Category: Finansai

  • Kulczyko valdoma „DomData“ keičia pavadinimą į „ISTYON“ ir plečiasi į EMEA rinkas

    Poznanėje įsikūrusi finansų sektoriui „low-code“ sprendimus kurianti bendrovė „DomData“ keičia prekės ženklą į ISTYON ir kelia ambicingus augimo planus už Lenkijos ribų.

    Kaip skelbia portalas WNP, bendrovė planuoja plėtrą į EMEA regioną – Europą, Artimuosius Rytus ir Afriką – bei nori įžengti į draudimo ir energetikos sektorius.

    Šis pokytis apima ne tik pavadinimą: po ISTYON vardu jungiama iki šiol naudota korporatyvinė „DomData“ ir produktinė „Ferryt“ markė. Įmonė taip pat keičia technologinį fokusą – siekia sujungti „low-code“ su agentine dirbtinio intelekto (DI) logika.

    ISTYON daugumą akcijų valdo „Kulczyk Investments“, tarptautinė investicijų bendrovė, priklausanti Sebastianui Kulczykui. Nurodoma, kad „Kulczyk Investments“ įsigijo 65 proc. „DomData“ akcijų pagal sandorį, apie kurį buvo paskelbta 2025 metų gruodį.

    Plėtra į draudimą ir energetiką

    Iki šiol bendrovė daugiausia dirbo su Lenkijos bankais, tačiau naujoje strategijoje aiškiai įvardijamos dvi papildomos kryptys – draudimas ir energetika. Tai sektoriai, kuriuose procesai dažnai griežtai reguliuojami, o technologiniai pokyčiai privalo būti dokumentuojami ir patikrinami.

    Užsienio rinkose ISTYON planuoja veikti per partnerius, o Lenkijos bankinį sektorių toliau aptarnauti tiesiogiai. Taip siekiama augti tarptautiniu mastu, kartu išlaikant esamus klientus ir tęstinumą.

    „Agentic LowCode“ ir AI-First kryptis

    Bendrovė teigia kurianti naujos kartos platformą „Agentic LowCode“, vystomą ISTYON vardu ir paremtą AI-First požiūriu. Esmė – DI agentai galėtų padėti analizuoti reikalavimus, projektuoti procesus ir kurti verslo aplikacijas.

    Tuo pačiu „low-code“ sluoksnis, pasak įmonės, turėtų užtikrinti kontrolę ir galimybę atlikti auditą – tai ypač svarbu organizacijoms, kurioms tenka laikytis reguliacinių reikalavimų. ISTYON pabrėžia, kad bankams, draudikams ir energetikos įmonėms būtina ne tik greitis, bet ir patikrinamumas.

    Įmonė nurodo, kad dabartinė „Ferryt“ platformos karta ir klientų naudojami sprendimai nesikeičia – jie turėtų veikti kaip iki šiol. Taip pat pabrėžiama, jog bendrovė turi daugiau nei 20 metų patirtį ir yra įgyvendinusi per 300 skaitmeninės transformacijos projektų.

    Akcentas – mastelis ir naujas verslo modelis

    ISTYON prezidentas Radosławas Mączyńskis teigia, kad pokytis reiškia perėjimą prie didesnio mastelio ir kitokio verslo modelio: nuo sprendimų vietinei rinkai – prie tarptautinės plėtros ir platesnio reguliuojamų sektorių spektro.

    „Kulczyk Investments“ atstovas Krzysztofas Andrzejewskis pabrėžia tikslą perkelti bankiniame sektoriuje sukauptus pranašumus į tarptautinį verslą, o plėtra per partnerius, agentinis DI ir naujos pramonės šakos, jo vertinimu, gali padėti sukurti pasaulinio masto technologijų įmonę.

  • „Tauron Dystrybucja“ pasirašė 44,5 mln. zl. sutartį: modernizuos 110 kV elektros liniją

    Lenkijoje bendrovė „Atrem“ su „Tauron Dystrybucja“ pasirašė sutartį modernizuoti svarbią dvigrandę 110 kV elektros perdavimo liniją. Sutarties vertė siekia 44,5 mln. Lenkijos zlotų (bruto).

    Numatyta modernizuoti liniją maršrutu Jaworzno 1 – Siersza – Włodzimierz – Trzebinia – Jaworzno 1 – Trzebinia. Tai viena iš techninės infrastruktūros atnaujinimo investicijų, susijusių su elektros tinklo patikimumu regione.

    Pagal pasirašytą susitarimą darbų įgyvendinimo terminas – 24 mėnesiai nuo sutarties sudarymo dienos. Nurodoma, kad sutartis sudaryta 2026 metų lapkričio 18 dieną.

    Kartu pateikiami ir „Atrem“ veiklos rodikliai: preliminariai skaičiuojama, kad 2026 metų sausio 1–rugsėjo 30 dienomis įmonės pajamos siekė 237,19 mln. zlotų, kai tuo pačiu 2025 metų laikotarpiu buvo 191,96 mln. zlotų.

    Augančios pajamos ir užsakymų portfelis

    Skaičiuojama, kad „Atrem“ pajamos per metus minėtu laikotarpiu padidėjo 23,6 proc. Tokie duomenys rodo, kad įmonės veiklos apimtys per metus augo.

    Taip pat skelbiama, kad 2026 metų spalio 28 dieną „Atrem“ užsakymų portfelis sudarė 301,4 mln. zlotų. Šis rodiklis paprastai atspindi jau pasirašytų sutarčių ir suplanuotų darbų apimtį artimiausiam laikotarpiui.

