Category: Gyvenimas

Viryklės rankenėlės riebaluojasi ypač greitai, o jas nuvalyti ne visada pavyksta iš karto. Ilgainiui ant paviršiaus susidaro lipnus sluoksnis, prie kurio kimba dulkės ir kiti nešvarumai. Vis dėlto yra paprastas būdas, padedantis be didelių pastangų susitvarkyti net su įsisenėjusiais nešvarumais.

Patyrusios šeimininkės teigia, kad dažnai pakanka įprastos valgomosios sodos. Pirmiausia karštame vandenyje ištirpinkite 2–3 valgomuosius šaukštus sodos ir gerai išmaišykite. Tuomet į tirpalą įmerkite viryklės rankenėles. Daugumoje modelių jos lengvai nusiima ir vėliau nesudėtingai uždedamos atgal.

Rekomenduojama rankenėles pamirkyti apie 15 minučių – per tą laiką riebalai suminkštėja. Po mirkymo jas beliks nuplauti įprastu indų plovikliu, nusausinti ir pritvirtinti atgal.

Jei norite, kad rankenėlės įgautų ryškesnį blizgesį ir riebalai prie jų mažiau kibtų, galima naudoti našatyrines anyžių lašus. Užlašinkite jų ant vatos diskelio, vieną kartą perbraukite paviršių ir tuomet sausai nušluostykite.

Po tokio valymo viryklė atrodys tvarkingiau, o virtuvė – prižiūrėtesnė.

Svarbu

Dirbdami su našatyriniais anyžių lašais būtinai vėdinkite patalpą ir dėvėkite kaukę – priemonė turi aitrų, cheminį kvapą.

Turi lėktuvą, automobilį ir nuolat keliauji – bet ar tai iš tiesų reiškia didesnę laimę? Varšuvos universitete veikiančio tarpdisciplininio centro „EUROREG“ tyrėjai aiškinosi, kaip socialiniai skirtumai veikia šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, kaip reikėtų projektuoti miestus, kad jos mažėtų, ir ar tokios investicijos gali realiai sumažinti aviacijos taršą.

Tyrėjų komandai vadovavo dr. Michałas Czepkiewiczius. Jie analizavo tiek kasdienį judumą miestuose, tiek tolimas keliones – šalies viduje ir į užsienį. Tyrimo rezultatai pristatyti ataskaitoje „Kas mus judina? Miestas, klimatas, mobilumas“, parengtoje remiantis Trijų miestų ir Poznanės aglomeracijų duomenimis.

Ataskaitoje pabrėžiama, kad emisijos, kaip ir pats judumas, pasiskirsčiusios itin netolygiai. Tyrimo imtyje 10 proc. daugiausiai taršos generuojančių žmonių buvo atsakingi už maždaug 44 proc. visos su judėjimu susijusios emisijos. Dar ryškesni skirtumai matomi aviacijoje: aktyviausi 10 proc. keliautojų sukūrė net apie 68 proc. su skrydžiais susijusios taršos.

Vienas svarbiausių veiksnių – išsilavinimas. Daugiausiai emisijų generuoja aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys, o mažiausiai – turintys pagrindinį ar profesinį išsilavinimą. Šie skirtumai ypač išryškėja tolimose kelionėse: geriau išsilavinę žmonės dažniau moka užsienio kalbas, labiau domisi pasauliu ir dažniau vyksta į užsienį. Prie to prisideda ir studijų laikotarpis, kai užmezgami tarptautiniai ryšiai, vėliau skatinantys dažnesnes keliones.

Tačiau didesnis mobilumas ir didesnės emisijos nebūtinai reiškia didesnį pasitenkinimą gyvenimu. Tyrėjai pažymi, kad žmonės, kurie dažniau vaikšto pėsčiomis ar važiuoja dviračiu ir gyvena arčiau centro, neretai jaučiasi patenkinti, nors jų emisijos mažos. Tuo metu daug keliaujantys – ypač automobiliu – dažnai patiria nuovargį, stresą ir frustraciją dėl spūsčių bei ilgo laiko, praleidžiamo kelyje.

Šeimose, auginančiose mažus vaikus, automobilis neretai tampa beveik standartu. Plačiai paplitęs įsitikinimas, kad būtent automobilis yra saugiausia ir „natūraliausia“ transporto priemonė, ypač gimus vaikui.

