Category: Gyvenimas

Vokietija sutiko suteikti Pietų Afrikos Respublikai naują lengvatinę klimato paskolą – 200 mln. eurų. Kartu abi šalys ketina glaudžiau bendradarbiauti ir kitose srityse, įskaitant kritinių žaliavų tiekimą, pirmadienį pranešė Pietų Afrikos Respublikos užsienio reikalų ministras.

Pasak ministro Ronaldo Lamolos, po derybų Berlyne su Vokietijos kolega Johannu Wadephulu sutarta, kad ši paskola padės finansuoti investicijas į elektros tinklą ir paspartins atsinaujinančios energetikos plėtrą Pietų Afrikos Respublikoje.

Ministras taip pat pažymėjo, kad Vokietijos ir Europos Sąjungos finansavimas žaliojo vandenilio plėtrai bei bendradarbiavimui baterijų vertės grandinėje buvo papildomai padidintas daugiau nei 270 mln. eurų.

R. Lamola padėkojo Vokietijai už paramą, nors Pietų Afrikos Respublikos santykiai su Jungtinėmis Valstijomis tapo įtempti per antrąją prezidento Donaldo Trumpo kadenciją.

Jo teigimu, D. Trumpas šiemet atmetė Pietų Afrikos Respublikos dalyvavimą kai kuriuose G20 valstybių susitikimuose, kritikavo šalies užsienio politiką ir vidaus teisės aktus, susijusius su rasiniais klausimais. Be to, jis boikotavo lapkritį Johanesburge vykusį G20 viršūnių susitikimą.

„Jaučiame, kad esame G20 dalis dėl paramos, kurią gavome iš Vokietijos ir kitų G20 narių“, – sakė R. Lamola.

Tvarkymasis daugeliui sukelia įvairių emocijų – juk retas nori tam skirti pusę savaitgalio. Japoniškas požiūris į buitį seniai tapo ne vien kultūriniu bruožu, o praktiška sistema tiems, kurie pavargo kas šeštadienį kovoti su dulkėmis ir chaosu.

Vietoje ilgų „generalinių“ tvarkymų japonai remiasi idėja, kad švara – ne finišo linija, o natūrali namų būsena, kurią palaiko paprasti kasdieniai įpročiai. Štai trys principai, padedantys sutaupyti laiko ir išlaikyti tvarką.

Pirmasis principas – vertikalus daiktų laikymas. Daugelis esame įpratę drabužius ar tekstilę krauti į krūveles: marškinėliai ant marškinėlių, rankšluostis ant rankšluosčio. Tačiau tokia sistema greitai sukuria netvarką: ištraukus apatinį daiktą, „piramidė“ sugriūva ir po kelių dienų spintoje vėl ima vyrauti chaosas. Vietoje to kiekvieną daiktą – nuo kojinių iki džinsų – siūloma sulankstyti į standų stačiakampį ir statyti vertikaliai, tarsi knygas lentynoje. Taip viskas matosi iš karto ir nereikia ardyti krūvų.

Antrasis principas – švarūs paviršiai. Japoniškuose interjeruose retai pamatysite stalviršius, nukrautus indeliais, ar palanges, pilnas smulkių dekoracijų. Logika paprasta: kuo mažiau daiktų liečia horizontalius paviršius, tuo mažiau laiko reikia valymui. Ant virtuvės stalo ar darbo vietoje neturėtų būti nuolat stovinčių daiktų – viskas, ko nenaudojate šiuo metu, turėtų keliauti į stalčius ar spinteles.

Trečiasis principas – tvarkymas pagal kategorijas, o ne pagal kambarius. Dažnas tvarkosi „lokacijomis“: pirmiausia virtuvę, tada miegamąjį. Japonų siūlomas būdas – rinktis daiktų kategoriją ir ją sutvarkyti iš karto visur. Pavyzdžiui, nusprendus rūšiuoti drabužius, verta surinkti juos iš visų namų vietų – iš spintos, prieškambario, skalbinių krepšio – ir tvarkyti vienu metu. Taip lengviau pamatyti tikrą kiekį, atsirinkti, ko reikia, ir greičiau pasiekti rezultatą.

