 mln. barelių per parą mažesnė nei prieš karo eskalaciją. Tuo pat metu Persijos įlankos eksportas, įskaitant dalį krovinių, perrūšiuotų aplink sąsiaurį, išaugo iki 16,1 mln. barelių per parą, kai iki konflikto regionas vidutiniškai išsiųsdavo apie 24 mln.

    IEA pažymi ir atsargų dinamikos lūžį: pasaulinės naftos atsargos pirmą kartą nuo konflikto pradžios ėmė augti. Tačiau turtingiausiose ekonomikose atsargos dar mažėjo, nes pirkėjai, vengdami rizikos, kurį laiką delsė importuoti.

    Prognozes gali perrašyti paliaubų griūtis

    IEA prognozės remiasi prielaida, kad paliaubos išsilaikys, o Hormuzo sąsiauris palaipsniui bus atveriamas. Tokiu atveju pasaulinė pasiūla šiemet, pasak agentūros, sumažėtų 3,7 mln. barelių per parą, o gavyba būtų apie 860 000 barelių per parą mažesnė nei paklausa.

    Kitais metais, jei situacija stabilizuotųsi, IEA mato pasiūlos atsigavimą iki 7,5 mln. barelių per parą, o rinka galėtų grįžti į perteklių. Agentūra priduria, kad didesnė gavyba kituose regionuose ir silpnesnė, nei anksčiau tikėtasi, paklausa teoriškai leistų perteklių atkurti dar šių metų pabaigoje ir pradėti pildyti ištuštėjusias atsargas.

    Tačiau politinė ir karinė įtampa toliau didina neapibrėžtumą. JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė, kad paliaubos baigėsi, o laivybos srautai sąsiauryje, remiantis rinkos stebėsenos duomenimis, pastebimai sumažėjo.

    Rinkoms tai reiškia didesnį kainų nepastovumą ir rizikos premiją, net jei momentiniai kainų šuoliai vėliau ir slopsta. IEA vertinimu, būtent logistikos sutrikimai, draudimo kaštai ir tiekimo grandinių persitvarkymas trumpuoju laikotarpiu gali labiausiai veikti tiek naftos produktų kainas, tiek pramonės sąnaudas.

  • Azerbaidžanas rodo sugyvenimo pavyzdį: kaip šalyje šimtmečiais telpa kelios tikybos

    Azerbaidžanas rodo sugyvenimo pavyzdį: kaip šalyje šimtmečiais telpa kelios tikybos

    Religijų sugyvenimas – tapatybės dalis

    Azerbaidžanas pastaraisiais metais vis aktyviau pabrėžia musulmonų, krikščionių ir žydų bendruomenių sugyvenimą kaip savo nacionalinės tapatybės ir kultūrinės diplomatijos dalį. Šalies religiniai lyderiai teigia, kad skirtingos tikybos čia greta gyvena jau ne vieną kartą.

    Tokia žinutė dažnai akcentuojama kalbant apie visuomenės sanglaudą ir istorinio paveldo išsaugojimą. Vis dėlto ekspertai primena, kad religijų dialogas regione vertinamas ir platesniame politiniame bei geopolitiniame kontekste.

    Kas matoma Baku ir regionuose

    Sostinėje Baku veikia katalikų bažnyčia, aptarnaujanti ir užsieniečius, ir vietos tikinčiuosius. Bendruomenės atstovai nurodo reguliariai susitinkantys su šalies musulmonų dvasininku, vadinamu šeichu ul islamu, bei žydų ir stačiatikių bendruomenių vadovais.

    Religinio paveldo pėdsakų galima rasti ir už sostinės ribų: Šekyje ir Gache išlikusios istorinės bažnyčios primena apie krikščionišką šalies istorijos sluoksnį. Tokie objektai tampa ne tik tikėjimo, bet ir kultūrinio turizmo traukos taškais.

    Investicijos į paveldą ir susitarimai

    Valdžios institucijos skelbia investuojančios į maldos namų restauravimą bei religinių bendruomenių paveldo apsaugą. Tai apima tiek fizinių pastatų tvarkymą, tiek archyvų ir dokumentų priežiūrą, siekiant išsaugoti skirtingų tradicijų istorinę atmintį.