Ataskaitoje išskiriamas ir lyčių aspektas: dažniau iš vyrų tikimasi, kad jie turės vairuotojo pažymėjimą ir automobilį, taip pat priims svarbiausius su šeimos transportu susijusius sprendimus. Tyrėjų teigimu, tai siejama su visuomenėje įsitvirtinusiais vyriškumo modeliais.

Nors oro transporto keleivių skaičius auga, skrydžiai vis dar nėra kasdienybė: tik apie 25 proc. tirtų miestų gyventojų buvo skridę lėktuvu per metus iki apklausos. Vis dėlto, ypač tarp jaunesnių žmonių, stiprėja nuostata, kad be skraidymo sunku pilnavertiškai išnaudoti atostogas ar plėtoti pomėgius.

Tyrėjai pastebi ir socialinį bei emocinį skraidymo aspektą: kelionės lėktuvu vis dažniau suvokiamos kaip patrauklaus gyvenimo būdo simbolis ir net pasididžiavimo priežastis, o jų nebuvimas kartais vertinamas neigiamai.

Šie tyrimai atlikti įgyvendinant projektą apie Lenkijos miestų gyventojų transporto įpročius ir jų poveikį klimatui. Projektą finansavo Nacionalinis mokslo centras.

Makaronai – vienas paprasčiausių ir labiausiai visame pasaulyje mėgstamų patiekalų. Vis dėlto net ir juos gaminant yra smulkių niuansų, kurie gali pastebimai sugadinti skonį.

Viena dažniausių diskusijų virtuvėje – ar po virimo makaronus reikia perlieti vandeniu. Vieni tai laiko būtinybe, kiti – kulinarine klaida.

Patyrę šefai paaiškina, kada makaronus verta plauti, o kada geriau to nedaryti. Pasak jų, italai, laikomi didžiausiais makaronų žinovais, paprastai jų niekada neplauna: vanduo nuplauna ne tik krakmolą, bet ir dalį skonio, o padažui tampa sunkiau „prikibti“ prie makaronų. Tinkamai išvirti makaronai išlieka tvirti ir nesulimpsta net jų neplaunant.

Pagrindinė priežastis, kodėl žmonės griebiasi plovimo, dažniausiai yra netinkamas virimas. Jei verdama per mažame vandens kiekyje, išsiskyręs krakmolas sukuria lipnią masę. Todėl rekomenduojama naudoti daugiau vandens – tuomet poreikio plauti nelieka. Be to, perliejant jau išvirtus makaronus vandeniu, jie gali tapti mažiau skanūs.

Laikantis taisyklių, teisinga gaminimo seka gali atrodyti taip:

Šeimai šefai pataria į didelį puodą įpilti 4–5 litrus vandens. Druską geriausia berti tik tada, kai vanduo jau verda. Virimo metu aliejaus pilti nerekomenduojama, kad makaronai netaptų pernelyg riebūs. O kad nesuliptų, pakanka juos retkarčiais atsargiai pamaišyti ilgu šaukštu.

Verdant būtina stebėti procesą: kai vanduo smarkiai užverda, ugnį reikėtų sumažinti. Makaronus patariama virti pridengus dangčiu – taip geriau išsaugomas skonis ir aromatas. Svarbiausia jų nepervirti: makaronai laikomi paruoštais, kai dar išlieka vos vos tvirtesni.

Pasak ekspertų, vienas būdų patikrinti makaronų paruošimą jų neragaujant – panaudoti sausą lėkštę. Jei makaronai limpa prie paviršiaus, tai ženklas, kad jie jau išvirę.

Vis dėlto, jei makaronų neketinate patiekti iš karto, juos galima perlieti vandeniu, kad greitai atvėstų. Svarbu prisiminti, jog palikti karštame puode makaronai ir toliau „verda“ nuo likusios šilumos, todėl gali sušokti į vieną didelį gumulą.

Renkantis sviestą prie parduotuvės lentynos neretai kyla vidinė dilema: norisi sutaupyti, bet kartu – nusipirkti tikrai kokybišką produktą. Ant pakuočių dažniausiai matome du skaičius – 72,5 proc. ir 82,5 proc. Apie juos prikurta įvairių mitų: vieni įsitikinę, kad mažesnė riebumo dalis reiškia prastesnę sudėtį, kiti mano, jog skirtumas tėra kaina ir marketingas.

