CP v2

Category: Gyvenimas

  • Europa liepsnoja ir tirpsta: „Copernicus“ ir WMO fiksuoja rekordinius karščius visame žemyne

    Europa liepsnoja ir tirpsta: „Copernicus“ ir WMO fiksuoja rekordinius karščius visame žemyne

    Rekordinė šiluma beveik visur

    Europos žemyną 2025 metais užklupo istorinės karščio bangos, o temperatūros daugelyje regionų buvo gerokai aukštesnės už daugiametį vidurkį. Naujausi programos Copernicus ir Pasaulio meteorologijos organizacijos duomenys rodo, kad neįprastai šilta buvo didžiojoje dalyje Europos teritorijos.

    Vertinimuose akcentuojama, kad aukštesnės nei įprasta temperatūros fiksuotos maždaug 95 proc. Europos. Tarp ryškiausių išskiriamos Jungtinė Karalystė, Norvegija ir Islandija, kur 2025 metais registruoti šilumos rekordai matavimų istorijoje.

    Karščio bangos pasiekė ir šiaurę

    Copernicus ir WMO ataskaitose pabrėžiama, kad Europoje karščio bangos darosi dažnesnės, ilgesnės ir apima vis platesnes teritorijas. Karštis 2025 metais driekėsi nuo Viduržemio jūros regiono iki šiaurinių platumų, paveikdamas ir įprastai vėsesnes zonas.

    Subarktinėje Suomijos, Norvegijos ir Švedijos dalyje vasarą fiksuota kelias savaites trukusi karščio banga, o vietomis termometrai kilo iki 30 laipsnių šilumos net už poliarinio rato. Kai kur beveik dvi savaites vyravo vadinamasis stiprus šiluminis stresas, kai juntamoji temperatūra perkopdavo 32 laipsnius.

    50 laipsnių Turkijoje ir šylančios jūros

    Rekordai krito ir pietuose: Turkijoje liepos mėnesį pirmą kartą buvo fiksuota 50 laipsnių temperatūra. Graikijoje didelė dalis gyventojų patyrė ekstremalias sąlygas, kai karštis artėjo prie 40 laipsnių ar ją viršijo.

    Birželį vakarinę ir pietinę Europą taip pat veikė kelios stiprios karščio bangos, ypač Ispanijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje ir pietinėje Jungtinės Karalystės dalyje. Ataskaitose pažymima, kad Europos jūrų paviršiaus metinė temperatūra 2025 metais buvo aukščiausia stebėjimų istorijoje ir tai jau ketvirti metai iš eilės.

    Ledynai traukiasi, rizikos auga

    Mokslininkus vis labiau neramina spartėjantis ledynų tirpimas: ledo masės balansas išlieka neigiamas, o Islandijoje fiksuotas vienas didžiausių tirpimų per stebėjimų istoriją. Europos ledynai telkiasi Alpėse, šiaurinėje Skandinavijoje, Islandijoje ir Grenlandijos pakraščiuose, tačiau prognozuojama, kad jų mažėjimas tęsis visą XXI amžių.

    Ataskaitose taip pat pabrėžiama mažesnė sniego danga, kuri kai kuriose vietovėse ne tik keičia hidrologinį režimą, bet ir didina sausrų bei miškų gaisrų riziką. Ilgėjant karščio periodams, ryškėja ir poveikis biologinei įvairovei, ypač Viduržemio jūros ekosistemoms, kur šiluma ir jūros temperatūros anomalijos silpnina jautrias buveines.

    „Europa šyla maždaug dvigubai greičiau nei pasaulio vidurkis, todėl tampa sparčiausiai šylančiu žemynu“, – sakė Pasaulio meteorologijos organizacijos generalinė sekretorė Celeste Saulo.