    Taip pat pasirašomi tarptautiniai bendradarbiavimo susitarimai su Vatikanu. Pranešama, kad 2025 metų rugsėjį pasirašytas memorandumas numato istorinių rankraščių skaitmeninimą ir restauravimą, o tai atitinka platesnę Europos institucijų skatinamą kultūros paveldo skaitmeninimo kryptį.

    Analitikai pažymi, kad religinės įvairovės tema Pietų Kaukaze dažnai tampa minkštosios galios įrankiu, ypač kai šalys siekia stiprinti ryšius su Europa ir tarptautinėmis organizacijomis. Kartu pabrėžiama, jog ilgalaikį sugyvenimą lemia ne vien simboliniai gestai, bet ir praktiniai mechanizmai: teisinės garantijos, kultūros paveldo apsauga bei nuolatinis bendruomenių dialogas.

  • „SK hynix“ žengia į „Nasdaq“: 24,5 mlrd. eurų planas ir DI atminties bumas kelia klausimų

    „SK hynix“ žengia į „Nasdaq“: 24,5 mlrd. eurų planas ir DI atminties bumas kelia klausimų

    Milžiniškas „Nasdaq“ ėjimas

    Pietų Korėjos lustų gamintoja „SK hynix“, viena svarbiausių didelio pralaidumo atminties (HBM) tiekėjų DI duomenų centrams, šią savaitę planuoja antrinį įtraukimą į „Nasdaq“. Bendrovė siekia pritraukti apie 24,5 mlrd. eurų, o tai būtų vienas didžiausių pastarojo meto akcijų platinimų Volstrite.

    Skelbiama, kad „SK hynix“ leis 17,79 mln. naujų akcijų JAV depozitoriumo pakvitavimų (ADR) forma, kai vienas ADR atitinka dešimtadalį Seule kotiruojamos akcijos. Kainodara numatyta ketvirtadienį, o prekybos pradžia tikimasi penktadienį, simboliu SKHY.

    Į platinimą žada įsitraukti vadinamieji kertiniai investuotojai, tarp jų „Baillie Gifford“ ir „Coatue Management“ valdomi fondai, kurie signalizavo susidomėjimą iki maždaug 6,1 mlrd. eurų vertės paketu. Bendrovė anksčiau buvo užsiminusi apie didesnį tikslą, tačiau po akcijų kainos svyravimų jis sumažintas.

    DI atminties bumas ir ciklo rizika

    „SK hynix“ vertė jau viršija 876 mlrd. eurų ribą, kurią rinkose dažnai simboliškai vadina trilijono dolerių klubu. Šuolį pastaraisiais mėnesiais lėmė DI infrastruktūros plėtra, kai didžiosios technologijų įmonės agresyviai investuoja į duomenų centrus ir spartina HBM paklausą.

    Rinka vis dėlto išlieka jautri ciklams. Atminties lustų verslas istoriškai pasižymi staigiais kainų kilimais ir nuosmukiais, todėl investuotojai vis dažniau vertina, ar dabartinės DI infrastruktūros išlaidos uždirbs pakankamą grąžą ir kaip greitai gali pasikeisti paklausos dinamika.

    Platinimas vyksta ir tuo metu, kai dalis puslaidininkių sektoriaus akcijų Azijoje pastaruoju metu patyrė korekciją. Tai primena, kad net rekordiniai pelnai ir spartus augimas negarantuoja stabilumo, jei rinkos lūkesčiai dėl DI monetizacijos ima blėsti.

    Kodėl bendrovei reikia JAV biržos

    Šis žingsnis nėra klasikinis debiutinis IPO, nes pagrindinė „SK hynix“ prekybos vieta išlieka Seulo „Kospi“ indeksas. „Nasdaq“ įtraukimas suteikia papildomą, JAV doleriais denominuotą kanalą investuotojams ir potencialiai gali sumažinti vadinamąją Korėjos rinkos nuolaidą, kai vietoje kotiruojamos technologijų bendrovės vertinamos atsargiau nei JAV analogai.

    Gautos lėšos planuojamos skirti gamybos pajėgumų plėtrai, įskaitant didelį puslaidininkių kompleksą Jongine Pietų Korėjoje. Taip pat numatoma finansuoti pirmąją bendrovės pakavimo gamyklą JAV Indianos valstijoje, kuri svarbi tiekimo grandinei ir užsakymų vykdymui Šiaurės Amerikoje.

