Category: Finansai

  • Pirmasis šio pusmečio SGD krovinys Švinouiscės terminale: „Orlen“ laivas atplaukė iš JAV

    Trečiadienį liepos 8 dieną į Švinouiscės SGD terminalą įplaukė metanovežis Ignacy Jan Paderewski. Tai pirmasis šių metų antrąjį pusmetį pristatytas suskystintų gamtinių dujų krovinys, po beveik savaitę trukusios pertraukos tarp laivų atvykimų.

    Terminalo grafike ankstesnis krovinys buvo priimtas birželio 29 dieną, o vėlavimą lėmė iš tiekimo plano iškritęs krovinys iš Kataro. Lenkijos žiniasklaida atkreipia dėmesį, kad dėl įtampos Persijos įlankos regione Kataro SGD srautai į šalį išlieka nepastovūs.

    451-oji terminalo istorijoje

    Ignacy Jan Paderewski Švinouiscėje lankosi jau trečią kartą, o šis atvykimas tapo 451-ąja SGD siunta terminalo istorijoje ir 41-ąja šiais metais. Laivas priskiriamas „Orlen“ naudojamai laivų flotilei, kuria koncernas užsitikrina lankstesnį dujų importo planavimą.

    Skelbiama, kad 299 metrų ilgio ir 46 metrų pločio laivas po regazifikacijos gali atgabenti apie 110 mln. kubinių metrų gamtinių dujų. Tokie kroviniai ypač svarbūs vasarą, kai rinkos dalyviai paprastai pildo saugyklas ir ruošiasi didesniam šaltajam sezonui.

    Krovinys pakrautas Sabine Pass

    Naujausias krovinys buvo pakrautas JAV Sabine Pass terminale, viename didžiausių SGD eksporto taškų Šiaurės Amerikoje. JAV pastaraisiais metais tapo vienu svarbiausių SGD tiekėjų Europai, o lankstūs spot ir vidutinės trukmės kontraktai leidžia greičiau reaguoti į kainų ir paklausos pokyčius.

    Švinouiscės SGD terminalas išlieka kertiniu Lenkijos dujų tiekimo infrastruktūros objektu ir, vertinant įvairius metus, gali sudaryti reikšmingą šalies importo dalį. Jo metinis pajėgumas siekia apie 8,2 mlrd. kubinių metrų, tačiau faktinį priimamų krovinių skaičių gali koreguoti geopolitinės rizikos ir tiekimo grandinių sutrikimai.

  • NATO vadovas Ankaroje: 5 straipsnis galioja, o parama Ukrainai sieks mažiausiai 70 mlrd. eurų

    NATO generalinis sekretorius Markas Rutte po viršūnių susitikimo Ankaroje pareiškė, kad sąjungininkai dar kartą patvirtino tvirtą įsipareigojimą kolektyvinei gynybai pagal 5 straipsnį. Jo teigimu, Aljansas išlieka vieningas ir pasirengęs ginti kiekvieną savo teritorijos centimetrą.

    „Aljansas yra vieningas ir pasirengęs ginti kiekvieną mūsų teritorijos centimetrą. Puolimas prieš vieną yra puolimas prieš visus, ir mes stovėsime kartu“, – sakė Markas Rutte.

    Pasak NATO vadovo, susitikime taip pat patvirtinta ir ilgalaikė parama Ukrainai, kai Rusija tęsia karinius veiksmus. Rutte pabrėžė, kad keičiantis padėčiai mūšio lauke parama turi būti tęsiama, o sąjungininkai įsipareigojo užtikrinti reikalingą karinę pagalbą, mokymus ir kitą paramą.

    Nurodoma, kad sąjungininkų įsipareigojimai Ukrainai šiais ir kitais metais turėtų siekti mažiausiai 70 mlrd. eurų. Ši suma įvardijama kaip parama įrangai, pagalbai ir mokymams, o toks mastas rodo siekį užtikrinti prognozuojamą, ilgalaikį paramos tęstinumą.

    Trečiadienį priimtoje NATO viršūnių susitikimo Ankaroje deklaracijoje lyderiai pakartojo, kad Rusija yra ilgalaikė grėsmė euroatlantiniam saugumui ir stabilumui. Taip pat sutarta, kad Iranas niekada negali įgyti branduolinio ginklo.

    Galutinėje deklaracijoje išskirti ir nauji gynybos užsakymai, kurių vertė viršija 50 mlrd. JAV dolerių, tai yra apie 46 mlrd. eurų. NATO siekia spartinti bendrus gamybinius pajėgumus, glaudžiau bendradarbiauti su pramone ir greičiau diegti inovacijas, kad būtų stiprinami atgrasymo ir gynybos pajėgumai.