    Ekspertai įspėja, kad ekstremalūs karščiai gali kartotis ir artimiausiais sezonais, o globalius temperatūrų šuolius papildomai gali sustiprinti natūralūs klimato svyravimai. Dėl to vis dažniau keliami klausimai ne tik apie prisitaikymą prie karščio, bet ir apie energijos bei sveikatos apsaugos sistemų pasirengimą ilgesniems karščio epizodams.

  • Mikrobangė kaip nauja per 6 minutes: būdas, kuris nuima net metų riebalus be šveitimo

    Mikrobangė kaip nauja per 6 minutes: būdas, kuris nuima net metų riebalus be šveitimo

    Mikrobangų krosnelė daugelyje virtuvių naudojama kasdien, todėl riebalų plėvelė ir maisto taškeliai ant sienelių susidaro labai greitai. Ilgainiui nešvarumai pridega, ima sklisti nemalonus kvapas, o šveitimas kempinėle užima daug laiko ir gali subraižyti emalį.

    Prieš bet kokį valymą svarbiausia atjungti prietaisą nuo elektros tinklo ir leisti jam atvėsti. Išorę verta valyti minimaliai drėgna šluoste, kad skystis nepatektų į ventiliacijos angas ar valdymo mygtukus.

    Greitas būdas vidui išvalyti

    Efektyviausias buitinis metodas, kurį dažnai rekomenduoja ir prietaisų gamintojų priežiūros instrukcijos, yra garai. Į karščiui atsparų stiklinį dubenį įpilkite apie 300 mililitrų vandens ir įmaišykite 2 arbatinius šaukštelius citrinos rūgšties.

    Indą įstatykite į vidų, uždarykite dureles ir kaitinkite didžiausia galia maždaug 3–4 minutes, kol vanduo užvirs. Tuomet palikite dar kelioms minutėms neatidarydami, kad garai suminkštintų riebalus ir apnašas.

    Po to pakanka vidų perbraukti drėgna šluoste ar minkšta kempinėle, o galiausiai nusausinti. Šis būdas ypač patogus, kai nešvarumai įsisenėję, bet nenorite naudoti abrazyvų ar agresyvių valiklių, galinčių pažeisti dangą.

    Kaip saugiai nuvalyti išorę

    Išorėje dažniausiai susidaro plona riebalų plėvelė nuo garų ir rankų prisilietimų. Galima naudoti paprastą mišinį iš indų ploviklio ir nedidelio kiekio spirito, tačiau purkšti reikėtų ant šluostės, o ne tiesiai ant prietaiso, kad skystis nepatektų į elektronikos dalis.

    Nuvalius paviršių, patartina dar kartą perbraukti švaria drėgna šluoste ir nusausinti. Jei ant mygtukų ar rankenėlės yra lipnių dėmių, geriau skirti daugiau laiko mirkymui garais, o ne trinti jėga.

    Ką svarbu prisiminti

    Valant mikrobangų krosnelę nerekomenduojama naudoti metalinių šveistukų, šiurkščių miltelių ir priemonių su chloru, jei to nenumato gamintojo instrukcija. Taip pat reikėtų reguliariai plauti sukamą lėkštę ir žiedą, nes ten kaupiasi riebalai, kurie vėliau vėl pasklinda po vidų.

    Norint išvengti greito užteršimo, šildant maistą padeda dangtelis nuo taškymosi, o vidų lengviau prižiūrėti, jei po naudojimo dar šiltas sieneles perbrauksite drėgna šluoste. Tuomet garų metodas taps ne avariniu sprendimu, o paprasta profilaktika.

  • Riebaluota gartraukio grotelė per 5 min.? Triukas be nuėmimo ir brangios chemijos

    Riebaluota gartraukio grotelė per 5 min.? Triukas be nuėmimo ir brangios chemijos

    Virtuvės gartraukio grotelės dažnai greitai pasidengia lipniu riebalų sluoksniu, ypač dažnai kepant ar verdant be dangčių. Ilgainiui riebalai susimaišo su dulkėmis, ima kietėti ir tampa ne tik estetine, bet ir higienos problema, nes paviršius sunkiau nuvalomas, o kvapai gali užsilaikyti ilgiau.