  • Personalo paieškos aklavietė: britų verslininkas ragina talentus ugdyti, o ne „pirkti“

    Personalo paieškos aklavietė: britų verslininkas ragina talentus ugdyti, o ne „pirkti“

    Britų programinės įrangos bendrovės „Halo Service Solutions“ įkūrėjas Paulas Hamiltonas teigia, kad įmonės per dažnai varžosi dėl tų pačių patyrusių kandidatų ir taip pačios palaiko talentų trūkumą.

    Jo siūlomas kelias – daugiau investuoti į jaunos karjeros žmones: absolventus, pameistrius, kolegijų baigusius darbuotojus, suteikiant jiems realias užduotis ir aiškų progresavimo planą.

    P. Hamiltonas pasakoja, kad prieš 15 metų pirmą darbuotoją rinkosi praktiškai – negalėjo konkuruoti su didelėmis įmonėmis dėl „ilgo CV“. Pasamdžius absolventą, pasikeitė požiūris: gebėjimai ir patirtis nėra tas pats, o žmonės sparčiai auga, kai gauna atsakomybę ir aiškius lūkesčius.

    Šią mintį jis lygina su sportu: stipri komanda ne tik „perka“ žaidėjus, bet ir turi akademiją, kuri laiku pastebi potencialą, moko ir paruošia kelią į pagrindinę sudėtį.

    Įmonė – labiau komanda nei šeima

    Autorius rašo, kad verslą linkęs matyti kaip sporto komandą, kur svarbu priklausymas, bet kartu išlaikomi aukšti standartai. Patyrę komandos nariai čia turi vaidmenį ugdant naujokus, nes nuo to laimi visa organizacija.

    Jo vertinimu, vadovai turėtų sąmoningai rinktis ne visada „padaryti patiems greičiau“, o leisti jaunesniems darbuotojams mokytis. Klaidos, pasak jo, yra proceso dalis, tačiau jos neturėtų tapti priežastimi nuolat atimti atsakomybę.

    P. Hamiltonas kritikuoja praktiką, kai įmonės skundžiasi įgūdžių stygiumi, bet tuo pat metu tarpusavyje permoka už patyrusius specialistus ir net pradinėms pozicijoms reikalauja daugybės metų patirties.

    „Akademijos“ modelis: aiškus kelias į roles

    Savo įmonėje jis šį požiūrį įvardija „Cantera“ – taip vadina absolventų, stipendijų, pameistrystės ir kitas ankstyvos karjeros programas. Terminas pasiskolintas iš ispaniško futbolo, kur „cantera“ reiškia jaunimo ugdymo sistemą ir pažodžiui – „karjerą“, vietą, kur atrandama ir atsargiai išvystoma vertė.

    Kaip pavyzdį jis pateikia Ispanijos klubą „Athletic Bilbao“, kuris, turėdamas aiškias žaidėjų atrankos taisykles, priverstas ypač rimtai žiūrėti į jaunimo sistemos kokybę. Pamoka darbdaviams, anot autoriaus, nėra kopijuoti sporto taisykles, o talentų ugdymą laikyti kasdienio verslo dalimi.

    P. Hamiltonas mini ir konkretų karjeros kelią: Gianmarco Rubino prie „Halo“ prisijungė 2020 metais pagal absolventų programą, 2022 metais iš programinės įrangos konsultanto tapo produkto vadovu, o 2023 metais – direktoriumi.

    Jo teigimu, naujokams svarbu matyti, kad atsakomybė nėra rezervuota tik tiems, kurie ateina su „senjoro“ titulu. Tam reikia aiškaus mandato, matomo vadovų palaikymo ir galimybių vesti susitikimus, atsakinėti į sudėtingus klausimus bei prisiimti rezultatą.

    Paramos priemonės padeda įdarbinti, bet neužaugina talento

    Straipsnyje taip pat aptariamos Jungtinės Karalystės 2026 metų spalio biudžeto priemonės, skirtos darbdaviams, kurie samdo jaunus žmones. Tarp jų – 100 mln. svarų (straipsnyje nurodyta, kad tai maždaug 120 mln. eurų) planas plėsti pameistrystės tarpininkavimą Anglijoje, 2 000 svarų išmoka (apie 2 400 eurų) už tinkamus jaunuosius pameistrius ir 3 000 svarų (apie 3 600 eurų) „Youth Jobs Grant“ įdarbinant atitinkančius kriterijus bedarbius jaunuolius.

    Autoriaus teigimu, tokia parama gali palengvinti pirmą žingsnį, ypač mažesnėms įmonėms, tačiau ji nepakeičia darbdavio atsakomybės: svarbu, kas vyksta po įdarbinimo – kokia mentorystė, kokios užduotys ir ar realiai įmanoma kilti pareigose.

    DI keičia, kaip mokosi naujokai

    P. Hamiltonas atkreipia dėmesį ir į dirbtinio intelekto poveikį: keičiasi darbai, per kuriuos nauji darbuotojai įprastai įgyja įgūdžių. Jo nuomone, sprendimas nėra „užkonservuoti“ pasikartojančias užduotis vien tam, kad būtų ką daryti pradedantiesiems.

    Vietoj to jis siūlo perkurti ankstyvos karjeros mokymą taip, kad DI taptų „akademijos“ dalimi, o ne pakaitalu. Naujokai turi naudotis DI, bet kartu mokėti kvestionuoti rezultatą ir paaiškinti, kodėl atsakymas teisingas arba klaidingas – priešingu atveju gali atsirasti klaidingas pasitikėjimas be gylio.