Tinkamas sviesto riebumas: ką iš tiesų reiškia procentai

Iš tikrųjų abu variantai gali būti tinkami, jei suprantate, ką slepia šie procentai ir kam konkrečiai sviestą naudosite. Pagrindinis skirtumas čia – ne „tikrumas“, o kiekis pasukų (išrūgų), likusių produkte po grietinėlės plakimo.

72,5 proc. riebumo sviestas dažnai vadinamas „valstietišku“. Jis gali būti visiškai natūralus, jei sudėtyje nurodyta tik grietinėlė. Tokiame svieste paprastai būna daugiau drėgmės, todėl jis minkštesnis, greičiau tirpsta ir lengviau tepasi ant duonos vos ištrauktas iš šaldytuvo.

82,5 proc. riebumo sviestas dažniausiai priskiriamas „ekstra“ kategorijai. Jame drėgmės kiekis minimalus, todėl struktūra būna tvirtesnė, o pats sviestas – „riebesnis“ gerąja prasme ir geriau išlaiko formą. Kepant ar gaminant sudėtingesnius padažus toks variantas dažnai pasiteisina labiau.

Teigiama, kad kepiniai su 82,5 proc. sviestu gali būti aromatingesni, o tortų kremai – stabilesni ir lygesni. Norint išraiškingesnio, sodraus sviesto skonio, dažnas renkasi būtent šį riebumą.

Vis dėlto svarbiausia – vertinti ne procentus, o sudėtį. Tikras sviestas, nesvarbu, ar 72,5 proc., ar 82,5 proc., turėtų būti pagamintas tik iš karvės pieno grietinėlės. Jei sudėtyje atsiranda augaliniai riebalai, palmių aliejus ar kiti pakaitalai, tai jau bus ne sviestas, o tepamasis riebalų mišinys – nepriklausomai nuo to, kokie skaičiai nurodyti pakuotės priekyje.

Ant betoninės dangos atsirado įtrūkis? Pirma mintis dažnai būna paprasta – užsimaišyti cemento skiedinį ir užtepti. Vis dėlto skubėti nereikėtų: šiandien yra paprastesnių, efektyvesnių ir technologiškai pažangesnių būdų, kaip sutvarkyti įtrūkimus taip, kad remontas tarnautų ilgiau.

Kaip įtrūkimus užpildo patyrę meistrai?

Savo praktiniais patarimais dalijasi betoninių darbų srityje ilgai dirbantys specialistai. Jų teigimu, geriausiai veikia elastingi, amortizuojantys sprendimai, ypač kai kalbama apie lauko dangas, kurias veikia temperatūrų kaita, drėgmė ir mechaninės apkrovos.

Vietoj to, kad ertmės būtų skubotai užtepamos cementu ar įtrūkis užpilamas vien tik hermetiku, dažnai taikomas kombinuotas metodas. Jame derinamos dvi priemonės, kurios veikia kaip tandemas: poliuretano hermetikas ir siūlių užpildas iš putplasčio, parduodamas kaip suputinto polimero virvelė (šniūras).

Ko reikės betonui remontuoti?

• elastingo poliuretano hermetiko;
• smėlio ir šiek tiek atsijų;
• putplasčio pagrindo siūlių užpildo (šniūro, skirto siūlėms ir įtrūkimams).

Reikalingi įrankiai

• pistoletas hermetikui;
• oro pūtiklis (arba kita priemonė įtrūkiui išpūsti);
• atsuktuvas, šepetys arba šluotelė stambesnėms šiukšlėms pašalinti;
• dažymo juosta lygesniam kraštui suformuoti;
• purkštuvas su muilo tirpalu paviršiui išlyginti.

Kaip užtaisyti įtrūkimą: darbų eiga

Prieš pradėdami darbus, užsimaukite pirštines ir užsidėkite kaukę arba respiratorių. Dirbant su dulkėmis ir cheminėmis medžiagomis sauga yra būtina.