    Valymo specialistai pabrėžia, kad geriausia nelaukti, kol riebalai sukietės, nes tada prireikia agresyvesnių priemonių ir daugiau trynimo. Paprastas būdas, kurį daugelis renkasi namuose, yra citrinos rūgšties tirpalas, padedantis atlaisvinti riebalų plėvelę ir palengvinti nuplovimą neardant grotelių.

    Kaip paruošti tirpalą

    Pirmiausia 2 valgomuosius šaukštus citrinos rūgšties ištirpinkite 200 mililitrų labai karšto vandens, kad kristalai visiškai ištirptų. Tuomet mišinį papildomai praskieskite 100 mililitrų vėsesnio vandens, kad purškiant jis būtų saugesnis paviršiams ir patogesnis naudoti.

    Tirpalą patogiausia supilti į purkštuvą, nes taip lengviau tolygiai padengti groteles ir pasiekti plyšelius. Purkškite gausiau, tačiau stenkitės, kad skystis netekėtų į elektrines dalis ar valdymo zoną, jei gartraukis turi jautrių mygtukų ar ekraną.

    Kiek laukti ir kaip nuplauti

    Palikite priemonę veikti apie 20 minučių, kad riebalai suminkštėtų ir atsiskirtų nuo metalo. Po to nuplaukite šiltu muiluotu vandeniu, o pabaigoje nusausinkite, kad neliktų vandens žymių ir nauji nešvarumai nepriliptų greičiau.

    Jei riebalų sluoksnis senas, procedūrą gali tekti pakartoti dar kartą, tačiau dažniausiai didžiausią efektą duoda reguliarumas. Praktikoje patogu lengvą valymą daryti kas 1–2 savaites, o rečiau naudojamoje virtuvėje pakanka ir karto per mėnesį.

    Svarbios saugos detalės

    Prieš valymą rekomenduojama gartraukį išjungti ir leisti jam atvėsti, kad karštas metalas nesukeltų nudegimų, o priemonė neišgaruotų per greitai. Jei turite jautrius paviršius ar nerūdijančio plieno apdailą, pirmiausia išbandykite tirpalą mažiau matomoje vietoje.

    Po valymo pravartu patikrinti, ar filtrai ir grotelės visiškai sausi, nes drėgmė gali skatinti apnašų susidarymą. Jei gartraukis turi anglies filtrą, verta prisiminti, kad jis paprastai nėra plaunamas ir periodiškai turi būti keičiamas pagal gamintojo rekomendacijas.

  • Kiaušinius dedate į šaldytuvo dureles? Ši klaida gali sutrumpinti jų galiojimą

    Kiaušinius dedate į šaldytuvo dureles? Ši klaida gali sutrumpinti jų galiojimą

    Daugelio šaldytuvų durelėse įrengti specialūs laikikliai kiaušiniams atrodo patogūs, tačiau maisto saugos požiūriu tai nėra geriausia vieta. Durelėse temperatūra svyruoja labiausiai, todėl kiaušiniai gali greičiau prarasti šviežumą.

    Pagrindinė problema yra ne tik vidutinė šiluma, bet ir nuolatiniai temperatūros pokyčiai. Kaskart atidarius šaldytuvą durelių lentynėlės greičiau sušyla, o uždarius vėl atvėsta, todėl ant lukšto gali susidaryti kondensatas.

    Drėgmė ant lukšto didina riziką, kad mikroorganizmai lengviau pateks per porėtą lukšto paviršių, o tai gali paspartinti gedimo procesus. Dėl to kiaušiniai, laikomi durelėse, neretai greičiau praranda skonines savybes ir gali tapti netinkami vartoti anksčiau nei tikėtasi.

    Kur kiaušiniams geriausia vieta?