    Autorius priduria, kad ugdymo modelis turi numatyti ir nesėkmingas atrankas, o patyrusiems kolegoms – skirti laiko mokyti bei vertinti pažangą. Svarbiausias testas, anot jo, yra ne kiek jaunuolių priimama, o ar jie iš tiesų tampa pajėgūs prisiimti vis daugiau atsakomybės.

    Jis teigia, kad įmonėje darbuotojų, dirbančių ilgiau nei dvejus metus, išlaikymas išlieka gerokai virš 90 proc., tačiau pripažįsta, kad toks kelias tinka ne visais atvejais. Vis dėlto alternatyva, jo manymu, taip pat brangi: nuolatiniai atrankos mokesčiai, didėjančios algos už retą patirtį, ilgos neužpildytos pozicijos ir priklausomybė nuo išorinės rinkos.

    P. Hamiltonas rašo, kad iki 2030 metų Jungtinėje Karalystėje siekia turėti daugiau nei 1 000 žmonių komandą, suburtą daugiausia per absolventų, pameistrystės ir kitas jaunimo programas. Jo žinutė paprasta: klausimas ne tai, ar vertinti patirtį, o ar darbdaviai pasirengę suteikti žmonėms progą ją įgyti.

  • Egiptas Pasaulio ekonomikos forume žada verslo reformų paketą ir žaliąją energetiką

    Egiptas Pasaulio ekonomikos forume žada verslo reformų paketą ir žaliąją energetiką

    Egipto prezidentas Abdelis Fattahas el-Sisi Pasaulio ekonomikos forumo susitikime Kaire pristatė planus, kaip šalis ketina pritraukti daugiau užsienio investicijų. Jo teigimu, pagrindinis dėmesys bus skiriamas verslo procedūrų supaprastinimui, pramonės plėtrai ir energetikai.

    Kaip praneša „Euronews“, Egiptas gruodį planuoja paskelbti 2027–2030 metų ekonominę programą. Ja siekiama didinti produktyvumą ir suteikti daugiau erdvės privačiam sektoriui.

    Prezidentas taip pat akcentavo jau įgyvendintas priemones: esą reformos sutrumpino vidutinį prekių įforminimo muitinėje laiką iki dviejų dienų. Kartu jis teigė, kad perėjimas prie lankstaus valiutos kurso palengvino užsienio investuotojams galimybę persivesti pelną į savo šalis.

    Susitikimuose dalyvavo apie 80 organizacijų atstovų – nuo didžiųjų įmonių iki tarptautinių finansų institucijų. Kontekstas Egiptui sudėtingas: šalis patiria spaudimą mažinti skolą ir sparčiau atverti ekonomiką privačiam verslui.

    Pramonės ir privataus kapitalo tikslai iki 2030-ųjų

    Egipto pramonės strategijoje numatytas tikslas, kad iki 2030 metų pramonė sudarytų 20 proc. šalies ekonominės produkcijos. Kartu keliama ambicija, kad privatus kapitalas pasiektų 67 proc. visų investicijų.

    Tarp prioritetinių sričių įvardytos IT paslaugos, saulės ir vėjo energetika, maisto perdirbimas, drabužių pramonė ir transportas. Toliau planuojamos reformos tokiose srityse kaip duomenų centrai ir žaliasis vandenilis.

    Siekiant greičiau „įsukti“ projektus, numatoma paprastesnė licencijavimo tvarka ir daugiau valstybinių paslaugų internete. Taip pat minima „Golden Licence“ schema, pagal kurią tinkami projektai gali gauti vieną Vyriausybės patvirtinimą statybai ir veiklai.

    Energijos eksportas ir DI kryptis

    Prezidentas pakartojo planus iki 2028 metų atgabenti Kipro dujas į Egipto Idku ir Damiettos suskystintų gamtinių dujų gamyklas, kad jos būtų eksportuojamos į Europą. Energetikos darbotvarkėje – ir atsinaujinančių išteklių plėtra.

    Pasak el-Sisi, Egiptas siekia, kad iki 2028 metų 45 proc. elektros energijos būtų pagaminama iš atsinaujinančių šaltinių. Taip pat kalbėta apie elektros jungčių plėtrą su kaimyninėmis šalimis ir Europa.

    Dar vienas akcentas – Sueco kanalas. Prezidentas teigė, kad laivyba kanalu gerėja, tačiau per pastaruosius metus, jo vertinimu, Egiptas prarado apie 20 mlrd. JAV dolerių (apie 18,2 mlrd. eurų) pajamų.

    Galiausiai jis išskyrė investicijų galimybes duomenų centruose, debesų kompiuterijoje ir dirbtinio intelekto tyrimuose. Šios kryptys pristatytos kaip nacionalinės DI strategijos dalis.

  • Dekarbonizacija gali apsimokėti net ir brangiau: kodėl „žalioji priemoka“ jau nebelemia

    Dekarbonizacija gali apsimokėti net ir brangiau: kodėl „žalioji priemoka“ jau nebelemia

    Pramonės dekarbonizacija vis rečiau vertinama vien pagal tai, kiek brangiau kainuoja „švaresnė“ technologija. Vis dažniau įmonės skaičiuoja plačiau: nuo žaliavų ir energijos kainų svyravimų iki tiekimo grandinių saugumo ir reguliavimo pokyčių.

    Tokią mintį komentare „Euronews“ dėsto „First Movers Coalition“ vadovas Noamas Boussidan. Jo teigimu, vadinamoji „žalioji priemoka“ (angl. green premium) išlieka svarbi, tačiau investicinius sprendimus vis labiau lemia komercinė realybė, geopolitika ir valstybės politika.