    NATO vadovybė pabrėžia, kad šie sprendimai susiję ne tik su karu Ukrainoje, bet ir su platesniu saugumo aplinkos pokyčiu Europoje. Aljanso žinutė iš Ankaros aiški: kolektyvinė gynyba išlieka kertiniu principu, o parama Ukrainai laikoma svarbia ilgalaikio Europos saugumo dalimi.

  • KGHM akcijos po rekordo atvėso iki 300 zlotų: ar strategija ir vario kainos išlaikys augimą?

    Per pastaruosius 12 mėnesių KGHM akcijos nuėjo įspūdingą kelią: nuo maždaug 120 zlotų iki apie 300 zlotų, o pikas buvo pasiektas netoli 395 zlotų. Po rekordo sekė korekcija, ir rinkoje vis dažniau keliama dilema, ar sparčiausias WIG20 augimas dar turi erdvės tęstis.

    KGHM investuotojai iš esmės perka ekspoziciją į varį ir sidabrą, kurių paklausą kelia atsinaujinanti energetika, gynybos pramonės plėtra ir duomenų centrų bumas. Tačiau trumpuoju laikotarpiu kainą lemia ne tik įmonės rezultatai, bet ir žaliavų ciklai bei lūkesčiai dėl dividendų.

    Strategija 2055+: ambicijos ir kaina

    Neseniai KGHM pristatė strategiją 2055+, kurioje numatė apie 32 mlrd. zlotų investicijų programą, didžiąją dalį lėšų planuojant skirti projektams Lenkijoje. Taip pat numatyta iki 2028 metų parengti išsamų dekarbonizacijos planą ir grįžti prie dividendinės krypties.

    Pagal strategiją vario gamyba ilgainiui turėtų ūgtelėti iki maždaug 730 tūkst. tonų per metus, o sidabro apimtys iš esmės išliktų panašiame lygyje, apie 1 300 tonų per metus. Rinkai tai atrodo kaip konservatyvus, bet tikėtinas planas, vis dėlto jis neatsako į visus klausimus apie akcininkų grąžą.

    Dideli investiciniai poreikiai reiškia, kad dividendų tvarumas taps dar labiau priklausomas nuo metalų kainų ir projektų įgyvendinimo tempo. „Vario paklausa yra struktūrinė, o jos trūkumas – chroniškas, tačiau kelias iki ilgalaikės lyderystės bus ilgas ir nelygus“, – sakė XTB analitikas Kamilis Szczepańskis.

    Metalų kainos ir dividendai: kas svarbiausia rinkai

    KGHM vertinime lemiamą vaidmenį ir toliau atlieka vario ir sidabro kainos. Sidabro rinka šiemet patyrė ryškius svyravimus: po šuolio metų pradžioje kaina vėliau smuko daugiau nei perpus, o tokie judesiai paprastai greitai persiduoda su šiuo metalu siejamoms bendrovėms.

    Vario kainų dinamika buvo nuosaikesnė, tačiau pakankama, kad stipriai pagerintų finansinius rodiklius. 2026 metų pirmąjį ketvirtį vidutinės vario kainos kilo, o tai atsispindėjo KGHM ataskaitose: pajamos šoktelėjo, EBITDA padidėjo kelis kartus, o grynasis pelnas išaugo iki kelių milijardų zlotų.

    Dividendų tema taip pat vėl sugrįžo į darbotvarkę. 2026 metais KGHM išmokėjo 300 mln. zlotų dividendų, arba 1,5 zlotų vienai akcijai, tačiau dalis analitikų pasigenda aiškesnės ir labiau nuspėjamos dividendų politikos, ypač turint omenyje planuojamą investicijų mastą.

    Rekomendacijos atvėso: iš „pirkti“ į „laikyti“

    Nuo istorinio piko birželio 17 dieną, kai kaina pasiekė 394,7 zlotų, akcijos atpigo daugiau nei 30 proc. Esant maždaug 300 zlotų lygiui, KGHM kapitalizacija sumažėjo nuo apie 79 mlrd. zlotų pike iki maždaug 62 mlrd. zlotų dabar.

    Vienas iš signalų rinkai buvo „Morgan Stanley“ sprendimas sumažinti rekomendaciją iki neutralios ir apkarpyti tikslinę kainą iki 340 zlotų nuo ankstesnių 416 zlotų. Bankas akcentavo rizikas, susijusias su strategijos kryptimi, įskaitant galimus įsigijimus ir didesnį neapibrėžtumą dėl akcininkų grąžos.

    Panašiai atsargiai nusiteikę ir kiti vertintojai: „Trigon DM“ taip pat linksta prie laikymo rekomendacijos, nors jų tikslinė kaina išlieka aukščiau dabartinio lygio. Tai reiškia, kad rinka KGHM istoriją vis dar mato patrauklią, bet po rekordinio ralio reikalauja daugiau aiškumo dėl investicijų grąžos ir dividendų.

