Category: Gyvenimas

Kaip laikyti Velykų pyragą, kad jis ilgiau nesukietėtų? Šis klausimas kasmet neramina daugelį šeimininkių, todėl verta iš anksto žinoti kelias paprastas taisykles. Pasitelkus kelis gudrius triukus, kepinys gali išlikti minkštas beveik visą savaitę.

Dažnai nutinka taip, kad prikepame tiek daug, lyg pyragą valgytume pusryčiams, pietums ir vakarienei. Vis dėlto visko suvalgyti iš karto nepavyksta, o ant stalo paliktas kepinys greitai pradeda džiūti. Gaila ir išleistų pinigų, ir įdėto darbo, todėl svarbu žinoti, kaip jį laikyti teisingai.

Vienas paprasčiausių būdų – laikymas šaldytuve. Nors kai kurie vengia į šaldytuvą dėti kepinius, Velykų pyragui tai gali būti tikras išsigelbėjimas: riebalai tešloje taip greičiau neapkars, o pelėsio rizika mažėja. Tiesa, nuo šalčio pyragas gali tapti kiek kietesnis, tačiau tai lengvai pataisoma. Tiesiog atsipjaukite gabalėlį ir pašildykite mikrobangų krosnelėje 10–15 sekundžių – jis vėl suminkštės ir taps kvapnus, tarsi ką tik iškeptas.

Kitas variantas – laikymas maišelyje arba inde. Pyragą verta laikyti sandariai užrištame maišelyje ar gerai uždarytame inde, kad būtų kuo mažesnis kontaktas su oru. Svarbiausia taisyklė – nedėkite dar šilto kepinio, nes jis sudrėks ir gali greitai pradėti pelyti. Palaukite, kol visiškai atvės, ir tik tuomet supakuokite.

Kad kepinys dar ilgiau neišsausėtų, į maišelį galima įdėti perpjautą obuolį arba gabalėlį šviežios baltos duonos – jie padės išlaikyti drėgmę.

Kalbant apie terminus, įprastas sviestinis Velykų pyragas šaldytuve gali ramiai išsilaikyti iki savaitės. O varškiniams gaminiams reikėtų skirti daugiau dėmesio: varškė genda greičiau, todėl tokius kepinius patariama suvalgyti per 2–3 dienas net ir laikant šaltai. Be to, jie greitai sugeria šaldytuvo kvapus, tad geriausia juos laikyti atskirai ir suvalgyti pirmiausia.

Šiandien – apie plastikinius butelius ir jų antrą gyvenimą. Atrodo, kad iš jų jau sukurta viskas, kas įmanoma, tačiau idėjų nemažėja, o tarp jų pasitaiko ir išties įdomių, praktiškų sprendimų namams.

Ši tema žavi daugelį: plastikiniai buteliai leidžia sutaupyti ir kartu kūrybiškai pažvelgti į buityje praverčiančius daiktus. Iš jų gaminami mini šiltnamiai, paprasti praustuvai, įvairūs organizatoriai, jie pritaikomi gėlėms sodinti ar smulkmenoms laikyti. Pasirinkimų tiek daug, kad kartais net sunku išsirinkti, nuo ko pradėti.

Žinoma, požiūris į šią medžiagą skiriasi. Vieniems plastikas atrodo ne itin patikimas ar nepakankamai estetiškas – ir tai suprantama, nes visada galima įsigyti gatavų gaminių arba rinktis brangesnes medžiagas. Tačiau jei norisi sutaupyti ir pasidaryti ką nors savo rankomis, plastikiniai buteliai gali būti visai neblogas sprendimas.

Su jais dirbti paprasta: plastikas lengvai pjaunamas, lankstosi, o prireikus jį galima nudažyti – dažai dažniausiai laikosi pakankamai gerai. Dėl to galima sukurti ne tik praktiškus, bet ir tvarkingai atrodančius daiktus namams.

Ypač patogu iš butelių pasigaminti įvairias talpas daiktams laikyti. Viena iš idėjų – paprastas, bet talpus aukštas krepšys iš penkių litrų butelių. Jis pravers namuose, sandėliuke, garaže ar net ūkiniame pastate.

Prireiks dviejų butelių. Pirmojo nupjaukite viršutinę dalį, o antrojo – ir viršų, ir dugną. Tuomet vieną dalį įstatykite į kitą. Kad būtų lengviau sujungti, kampus galima šiek tiek įkirpti. Sujungimo vietose padarykite skylutes, pavyzdžiui, įkaitintu įrankiu, ir dalis sutvirtinkite užveržiamais dirželiais.

Viršutinį kraštą apklijuokite izoliacine juosta arba apdailai tinkama medžiaga. Rankenoms tiks virvė arba paruošti plastikiniai laikikliai: perverkite juos per skylutes, o vidinėje pusėje suriškite mazgus, kad laikytųsi tvirtai.

