Žalioji plieno gamyba Europoje kol kas sunkiai randa pirkėjų ne dėl technologijų stokos, o dėl kainos. Vokietijoje atlikta analizė rodo, kad „žaliojo“ plieno priedas prie įprasto produkto šiandien dažnai yra per didelis, kad masiškai įsitrauktų tokie sektoriai kaip automobilių pramonė.
Skaičiuojama, kad gamintojų pasiūlymuose plokščiųjų gaminių iš žaliosios plieno partijos kaina neretai būna didesnė maždaug 170–200 eurų už toną, o kai kuriais atvejais priedas siekia ir apie 300 eurų. Net ir mažesnis skirtumas, artimas 120–200 eurų už toną, daugeliui pirkėjų reiškia, kad sprendimą lemia ne ambicija mažinti emisijas, o biudžetas.
Kur slypi didžiausios emisijos?
Plienas, naudojamas automobilių kėbulams, dažniausiai gaminamas iš geležies rūdos pirminėje gamyboje, kuri paprastai sukuria didžiausią išmetimų dalį. Tuo metu armatūros ar konstrukcinio plieno rinkoje didelę dalį sudaro antrinė gamyba iš metalo laužo elektrinėse krosnyse, o jos emisijos ženkliai mažėja, jei naudojama žalia elektros energija.
Reikšmingas pirminės gamybos pėdsako mažinimas siejamas su tiesioginiu geležies redukavimu, kai vietoje iškastinio kuro naudojamas žalias vandenilis. Būtent čia atsiremta į kainą: vandenilio savikaina labai priklauso nuo elektros kainų, nes jo gamybai reikia didelių elektros kiekių.
Kokios kainos reikalingos atsiperkamumui?
Analizėje teigiama, kad norint, jog investicijos į DRI technologijas su žaliuoju vandeniliu taptų ekonomiškai patrauklios, iki 2035 metų reikėtų išlaikyti vandenilio kainą apie 140 eurų už megavatvalandę. Taip pat įvardijamas ir elektros kainos orientyras: maždaug 60 eurų už megavatvalandę per tą patį laikotarpį.
Akcentuojama, kad 2022 metais Europoje šoktelėjus energijos kainoms, pabrango ir vandenilis, todėl pramonės planavimas tapo rizikingesnis. Kaip viena iš priemonių minimos tikslinės nuolaidos dideliems vartotojams: apie 10 eurų už megavatvalandę elektrai ir apie 20 eurų už megavatvalandę vandeniliui, kad būtų sumažinta perėjimo prie mažesnių emisijų technologijų kaina.
Kokios paramos prašo pramonė?
Tyrimo autoriai siūlo neapsiriboti vien kainų prognozėmis ir akcentuoja investicinės paramos poreikį. Kaip realistiškas instrumentas įvardijamos dotacijos arba mažų palūkanų paskolos, kurios galėtų dengti iki 50 proc. investicijų, nes plieno gamybos transformacija reikalauja itin didelio kapitalo.
Taip pat išskiriamos paklausos skatinimo priemonės, ypač viešieji pirkimai, kur galima suteikti pirmenybę mažesnių emisijų produktams ir vietos gamintojams, taikant local content principą. Idėja paprasta: jei valstybė ir savivaldybės nuosekliai pirktų „žalesnį“ plieną, rinkoje atsirastų labiau prognozuojama paklausa, kuri mažintų riziką investuotojams.
Platesniame Europos kontekste pažymima, kad iki 2050 metų ES plieno paklausa gali siekti 160–180 mln. tonų per metus, o Vokietijai tektų reikšminga dalis „klimatui palankesnės“ gamybos. Tačiau kol kas pagrindinė kliūtis išlieka ta pati: norint, kad žalioji plieno gamyba taptų ne nišine, o masine, kainų skirtumas turi tapti pirkėjams priimtinas be nuolatinio papildomo mokesčio už toną.
Leave a Reply