Category: Gyvenimas

Pietų Kalifornijoje penktadienį įsiplieskė sparčiai plintantis miško gaisras „Springs Fire“, apėmęs apie 1400 hektarų. Dėl staiga išaugusios grėsmės pareigūnai paskelbė privalomus evakuacijos nurodymus ir įspėjimus gyventojams.

Ugnis kilo apie 11 val. vietos laiku į rytus nuo Moreno Valley miesto Riversaido apygardoje. Agentūros „Associated Press“ duomenimis, per kelias valandas liepsnos išplito maždaug 606 hektarų plote.

Kalifornijos Miškų ir priešgaisrinės apsaugos departamento atstovė Maggie Cline De La Rosa televizijai „ABC News“ teigė, kad gelbėjimo darbus smarkiai apsunkina nepalankios oro sąlygos.

„Ten labai vėjuota“, – pabrėžė ji, atkreipdama dėmesį, jog stiprūs vėjo gūsiai skatina greitą ugnies fronto judėjimą ir apsunkina ugniagesių veiksmus.

Gaisras įsiplieskė rekreacinėje teritorijoje netoli Moreno Valley – maždaug 200 tūkst. gyventojų turinčio miesto, esančio apie 100 kilometrų į rytus nuo Los Andželo. Gaisro priežastis kol kas nėra aiški – ji tiriama.

Nacionalinė meteorologijos tarnyba paskelbė perspėjimą dėl stipraus vėjo San Bernardino ir Riversaido apygardų slėniuose, kuris turėtų galioti mažiausiai iki šeštadienio popietės. Sinoptikai prognozuoja iki 80 km/val. siekiančius gūsius, galinčius laužyti medžių šakas ir sukelti vietinius elektros tiekimo sutrikimus.

Laikraštis „Guardian“ pranešė, kad vakare gaisro plotas padidėjo iki maždaug 1400 hektarų. Su liepsnomis kovoja šimtai ugniagesių, pasitelkta ir aviacija. Situacija vietoje išlieka labai rimta.

Iš Niujorko – Andrzej Dobrowolski (PAP)

Savaitgalį pietinę Norvegiją pasieks štormas Dave. Prognozuojama, kad vėjo gūsiai gali viršyti 160 km/val., o meteorologai paskelbė aukščiausio lygio – raudoną – perspėjimą. Tarnybos ragina gyventojus likti namuose.

Padėtis prastėja nuo penktadienio, o štormo kulminacija numatoma sekmadienio popietę. Stipriausias vėjas turėtų smogti apylinkėms prie Stavangerio ir Kristiansando, kur, kaip perspėjama, gali susidaryti ypač pavojingos sąlygos.

Gelbėjimo tarnybos prašo žmonių vengti kelionių ir nevykti į išvykas. Įspėjimai itin aktualūs per Velykų laikotarpį, kai daugelis norvegų tradiciškai leidžiasi į žygius ir išvykas.

Vis dėlto ne visi laikėsi rekomendacijų. Naktį iš penktadienio į šeštadienį gelbėtojai, pasitelkę sraigtasparnius, ieškojo keturių asmenų šeimos, kuri, nepaisydama perspėjimų, išvyko į kelionę. Turistai buvo rasti paryčiais – sveiki ir nesužeisti.

Energetikos bendrovės perspėja apie galimus elektros tiekimo sutrikimus, nes esant tokiam stipriam vėjui ypač pažeidžiamos oro linijos. Nesklandumų gali kilti ir mobiliojo ryšio bei interneto tinkle. Dėl audros laivybos operatorius „Fjord Line“ sustabdė dalį keltų reisų tarp Norvegijos ir Danijos.

Pagal prognozes situacija turėtų pradėti gerėti sekmadienio vakare, o pirmadienį vėjas jau turėtų pastebimai susilpnėti.