    „Žalioji priemoka“ – tai 2020 metais Billo Gateso išpopuliarintas terminas, apibūdinantis kainų skirtumą tarp produkto, kurio gamyba išskiria CO2, ir alternatyvos, kuri išmetimų nesukuria arba juos smarkiai sumažina. Autorius pabrėžia, kad ši sąvoka padeda matyti ekonomiką, bet neapima visų rizikų, su kuriomis susiduria verslas.

    Pasak N. Boussidan, net jei mažai anglies dioksido išskiriantis produktas šiandien kainuoja daugiau, jis gali būti „protingesnis“ pasirinkimas dėl atsparumo kainų šokams, galimybės užsitikrinti žaliavas, lengvesnio patekimo į rinkas ir geresnio pasirengimo būsimoms taisyklėms.

    Skirtingoms technologijoms – labai skirtinga „kaina“

    Autorius primena, kad išmetimų mažinimo kaštai įvairiuose sektoriuose gali skirtis kardinaliai. Pavyzdžiui, cemento gamyboje dalį emisijų – iki 50 proc. – galima sumažinti palyginti nedidelėmis sąnaudomis, pakeičiant klinkerį ar naudojant kitas priemones, tačiau vėlesni mažinimo žingsniai dažnai tampa gerokai brangesni.

    Tuo metu tvari aviacinė degalų alternatyva (SAF) gali kainuoti bent dvigubai daugiau nei iškastinis kuras, o pažangesnių technologijų „priemoka“ būna dar didesnė. Dėl to, anot autoriaus, vienodas požiūris į visus sektorius tik klaidina, nes skirtingos pramonės šakos susiduria su nevienodais barjerais.

    Šiame kontekste įmonės, investuodamos į mažai anglies išskiriančius sprendimus, vertina ne tik tiesioginę kainą, bet ir tai, ar pasirinkta kryptis užtikrins konkurencingumą bei augimą.

    Geopolitika parodė, kad „pigiau“ gali būti laikina

    Vienas svarbiausių argumentų – energetikos ir žaliavų rinkų nepastovumas. Autorius teigia, kad stabiliais laikais iškastinio kuro pagrindu gaminamos žaliavos ar energija gali atrodyti pigesnės, tačiau šis pranašumas greitai nyksta, kai sutrinka tiekimas arba staiga šokteli kainos.

    Kaip pavyzdį jis mini reaktyvinių degalų kainų šuolius, susijusius su konfliktu Artimuosiuose Rytuose: 2026 metų kovą kaina viršijo 220 JAV dolerių už barelį, o tų pačių metų rugsėjį vėl priartėjo prie 200 JAV dolerių už barelį.

    Autoriaus vertinimu, tokie epizodai parodo, ko neatskleidžia paprastas kainų palyginimas: investicijos į alternatyvas, tokias kaip SAF, gali mažinti priklausomybę nuo būsimų energijos šokų, jei gamyba ir tiekimas diversifikuojami, o bendradarbiavimas su gamintojais pradedamas anksčiau.

    Valstybės politika iš naujo perbraižo pramonės žemėlapį

    N. Boussidan taip pat pabrėžia, kad investicinius sprendimus vis labiau formuoja reguliavimas – standartai, subsidijos, leidimų išdavimas ir prekybos priemonės. Tai lemia, kurie produktai gali pretenduoti į viešą paramą, kurie projektai bus įgyvendinami greičiau ir kurios tiekimo grandinės išlaikys prieigą prie didelių rinkų.

    Kaip pavyzdį autorius mini Europos Sąjungoje svarstomą Pramonės akceleratoriaus aktą (Industrial Accelerator Act), kuriuo, be dekarbonizacijos, siekiama mažinti priklausomybę nuo išorės tiekėjų ir didinti strateginės gamybos dalį Europoje nuo 14,3 proc. 2024 metais iki 20 proc. 2035 metais.

    Greta to jis išskiria ir jau galiojantį „Net Zero Industry Act“, kuris dekarbonizacijos tikslus sieja su supaprastintu leidimų derinimu ir greitesnėmis aplinkosauginėmis procedūromis.

    Galiausiai autorius daro išvadą, kad „žalioji priemoka“ gali būti tik pradinis orientyras, tačiau svarbiausias klausimas – ar atidėliojant dekarbonizaciją sutaupyti pinigai „išgyvens“ kitą energijos šoką, tiekimo sutrikimą ar politinį posūkį.

  • ES ir Jordanija stiprina partnerystę: numatyta 3 mlrd. eurų investicijų ir paramos paketas

    ES ir Jordanija stiprina partnerystę: numatyta 3 mlrd. eurų investicijų ir paramos paketas

    Europos Sąjunga ir Jordanija siekia naujo lygio strateginės partnerystės, kuri, anot iniciatorių, galėtų tapti pagrindu didesnėms investicijoms ir stabilesniam Artimųjų Rytų regionui. Pabrėžiama, kad tvariam kapitalui reikia ne tik pinigų, bet ir patikimų partnerių bei prognozuojamos aplinkos.

    Tokias mintis bendrame komentare dėsto Europos Komisijos Viduržemio jūros reikalų komisarė Dubravka Šuica ir Jordanijos investicijų ministras Tareqas Abu Ghazaleh, publikuotame „Euronews“. Jų teigimu, Jordanija europiniam verslui gali tapti patikimais vartais į platesnį regioną.

    Autoriai akcentuoja, kad Jordanijos geografinė padėtis, kvalifikuota darbo jėga ir prekybiniai ryšiai suteikia prielaidų Europos įmonėms plėsti veiklą bei diversifikuoti tiekimo grandines. Tai ypač aktualu Europai ieškant atsparesnių sprendimų globalių sukrėtimų fone.