    Stabiliausia temperatūra paprastai būna pagrindinėje šaldytuvo kameroje, o ne durelėse. Praktikoje saugesnis pasirinkimas yra vidurinė arba apatinė lentyna, kur šalčio režimas mažiau kinta ir produktai patiria mažiau šilumos šuolių.

    Taip pat rekomenduojama kiaušinius laikyti originalioje pakuotėje. Ji padeda apsaugoti nuo kvapų sugėrimo ir sumažina mechaninių pažeidimų riziką, o pačiame šaldytuve lengviau išlaikyti tvarką ir sekti galiojimo laiką.

    Ką dar verta prisiminti?

    Jei kiaušinius parsinešėte iš parduotuvės, geriausia juos kuo greičiau įdėti į šaldytuvą ir vengti ilgai laikyti kambario temperatūroje. Dažni temperatūros pokyčiai, ypač kai produktas tai sušyla, tai vėl atšąla, trumpina realų šviežumo laiką.

    Be to, kiaušinių nereikėtų plauti prieš dedant į šaldytuvą, nes taip galima pažeisti natūralią apsauginę lukšto plėvelę. Jei reikia, juos saugiau nuvalyti tik prieš pat naudojimą, kad būtų mažesnė užteršimo rizika virtuvėje.

  • Kietas avokadas sugadino planus? Triukas per 10 min. padeda suminkštinti beveik akimirksniu

    Kietas avokadas sugadino planus? Triukas per 10 min. padeda suminkštinti beveik akimirksniu

    Avokadų mėgėjams pažįstama situacija: nusiperkate vaisių, planuojate guakamolę ar tosto užtepėlę, o namuose paaiškėja, kad jis kietas lyg akmuo. Natūralus nokimas paprastai trunka kelias dienas, todėl, kai avokado reikia čia ir dabar, tenka ieškoti greitesnių sprendimų.

    Greito minkštinimo metodai remiasi tuo, kad avokadas, kaip ir daugelis vaisių, nokdamas išskiria etileną. Šios dujos spartina nokimo procesus, o šiluma gali juos suaktyvinti, tačiau svarbu nepersistengti, kad minkštimas nepradėtų kepti ir neprarastų skonio.

    Kaip suminkštinti per 10 minučių

    Vienas dažniausiai minimų būdų yra trumpas pašildymas orkaitėje. Avokadą sandariai suvyniokite į aliuminio foliją, kad etilenas neišsisklaidytų, o šiluma veiktų tolygiai.

    Įkaitinkite orkaitę iki maždaug 90–100 laipsnių ir padėkite suvyniotą avokadą ant skardos. Palaikykite apie 10 minučių, o jei vaisius itin kietas, gali prireikti kelių papildomų minučių, tačiau temperatūros didinti nerekomenduojama.

    Ištraukę avokadą neskubėkite jo pjaustyti, nes vidus bus įkaitęs. Kelias minutes palaikykite šaldytuve, kad sustabdytumėte kaitinimo procesą ir grąžintumėte įprastą temperatūrą, o tada nuimkite foliją ir patikrinkite minkštumą.

    Ką verta žinoti apie nokimą

    Jei skubėti nereikia, švelnesnis ir patikimesnis būdas yra nokinti kambario temperatūroje, ypač kartu su bananais ar obuoliais, kurie taip pat išskiria etileną. Tokiu atveju per 1–3 dienas avokadas paprastai suminkštėja tolygiau ir išlaiko natūralesnę tekstūrą.

    Specialistai taip pat primena, kad avokado minkštumą geriausia vertinti lengvai paspaudžiant delnu, o ne pirštais, kad neatsirastų įdubimų. Pernokęs avokadas dažnai būna pernelyg minkštas, su tamsiomis dėmėmis, o jo skonis gali tapti kartokas.