    Nuo beveik bankroto iki lyderystės

    „SK hynix“ istorija išsiskiria tuo, kad bendrovė ne kartą buvo atsidūrusi ant ribos. Dabartinės įmonės šaknys siekia 1949 metais įkurtą „Gukdo Construction“, o į elektroniką ji perėjo 1983 metais kaip „Hyundai Electronics“, priklausiusi „Hyundai“ grupei.

    Dešimtojo dešimtmečio pabaigos Azijos finansų krizė ir vėlesnės restruktūrizacijos, vykusios su Tarptautinio valiutos fondo parama, sukėlė didelį skolų spaudimą. Vėliau, jau kaip „Hynix Semiconductor“, įmonė mažino darbuotojų skaičių, pardavinėjo turtą ir bandė atsigauti nuolat svyruojančioje DRAM rinkoje.

    Lūžiu tapo 2012 metais įvykęs „SK Group“ perėmimas: bendrovė pervadinta į „SK hynix“ ir pradėjo kryptingai investuoti į HBM technologiją, kuri tuo metu atrodė brangi ir rizikinga. Šiandien būtent HBM tapo viena svarbiausių DI skaičiavimų grandžių, o „SK hynix“ skelbia turinti beveik 46 900 darbuotojų.

  • „Volkswagen“ planai verda: profsąjunga perspėja apie didelį konfliktą dėl atleidimų

    „Volkswagen“ planai verda: profsąjunga perspėja apie didelį konfliktą dėl atleidimų

    Įtampos židinys Vokietijos pramonėje

    Vokietijos automobilių gamintojo „Volkswagen“ vadovybės svarstomas masto taupymo planas kelia riziką peraugti į didelį konfliktą su darbuotojais, įspėja profsąjunga IG Metall. Ketvirtadienį prie kelių gamyklų Vokietijoje vyko protestai, o įmonės vadovai planus pristatė stebėtojų tarybai.

    Pasak profsąjungos, darbuotojų kantrybė senka, nes kalbama ne tik apie išlaidų mažinimą, bet ir apie galimus struktūrinius sprendimus, kurie paliestų dešimtis tūkstančių žmonių. Konfliktas gresia tapti vienu didžiausių pastarųjų metų Vokietijos pramonėje.

    „Mes nestovėsime nuošalyje ir nedarysime nieko, jei įmonė nepakeis kurso“, – sakė IG Metall atstovas Thorstenas Groegeris.

    Kokie sprendimai svarstomi?

    Žiniasklaidoje skelbiama, kad „Volkswagen“ generalinis direktorius Oliveris Blume svarsto iki 100 000 darbo vietų mažinimą visame pasaulyje. Tai sudarytų apie 16 proc. grupės darbuotojų, nes „Volkswagen“ pasaulyje dirba maždaug 630 000 žmonių.

    Taip pat minimos galimos keturių gamybos vietų pertvarkos Vokietijoje, įskaitant trijų „Volkswagen“ gamyklų ir vienos „Audi“ gamyklos ateitį. Galutinių sprendimų posėdyje tikėtasi nesulaukti, tačiau jis gali tapti derybų, kurios truks mėnesius, pradžia.

    „Jei šie planai taptų realybe, mes juos stabdytume visomis išgalėmis“, – sakė IG Metall vadovė Christiane Benner.

    Kodėl spaudimas „Volkswagen“ auga?

    Įmonei spaudimą didina keli veiksniai: tarptautinės prekybos įtampa ir tarifai, lėtesnė grąža iš elektromobilių bei aštri konkurencija Kinijoje, kuri išlieka didžiausia automobilių rinka pasaulyje. Kinijoje vietos gamintojai ypač agresyviai konkuruoja kainomis ir technologijomis, todėl Europos gamintojams sudėtinga išlaikyti maržas.

    Elektromobilių segmente „Volkswagen“ ir kiti tradiciniai gamintojai susiduria su brangiomis baterijų tiekimo grandinėmis, sparčiu modelių atnaujinimo tempu ir poreikiu investuoti į programinę įrangą. Visa tai reiškia, kad taupymo priemonės dažnai tampa ne vienkartiniu sprendimu, o ilgalaike strategija.

    Derybų fonas ir politinės kliūtys

    „Volkswagen“ jau yra sutarusi dėl 50 000 darbo vietų mažinimo Vokietijoje iki 2030 metų, įskaitant 35 000 pagrindiniame „Volkswagen“ prekės ženkle. Šie sprendimai buvo suderinti 2024 metų pabaigoje kartu su įsipareigojimu iki dešimtmečio pabaigos Vokietijoje išvengti gamyklų uždarymų.