    Praktinis šios partnerystės ramstis – ES ir Jordanijos strateginės ir visapusiškos partnerystės rėmai, pradėti 2025 metų sausį. Juose numatytas 3 mlrd. eurų paketas 2025–2027 laikotarpiui, apimantis dotacijas, lengvatinę makrofinansinę paramą ir papildomas mobilizuojamas investicijas.

    Jordanija siūlo bazę regiono rinkoms

    Tekste pateikiama, kad 2026 metų pirmąjį pusmetį Jordanijos pramonės eksportas pasiekė apie 5,5 mlrd. eurų (6,2 mlrd. JAV dolerių) ir buvo 8,9 proc. didesnis nei prieš metus. Taip pat nurodoma, jog 2025 metais Jordanijos pramonės produkcija pasiekė 150 pasaulio rinkų, tam pasitelkiant laisvosios prekybos susitarimų tinklą.

    Kitas argumentas – jau veikiančių Europos bendrovių pėdsakas Jordanijoje. Minimas ES „žemėlapio“ tyrimas, kuriame apžvelgtas 80 Europos įmonių indėlis: apie 2,5 mlrd. eurų metinės apyvartos, beveik 230 mln. eurų pelno mokesčių ir 22 000 tiesioginių bei netiesioginių darbo vietų.

    Akcentas – investicijos ir darbo vietos

    Autoriai pažymi, kad norint išnaudoti esamus pranašumus reikia komerciškai gyvybingų projektų, patikimos infrastruktūros, nuspėjamos verslo aplinkos ir prieigos prie finansavimo. Jordanija tai sieja su savo ekonomikos modernizavimo vizija, kurios tikslas – didinti gamybinius pajėgumus ir kurti kokybiškas darbo vietas.

    Taip pat pateikiami keli makroekonominiai rodikliai: 2026 metų antrąjį ketvirtį Jordanijos ekonomika augo 3 proc. per metus. Nurodoma ir tai, kad dinaro susiejimas su JAV doleriu, galiojantis nuo 1995 metų, veikia kaip pinigų politikos „inkaras“, o „Fitch“ 2026 metų gegužę patvirtino BB- reitingą su stabilia perspektyva.

    Atkreipiamas dėmesys, kad 2026 metų pirmąjį pusmetį Persijos įlankos šalių kapitalo valdomų užsienio įmonių registracijų augimas sudarė 23 proc., kai bendras registracijų augimas siekė 7 proc. Tai pateikiama kaip ženklas, kad investuotojai regione mato potencialą.

    Kur matomos bendros kryptys

    Tarp sektorių, kuriuose, autorių nuomone, Jordanijos stiprybės galėtų susitikti su Europos patirtimi, minimi atsinaujinanti energetika ir vandens infrastruktūra, skaitmeninės technologijos, logistika bei aukštos pridėtinės vertės gamyba. Teigiama, kad ES instrumentai – dotacijos, garantijos ir partnerystės su plėtros finansavimo institucijomis – gali mažinti investavimo rizikas ir padėti pritraukti papildomą kapitalą.

    Tekste taip pat įvardijama konkreti proga šias idėjas paversti projektais – Jordanijos ir ES investicijų konferencija, kuri numatyta 2026 metų lapkričio 19 dieną Negyvosios jūros regione. Joje, kaip teigiama, bus pristatytas ir Europos indėlis į Jordanijos Nacionalinį vandens tiekimo (National Conveyance) projektą, siejamą su ilgalaikiu vandens saugumu.

    Autoriai pateikia ir pavyzdį, kaip partnerystė gali virsti konkrečiais rezultatais – ES remiamą Akabos skaitmeninį centrą (Aqaba Digital Hub). Nurodoma, kad projektas siejamas su duomenų centrų pajėgumų ir skaitmeninės infrastruktūros plėtra, taip pat planais steigti akademiją, kuri ugdytų IT ir kibernetinio saugumo įgūdžius.

    Pagrindinė komentaro žinutė – Europa ir Jordanija, sujungusios investuotojus, vietos verslą ir projektų vystytojus, gali kurti ilgalaikę ekonominę vertę abiem pusėms. Jordanija pristatoma ne tik kaip stabili investicijų kryptis, bet ir kaip patikimas Europos „vartų“ taškas į platesnius Artimuosius Rytus.

  • Vokietija moka „Kindergeld“ beveik 300 tūkst. užsienyje gyvenančių vaikų – kyla politinis ginčas

    Vokietija moka „Kindergeld“ beveik 300 tūkst. užsienyje gyvenančių vaikų – kyla politinis ginčas

    Vokietijoje įsiplieskė politinis ginčas dėl „Kindergeld“ – vokiškų vaiko pinigų, mokamų ir už Vokietijos ribų gyvenantiems vaikams. Nauji duomenys rodo, kad išmokos pasiekia beveik 300 tūkst. vaikų užsienyje, o tai daliai politikų tapo argumentu raginti riboti tokius mokėjimus.

    Kaip skelbia „Euronews“, Federalinės užimtumo agentūros (Bundesagentur für Arbeit, BA) duomenis parlamente išsireikalavo Sahros Wagenknecht sąjunga (BSW). Skaičiuojama, kad 2025 metų pabaigoje „Kindergeld“ buvo mokamas už 291 292 užsienyje gyvenančius vaikus.

    Pati išmoka 2026 metais siekia 259 eurus per mėnesį už kiekvieną vaiką. Statistikos duomenys taip pat rodo ilgalaikę tendenciją: per 14 metų tokių atvejų skaičius beveik patrigubėjo – nuo 103 559 vaikų 2011 metais iki dabartinių mastų.