  • Prekeiviai turguje šito nemėgsta: taip išsirinksite lašinius, kurie tirpsta burnoje

    Prekeiviai turguje šito nemėgsta: taip išsirinksite lašinius, kurie tirpsta burnoje

    Turguje lašinių kokybę dažnas vertina iš įpročio, tačiau keli paprasti požymiai leidžia greitai atskirti šviežią, minkštą produktą nuo tokio, kuris bus kietas ir sprangus. Svarbiausia nepasikliauti vien kaina ar pardavėjo pažadais, o įvertinti tai, ką galima pamatyti ir užuosti vietoje.

    Pirmas signalas yra spalva. Kokybiški lašiniai dažniausiai būna balti arba vos rausvi, be pilkų ar gelsvų atspalvių. Pageltimas paprastai rodo ilgesnį laikymą arba netinkamas laikymo sąlygas, o tokia žaliava dažniau būna kietesnė ir prastesnio skonio.

    Ne mažiau svarbi ir odelė. Ji turėtų būti švari, šviesi, be šerių likučių, o pats gabalas turi atrodyti tvarkingai apdorotas. Jei odelė tamsi, nešvari ar lipni, tai dažnai signalizuoja apie prastesnę higieną arba netinkamą laikymą.

    Renkantis verta įvertinti ir sluoksnio storį. Dažnai minimas orientyras yra apie 3–6 centimetrų storis, nes tokie lašiniai paprastai būna minkštesni ir lengviau pjaustomi. Gerokai storesnis sluoksnis neretai siejamas su kietesne tekstūra, todėl, jei norite tirpstančio kąsnio, per storų gabalų geriau vengti.

    Kitas patikimas kriterijus yra kvapas. Švieži lašiniai turi malonų, švarų aromatą be rūgšties, kartumo ar pašalinių kvapų. Jei užuodžiate rūgštelę, aitrų ar „sandėlio“ kvapą, tai ženklas, kad produktas gali būti pradėjęs gesti arba buvo laikytas netinkamai.

    Svarbu prisiminti ir maisto saugos principus: gyvūninės kilmės produktai turėtų būti laikomi tinkamoje temperatūroje, apsaugoti nuo tiesioginės saulės ir aplinkos taršos. Jei prekystalyje lašiniai laikomi šilumoje, be aiškios apsaugos, geriau rinktis kitą pardavėją, net jeigu gabalas vizualiai atrodo patraukliai.

  • Vėlyvas alkis prieš miegą? Specialistai įvardijo užkandį, kuris nekenkia figūrai ir miegui

    Vėlyvas alkis prieš miegą? Specialistai įvardijo užkandį, kuris nekenkia figūrai ir miegui

    Ilgą laiką buvo kartojama taisyklė, kad prieš miegą valgyti negalima, o paskutinė vakarienė turi būti likus 3–4 valandoms iki poilsio. Tačiau mitybos specialistai pabrėžia, kad svarbiausia ne pats laikas, o tai, ką ir kiek suvalgome, ypač jei alkis trukdo užmigti.

    Ryškus alkio jausmas vakare daliai žmonių gali suprastinti miego kokybę, didinti nervingumą ir skatinti naktinius prabudimus. Be to, neišsimiegojus kitą dieną dažniau norisi kaloringo, saldaus maisto, o tai ilgainiui gali apsunkinti svorio kontrolę.

    Kodėl mažas užkandis gali būti naudingas?

    Naujesni tyrimai rodo, kad nedidelis, tinkamai parinktas užkandis prieš miegą nebūtinai skatina riebalų kaupimąsi. Ypač tai aktualu tada, kai užkandis yra nedidelės energinės vertės ir jame dominuoja baltymai, o ne greitieji angliavandeniai ar riebalai.

    Mitybos praktikoje dažnai akcentuojama, kad baltyminis užkandis padeda ilgiau išlikti sotiems ir mažiau „provokuoja“ persivalgymą. Kai kuriuose moksliniuose darbuose taip pat aptariama, kad baltymai prieš miegą gali būti suderinami su įprastu metabolizmu, jei neviršijamas bendras paros kalorijų kiekis.