Toks krepšys puikiai tinka įvairiems daiktams laikyti. Jei planuojate jame laikyti daržoves ar vaisius, verta papildomai pradurti ventiliacijos skylučių. O norint gražesnio vaizdo, konstrukciją galima papuošti džiuto virve, audiniu ar kitu dekoru.

Rezultatas – paprastas, bet praktiškas daiktas, padedantis tvarkingiau susidėlioti reikmenis ir palaikyti tvarką net mažiausiuose namų kampeliuose.

Šįkart – paprasta alternatyva įprastoms indų plovimo kempinėlėms. Tai sprendimas, kuris ne tik patogus, bet ir leidžia sutaupyti bei prasmingai panaudoti senus namų tekstilės likučius.

Ne visiems patinka poroloninės kempinėlės: jos greitai prisigeria vandens, ilgai išlieka drėgnos ir nespėja išdžiūti, ypač kai indus tenka plauti kelis kartus per dieną. Netrukus tokios kempinėlės praranda formą, ima atrodyti nešvariai ir tampa netinkamos naudoti.

Vietoj jų dažnai pasirenkamos šluostės ar vienkartinės servetėlės, o sunkesniems nešvarumams – metalinės šveitimo kempinėlės. Tačiau yra dar vienas paprastas, laiko patikrintas būdas, kurį verta išbandyti.

Patogią kempinėlę galima pasigaminti iš seno tiulio. Tam prireiks gabalėlio kaproninio audinio: iškirpkite ilgą juostą, suimkite ją rankomis ir surinkite tarsi armoniką. Tuomet pasiruoškite trumpą gumelės atkarpą, ją užriškite ir suformuokite kilpelę. Suspauskite audinį, sutvirtinkite gumelę – gausite kompaktišką, patogią „gėlytės“ formos kempinėlę. Tuo pačiu principu galima pasigaminti ir kūno šveistuką.

Toks savadarbis šveistukas gerai tinka indams plauti: lengvai nuvalo net pridžiūvusius maisto likučius, padeda pašalinti arbatos apnašas nuo puodelių. Dėl tekstūros jis veikia kaip švelnus abrazyvas, todėl praverčia ir valant riebaluotas dėmes nuo plytelių ar kitų virtuvės paviršių.

Dar vienas svarbus privalumas – jis greitai džiūsta. Pakanka jį pakabinti ant čiaupo, ir vanduo tiesiog nubėgs. Ilgainiui toks šveistukas net pašviesėja ir atrodo tvarkingiau.

Tai paprastas sprendimas, padedantis neišlaidauti naujoms kempinėlėms. Iš senos užuolaidos galima pasigaminti kelis tokius šveistukus, kurių užteks ilgam. Gamybai prireiks visai nedaug laiko, o rezultatas maloniai nustebina praktiškumu.

Laikui bėgant kriauklės ar vonios nuotekų vamzdžiuose kaupiasi riebalai, plaukai ir smulkios šiukšlės. Šios apnašos pamažu nusėda ant vamzdžių sienelių, todėl vanduo ima nutekėti lėčiau. Jei problemos nepastebėsite laiku, gali atsirasti užsikimšimų, nemalonus kvapas, o galiausiai gali prireikti kviesti santechniką.

Yra paprastas būdas profilaktiškai pravalyt nuotekų nutekėjimą namuose, naudojant lengvai randamas priemones. Paimkite nedidelį dubenėlį ir įpilkite apie 100 ml indų ploviklio. Jis gerai tirpdo riebalus ir padeda atlaisvinti ant vamzdžių susidariusias nuosėdas. Tuomet įberkite 1 valgomąjį šaukštą druskos – ji veikia kaip švelnus abrazyvas, gali padėti pašalinti apnašas ir sumažinti nemalonius kvapus.

Po to įpilkite apie 100 ml acto. Actas padeda skaidyti riebalus ir apnašas, taip pat pasižymi antimikrobinėmis savybėmis. Viską gerai išmaišykite – mišinys turėtų šiek tiek sutirštėti, kad ilgiau išliktų vamzdyje ir veiktų efektyviau. Jei masė pasirodo per tiršta, įpilkite šiek tiek vandens ir dar kartą išmaišykite.

Vakare, prieš einant miegoti, kai nutekėjimu nebesinaudojate, į nutekėjimo angą įberkite 1 valgomąjį šaukštą valgomosios sodos. Tuomet supilkite paruoštą mišinį. Soda, reaguodama su actu, sukelia putojimą, kuris padeda atlaisvinti nuosėdas ir pravalyti vamzdžio vidų.