Ar kada susimąstėte, ką iš tikrųjų reiškia vienas populiariausių moteriškų vardų, kuriuo kadaise buvo pavadinta begalė mergaičių? Jo populiarumą lėmė ne vien mada – tam buvo ir rimtesnė priežastis.

Prisiminus praėjusio amžiaus populiariausius vardus, dažnai pirmiausia į galvą ateina Marijos, Tatjanos, Marinos ar Natalkos. Atrodė, kad jų buvo visur – mokyklose, kiemuose, darbo kolektyvuose. Vis dėlto 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose vienas ryškiausių lyderių buvo vardas Viktorija.

Šis vardas atėjo iš lotynų kalbos ir verčiamas kaip „pergalė“. Būtent ši reikšmė daugeliui suteikė jam ypatingą svorį ir pavertė savotišku to laikmečio simboliu.

Viktorija daugeliui šeimų tapo pokario laikotarpio ženklu. Tėvai, 7–9 dešimtmečiuose dukroms rinkę šį vardą, neretai tai darė intuityviai – vardas siejosi su didžiąja pergale po Antrojo pasaulinio karo ir pasididžiavimo savo šalimi jausmu. Tai buvo vilčių ir pakilimo metas, todėl ir vaikams parenkami vardai dažnai turėjo stiprią, pakylėjančią prasmę.

1975 metų statistika iškalbinga: tuomet šį vardą gavo beveik kas 20-a naujagimė mergaitė. Tai buvo populiarumo pikas – ne vienoje klasėje galima buvo rasti po kelias Vikas.

Tačiau Viktorija išgarsėjo ne tik mūsų kraštuose. Užsienyje šis vardas taip pat buvo plačiai paplitęs, nors ten jį rinkosi dėl kiek kitokių asociacijų.

Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje vardas itin išpopuliarėjo dėl karalienės Viktorijos, kurios valdymas truko ilgiau nei 60 metų ir tapo ištisa epocha. Jungtinėse Amerikos Valstijose bei daugelyje Europos šalių šis vardas taip pat ilgai neišėjo iš mados, nes skamba solidžiai ir yra lengvai atpažįstamas.

Įdomu tai, kad nors reikšmė „pergalė“ gana griežta ir stipri, kasdienybėje įprasti švelnūs trumpiniai – Vika ar Vikutė. Šiandien vardas sutinkamas rečiau nei anksčiau, tačiau dalis tėvų jį vis dar renkasi, neretai pagerbdami artimuosius.

Šiame materiale patyrę, daug metų praktikuojantys meistrai pasidalijo paprastu būdu, kaip patikimai, greitai ir nebrangiai užlopyti nedideles skyles bei įtrūkimus stogo dangoje.

Skylės ar įtrūkimai stoge – problema, su kuria anksčiau ar vėliau susiduria kone kiekvienas namų šeimininkas. Visgi visiška stogo keitimo darbų apimtis dažniausiai reiškia dideles išlaidas ir rimtą remontą.

Pasak specialistų, ne visi žino, kad smulkius pažeidimus kartais galima sutvirtinti naudojant įprastą tualetinį popierių. Teigiama, jog metodas yra paprastas, pigus ir gali tikti įvairių tipų stogo dangoms, kai pažeidimai nedideli.

Pirmiausia reikia pasiruošti mišinį: cementą sumaišyti su dažais, kol masė taps tiršta, panaši į pastą ar glaistą.

Toliau siūloma veikti etapais:

1) Iš vidinės stogo pusės skylę laikinai užklijuokite lipnia juosta (skotu).

2) Iš išorinės pusės ant pažeistos vietos užtepkite paruoštą mišinį.

3) Ant viršaus uždėkite nedidelį tualetinio popieriaus gabalėlį vienu sluoksniu.