Paruošimas

Išvalykite pažeistą vietą nuo smulkių ir stambesnių nešvarumų – pravers oro srovė ir atsuktuvas. Rekomenduojama įtrūkiui suteikti V formą: taip užpildas geriau „užsirakina“, o remontas paprastai išlieka patvaresnis.

Užpildymas

Į įtrūkį įspauskite putplasčio šniūrą. Atsuktuvu jį galima patogiai įstumti taip, kad priglustų tvirtai ir tolygiai.

Tuomet ertmę užpildykite poliuretano hermetiku. Paviršių lengvai apipurkškite muilo tirpalu, o kraštams sulyginti prireikus naudokite dažymo juostą – taip siūlė atrodys tvarkingiau.

Maskavimas

Jei norite, kad taisymo vieta būtų mažiau pastebima, galite praleisti išlyginimą vandeniu ir dažymo juosta. Vietoj to ant dar šviežio hermetiko užberkite smėlio bei atsijų ir lengvai sutankinkite – paviršius labiau susilies su aplinkine danga.

Kur toks remontas tinka?

Šis kombinuotas metodas dažniausiai pasiteisina lauko dangoms: nuogrindoms, šaligatviams, takams, kiemo aikštelėms, stovėjimo vietoms. Vidaus darbams neretai rekomenduojami armuojantys mišiniai, pavyzdžiui, epoksidinės dervos pagrindu.

Vis dėlto, jei įtrūkimai atsirado sienose ar laikančiosiose konstrukcijose, saugiausia kreiptis į specialistus, kad būtų įvertinta priežastis ir parinktas tinkamas sprendimas.

Orkaitę valyti dažniausiai norisi mažiausiai iš visų buities darbų, ypač kai riebalų dėmės jau būna įkepusios ir virsta tvirtu apnašų sluoksniu. Aitrūs purškalai, nuo kurių net trūksta kvapo, ir ilgas šveitimas galima likti praeityje. Pasirodo, orkaitė gali beveik „išsivalyti“ pati, jei jos viduje sukursite garų vonios efektą.

Kaip greitai nuvalyti įsisenėjusias apnašas

Šio metodo pagrindas – vos 2 šaukštai paprastos citrinos rūgšties. Veikimas paprastas: susidarę rūgštiniai garai ir kondensatas suminkština nešvarumus ir pasiekia net tas vietas, kurių nepatogu nušveisti kempine. Skirtingai nei agresyvi buitinė chemija, citrinos rūgštis neturi aitraus, toksiško kvapo ir paprastai nepažeidžia emalio.

Pirmiausia pasiruoškite tirpalą. Į kepimo skardą įpilkite apie 1 litrą karšto vandens ir suberkite 2 valgomuosius šaukštus citrinos rūgšties. Lengvai pamaišykite, kad granulės ištirptų.

Skardą padėkite ant vidurinio orkaitės lygio. Įjunkite 100–120 laipsnių temperatūrą ir palaukite, kol tirpalas pradės intensyviai garuoti – dažniausiai tam prireikia 20–30 minučių. Kai tik ant orkaitės stiklo pasirodys tankus garų „rūkas“, orkaitę išjunkite.

Tuomet svarbiausia taisyklė – neatidarykite durelių. Palikite orkaitę uždarytą 3 valandoms. Per šį laiką garai suminkštins net seniausius riebalų ir apnašų sluoksnius ant galinės sienelės bei grotelių.

Praėjus laikui, orkaitės vidų tereikės perbraukti drėgna šluoste. Nešvarumai turėtų lengvai atsiskirti, beveik be pastangų.

Kai kurie šiuolaikiniai buities triukai atrodo tokie keisti, kad iš pradžių kelia juoką. Taip nutiko ir su patarimu ant tualetinio popieriaus užtepti skysto muilo. Vis dėlto patyrusios šeimininkės tikina, jog ši paprasta gudrybė praverčia dažniau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Viskas, ką reikia padaryti, – paimti tualetinio popieriaus ritinėlį ir atsivynioti maždaug 1,5 metro popieriaus. Ant jo išspauskite kelis lašus bet kokio skysto muilo.

Kol muilas dar neišdžiūvęs, jį paskirstykite per visą popieriaus paviršių. Tam tinka peilis arba liniuotė.

Tuomet muiluotą popierių palikite išdžiūti. Išdžiūvęs jis šiek tiek sukietės ir gerai laikys formą.