    Ką rinktis, jei alkis užklumpa vėlai?

    Dažniausiai rekomenduojami paprasti, lengvai virškinami baltymų šaltiniai. Praktinis orientyras, minimas tyrimuose, yra apie 20–30 gramų baltymų porcija, suvalgoma likus maždaug 30–60 minučių iki miego, tačiau tikslus kiekis priklauso nuo žmogaus ūgio, svorio ir dienos raciono.

    Tokią porciją gali sudaryti keli šaukštai liesesnės varškės ar graikiško tipo natūralaus jogurto be pridėtinio cukraus, keli kiaušinių baltymai arba nedidelis liesos žuvies gabalėlis. Esminė taisyklė paprasta: venkite saldumynų, gausių padažų, riebiai kepto maisto ir didelių porcijų, kurios apkrauna virškinimą.

    Kada verta pasisaugoti?

    Jei vakare dažnai pasireiškia rėmuo, refliuksas ar skrandžio diskomfortas, vėlyvas valgymas gali pabloginti savijautą net ir pasirinkus „lengvesnį“ maistą. Tokiu atveju verta paankstinti vakarienę, stebėti, kurie produktai sukelia simptomus, ir pasitarti su šeimos gydytoju ar dietologu.

    Specialistai taip pat primena, kad nuolatinis naktinis alkis kartais signalizuoja apie per mažą baltymų ir skaidulų kiekį dienos racione, nereguliarų valgymą arba per didelį kalorijų deficitą. Sutvarkius dienos mitybą, poreikis užkandžiauti vėlai dažnai sumažėja natūraliai.

  • Virtuvės šefai susiginčijo dėl barščių užkepėlės: kas pirmiau – svogūnas ar morka?

    Virtuvės šefai susiginčijo dėl barščių užkepėlės: kas pirmiau – svogūnas ar morka?

    Diskusija, kas pirmiausia turi keliauti į keptuvę ruošiant daržovių užkepėlę barščiams, įsiplieskė net tarp šefų. Nors iš pirmo žvilgsnio tai smulkmena, nuo eiliškumo priklauso ir skonis, ir aromatas, ir tekstūra.

    Užkepėlė dažniausiai gaminama iš svogūno ir morkos, kepamų riebaluose ant vidutinės kaitros. Šis bazinis derinys naudojamas ne tik barščiams, bet ir sriuboms, troškiniams ar įvairiems padažams.

    Kas pirmiau ir kodėl?

    Daugelis profesionalų pirmiausia kepa svogūną, o tik tada deda morką. Priežastis paprasta: svogūnas greičiau išskiria drėgmę, suminkštėja ir ima karamelizuotis, todėl formuoja patiekalo aromatinį pagrindą.

    Jei pradedama nuo morkos, ji taip pat išleidžia sultis, o vėliau įdėtas svogūnas neretai labiau troškinasi nei kepa. Tokiu atveju sunkiau pasiekti lengvą svogūno apskrudimą, kuris suteikia sodresnį skonį.

    Kaip pasiekti geriausią skonį?

    Svogūną rekomenduojama kepti ant vidutinės kaitros apie 2–3 minutes, dažnai pamaišant, kol jis suminkštėja ir ima lengvai gelsvėti. Svarbu jo neperkepti, kad neatsirastų kartumas.

    Tuomet kaitrą verta sumažinti ir sudėti tarkuotą arba smulkintą morką. Daržoves kepkite kartu, kol morka suminkštėja, paprastai dar apie 5–7 minutes, nuolat pamaišant, kad kaitra pasiskirstytų tolygiai.

    Morkai ypač tinka švelnesnė kaitra, nes joje daugiau natūralių cukrų, todėl ji greičiau prisvyla. Tinkamai paruošta užkepėlė barščiams suteikia saldumo, šilto aromato ir gilesnę spalvą, o per skubiai kepant galima gauti tik riebaluose troškintas daržoves.