    Situaciją komplikuoja stebėtojų tarybos sudėtis, kurioje tradiciškai yra 20 narių, o darbuotojų atstovai turi reikšmingą balsą. Papildomai svarbi ir Žemutinės Saksonijos žemės įtaka, nes ji turi pakankamai akcijų, kad galėtų blokuoti esminius sprendimus, susijusius su gamybos vietomis ir strategine pertvarka.

    Ekspertai pabrėžia, kad platesnė Vokietijos automobilių pramonė taip pat prisitaiko prie mažesnės paklausos ir perėjimo prie elektrifikacijos, todėl darbo vietų mažinimas paliečia ne tik gamintojus, bet ir tiekėjus. Dėl to „Volkswagen“ sprendimai gali turėti reikšmingą poveikį visam regionų užimtumui ir pramonės grandinei.

  • ES smogia Kinijai per Pekino antį: pradėtas tyrimas, Briuselis svarsto naujus muitus

    ES smogia Kinijai per Pekino antį: pradėtas tyrimas, Briuselis svarsto naujus muitus

    Skundas iš ES gamintojų

    Europos Komisija pradėjo tyrimą dėl iš Kinijos importuojamos Pekino anties, po to, kai keli ES paukštininkystės sektoriaus atstovai pateikė skundą dėl, jų teigimu, neįprastai žemų kainų. Komisija nurodo, kad importo apimtys ir kainodara gali daryti neigiamą poveikį ES gamintojų pardavimams, kainoms ir rinkos daliai.

    Komisija viešai neįvardijo skundą pateikusių bendrovių, tačiau akcentavo, kad skundas siejamas su įtarimais dėl Kinijos valstybės paramos vidaus gamintojams. Kaip vienas galimų argumentų minimi Kinijos planiniai instrumentai, įskaitant penkmečio žemės ūkio modernizavimo kryptis.

    Kas gali pasikeisti rinkoje?

    Tyrimo rezultatai gali atverti kelią prekybos apsaugos priemonėms, pirmiausia antidempingo muitams, jei būtų nustatyta, kad produkcija ES rinkoje parduodama dempingo kainomis ir tai daro žalą vietos pramonei. Tokie muitai paprastai taikomi siekiant atkurti, institucijų vertinimu, sąžiningesnes konkurencijos sąlygas bendrojoje rinkoje.

    Europos Komisija pastaraisiais metais vis aktyviau naudojasi prekybos gynybos priemonėmis, ypač ten, kur matomas didelis kainų spaudimas ir sparčiai augantis importas. Šis tyrimas išsiskiria tuo, kad dėmesys nukreiptas į žemės ūkio ir maisto sektorių, kuris iki šiol rečiau atsidurdavo ES ir Kinijos prekybinių ginčų epicentre.

    Derybos su Pekinu gali komplikuotis

    Tyrimas pradėtas tuo metu, kai Briuselis ir Pekinas bando mažinti įtampą po virtinės ginčų dėl rinkos prieigos, viešųjų pirkimų ir investicijų sąlygų. Europos Sąjunga siekia mažinti prekybos disbalansą su Kinija, o kartu didinti spaudimą dėl, ES vertinimu, nepakankamai lygių konkurencijos sąlygų.

    ES prekybos komisaras Marošas Šefčovičius Briuselyje jau buvo pradėjęs derybinį procesą su Kinijos prekybos ministru Wang Wentao, siekiant apčiuopiamų rezultatų per artimiausius mėnesius. Tačiau naujas tyrimas dėl antienos importo gali tapti papildomu dirgikliu ir apsunkinti kompromiso paieškas.

    „Importo apimtys ir kainos neigiamai veikia ES pramonės pardavimus, kainų lygį ir rinkos dalį“, – teigiama Europos Komisijos pozicijoje.

    Pastarųjų metų kontekste šis žingsnis dera į platesnę ES strategiją griežčiau vertinti subsidijuojamą ar agresyviai įkainotą importą. Anksčiau Europos Sąjunga jau taikė papildomus tarifus Kinijos elektromobiliams, o tai paskatino Kiniją imtis atsakomųjų tyrimų atskirose Europos eksporto kategorijose.