Paruoštą juostą supjaustykite maždaug 10–15 cm ilgio gabalėliais. Juos patogu susidėti į maišelį arba nedidelį indelį ir pasiimti su savimi.

Kam to reikia? Pasak patyrusių šeimininkių, tokie muiluoti tualetinio popieriaus gabalėliai puikiai praverčia rankų švarai palaikyti, ypač tada, kai nėra galimybės naudotis įprastu muilu.

Šis sprendimas ypač naudingas žygiuose, ilgesnių pasivaikščiojimų metu ar kelionėse. Jis taip pat gelbsti viešuose tualetuose, kur kartais nebūna muilo. Pakanka sudrėkinti rankas, įtrinti jas muiluotu popieriaus gabalėliu, o tuomet muilą nuskalauti vandeniu, pavyzdžiui, iš gertuvės.

Žinoma, tokiose situacijose dažnai pasirenkamos drėgnos servetėlės, tačiau jos ne visada atstoja pilnavertį rankų plovimą. Švaros ir gaivos pojūtį patikimiausiai suteikia būtent muilas ir vanduo.

Ar žinote, kuri vieta namuose iš tikrųjų neretai laikoma viena švaresnių? Skamba paradoksaliai, tačiau tai gali būti tualeto sėdynė. Nors įprasta manyti, kad tai – viena nešvariausių namų vietų, specialistų įžvalgos rodo kitokį vaizdą.

Viena priežasčių – tualeto sėdynę paprastai liečiame tik oda, kuri dažniausiai būna pridengta drabužiais. Kita – santechnikai skiriama daug dėmesio: tualetas dažnai valomas bent 2–3 kartus per savaitę, naudojant stiprias valymo priemones. Tačiau tikrieji bakterijų „židiniai“, apie kuriuos dažnas net nesusimąsto, neretai lieka pamiršti.

Tarp nešvariausių daiktų namuose dažnai minimos durų rankenos, mobilusis telefonas ir kompiuterio klaviatūra. Jei rankenas ar telefoną dar kartais nuvalome bendro tvarkymosi metu, tai klaviatūra daugeliui lieka „nematoma“ – prisiminkite, kada paskutinį kartą ją iš tiesų kruopščiai valėte.

Daugelis imasi darbo tik tada, kai klavišai ima lipti prie pirštų arba tarp jų jau matosi susikaupusios šiukšlės. Vis dėlto tyrimai rodo, kad klaviatūroje gali kauptis tiek nešvarumų, jog ji neretai būna net 3 kartus purvinesnė už tualeto sėdynę.

Pirmoji priežastis – mūsų rankos. Retas sėda prie kompiuterio iškart po to, kai kruopščiai nusiplovė ir dezinfekavo rankas po lauko ar virtuvės darbų. Visa, kas buvo ant delnų, akimirksniu atsiduria ant klavišų, o bakterijos ten plinta itin greitai.

Antroji priežastis – odos riebalai ir epidermio dalelės. Dirbdami paliekame ant plastiko mikroskopinių riebalų pėdsakų, kurie sudaro palankią terpę mikroorganizmams. O jei dar mėgstate užkandžiauti prie kompiuterio, į vidų nukritę trupiniai tampa tikra „vaišine“ bakterijoms ir dulkių erkėms.

Trečioji priežastis – įprastos dulkės. Jos maišosi su ore esančia drėgme ir laikui bėgant virsta tankiu nešvarumų sluoksniu, kuris kaupiasi tarp klavišų ir klaviatūros viduje.

Kad po rankomis neaugintumėte bakterijų „zoologijos sodo“, klaviatūrą verta prižiūrėti reguliariai. Paprasčiausias sprendimas – bent kartą per dieną perbraukti klavišus antibakterine servetėle. Taip pat naudinga karts nuo karto klaviatūrą apversti ir iškratyti tai, kas prikrito į vidų. Jei klaviatūra itin nešvari, galima kreiptis į servisą – ten ją išvalys profesionaliai.

Veidrodžiai kone kiekvienuose namuose nuolat kenčia nuo riebių dėmių ir pirštų atspaudų. Tokie įkyrūs pėdsakai greitai sugadina net ir gražiausio veidrodžio vaizdą.