4) Tuomet užtepkite dar vieną mišinio sluoksnį.

Teigiama, kad apsauginis sluoksnis susiformuoja beveik iš karto, o visiškai išdžiūsta maždaug per parą. Po to lopą galima patikrinti užpylus vandens – jei viskas atlikta tinkamai, vanduo neturėtų skverbtis į vidų.

Paaiškinama, kodėl tai veikia. Pirma, cementas ir dažai kartu sukuria tinkamą tekstūrą: cementas sukietėja, o dažai suteikia sukibimo, elastingumo ir veikia kaip vandeniui atsparesnis komponentas.

Antra, tualetinis popierius atlieka armuojančio sluoksnio funkciją – panašiai kaip stiklo pluoštas ar statybinis tinklelis: jis sutvirtina masę, padeda įtrūkimui „nesiplėsti“ ir paskirsto apkrovą.

Trečia, lipni juosta iš vidinės pusės veikia kaip laikina atrama – ji sulaiko mišinį, kol šis sustingsta, ir neleidžia jam įkristi.

Vis dėlto pabrėžiama, kad šis būdas tinka tik nedidelėms skylutėms ir smulkiems įtrūkimams. Jei pažeidimai dideli, tokia „užtepėlė“ ilgai nelaikys, todėl reikėtų rinktis patikimesnį remontą.

Maisto laikymas šaldytuve daugeliui atrodo paprastas ir klausimų nekeliantis dalykas. Tačiau yra keletas svarbių niuansų, kurių nepaisant šaldytuvas gali greičiau dėvėtis. Netinkamai sudėti produktai gali sutrikdyti oro cirkuliaciją, pakelti temperatūrą ir padidinti apkrovą kompresoriui.

Viena didžiausių klaidų – į šaldytuvą dėti karštus patiekalus ar sriubas. Įdėjus dar šiltą maistą, šaldytuvo viduje staigiai pakyla temperatūra, todėl kompresorius turi dirbti intensyviau, kad ją sumažintų. Dėl nuolatinės perkrovos įrenginys gali perkaisti ir greičiau susidėvėti.

Kita dažna problema – drėgni produktai, laikomi polietileniniuose maišeliuose. Tokiu atveju šaldytuvo viduje kaupiasi kondensatas, o ant sienelių gali pradėti formuotis ledas. Dėl to šaldymo sistema dirba sunkiau, o kompresorius ilgainiui patiria didesnį krūvį.

Ypatingo dėmesio reikalauja ir vaisių, daržovių bei duonos laikymas. Jei šie produktai paliekami ant viršutinės lentynos, jie gali trukdyti normaliai oro cirkuliacijai. Sutrikus oro judėjimui, šaldytuvui tampa sunkiau palaikyti tolygią temperatūrą, o kompresorius gali labiau kaisti.

Taip pat svarbu neperkrauti šaldytuvo. Per didelis produktų kiekis lentynose, ypač kai maistas sustatomas itin arti galinės sienelės, blogina oro cirkuliaciją. Tokiu atveju šaldytuvas priverstas dirbti intensyviau, todėl gali sutrumpėti jo tarnavimo laikas.

Vis dar reguliariai naudojate tualetinį popierių? Specialistai jau seniai aiškina, kodėl tai nėra geriausias pasirinkimas, jei norite pasirūpinti sveikata.

Tai jautri tema, apie kurią kalbėti ne visada patogu, tačiau ji aktuali kiekvienam. Nors daugeliui atrodo, kad higienos įpročiai seniai aiškūs, medikai remiasi tyrimais ir pabrėžia: nuolatinis tualetinio popieriaus naudojimas ne visuomet yra palankus odai ir bendrai savijautai. Tuomet kyla natūralus klausimas – ką daryti kitaip?