Palikite priemonę veikti per naktį. Ryte užkimškite kriauklę, pripilkite ją karšto vandens, o tuomet staigiai atkimškite, kad stiprus vandens srautas išplautų likusius nešvarumus.

Svarbu įvertinti, kad šis būdas gali nepadėti esant labai stipriam užsikimšimui, tačiau puikiai tinka profilaktikai ir lengvam valymui. Procedūrą verta kartoti maždaug kartą per mėnesį – taip nutekėjimas veiks sklandžiau ir rečiau kels rūpesčių.

Imperatoriškasis pingvinas oficialiai priskirtas nykstančioms rūšims. Kaip ketvirtadienį pranešė pasaulinė gamtos apsaugos organizacija „Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga“ (IUCN), klimato kaita šį Antarktidos simbolį sparčiai artina prie išnykimo.

IUCN statusą pakeitė iš „arti grėsmės“ į „nykstantis“. Toks sprendimas pabrėžia egzistencinę riziką rūšims, kurių išlikimas tiesiogiai priklauso nuo ledo, o globalus atšilimas Antarktidoje sukelia vis gilesnius pokyčius.

Imperatoriškiesiems pingvinams gyvybiškai svarbus stabilus jūros ledas – sušalęs vandenyno paviršius, kuris tampa platforma gyvenimui, medžioklei ir perėjimui. Tačiau dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų nulemtos temperatūros kilimo jūros ledas ima irti vis anksčiau, todėl paukščių skaičius sparčiai mažėja.

„Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga“ – pasaulinis mokslininkų, vyriausybių ir gamtosaugos organizacijų tinklas – perspėja, kad jūros ledo pokyčiai gali iki 2080-ųjų sumažinti imperatoriškųjų pingvinų populiaciją perpus.

„Nustatėme, kad žmogaus sukelta klimato kaita yra didžiausia grėsmė imperatoriškiesiems pingvinams“, – pareiškime teigė Philipas Trathanas, IUCN ekspertų grupės narys, dalyvavęs vertinant rūšį Raudonajame sąraše.

IUCN Raudonasis sąrašas yra pasaulinis atskaitos taškas, vertinant augalų, gyvūnų ir grybų išnykimo riziką. Jame išskiriamos šešios kategorijos – nuo „mažiausiai susirūpinimo kelia“ iki „išnykusi“. Imperatoriškasis pingvinas šiuo metu yra dviem laipteliais žemiau kategorijos „išnykęs gamtoje“, kuri taikoma rūšims, išlikusioms tik nelaisvėje.

Į kategoriją „nykstantis“ perkeltas ir antarktinis kailinis ruonis. Kadaise jis buvo beveik išnaikintas dėl medžioklės, o dabar, IUCN duomenimis, jo populiacija nuo 1999 m. sumažėjo daugiau nei 50 proc.

IUCN aiškina, kad nuosmukį skatina klimato kaita: šylant vandenynams ir traukiantis jūros ledui, krilis ieško šaltesnio vandens didesniame gylyje. Dėl to ruoniams darosi sunkiau rasti maisto.

Didžiausi ir sunkiausi iš visų pingvinų, išsiskiriantys ryškia gelsvai oranžine juosta ant kaklo, imperatoriškieji pingvinai tapo išlikimo atšiauriomis Antarktidos sąlygomis simboliu. Jie veisiasi ant jūros ledo žiemos viduryje, o patinai šildo kiaušinius laikydami juos ant pėdų. Sušalęs paviršius reikalingas ir jaunikliams plunksnų kaitos metu, kol šie tampa atsparūs vandeniui.

Antarktidos jūros ledas pasižymi ryškiais sezoniniais svyravimais: žiemą plečiasi, vasarą traukiasi. Vis dėlto, kylant globalioms temperatūroms iki rekordinių lygių, jūros ledas pavasarį pradeda trauktis anksčiau ir tampa mažiau stabilus.

Nuo 2016 m. jūros ledo lygis laikosi rekordiškai žemas, o poveikis imperatoriškiesiems pingvinams yra gerai dokumentuotas. IUCN nurodo, kad palydoviniai vaizdai rodo: 2009–2018 m. dingo apie 20 tūkst. suaugusių individų – tai sudaro maždaug 10 proc. visos populiacijos.

„Ši rūšis yra glaudžiai susijusi su jūros ledu ir ledo danga“, – naujienų agentūrai AFP sakė Christophe’as Barbraud, Prancūzijos tyrimų instituto „CNRS“ mokslininkas. „Tačiau nuo 2016–2017 m. stebime reikšmingą jūros ledo ploto mažėjimą aplink Antarktidą, ir be jūros ledo šiems gyvūnams išgyventi bus labai sunku“, – pridūrė jis.