Tačiau yra paprasta, laiko patikrinta namų priemonė, kuri padeda lengvai nuvalyti nešvarumus ir ilgiau išlaikyti paviršių skaidrų bei švarų. Patyrusios šeimininkės tikina, kad ši priemonė ne tik valo, bet ir sukuria apsauginę plėvelę, todėl nauji atspaudai atsiranda rečiau.

Reikės šių ingredientų:

• audinių minkštiklio – suteikia paviršiui glotnumo ir padeda apsaugoti nuo nešvarumų;
• acto – natūralaus valiklio, kuris greitai tirpdo riebalus ir nešvarumus;
• indų ploviklio – padeda suformuoti ploną apsauginį sluoksnį ant stiklo.

Kaip pasigaminti veiksmingą tirpalą?

Sumaišykite 2 valgomuosius šaukštus audinių minkštiklio, 1 valgomąjį šaukštą acto ir 1 valgomąjį šaukštą indų ploviklio. Viską gerai išmaišykite, kol masė taps vientisa.

Kaip teisingai naudoti priemonę?

1 žingsnis: supilkite mišinį į purkštuvą ir apipurkškite veidrodį.

2 žingsnis: švelniai nuvalykite paviršių, tolygiai paskirstydami tirpalą per visą veidrodį.

3 žingsnis: palikite kelioms minutėms, kad priemonė įsigertų ir susiformuotų apsauginė plėvelė.

4 žingsnis: galiausiai kruopščiai nublizginkite sausa, nepūkuota šluoste, kad neliktų dryžių.

Pasak patyrusių šeimininkių, po tokio valymo veidrodis ima tiesiog spindėti, o pirštų atspaudai ant jo nebesimato taip greitai. Išbandykite šį paprastą purškiklio receptą ir įsitikinsite, kad palaikyti idealią veidrodžių švarą namuose gali būti labai lengva.

Balti rankšluosčiai turi vieną klastingą savybę: labai greitai iš švaros simbolio jie virsta pilkais, sukietėjusiais ir dėmėtais audiniais. Įprastas skalbimas skalbyklėje neretai neįveikia įsisenėjusių riebalų ar kosmetikos likučių, o agresyvus virinimas tik greičiau ardo pluoštą.

Kaip išvalyti rankšluosčius nuo nešvarumų

Vis dėlto yra senas būdas, leidžiantis nešvarumams „ištirpti“ per naktį. Pakanka vieno ilgesnio mirkymo specialiame tirpale, kad ryte iš dubens ištrauktumėte rankšluosčius, atrodančius lyg ką tik įsigytus. Šio metodo pranašumas tas, kad jis ne tik paslepia pilkumą, bet ir padeda išstumti nešvarumus iš gilesnių audinio sluoksnių, grąžindamas rankšluosčiams natūralų minkštumą.

Tirpalo sudėtis gali pasirodyti neįprasta, tačiau būtent šių ingredientų derinys sukuria reikalingą reakciją. Nurodyti kiekiai skirti dideliam kibirui arba dubeniui karšto vandens (apie 8–10 litrų):

• garstyčių milteliai – 2 valg. šaukštai;
• valgomoji soda – 2 valg. šaukštai;
• amoniakas (amoniakinis spiritas) – 1 valg. šaukštas;
• skystas ūkiškas muilas (arba muilo drožlės) – 2–3 valg. šaukštai.

Į dubenį įpilkite kuo karštesnio vandens, kokį leidžia audinio tipas. Dažniausiai tinka apie 60–70 laipsnių temperatūra. Pirmiausia ištirpinkite muilą ir sodą, tuomet įmaišykite garstyčių miltelius. Amoniaką pilkite paskutinį – stenkitės neįkvėpti aitraus kvapo, vandenyje jis greitai išsisklaido.

Į paruoštą tirpalą dėkite nešvarius rankšluosčius taip, kad jie būtų visiškai apsemti. Dubenį geriausia uždengti dangčiu arba dideliu maišu – taip ilgiau išsilaikys šiluma ir kvapas neišsisklaidys po namus. Palikite per naktį. Per 8–10 valandų įvyks giluminis valymas, su kuriuo dažnai nesusitvarko net greitieji skalbyklės režimai.