Pasak ekspertų, nemažoje dalyje šalių popierius laikomas tik pagalbine priemone, o ne pagrindiniu higienos būdu. Tuo metu įprastas kietesnis, šiurkštesnis popierius gali dirginti jautrią odą, sukelti mikroįtrūkimų ir, vietoje švaros užtikrinimo, prisidėti prie bakterijų plitimo.

Norint ateityje išvengti rimtesnių problemų, patariama kiek įmanoma rečiau rinktis popierių kaip pagrindinę higienos priemonę. Medikai rekomenduoja jį naudoti tik minimaliai – pavyzdžiui, pradžioje, kad būtų patogiau pasiekti bidę ar vonios kambarį. O geriausiu sprendimu laikomas įprastas šiltas vanduo ir švelnus, be priedų bei kvapiklių kūdikių muilas. Apsiprausti po kiekvieno apsilankymo tualete „dideliu reikalu“ – norma, padedanti išvengti daugybės nemalonių pojūčių.

Taip galima sumažinti dirginimą, niežėjimą ir riziką susidurti su problemomis, kurios kartais siejamos su nuolatiniu sausos medžiagos trynimu – pavyzdžiui, įtrūkimais ar hemorojaus paūmėjimu.

Žinoma, ne visada esame namuose ir ne visuomet turime galimybę nusiprausti. Tokiais atvejais alternatyva gali būti kūdikių drėgnos servetėlės arba specialiai higienai skirtas drėgnas tualetinis popierius – jie paprastai yra švelnesni ir valo efektyviau.

Svarbu prisiminti, kad įprastos drėgnos servetėlės vandenyje nesuyra, todėl jų negalima mesti į klozetą – jas reikėtų išmesti į šiukšliadėžę.

Ne visi įsivaizduoja, kad naminės dešrelės – patiekalas, kurį reikia ruošti laikantis kelių svarbių taisyklių. Iš pirmo žvilgsnio į natūralų apvalkalą prikimšta mėsa, ką tik padėta ant keptuvės ar skardos, atrodo lygi ir labai apetitiška. Tačiau būtent šią akimirką dešrelė gali virsti savotiška „lėto veikimo bomba“.

Dažna pradedančiųjų klaida – baimė sugadinti išvaizdą, todėl dešrelė paliekama visiškai nepažeista. Vis dėlto praleidus svarbų žingsnį prieš terminį apdorojimą, vietoje sultingo patiekalo neretai gaunamas pratrūkęs apvalkalas, sausėjanti mėsa ir riebalais aptaškyta orkaitė. Pradūrimas nėra vien ritualas – tai būtinas techninis veiksmas, padedantis dešrelėms atlaikyti staigų temperatūros pokytį.

Mėsoje ir lašiniuose yra drėgmės, kuri kaitinama virsta garais. Kadangi natūralus apvalkalas gana tankus, garams dažnai nėra kur pasišalinti, todėl slėgis ima stipriai spausti apvalkalą iš vidaus. Be to, prikimšant į vidų beveik neišvengiamai patenka ir oro burbuliukų. Kepant oras plečiasi, susidaro „kišenės“, kurios galiausiai praplėšia apvalkalą silpniausioje vietoje.

Jei dešrelė neturi mažų skylučių, apvalkalas plyšta ne tvarkingai, o staiga, kartu išleidžiant sultis. Tuomet mėsa trumpai tarsi „verda“ savo sultyse, o po to greitai sausėja, nes riebalai ir sultys išbėga pro plyšį.

Pradurti geriausia plonu dantų krapštuku arba įprasta adata. Šakutė tam netinka – tai per grubus įrankis, galintis padaryti per dideles skyles, per kurias ištekės ne tik riebalai, bet ir skonis.

Šiandien patyrę dizaineriai dalijasi patarimu, kur iš tiesų geriausia statyti sofą kambaryje. Nors daugelis ją pastato ten, kur lieka laisvas kampas, toks sprendimas gali turėti netikėtų pasekmių: sofa formuoja bendrą erdvės vaizdą ir tiesiogiai veikia, kaip patogu ja naudotis kasdien.