    Artimiausiu metu KGHM akcijų kryptį greičiausiai lems du veiksniai: žaliavų ciklas ir tai, kaip greitai strategijos pažadai virs konkrečiais projektais, skaičiais bei prognozuojama grąža. Investuotojams tai reiškia daugiau turbulencijų, net jei ilgalaikė vario paklausos istorija išlieka palanki.

  • Lenkijos centrinis bankas apie infliaciją: 2026 metais ji turėtų tilpti į 2,4–3,3 proc. rėžius

    Lenkijos centrinis bankas (Narodowy Bank Polski, NBP) paskelbė naujausią makroekonominę projekciją, kurioje numato, kad 2026 metais metinė infliacija su 50 proc. tikimybe bus 2,4–3,3 proc. Tai aukštesnis intervalas nei ankstesnėje, kovo mėnesį skelbtoje projekcijoje, kai buvo prognozuota 1,6–2,9 proc.

    NBP vertinimu, esant prielaidai, kad palūkanų normos išliks nepakitusios, kainų dinamikos trajektorija išliks nevienalytė ir jautri išorės veiksniams. Bankas pabrėžia, kad prognozė parengta remiantis duomenimis, kurie buvo prieinami iki 2026 metų birželio 17 dienos.

    Infliacijos ir augimo rėžiai

    Ilgesnio laikotarpio horizonte NBP skaičiuoja, kad 2027 metais infliacija su 50 proc. tikimybe turėtų patekti į 1,5–4,0 proc. intervalą. 2028 metais projicinis rėžis nurodomas 0,8–3,9 proc., o tai rodo, kad rizikos dėl kainų augimo išlieka, nors dalis spaudimo gali slopti.

    Ekonomikos augimo perspektyvose NBP pateikia, kad 2026 metais realaus BVP augimas su 50 proc. tikimybe sieks 3,0–4,4 proc. 2027 metais augimo rėžis mažėja iki 1,8–3,7 proc., o 2028 metais numatomas 1,9–4,1 proc. intervalas.

    Kas gali stumti kainas

    NBP atkreipia dėmesį, kad pastarąjį mėnesį pasaulio rinkose krito energetinių žaliavų kainos, ypač išryškėjo naftos pigimas. Tokios tendencijos paprastai mažina spaudimą degalų kainoms ir daliai transporto bei logistikos sąnaudų, tačiau poveikis vartotojų kainų indeksui nėra momentinis.

    Kartu bankas pabrėžia, kad Lenkijos ekonomikos artimiausioje aplinkoje aktyvumas išlieka prislopęs, o infliacija, nors ir sumažėjusi pastaruoju metu, vis dar yra aukštesnė nei metų pradžioje. Papildomos rizikos siejamos su geopolitika, įskaitant įtampą Artimuosiuose Rytuose, kuri gali staigiai pakeisti žaliavų ir energijos kainų kryptį.

    Palūkanos paliktos nepakeistos

    Po posėdžio NBP pinigų politiką formuojanti institucija pranešė, kad palūkanų normos paliekamos tame pačiame lygyje. Sprendimas grindžiamas nauja projekcija ir tuo, kad tolesnis infliacijos kelias priklausys nuo gaunamų duomenų apie kainas ir ekonomikos aktyvumą.

    Vertinant vidaus situaciją, išskiriami gegužės mėnesio mažmeninės prekybos bei pramonės ir statybos sektorių rezultatai. Taip pat pažymima, kad atlyginimų augimo tempas įmonių sektoriuje gegužę buvo mažesnis nei metų pradžioje, o užimtumas šioje ekonomikos dalyje ir toliau traukėsi.

    Bankas akcentuoja, kad būsimų sprendimų kryptį lems nauja informacija apie infliacijos perspektyvas, žaliavų kainas ir tarptautinę aplinką. Praktikoje tai reiškia, kad palūkanų normų kelias gali kisti priklausomai nuo to, ar infliacija stabiliai artės prie tikslinių lygių, ir ar augimas nepradės ryškiau lėtėti.

  • „Mesko“ pradeda 155 mm amunicijos parako gamybą: technologijų perdavimas iš CSG stiprina tiekimą

    Lenkijos gynybos pramonės įmonė „Mesko“, priklausanti PGZ grupei, pradeda parako, skirto 155 mm artilerijos amunicijai, gamybą. Projektas įgyvendinamas po technologijų ir gamybos žinių perdavimo iš CSG grupės, o tai laikoma svarbiu žingsniu plečiant vietines gamybos kompetencijas.