  • Ispanija siūlo 850 mlrd. eurų ES skolą kasmet: kas laimės, o kas kategoriškai priešinasi?

    Ispanija siūlo 850 mlrd. eurų ES skolą kasmet: kas laimės, o kas kategoriškai priešinasi?

    Ispanija ragina Europos Sąjungą grįžti prie bendro skolinimosi idėjos ir siūlo naują mechanizmą, kuris leistų kasmet bendrai skolintis iki 850 mlrd. eurų. Briuselyje šią iniciatyvą finansų ministrų susitikimų metu pristatė Ispanijos ekonomikos ir finansų ministras Carlosas Cuerpo, teigdamas, kad dabartinis geopolitinis fonas atveria galimybių langą.

    Pagrindinis argumentas yra augantis poreikis saugiems, didelės apimties finansiniams instrumentams eurais, kurie stiprintų euro tarptautinį vaidmenį. ES siekia, kad euras taptų patrauklesne rezervine valiuta, o tam reikalinga gili ir likvidi rinka su aiškiai suprantamu mažos rizikos skolos produktu.

    „Manome, kad dabar yra tinkamas galimybių langas šį pasiūlymą teikti, nes Europai reikia saugaus turto“, – sakė Carlosas Cuerpo.

    Pagal Ispanijos išplatintą dokumentą siūloma sukurti vadinamąją European Sovereign Facility – centralizuotą bendros skolos platformą. Idėja – sujungti dalyvaujančių valstybių skolinimąsi ir taip sumažinti finansavimo kaštus, kurie kyla dėl skirtingų nacionalinių rinkų fragmentacijos ir nevienodų rizikos vertinimų.

    Plane numatyta, kad jei prisidėtų visos 27 ES valstybės, taip pat Europos stabilumo mechanizmas ir Europos finansinio stabilumo fondas, metinė emisija galėtų siekti 850 mlrd. eurų. Tokiu tempu per penkerius metus būtų sukaupta iki 5 trilijonų eurų bendros skolos portfelis, kuris, Ispanijos vertinimu, taptų nauju etalonu euro zonos saugiems aktyvams.

    Jeigu visos šalys nesutiktų dalyvauti nuo pradžių, siūloma pradėti nuo norinčiųjų koalicijos. Tačiau pačiame dokumente pabrėžiama, kad iniciatyvai įgyti svorio reikėtų bent penkių didžiausių euro zonos skolos emitentų – tik tada metinė emisija galėtų siekti apie 540–550 mlrd. eurų.

    Numatomi du pagrindiniai garantijų ramsčiai: paskolos dalyvaujančioms valstybėms ir ES biudžetas. Tai reiškia, kad projektas neišvengiamai persipina su derybomis dėl 2028–2034 metų daugiametės finansinės programos, kurią ES planuoja suderinti iki 2026 metų pabaigos, ir su klausimu, kaip bus užtikrintas biudžeto finansavimas bei nauji nuosavi ištekliai.

    Vis dėlto politinė realybė išlieka sudėtinga. Bendram skolinimuisi tradiciškai priešinasi dalis Šiaurės Europos valstybių, taip pat Vokietija ir Nyderlandai, argumentuodamos, kad tai silpnina fiskalinę drausmę ir gali sukurti moralinę riziką, kai atsakingiau besitvarkančios šalys netiesiogiai prisiima kitų finansinius įsipareigojimus.

    Kita stovykla teigia, kad be bendrų instrumentų Europa pralaimės konkurenciją dėl kapitalo, investicijų ir strateginių projektų finansavimo, ypač gynybos, energetinio saugumo bei pramonės transformacijos srityse. Viešai naujo bendro skolinimosi idėją yra palaikiusios tokios šalys kaip Prancūzija ir Graikija, kurios dažniau akcentuoja bendrų euro zonos priemonių naudą krizėms amortizuoti.

    Diskusija dėl bendros skolos neišvengiamai kelia ir praktinius klausimus: kaip būtų užtikrinta, kad dalyvaujančios valstybės laikytųsi ES fiskalinių taisyklių, kaip būtų paskirstomos išlaidos ir nauda, ir kokios būtų teisinės konstrukcijos ribos. Šie atsakymai lems, ar Ispanijos siūlymas taps realiu politiniu projektu, ar liks dar viena ambicinga, bet sunkiai įgyvendinama Briuselio idėja.