    Nors skaičius atrodo didelis, užsienyje gyvenantys vaikai sudaro tik apie 1,66 proc. visų 17,6 mln. vaikų, už kuriuos Vokietija moka vaiko pinigus. Vis dėlto būtent ši dalis tapo diskusijų objektu, ypač kalbant apie išmokų „eksportą“ į kitas ES šalis.

    Kas dažniausiai gauna išmokas užsienyje

    Didžiausia dalis „Kindergeld“ už Vokietijos ribų tenka Lenkijos piliečių vaikams: tokių atvejų – 112 384. Tai sudaro beveik 39 proc. visų užsienyje gyvenančių vaikų, už kuriuos mokama vokiška išmoka.

    Antra pagal dydį grupė – 36 727 Vokietijos piliečių vaikai. Toliau, pagal vokiškoje žiniasklaidoje minimus duomenis, rikiuojasi Čekijos (33 872) ir Rumunijos (32 459) piliečių vaikai.

    Šie skaičiai nebūtinai reiškia, kad vaikai ar šeimos „negyvena Vokietijoje iš principo“ – dažnas modelis yra toks, kad vienas iš tėvų dirba Vokietijoje, o šeima laikinai lieka gimtojoje šalyje.

    Kodėl Vokietija moka vaiko pinigus vaikams, gyvenantiems kitur

    Tokie mokėjimai remiasi ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisyklėmis. Pagal jas už šeimos išmokas gali būti atsakinga ta valstybė, kurioje tėvai dirba, net jei vaikas gyvena kitoje ES šalyje.

    Esminis principas – teisė į „Kindergeld“ kyla iš tėvų darbo Vokietijoje, o ne iš vaiko gyvenamosios vietos. Jei už šeimos išmokas gali būti atsakingos kelios valstybės, taikomos prioriteto taisyklės, o kai kuriais atvejais Vokietija moka ne visą sumą, o tik skirtumą, jei kitoje šalyje numatyta mažesnė išmoka.

    Tekste pabrėžiama ir tai, kad statistika pati savaime neatsako į klausimą, kiek dažni piktnaudžiavimo atvejai. Be to, mokėjimų suma neleidžia tiesiogiai spręsti apie gavėjų skaičiaus augimą, nes išmokos dydis bėgant metams didėjo.

    Politikai siūlo ribojimus, tačiau kliūtis – ES teisė

    Diskusijas kaitina dalies politikų argumentas, kad vienodos išmokos mokėjimas skirtingo pragyvenimo lygio šalyse kelia klausimų dėl teisingumo. CDU/CSU ir AfD atstovai viešai kritikavo situaciją, akcentuodami, kad Vokietijos biudžeto lėšos keliauja į užsienį.

    BSW lyderė Sahra Wagenknecht pasisakė dar griežčiau – ji ragina „Kindergeld“ iš principo nebemokėti vaikams, gyvenantiems už Vokietijos ribų. AfD Bundestage taip pat siekia, kad išmokos ES šalyse būtų susietos su vietos pragyvenimo išlaidomis.

    Vis dėlto tokie planai susiduria su teisinėmis ribomis. Pavyzdžiu minima Austrija, kuri 2019 metais išmokas susiejo su vaiko gyvenamosios šalies pragyvenimu, tačiau 2022 metais Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pripažino tokią praktiką nesuderinama su ES teise. Straipsnyje taip pat minimas 2026 metų teismo sprendimas, kad ir Bavarijos šeimos išmokos siejimas su vaiko gyvenamąja vieta prieštarauja ES teisei.

    Tuo pat metu dalis politikų pabrėžia, kad mastas nėra milžiniškas: minima, jog tai sudaro maždaug 1 proc. visų „Kindergeld“ išlaidų. BA duomenimis, 2025 metais išmokoms bendrai skirta 55,32 mlrd. eurų, o į užsienio bankų sąskaitas pervesta apie 528 mln. eurų – maždaug 0,95 proc. visos sumos.

  • „Katonomika“: pasaulinė kačių rinka perkopė 100 mlrd. eurų ir augina augintinių ekonomiką

    „Katonomika“: pasaulinė kačių rinka perkopė 100 mlrd. eurų ir augina augintinių ekonomiką

    Katės vis dažniau tampa ne tik augintiniais, bet ir reikšmingu ekonomikos varikliu: pasaulinė su jomis susijusių prekių ir paslaugų rinka jau vertinama daugiau kaip 100 mlrd. eurų.

    Šis reiškinys vadinamas „katonomika“ („Catnomics“) – jis apima ne vien pašarų pardavimus, bet ir įvairius aksesuarus, technologinius sprendimus, veterinarijos paslaugas bei net suvenyrų rinką, praneša „Euronews“.

    Tendencijos mastą iliustruoja ir skaičiai: pagal „PW Consulting“ ataskaitą, kačių segmentas sudaro 38,5 proc. visų išlaidų augintinių ekonomikoje.

    Kitaip tariant, augantis kačių populiarumas tiesiogiai didina vartojimą – nuo kasdienių pirkinių iki ilgalaikių investicijų į augintinio priežiūrą ir gerovę.

    Japonijoje „nekonomika“ jau tapo reiškiniu

    Japonijoje katėms skirtas vartojimas net turi atskirą pavadinimą – „nekonomika“. Profesoriaus Katsuhiro Miyamoto iš Kansai universiteto skaičiavimu, 2026 metais ši rinka beveik pasiekė 17 mlrd. eurų vertę (apie 3 000 mlrd. jenų), įskaitant kačių kavines, įvairius įrenginius ir prekes.