    Pagamintas parakas bus naudojamas moduliariems metamojo užtaiso sprendimams, kurie reikalingi 155 mm kalibro artilerijos šaudmenims. Šis kalibras yra NATO standarto pagrindas, todėl paklausa Europoje pastaraisiais metais išaugo, o tiekimo grandinės tapo strateginiu saugumo klausimu.

    Bandymus atliko su Krab

    Pasak projekto dalyvių, parakas jau praėjo laboratorinius tyrimus ir ugnies bandymus poligono sąlygomis. Šaudymo bandymai buvo atlikti naudojant savaeiges haubicas Krab, siekiant patvirtinti atitiktį reikiamiems parametrams.

    „Džiaugiamės, kad per tokį trumpą laiką „Mesko“ pavyko sukurti gamybinius pajėgumus, reikalingus parakui moduliariniams metamojo užtaiso sprendimams. „Mesko“ pagamintas parakas sėkmingai praėjo ir laboratorinius tyrimus, ir ugnies bandymus naudojant savaeiges haubicas Krab“, – sakė CSG Polska vadovas Wojciechas Grzonka.

    Jis pabrėžė, kad tai patvirtina technologijų perdavimo efektyvumą, o bendradarbiavimas gali apimti ir daugiau sprendimų ateityje. Praktikoje tai reiškia greitesnį pajėgumų didinimą, kai rinkoje trūksta kritinių komponentų, o valstybės siekia užsitikrinti stabilias atsargas.

    Gamyba planuojama Pionkuose

    Serijinė parako gamyba bus vykdoma „Mesko“ padalinyje Pionkuose. Projekto rėmuose buvo perduota techninė dokumentacija, suteikta pagalba paleidžiant naują gamybos liniją, taip pat pagaminta pirmoji bandomoji parako partija.

    „Mesko“ vadovė Renata Gruszczyńska akcentavo, kad tikslas yra sukurti visą ciklą leidžiančius pajėgumus, kad Lenkijos pramonė galėtų savarankiškai gaminti pilnos komplektacijos 155 mm artilerijos amuniciją. Tokia kryptis siejama ne tik su investicijomis į infrastruktūrą, bet ir su būtinais technologiniais sprendimais, kuriuos galima greičiau įdiegti per partnerystes.

    Technologijų perdavimas įvardijamas kaip vienas projektų, susijusių su 2023 metais sudarytais susitarimais dėl didelių 155 mm amunicijos kiekių tiekimo. Augant gynybos pramonės užsakymams regione, vietinė parako gamyba laikoma kritine grandimi, mažinančia priklausomybę nuo išorinių tiekėjų ir trumpinančia gamybos ciklus.

  • „Apple“ užsitikrino lustų tiekimą iš „Broadcom“: sandoris už apie 28 mlrd. eurų ir gamyba Kolorade

    „Apple“ sudarė didelės apimties užsakymą su JAV puslaidininkių tiekėja „Broadcom“, siekdama stabiliau užsitikrinti lustų tiekimą savo įrenginiams. Pagal skelbiamą informaciją, sandorio vertė siekia apie 28 mlrd. eurų, o pristatymai numatyti per kelerius ateinančius metus.

    Pagrindinė šio susitarimo ašis – lustų gamyba Jungtinėse Valstijose, Kolorado valstijoje, Fort Kolinse veikiančiame „Broadcom“ padalinyje. Gamybos pajėgumams didinti planuojama plėtra, kurios investicijos vertinamos maždaug 1,4 mlrd. eurų.

    Kas slypi už sprendimo

    Technologijų sektoriuje lustai išlieka viena jautriausių tiekimo grandinės vietų, todėl didieji gamintojai vis dažniau siekia ilgalaikių, geografiškai labiau nuspėjamų sutarčių. „Apple“ atveju tai reiškia mažesnę priklausomybę nuo Azijoje sutelktų gamybos centrų ir aiškesnį tiekimo planavimą.

    „Apple“ ir „Broadcom“ bendradarbiauja nuo 2007 metų, kai rinkoje pasirodė pirmosios kartos „iPhone“, o vėliau partnerystė plėtėsi belaidžio ryšio ir plačiajuosčio ryšio sprendimų srityse. Naujas užsakymas laikomas vienu didžiausių praktinių žingsnių, kai didelė vartotojų elektronikos bendrovė ilgam susieja dalį kritinių komponentų su gamyba JAV.

    Ryšys su JAV pramonės politika

    Tokie sandoriai paprastai vertinami ir politiniame kontekste, nes JAV administracijos jau ne vienerius metus skatina strateginių technologijų gamybos perkėlimą ar plėtrą šalies viduje. Tai siejama su nacionaliniu saugumu, tiekimo grandinių atsparumu ir konkurencija su Azijos gamybos gigantais.