Pasak specialistų, sofa dažnai tampa pagrindiniu akcentu, kuris nulemia viso kambario stilistiką – nuo minimalizmo iki klasikos. Būtent jos vieta kuria atmosferą ir „užduoda toną“ kitiems interjero elementams.

Mažose svetainėse ypač svarbu išlaikyti tinkamus atstumus tarp baldų. Rekomenduojama palikti bent 60 cm laisvos erdvės praėjimui, kad patalpa neatrodytų užgriozdinta ir būtų patogu judėti.

Vienas dažnų sprendimų, kurio dizaineriai nerekomenduoja, – statyti sofą visai prie įėjimo. Taip vizualiai „suvalgomas“ kambario plotas. Tas pats galioja ir balkono durims: užtvertas praėjimas kasdienybėje sukelia nepatogumų.

Sofos statymas po langu iki šiol kelia diskusijų. Aukšta nugarėlė gali trukdyti patekti dienos šviesai ir apsunkinti lango varčių atidarymą vėdinant patalpą.

„Kai sofa pastatoma per arti radiatorių, sutrinka šilto oro cirkuliacija ir greičiau dėvisi baldų apmušalai“, – pažymi ekspertai.

Jei perstatyti sofos nėra galimybės, patariama rinktis modelį su žema nugarėle arba kampinį variantą. Taip pat būtina palikti bent 15 cm tarpą nuo sienos, kad šildymas veiktų sklandžiai.

Jei miegamasis pailgas, specialistai pataria nestatyti sofos palei ilgąją sieną. Diagonalus išdėstymas arba erdvės zonų atskyrimas papildomais baldais gali padėti vizualiai praplėsti patalpą.

Dar vienas aspektas – sofos kaimynystė su darbo stalu. Toks derinys dažnai trukdo ir susikaupti, ir ilsėtis, todėl geriau sofą perkelti arčiau įėjimo, aiškiau atskiriant funkcines zonas.

Taip pat dizaineriai įvardija kelias dažnas klaidas: sofą statyti „suspaustą“ tarp spintų ir komodų, mažose patalpose rinktis modulines konstrukcijas, pirkti masyvius modelius su dideliais porankiais bei statyti sofą, kuri užima daugiau nei 20 proc. miegamojo ploto.

Specialistai primena, kad tarp sienų ir baldų „užspausta“ sofa kuria ankštumo jausmą, net jei iš pirmo žvilgsnio atrodo jaukiai. Mažoms erdvėms dažniausiai geriausiai tinka kompaktiškos tiesios sofos, pasižyminčios minimalistiniu dizainu.

Šiandien aptarkime, kaip veiksmingai kovoti su kurmiais sklype ir apsaugoti daržą nuo jų išraustų takų bei padarytos žalos. Tai gali būti paprasta, bet praktiška priemonė, kurią įmanoma pasigaminti iš lengvai randamų medžiagų.

Kurmiai neretai smarkiai gadina sklypo vaizdą: palieka žemių kauburėlius, po žeme išrausia tunelius, o kartu pažeidžia veją ar daržo lysves. Įvairūs atbaidymo būdai kartais suveikia tik trumpam, o vėliau gyvūnas sugrįžta, todėl žmonės ieško patikimesnių sprendimų.

Vienas iš variantų – mechaninis įrenginys, montuojamas tiesiai vietose, kur kurmio veikla aktyviausia. Tam dažniausiai naudojama ilgesnė lenta, kurioje išgręžiama anga, o konstrukcija papildoma paprastomis detalėmis, reikalingomis tvirtinimui ir mechanizmo suveikimui. Tokia sistema gali būti surenkama iš vamzdelio su angomis, papildomos juostelės, laikiklio ar kitų elementų, kuriuos nesunku rasti ūkyje.