„Šių nuostabių paukščių likimas yra mūsų rankose“, – pareiškime teigė Rodas Downie iš organizacijos „WWF“. „Atsižvelgiant į šokiruojantį jūros ledo sumažėjimą Antarktidoje, kurį dabar matome, šios „ledo ikonos“ gali slysti išnykimo link dar iki šio amžiaus pabaigos – nebent veiksmų imsimės jau dabar“, – perspėjo jis.

Be to, IUCN pakeitė pietinio jūrinio dramblio statusą iš „mažiausiai susirūpinimo kelia“ į „pažeidžiamas“. Tai padaryta po staigaus populiacijos sumažėjimo, kurį sukėlė mirtinas, užkrečiamas patogenas.

Kiaušinių dažymas Velykoms – sena tradicija, kurios laikosi šimtai tūkstančių šeimininkių. Tačiau įprastas svogūnų lukštų nuoviras ar parduotuviniai dažai neretai apriboja šventinio stalo spalvų paletę.

Norint išgauti išties įspūdingą, beveik „kosminį“ efektą, verta išbandyti natūralų dažiklį, kurį daugelis perka arbatai – džiovintus Sudano rožės žiedus, dar vadinamus „Karkade“.

Šis būdas leidžia kiaušiniams suteikti sodrius atspalvius – nuo švelniai melsvo iki gilaus tamsiai mėlyno. Be to, dažnai susidaro marmurą primenančios dėmės ir raštai, kurie atrodo lyg rankų darbo dekoracijos. Visa paslaptis paprasta: „Karkade“ pigmentas su lukštu reaguoja skirtingai, priklausomai nuo mirkymo trukmės.

Geriausiai tinka balto lukšto kiaušiniai – ant jų spalva išryškėja ryškiausiai ir švariausiai. Prieš dažymą kiaušinius rekomenduojama nuplauti su soda, kad pasišalintų riebalų sluoksnis – tuomet dažai pasiskirstys tolygiau.

Arbatžoles suberkite į puodą, užpilkite vandeniu ir užvirkite. Leiskite nuovirui pavirti 5–10 minučių, kol vanduo taps labai tamsus, sodrios bordo spalvos, beveik juodas. Tuomet atsargiai sudėkite kiaušinius į verdantį skystį ir virkite 7–10 minučių, kol jie išvirs.

Išjunkite kaitrą, į nuovirą įpilkite acto ir palikite kiaušinius mirkti. Jei laikysite apie 30 minučių, gausite šviesų pilkai melsvą atspalvį. Jei kiaušinius paliksite 2–3 valandoms arba per naktį šaldytuve, spalva taps gili, tamsiai mėlyna.

Šventinis Velykų stalas dažniausiai būna gausus, o margučių prisiverda tiek, kad jų lieka dar ilgam. Vieni kiaušinius palieka kambario temperatūroje, kiti sudeda į šaldytuvą ir suvalgo per savaitę net nesusimąstydami, ar tai dar saugu. Vis dėlto virtų kiaušinių laikymo terminai yra aiškūs, todėl juos verta žinoti.

Virtas kiaušinis su lukštu kambario temperatūroje išsilaiko ne ilgiau kaip dvi paras. Vėliau jo viduje pradeda sparčiai daugintis bakterijos, net jei išoriškai kiaušinis atrodo normalus ir neturi nemalonaus kvapo. Šiltose patalpose šis procesas vyksta dar greičiau, todėl kelias dienas ant stalo palikti margučius – prastas sprendimas.

Šaldytuve situacija gerokai geresnė. Virtus kiaušinius su lukštu galima laikyti iki septynių dienų, tai yra vieną savaitę. Tai maksimalus saugus terminas, kurį rekomenduoja specialistai. Svarbu, kad kiaušiniai būtų sveiki, neįskilę ir laikomi su lukštu. Nuluptas virtas kiaušinis šaldytuve išsilaiko tik 2–3 dienas.

Jeigu margučiai buvo dažyti maistiniais dažais, jie gali būti vartojami tais pačiais terminais. Tačiau kiaušinių, dažytų flomasteriais ar kitais nemaitiniais dažais, geriau nelaikyti ilgai, ypač jei virimo metu lukštas įskilo. Per įtrūkimus cheminės medžiagos gali patekti į vidų.

Virtų kiaušinių šviežumą galima patikrinti paprastai: įdėkite kiaušinį į stiklinę vandens. Šviežesnis nuguls ant dugno. Jei kiaušinis atsistoja vertikaliai arba iškyla į paviršių, jis greičiausiai sugedęs ir jo valgyti nereikėtų. O svarbiausia taisyklė paprasta: jei kyla abejonių dėl šviežumo, geriau kiaušinį išmesti.