    „Šis sprendimas atitinka kryptį, kuria federalinė valdžia siekia, kad kritinės technologijos būtų kuriamos ir gaminamos Jungtinėse Valstijose“, – sakė administracijos atstovai, komentuodami panašias tiekimo grandinių perkėlimo iniciatyvas.

    Rinkos analitikai atkreipia dėmesį, kad gamyba JAV dažnai yra brangesnė nei kai kuriose Azijos šalyse, todėl ilgainiui didesnės savikainos rizika gali atsispindėti galutinėse įrenginių kainose. Vis dėlto įmonės, ypač susiduriančios su geopolitine įtampa ir eksporto ribojimais, vis dažniau renkasi brangesnį, bet stabilesnį tiekimo modelį.

    Skelbiama, kad per artimiausius penkerius metus „Broadcom“ turėtų pristatyti apie 15 mln. lustų, o Kolorado gamybos bazė bus modernizuojama ir plečiama. Tai turėtų padėti „Apple“ mažinti tiekimo sutrikimų riziką ir užtikrinti komponentų prieinamumą svarbiausioms produktų linijoms.

  • Lenkijos šilumos ūkiui – brangi revoliucija iki 2040 metų: milijardai eurų, mažiau anglies ir ginčas dėl kogeneracijos

    Lenkijoje baigiamos paskutinės konsultacijos dėl šilumos ūkio dekarbonizacijos gairių iki 2040 metų. Dokumentas numato spartų atsitraukimą nuo anglies ir didesnę šilumos gamybos elektrifikaciją, tačiau sektorius įspėja apie kainą ir tiekimo saugumą.

    Šilumos tiekimas Lenkijoje yra didelės apimties sistema: centralizuota šiluma pasiekia apie 15 mln. gyventojų, o trasų tinklas siekia maždaug 23 tūkst. kilometrų. Dalis šilumos gaminama kogeneracijoje, todėl sprendimai šilumos ūkyje tiesiogiai veikia ir elektros sistemos stabilumą.

    Kas numatyta iki 2040 metų

    Strategijos kryptis aiški: mažinti iškastinio kuro dalį, o šilumą vis dažniau gaminti naudojant elektros energiją, ypač iš atsinaujinančių šaltinių. Numatoma plėsti Power-to-Heat sprendimus, kai elektra paverčiama šiluma tais laikotarpiais, kai elektros sistemoje susidaro perteklinė gamyba.

    Dokumente taip pat akcentuojamas šilumos kaupimas: planuojama reikšmingai didinti šilumos kaupimo pajėgumus, kad sistema galėtų lanksčiau reaguoti į elektros kainų svyravimus ir atsinaujinančios energetikos generacijos cikliškumą. Ilgalaikėje vizijoje svarbų vaidmenį turėtų atlikti ir mažai anglies dioksido išskiriančios dujos, tokios kaip biometanas.

    Numatomas investicijų mastas kelia daugiausia diskusijų. Viešai aptariami poreikiai vertinami 197–231 mlrd. zlotų, tai būtų maždaug 46–54 mlrd. eurų, ir dalis lėšų siejama su tokiais instrumentais kaip Modernizavimo fondas.

    Kur kyla didžiausios įtampos

    Šilumos tiekėjų atstovai strategijos kryptį iš esmės palaiko, tačiau pabrėžia, kad transformacija negali būti vykdoma tik technologijų pasirinkimo logika. Jų teigimu, būtina iš anksto užtikrinti, kad šilumos kaina vartotojams išliktų prognozuojama, o šilumos ir elektros sistemų patikimumas nemažėtų.

    Viena aštriausių temų – kogeneracijos vaidmuo. Kogeneracinės elektrinės ne tik tiekia šilumą miestams, bet ir prisideda prie elektros gamybos, todėl jų greitas išjungimas gali didinti rizikas elektros sistemai, ypač piko metu ir šaltuoju sezonu.

    Technologijų asociacijos savo ruožtu kritikuoja, kad elektrifikacijos plane per didelė reikšmė teikiama elektriniams katilams, o šilumos siurbliams numatomas per menkas vaidmuo. Argumentas paprastas: šilumos siurbliai iš vieno elektros vieneto gali pagaminti kelis šilumos vienetus, o elektriniai katilai elektrą į šilumą paverčia beveik santykiu vienas prie vieno.

    „Strategija turi aiškiai įtvirtinti hibridinį modelį: elektrifikacija ir šilumos kaupimas būtini, bet jie pilnai nepakeis vietinės, reguliuojamos kogeneracijos“, – sakė šilumos sektoriaus atstovas.