  • 58 metų Beata Ścibakówna atskleidė, kas padeda išlaikyti formą: dieta, judėjimas ir saikas

    Scena ir ekranas

    Lenkijos aktorė Beata Ścibakówna jau kelis dešimtmečius išlieka matoma teatro ir televizijos pasaulyje. Karjerą ji pradėjo dar studijuodama, o vienas ankstyvų ryškesnių etapų buvo pasirodymas spektaklyje „Pan Tadeusz“, kurį režisavo Janas Englertas.

    Vėliau aktorė dirbo Varšuvos teatruose, o ilgesnį laiką siejo karjerą su Nacionaliniu teatru. Žiūrovams ji taip pat pažįstama iš vaidmenų filmuose ir serialuose, kuriuose dažnai kuria tvirto charakterio personažus.

    Asmeninis gyvenimas ir šeima

    Asmeniniame gyvenime B. Ścibakówna su J. Englertu susituokė 1995 metais. Pora augina dukrą Heleną, o pati aktorė ne kartą yra pabrėžusi, kad šeima jai yra svarbi atrama greta intensyvaus darbo.

    Šis balansas tarp profesijos ir artimųjų, anot jos, padeda išlaikyti stabilų kasdienį ritmą. Tai ypač aktualu viešiems žmonėms, kuriems tenka nuolat susidurti su vertinimu dėl išvaizdos ir formos.

    Ką ji daro dėl išvaizdos?

    Sulaukusi 58 metų, B. Ścibakówna atvirai kalba, kad naudojasi estetinės medicinos galimybėmis, tačiau laikosi saiko. Ji pabrėžia natūralumo principą ir vengia procedūrų, kurios, jos vertinimu, keičia veido bruožus iki neatpažįstamumo.

    „Aš nieko neturiu prieš estetinę mediciną ar plastinę chirurgiją. Pati renkuosi mano odai tinkančias procedūras, bet nepalaikau veido bruožų iškraipymo. Mano profesijoje svarbus natūralumas“, – sakė B. Ścibakówna.

    Kalbėdama apie mitybą, aktorė mini, kad sąmoningai riboja dalį produktų ir didesnį dėmesį skiria daržovėms. Taip pat teigia retai valganti mėsą, o vaisius vartoja saikingai, nors visiškai saldumynų neatsisako.

    Tokį požiūrį pastaraisiais metais dažnai renkasi ir platesnė visuomenė: vis labiau įsitvirtina tendencija mažinti itin perdirbtų produktų kiekį ir dažniau rinktis augalinį maistą. Vis dėlto mitybos specialistai paprastai akcentuoja, kad svarbiausia yra ilgalaikis, subalansuotas racionas, o ne trumpalaikiai ribojimai.

    Judėjimas kaip kasdienybės dalis

    Kitas svarbus elementas, apie kurį kalba B. Ścibakówna, yra nuoseklus fizinis aktyvumas. Ji teigia reguliariai sportuojanti su asmeniniu treneriu, o jos kasdienybėje svarbi vieta tenka ir tenisui.

    „Kai darau jėgos pratimus, išsiskiria endorfinai, žmogus tampa linksmesnis. Kūnas jaučiasi gerai, o medžiagų apykaita ir metabolizmas veikia puikiai“, – pasakojo aktorė.

    Ji taip pat yra sakiusi, kad papildoma motyvacija judėti jai yra dukra, o sportas neturi būti suvokiamas vien kaip pareiga. Tokia nuostata atitinka šiuolaikinę kryptį, kai dėmesys nukrypsta nuo greitų rezultatų ir labiau orientuojamasi į įpročius, gerą savijautą bei tvarią rutiną.

    Galiausiai aktorės pasakojime nuolat kartojasi viena mintis: gerą formą lemia kelių veiksnių derinys, o pagrindinis principas yra saikas. Mityba, judėjimas, miegas, streso valdymas ir protingai pasirenkamos grožio procedūros, anot jos, kartu sukuria rezultatą, kuris atrodo natūraliai.