    Japonijos Gyvūnų maisto asociacijos apklausa rodo, kad 2025 metais šalyje buvo 8,8 mln. kačių – daugiau nei šunų (6,8 mln.). Toje pačioje ataskaitoje nurodoma, kad per visą katės gyvenimą šeima vidutiniškai išleidžia beveik 10 300 eurų (apie 1,8 mln. jenų).

    Europa taip pat renkasi kates: jų daugiau nei šunų

    Kačių populiarumą rodo ir Europos duomenys. Pagal 2026 metų FEDIAF „Facts & Figures“ ataskaitą, 2024 metais Europoje augintinius laikė apie 149 mln. namų ūkių (49 proc.), o iš viso buvo suskaičiuota 306 mln. gyvūnų kompanionų.

    Iš jų 111 mln. sudarė katės, 91 mln. – šunys. Įdomu tai, kad kačių pašarai generuoja didžiausią rinkos vertę (50 proc.), nors didesnė dalis Europoje pagaminamo augintinių maisto tenka šunims (58 proc.), o katėms – 41 proc.

    „Statista“ taip pat pažymi, kad kačių skaičius Europoje ryškiai augo nuo 2010 metų, o Europos Sąjungoje 2024 metais jos išliko populiariausiais gyvūnais kompanionais.

    JAV ir Kinijoje rinka plečiasi, o katės sensta kartu su šeimininkais

    Jungtinėse Valstijose augantį įsivaikinamų kačių skaičių, remiantis American Pet Products Association ataskaita, ypač skatina Z kartos vyrai. Nurodoma, kad vyrai sudaro 43 proc. kačių šeimininkų, o Z kartos grupėje įsivaikintų kačių dalis per metus išaugo 27 proc.

    Ataskaitoje taip pat teigiama, kad kačių turinčių JAV namų ūkių skaičius pasiekė 53 mln. – tai apie 39 proc. visų namų ūkių, o 2024–2025 metais fiksuotas 5 proc. augimas. Be to, nuo 2018 metų didėjo šeimų, laikančių bent tris kates, dalis – nurodomas 45 proc. šuolis.

    Kinijoje katėms skirta rinka auga greičiau nei šunų: miestuose suskaičiuojama 72,9 mln. kačių ir 53,4 mln. šunų. Teigiama, kad katėms skirto sektoriaus ekonominė vertė didėja 5,2 proc., kai šunų rinkos augimas siekia 3,2 proc.

    Dar viena kryptis – vadinamoji „sidabrinių kačių ekonomika“, siejama su senstančių kačių priežiūra, kuri sparčiai auga Honkonge. Tai rodo, kad šeimininkai vis dažniau investuoja į augintinių ilgaamžiškumą, o ryšys su katėmis tampa vis svarbesnis augintinių rinkai.

  • Nutekinti duomenys apie D. Trumpą ir kitus klientus numušė „Deutsche Bank“ akcijas

    Nutekinti duomenys apie D. Trumpą ir kitus klientus numušė „Deutsche Bank“ akcijas

    Frankfurte prekiaujamos „Deutsche Bank“ akcijos antradienį smuko daugiau nei 6 proc., kai tarptautinis žurnalistinis tyrimas paviešino naujų detalių apie banko ryšius su kai kuriais klientais, tarp jų – JAV prezidentu Donaldu Trumpu.

    Vėliau nuostoliai sumažėjo, ir ankstyvą popietę kritimas siekė apie 3,8 proc. Rinkas sujudino informacija apie banko santykius su Rusijos oligarchais, taip pat su nuteistu seksualiniu nusikaltėliu Jeffrey Epsteinu.

    Pats bankas teigė, kad dalis aptariamų atvejų siekia maždaug du dešimtmečius, o tuo metu jie esą buvo peržiūrėti, prireikus bendradarbiaujant su priežiūros institucijomis. „Deutsche Bank“ taip pat nurodė, kad 2019–2025 metais vidaus kontrolėms stiprinti skyrė 7 mlrd. eurų.

    Naujienų agentūrai „Reuters“ bankas sakė tikintis, jog publikacijos neturės reikšmingo finansinio poveikio. Tyrimas rėmėsi daugiau nei 15 mln. nutekintų failų, kuriuos pateikė du informatoriai, o projekte dirbo per 200 žurnalistų.

    Ką parodė nutekinti įrašai

    Skelbiama, kad 2017 metais bankas per klaidą kito kliento buhalteriui išsiuntė su D. Trumpo mokesčiais susijusį dokumentą ir apie tai nepranešė Baltiesiems rūmams.

    Antradienį Filipinų sostinėje Maniloje kalbėdamas su žurnalistais D. Trumpas šį atskleidimą pavadino „neteisėtu“.

    Taip pat teigiama, kad bankas apdorojo 582 mln. JAV dolerių (apie 528 mln. eurų) mokėjimų, susietų su J. Epsteinu, kuriuos vėliau pats pažymėjo kaip įtartinus.

    Kituose pranešimuose minimos banko kurtos mokestinės schemos itin turtingiems klientams, įtarimai dėl pinigų plovimo per paslaugas, teiktas kitoms finansų institucijoms, bei bandymai plėsti veiklą Rusijoje net ir esant vidiniams perspėjimams.

    Vokietijos finansų ministras prašo skaidrumo

    Vokietijos finansų ministras Larsas Klingbeilis paragino užtikrinti „visišką skaidrumą“ – kaip bankas sprendė ankstesnes nesėkmes ir vidaus kontrolės spragas bei kaip ketina užkirsti kelią jų pasikartojimui.