    Ką tai reiškia vartotojams ir savivaldybėms

    Galutinis strategijos įgyvendinimas priklausys ne vien nuo nacionalinių gairių, bet ir nuo vietos planavimo. Savivaldybėms ir šilumos įmonėms teks spręsti, kur labiausiai atsiperka šilumos siurbliai, kur reikalingi elektriniai katilai balansavimui, o kur kogeneracija išlieka būtina dėl patikimumo.

    Vartotojams tai reiškia vienu metu ir galimybę mažinti taršą, ir riziką, kad pereinamuoju laikotarpiu sąskaitos gali svyruoti labiau, jei investicijos bus perkeliamos į tarifus. Dėl to strategijoje ypač svarbūs aiškūs finansavimo šaltiniai, reguliavimo stabilumas ir realistiški technologiniai prioritetai.

  • Mikroplastikai kosmetikoje: ES jau riboja, bet jų dar rasite kremuose ir lūpdažiuose

    Mikroplastikai kosmetikoje: ES jau riboja, bet jų dar rasite kremuose ir lūpdažiuose

    Europos Sąjunga mikroplastikus kosmetikoje pradėjo riboti 2023 metais, tačiau tai dar nereiškia, kad jų neberasite kasdienėje rutinoje. Pereinamieji laikotarpiai ir leidimas išparduoti turimas atsargas reiškia, kad dalis produktų su mikroplastikais rinkoje išliks dar ne vienerius metus.

    Mikroplastikai – tai labai smulkios plastiko dalelės, kurios gali būti įmaišomos į priemones sąmoningai, pavyzdžiui, siekiant šveitimo, glotnumo ar blizgesio efekto. Jos aptinkamos tiek nuplaunamuose produktuose, kaip veido šveitikliai, tiek nenuplaunamuose, kaip drėkinamieji kremai ar lūpdažiai.

    Kas kelia didžiausią riziką?

    Aplinkos chemikai pabrėžia, kad problema dažnai slypi ne vien pačiame plastike, o jo sudėtyje esančiuose prieduose. Plastikuose gali būti plastifikatorių, dažiklių ir kitų cheminių medžiagų, kurių poveikis aplinkai ir žmogaus sveikatai vertinamas vis griežčiau.

    Ekspertai atkreipia dėmesį ir į tai, kad kosmetikos priemonių mikroplastikai prisideda prie bendros taršos, nes nuplaunami į nuotekas ir gali patekti į vandens telkinius. Nors valymo įrenginiai dalį teršalų sulaiko, mikroplastikų kontrolė išlieka sudėtinga dėl jų dydžio ir įvairovės.

    Kodėl draudimas neveikia iškart?

    Mikroplastikų ribojimas ES įtvirtintas Europos Komisijos priimtame reglamente, kuris apima ne tik kosmetiką, bet ir kitas prekių grupes, kur mikroplastikai būna įdedami tyčia. Šis reguliavimas laikomas vienu plačiausių, nes taikomas didelei polimerų grupei, o ne pavienėms medžiagoms.

    Vis dėlto reglamente numatyti pereinamieji laikotarpiai, todėl realūs pokyčiai vartotojų lentynose vyks palaipsniui. Nuplaunamų asmens priežiūros priemonių mikroplastikai turėtų būti atsisakyti iki 2027 metų spalio 16 dienos, nenuplaunamoje kosmetikoje – iki 2029 metų spalio 16 dienos, o dekoratyvinėje kosmetikoje – iki 2035 metų spalio 16 dienos.

    Praktiškai tai reiškia, kad gamintojai ir prekybininkai dar galės parduoti anksčiau pagamintas prekes, kol bus išnaudotos turimos atsargos. Dėl to mikroplastikai kosmetikoje, net ir įsigaliojus ribojimams, tam tikrą laiką išliks kasdienybėje.

    Kokios alternatyvos atsiranda rinkoje?

    Pramonė vis aktyviau ieško pakaitalų, kurie leistų išlaikyti produkto tekstūrą ar šveitimo efektą be plastiko dalelių. Tarp minimų sprendimų – biologiškai suyrančios dalelės iš augalinės kilmės žaliavų, pavyzdžiui, iš nevalgomų augalų dalių, tokių kaip ryžių lukštai.

    Aplinkos teisės specialistai pabrėžia, kad mikroplastikų byla ES tapo precedentu, kaip reguliuoti itin patvarias medžiagas grupės principu. Tai svarbu ir kitose srityse, kur svarstomi ribojimai dėl ilgai aplinkoje išliekančių cheminių junginių, įskaitant PFAS grupę.

    Vartotojams rekomenduojama atkreipti dėmesį į sudėtį ir vengti produktų, kuriuose nurodomi sintetiniai polimerai, jei siekiama mažinti mikroplastikų pėdsaką. Tačiau iki visiško perėjimo prie pakaitalų rinkoje dar kurį laiką bus ir senos sudėties produktų.