  • Vejos pjovimas sode: kokio aukščio žolę palikti, kad ji tankėtų ir nepagelstų per vasaros karščius

    Vejos pjovimo aukštis yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių, ar žolė bus tanki, atspari sausrai ir mažiau linkusi gelsti. Per žemai nupjauta veja greičiau išdžiūsta, susilpnėja šaknys, o velėna gali išretėti, todėl vėliau lengviau įsiveisia piktžolės.

    Sodininkystės specialistai dažniausiai pabrėžia paprastą taisyklę: per vieną pjovimą nereikėtų nupjauti daugiau nei trečdalio žolės ilgio. Jei veja yra stipriai peraugusi, geriau ją trumpinti etapais per kelis pjovimus, kad augalai nepatirtų streso ir nepradėtų ruduoti.

    Optimalus vejos aukštis

    Įprastai rekomenduojama po pjovimo nepalikti žolės žemesnės nei apie 2,5 centimetro, nes per žemas pjūvis silpnina augalą ir didina lapų geltimo riziką. Daugeliui dekoratyvinių, dažnai mindomų vejų praktišku kompromisu laikomas 3–4 centimetrų aukštis, kai žolė gerai tankėja, o paviršius atrodo tvarkingai.

    Naujai įrengtai vejai paprastai taikomas atsargesnis režimas: pradžioje paliekama maždaug apie 6 centimetrų aukščio žolė, o pirmą kartą pjaunama tada, kai ji paauga iki maždaug 10 centimetrų. Tai padeda žolei geriau įsišaknyti ir sustiprėti, o velėna mažiau nukenčia nuo pjovimo.

    Paskutinis pjovimas prieš žiemą

    Sezono pabaigoje svarbu ne tik tai, kada pjaunate, bet ir kokį aukštį paliekate. Per trumpai nupjauta žolė gali būti jautresnė šalčiui ir iššalimui, o per ilgi lapai, ypač drėgnais periodais, gali pradėti gulti ir pūti.

    Dėl to paskutinį kartą veją dažnai rekomenduojama palikti aukštesnę, apie 8 centimetrus. Toks aukštis paprastai padeda žolei lengviau peržiemoti, kartu sumažina riziką, kad susidarys per tankus, drėgmę laikantis sluoksnis.

    Kada pjauti ir kaip tvarkytis su peraugusia veja

    Pjovimo laikas taip pat turi reikšmės galutiniam rezultatui. Vengiant pjauti per kaitrą, kai žolė būna išdžiūvusi ir trapi, sumažėja lapų pažeidimų tikimybė, o veja greičiau atsistato.

    Po lietaus ar ankstyvą rytą, kai žolė dar šlapia, pjauti taip pat ne pats geriausias sprendimas: šlapi lapai lengviau suplėšomi, o prastesnis oro patekimas prie velėnos gali skatinti geltimą ir puvimo procesus. Dažnai praktiškiausias metas yra priešpietis, kai rasa jau nudžiūvusi, bet saulė dar nepasiekusi didžiausio intensyvumo.

    Jei žolė peraugusi, verta įvertinti ir įrangą. Didesniuose sklypuose patogus pasirinkimas gali būti benzininė ar akumuliatorinė vejapjovė, o sudėtingose vietose prie tvorų, krūmų ir siauruose praėjimuose dažnai praverčia trimeris.

    Norint tolygesnio rezultato, pjovimo kryptį verta keisti kaskart, kad žolė nesiguldytų viena kryptimi ir augtų vertikaliau. Nupjautą žolę galima kompostuoti, tačiau storesnį sluoksnį naudinga permaišyti su stambesne sodo žalia mase, kad geriau cirkuliuotų oras ir kompostas nepradėtų kaisti bei skleisti nemalonaus kvapo.