    Jis taip pat ragino, kad banko veiklą atidžiai įvertintų priežiūros ir teisėsaugos institucijos.

    „Deutsche Bank“ valdybos pirmininkas Alexanderis Wynaendtsas palaikė generalinį direktorių Christianą Sewingą, pareikšdamas, kad jam buvo priimtini visi sprendimai, priimti šiam einant pareigas.

    Bankas viešai pranešė jau ėmęsis priemonių, siekdamas apsaugoti konfidencialią klientų, darbuotojų ir kitų asmenų informaciją, tačiau detalių nepateikė.

  • Aukso ir sidabro kainos smuko į žemiausią lygį per metus: kas jas nuspaudė

    Aukso ir sidabro kainos smuko į žemiausią lygį per metus: kas jas nuspaudė

    Aukso ir sidabro kainos šią savaitę smuko iki žemiausių lygių per daugiau nei metus – investuotojams vis mažiau patrauklūs tampa taurieji metalai, kai brangsta skolinimasis ir stiprėja JAV doleris.

    Kaip skelbia „Euronews“, pirmadienį spot aukso kaina buvo nusileidusi iki 3 832 JAV dolerių už unciją – tai silpniausias lygis nuo 2025 metų spalio. Sidabras tuo metu krito iki 46,50 JAV dolerio už unciją.

    Antradienį abi kainos kiek atšoko nuo žemumų: auksas pakilo maždaug 0,75 proc. iki 3 861 JAV dolerio už unciją, o sidabras – kiek daugiau nei 2 proc. iki 47,50 JAV dolerio.

    Vis dėlto bendras vaizdas išlieka nepalankus: auksas yra pakeliui į didžiausią metinį kritimą nuo 2015 metų, o rinkoje daugėja signalų, kad pagrindinis kainų „vairuotojas“ dabar yra palūkanų normų lūkesčiai, o ne saugaus prieglobsčio paieškos.

    Auksas pralaimi, kai palūkanos kyla

    Auksas palūkanų nemoka, todėl kylant palūkanų normoms ir obligacijų pajamingumams investuotojams tampa patraukliau rinktis instrumentus, kurie generuoja grąžą – pavyzdžiui, valstybės obligacijas ar indėlius.

    Straipsnyje pažymima, kad JAV centrinis bankas (Federal Reserve) rugsėjį palūkanas padidino pirmą kartą nuo 2023 metų, o rinka, remiantis CME „FedWatch“ įrankiu, pilnai tikisi dar vieno kėlimo gruodį.

    Papildomą spaudimą tauriesiems metalams sukėlė ir dolerio stiprėjimas: antradienį JAV doleris pasiekė stipriausią lygį nuo 2025 metų balandžio. Kadangi auksas ir sidabras kotiruojami doleriais, kitų valiutų turėtojams jie tampa brangesni, o tai gali mažinti paklausą.

    Prie situacijos prisidėjo ir išaugę obligacijų pajamingumai – minima, kad 10 metų JAV vyriausybės obligacijų pajamingumas buvo pakilęs iki maždaug 5 proc., o tai rinkoje paprastai konkuruoja su auksu dėl investuotojų dėmesio.

    Geopolitika šįkart nepadėjo

    Nors auksas dažnai laikomas „saugiu uostu“ neramiais laikais, šįkart geopolitinės įtampos rinkai signalizavo kitą kelią. Konfliktas su Iranu, pasak straipsnio, didino naftos kainas ir infliaciją, o tai sustiprino lūkesčius, kad palūkanos gali būti keliamos dar labiau.

    Tekste primenama, kad metų pradžioje situacija buvo visiškai kitokia: sausį auksas buvo pasiekęs rekordą – apie 5 600 JAV dolerių už unciją, o sidabras buvo pakilęs iki maždaug 121,65 JAV dolerio už unciją. Vėliau abi kainos smarkiai krito.

    Nuo piko auksas, teigiama, yra praradęs daugiau nei 30 proc. vertės ir nuo metų pradžios smukęs daugiau nei 10 proc. Sidabro svyravimai dar aštresni: jis nukrito maždaug 60 proc. nuo piko ir apie 34 proc. nuo metų pradžios.

    Ko investuotojai laukia toliau

    Antradienio atšokimą ribojo tai, kad gruodžio palūkanų kėlimo lūkesčiai niekur nedingo. Rinkos dalyviai dabar laukia trečiadienį turinčių pasirodyti JAV centrinio banko spalio posėdžio protokolų, kurie gali suteikti užuominų, kiek dar gali kilti palūkanos.

    Tačiau yra ir priešpriešinių jėgų. Straipsnyje nurodoma, kad centrinių bankų paklausa išlieka reikšmingas ramstis: Pasaulio aukso tarybos (World Gold Council) duomenimis, centriniai bankai ir kitos oficialios institucijos nuo sausio iki rugsėjo grynai įsigijo 675 tonas aukso – 6 proc. daugiau nei prieš metus.

    Tuo metu „Goldman Sachs“ šį mėnesį, pasak publikacijos, tapo atsargesnis ir pakoregavo prognozes: bankas mano, kad metų pabaigoje auksas galėtų siekti 4 150 JAV dolerių už unciją, nors tai vis dar būtų aukščiau nei dabartiniai lygiai.

    Investuotojams tai reiškia, kad tauriųjų metalų kainos artimiausiu metu gali išlikti jautrios dolerio kursui, obligacijų pajamingumams ir signalams iš JAV centrinio banko – net ir tuo atveju, jei geopolitiniai veiksniai iš pirmo žvilgsnio rodytų „auksui palankią“ aplinką.