  • Milijardai Uzbekistane: maistas ir metalai keliaus brangiau – kas iš to uždirbs daugiausia?

    Milijardai Uzbekistane: maistas ir metalai keliaus brangiau – kas iš to uždirbs daugiausia?

    Uzbekistanas į eksportą žiūri naujai: šalis siekia ne tik daugiau pagaminti, bet ir uždirbti daugiau iš to, ką jau dabar išaugina ar išgauna. Strategijos centre atsidūrė maisto perdirbimas, plieno gamyba, vario apdirbimas ir vadinamieji technologiniai metalai.

    Planai ambicingi ir vertinami milijardais eurų. Iki 2030 metų šalis kelia tikslą stipriai išplėsti maisto perdirbimo pajėgumus, o kartu vysto technologinių metalų projektų portfelį ir siekia vietoje gaminti dalį anksčiau importuotos valcuotos skardos.

    Vertės grandinės perorientavimas

    Uzbekistanas neturi tiesioginės prieigos prie jūros, todėl transporto kaštai ir logistika tradiciškai mažina eksporto maržas. Dėl to vis svarbiau tampa ne vien siuntos apimtis, o jos vertė vienam tonui, kurią lemia perdirbimas, pakuotė ir atitikimas tarptautiniams standartams.

    Šalies žemės ūkio sektoriuje akcentuojama, kad vien rekordiniai derliai nebesprendžia pagrindinės problemos, jei produkcija nepaverčiama stabiliomis pajamomis. Didesnę grąžą turėtų kurti konservavimas, sulčių ir kitų produktų gamyba, moderni taros ir šaldymo grandinė, taip pat sertifikavimas eksporto rinkoms.

    „Pagaminti didelį kiekį yra tik dalis užduoties. Produkcija turi pasiekti rinkas ir generuoti pajamas“, – sakė Uzbekistano žemės ūkio ministras Ibrokhim Abdurakhmonov.

    Augant konkurencijai tarptautinėse rinkose, gamintojams tampa kritiška laboratorinė kontrolė ir atitikties įrodymai. Praktikoje tai reiškia investicijas į likučių tyrimus, atsekamumą, kokybės vadybos sistemas ir pramoninius pajėgumus, kurie leidžia produkciją parduoti brangiau, o ne kaip žaliavą.

    Investuotojams reikia aiškių taisyklių

    Dideliems perdirbimo projektams būtinas kapitalas ir ilgalaikė infrastruktūra, todėl investuotojai vertina ne tik rinkos potencialą, bet ir teisinį stabilumą. Pastaruoju metu šalis sulaukė geresnių signalų iš tarptautinių kredito rinkų, o tai paprastai mažina skolinimosi kainą ir palengvina projektų finansavimą.

    Azijos plėtros banko atstovai viešai pabrėžia, kad kelių, geležinkelių ir energetikos sistemos yra ilgalaikės investicijos, reikalaujančios nuolatinės priežiūros ir kompetencijų. Privatus kapitalas ateina tada, kai aiškus pelningumo kelias, užtikrinama politinė ir reguliacinė aplinka bei yra pakankamai kvalifikuotos darbo jėgos.

    „Infrastruktūra yra ilgalaikė investicija, todėl svarbu planavimas, priežiūra ir tvirta teisinė bazė“, – sakė Azijos plėtros banko atstovė Kanokpan Lao-Araya.

    Metalai: daugiau nei žaliavos

    Metalo ir kasybos srityje šalis siekia pakilti vertės grandine aukštyn: neapsiriboti rūdos ar pirminių produktų eksportu, o plėtoti rafinavimą ir aukštesnės pridėtinės vertės gamybą. Tam kuriami projektai, apimantys technologinių metalų žvalgybą, apdirbimą ir gaminių gamybą.

    Plieno sektoriuje akcentuojama vietinės gamybos plėtra, nes dalis skardos gaminių anksčiau buvo importuojami. Skaičiuojama, kad naujos gamyklos leistų reikšmingą dalį poreikio patenkinti šalies viduje, o dalį produkcijos nukreipti į eksportą.

    Ekonominė logika paprasta: didėjant apdirbimo lygiui, auga ir pardavimo kaina. Skirtumą tarp bazinių ir legiruotų plieno gaminių lemia sudėtingesnės technologijos, griežtesni standartai ir paklausa pramonės šakose, kur svarbios specifinės savybės.

    „Spaudimas spartinti leidimų išdavimą neturi silpninti skaidrumo“, – sakė Išgaunamųjų išteklių skaidrumo iniciatyvos vadovas Mark Robinson.