Įrenginio veikimo principas paprastas: jis montuojamas virš urvo. Svarbiausia rasti būtent tą tunelį, kuriuo kurmis dažnai juda. Paprastai tai būna arčiau žemės paviršiaus esantys horizontalūs praėjimai. Paruoštoje vietoje įstatomi nukreipiamieji elementai, o tuomet pritvirtinamas pats mechanizmas.

Kai kurmis, judėdamas tuneliu, pradeda stumti žemę, mechanizmas sureaguoja į judesį ir užblokuoja praėjimą. Toks sprendimas gali reikšmingai sumažinti kurmių aktyvumą sklype.

Po įrengimo verta periodiškai patikrinti vietą ir įvertinti rezultatą. Jei matyti, kad žemė pajudinta ar konstrukcija pakeitė padėtį, tikėtina, jog mechanizmas suveikė. Tuomet galima atsargiai atkasti vietą ir įsitikinti, ar problema išspręsta.

Taip pat verta prisiminti, kad egzistuoja ir humaniškesni būdai kovoti su kurmiais – pavyzdžiui, atbaidymo priemonės, kvapų pagrindu veikiančios priemonės ar dirvožemio sąlygų koregavimas. Rinkitės sprendimą, kuris geriausiai tinka jūsų situacijai ir neprieštarauja jūsų principams.

Reguliari sklypo apžiūra ir laiku imamasi veiksmai padeda palaikyti tvarką, sumažinti žalos riziką ir išsaugoti derlių.

Plastikinius butelius galima paversti praktišku daiktu sodui – tvirtu ir lanksčiu tinklu. Tai paprastas būdas suderinti praktiškumą ir rūpestį aplinka, kai įprastos atliekos tampa naudingu sprendimu kasdieniams darbams.

Tokia idėja ypač praverčia tiems, kurie bandė gaminti tinklą iš plastikinių žiedų ir susidūrė su bėda: žiedai gaunasi nevienodi, juos sudėtinga gražiai sujungti, o galutinis vaizdas atrodo netvarkingas. Alternatyvus metodas leidžia suformuoti lygesnį, tvirtesnį ir estetiškesnį tinklą.

Tinklo pritaikymas sode ir darže platus. Jį patogu naudoti kaip atramą pupelėms, agurkams ar žirniams. Tinklą galima tiesti ir horizontaliai – augalams ar vaisiams paremti. Tai ypač naudinga kultūroms, kurių pailgi vaisiai, prisilietę prie žemės, gali pradėti pūti. Toks sprendimas praverčia ir pomidorams ar net nedideliems melionams.

Konstrukcijos pagrindas – plastikinės juostelės, išgaunamos iš įprastų butelių. Jas patogiausia kirpti žirklėmis: taip lengviau valdyti plotį, o atliekų lieka mažiau. Tinka ir suspausti ar gofruoti buteliai – tai rezultatui netrukdo.

Iš juostelių suformuokite vyteles: kelias juostas sujunkite tarpusavyje ir patikimai sutvirtinkite viela ar kitu tvirtu tvirtinimu. Tuomet vyniojant vytelę ant apvalaus pagrindo, pavyzdžiui, metalinės skardinės, suformuokite spiralę. Galiausiai pritvirtinkite kraštus, kad forma laikytųsi.

Kitas žingsnis – atskirų žiedų formavimas. Kad jie būtų tvirtesni, žiedus galima labai švelniai pašildyti virš žvakės ar žiebtuvėlio liepsnos: plastikas įgaus norimą formą ir mažiau deformuosis. Svarbu šildyti atsargiai, kad medžiaga neperkaistų.

Paruoštus žiedus junkite tarpusavyje apvyniodami plonomis plastikinėmis juostelėmis. Taip kurkite mažesnes tinklo dalis, o vėliau sujunkite jas į didesnę drobę. Po truputį susiformuos tvirtas, elastingas, norimo dydžio tinklas.

Toks tinklas gerai laiko formą, atlaiko apkrovas ir gali tarnauti ilgai. Tai praktiškas sprendimas augalams rišti ar atramoms įrengti, nereikalaujantis papildomų išlaidų.