    Ekspertai pažymi, kad būtent skaidrumas, aiškūs konkursai ir sutartys tampa lemiamu faktoriumi, kad kasybos pajamos virstų ilgalaike nauda visuomenei. Augant pasaulinei kritinių žaliavų paklausai, rizika kyla tada, kai greitis tampa svarbesnis už kontrolę, o tai gali didinti korupcijos ar neefektyvių sprendimų tikimybę.

    Uzbekistano siekis pereiti nuo žaliavų eksporto prie aukštesnės pridėtinės vertės produktų atitinka platesnę regiono tendenciją: šalys nori ne tik tiekti išteklius, bet ir kurti pramonę bei darbo vietas vietoje. Ar milijardiniai planai virs realiu pelnu, priklausys nuo investicijų, logistikos, standartų ir pasitikėjimo taisyklėmis.

  • Ispanija siūlo ES skolintis bendrai: iki 850 mlrd. eurų per metus ir 5 trln. per penkmetį

    Ispanija siūlo ES skolintis bendrai: iki 850 mlrd. eurų per metus ir 5 trln. per penkmetį

    Ambicingas planas Briuseliui

    Ispanija pateikė siūlymą sukurti naują bendro Europos Sąjungos skolinimosi mechanizmą, kurio apimtis, dalyvaujant visoms šalims, galėtų siekti iki 850 mlrd. eurų per metus. Idėja pristatoma prieš euro zonos finansų ministrų susitikimą Briuselyje.

    Siūlymą ketina pristatyti Ispanijos ekonomikos ministras Carlosas Cuerpo. Dokumente teigiama, kad tikslas būtų sukurti bendrą saugią finansinę priemonę, kuri taptų orientyru Europos įmonėms ir mažintų jų skolinimosi kainą.

    Ko tikimasi iš bendros skolos

    Ispanijos argumentas remiasi tuo, kad didesnis ir likvidesnis bendras skolos instrumentas galėtų mažinti rinkos susiskaldymą ir padėti sparčiau integruoti kapitalo rinkas. Kartu būtų stiprinamas euro vaidmuo tarptautinėje finansų sistemoje.

    Dokumente nurodoma, kad labiau centralizuota skolos emisija galėtų generuoti apie 5 mlrd. eurų sutaupymų per metus, jei skolinimosi sąlygos priartėtų prie Vokietijos lygio. Skaičiuojama, kad sukaupus 5 trln. eurų emisijų portfelį, sutaupymai galėtų viršyti 25 mlrd. eurų per metus.

    Kas būtų Europos suvereni priemonė

    Ispanija siūlo steigti Europos suverenią priemonę, kurioje dalyvavimas būtų savanoriškas. Pagal modelį Europos Komisija centralizuotų dalį valstybių finansavimo programų, o prisijungusios šalys turėtų laikytis ES fiskalinių taisyklių.

    Jei prisidėtų visos 27 ES valstybės narės, taip pat Europos stabilumo mechanizmas ir Europos finansinio stabilumo priemonė, metinė emisija galėtų siekti 850 mlrd. eurų. Tokiu tempu bendras skolos likutis, kaip teigiama, per penkerius metus galėtų pasiekti 5 trln. eurų.

    Numatoma ir tarpinė alternatyva, jei vieningo sprendimo pasiekti nepavyktų: pradėti nuo norinčiųjų koalicijos. Tačiau dokumente pabrėžiama, kad prasmingam startui turėtų dalyvauti bent penkios didžiausios euro zonos skolos emitentės, nes tuomet metinė emisija siektų apie 540–550 mlrd. eurų.

    Politinis pasipriešinimas ir biudžeto fonas

    Bendras ES skolinimasis Briuselyje išlieka viena labiausiai skaldančių temų. Tradiciškai skeptiškai žiūrinčios šalys, tarp jų Vokietija ir Nyderlandai, nepritaria naujam bendros skolos plėtimui, o Prancūzija ir Graikija yra viešai rėmusios panašias iniciatyvas.

    Siūlomo mechanizmo garantijos būtų dvejopos: paskolos dalyvaujančioms valstybėms ir ES biudžetas. Diskusija vyksta tuo metu, kai ES valstybės jau derasi dėl 2028–2034 metų daugiametės finansinės programos, kurią planuojama galutinai suderinti iki 2026 metų pabaigos, o vienas pagrindinių ginčų yra finansavimo šaltiniai.

    Ekonomistai dažnai pabrėžia, kad platesnis bendros skolos instrumentų naudojimas gali padėti mažinti palūkanų normų skirtumus tarp šalių ir sustiprinti finansinį stabilumą, tačiau kartu kelia klausimų dėl rizikos pasidalijimo ir fiskalinės drausmės. Būtent šis balansas, tikėtina, ir taps pagrindine politinių derybų ašimi artimiausiais mėnesiais.