Mieszko Czarnecki (PAP)

Alergiškiems žmonėms didžiausias išbandymas iki šiol dažniausiai prasidėdavo apie balandį ir tęsdavosi iki maždaug birželio, kai ima sklisti medžių ir kitų augalų žiedadulkės. Tačiau, kaip rodo JAV Tenesio valstijoje esančio Vanderbilto universiteto mokslininkų tyrimai, žiedadulkių sezonas gali gerokai pailgėti – ir tai esą iš dalies yra mūsų pačių veiklos pasekmė.

Gali atrodyti, kad alerginis sezonas, susijęs su augalų žydėjimu ir žiedadulkių sklaida, turi aiškias ribas. Jis ypač suintensyvėja pavasarį ir vasarą, kai ore padaugėja itin alergizuojančių medžių, tokių kaip beržai, tuopos ar drebulės, taip pat žiedadulkes skleidžia lazdynai, įvairios žolės ir žoliniai augalai. Alergines reakcijas gali sukelti ir grybai bei kiti organizmai, todėl griežtą ribą, nuo kada alergiški žmonės jau „saugūs“, nustatyti sudėtinga. Be to, pastebima, kad šis laikotarpis vis labiau kinta ir slenka.

Iki šiol dažniausiai buvo manoma, kad priežastys akivaizdžios: klimato kaita, šylantis oras, pailgėjęs augalų vegetacijos laikotarpis, sutrikęs jų dauginimosi ritmas. Vis dėlto Vanderbilto universiteto mokslininkai atidžiau panagrinėjo galimus veiksnius ir išskyrė aspektą, kuriam anksčiau skirta mažiau dėmesio, – šviesą. Tiksliau, dirbtinį apšvietimą, kurį miestuose kuria žmonės: gatvių žibintai, pastatų apšvietimas ir kiti šviesos šaltiniai.

Moksliniame leidinyje „PNAS Nexus“ tyrėjai teigia, kad dirbtinis apšvietimas daro įtaką žiedadulkių sezono pradžiai ir trukmei bei pasekmėms, kurias sukelia alergizuojančių žiedadulkių poveikis žmonėms. Analizuojant kasdienes žiedadulkių koncentracijas buvo išskirti trys pagrindiniai sezono rodikliai: pradžia, pabaiga ir bendra trukmė, o vėliau vertintas jų ryšys su aplinkos sąlygomis.

„Paaiškėjo, kad didesnė dirbtinės šviesos ekspozicija reikšmingai siejosi su ankstesne žiedadulkių sezono pradžia, vėlesne sezono pabaiga ir ilgesne viso sezono trukme, net įvertinus temperatūrą ir kritulius“, – nurodoma publikacijoje.

Tyrėjai aiškina, kad augalams svarbus tinkamas šviesos ir tamsos balansas, padedantis „suprasti“, koks metų laikas. Dalis augalų pradeda žydėti tuomet, kai dienos trukmė viršija tam tikrą valandų skaičių. Šį biologinį laikrodį lemia fotoperiodas – dienos šviesos valandų skaičius, kurį augalas „fiksuoja“ ir pagal kurį reguliuoja pumpurų skleidimosi laiką. Miestų šviesos, pasak mokslininkų, šį ritmą iškreipia ir gali paskatinti augalus skleisti žiedadulkes neįprastu metu.

Be to, nustatyta, kad dirbtinis apšvietimas sezono pabaigą veikia stipriau nei pradžią. Tyrėjų teigimu, tai didina alerginių ligų naštą, todėl šį veiksnį verta įtraukti į urbanistinio planavimo ir visuomenės sveikatos strategijas miestuose. Paprastai tariant, per didelis dirbtinis apšvietimas gali taip paveikti augalus, kad gerokai pailgina žiedadulkių sezoną, o kartu ir laiką, kai miestuose gyvenantys žmonės patiria kontaktą su alergenais.

Taip pat pabrėžiama, kad alergijų rizika miestuose gali būti didesnė nei užmiestyje ne vien dėl taršos ar klimato kaitos, bet ir dėl nuolatinės, intensyvios, dirbtinės šviesos poveikio.

Vis dėlto augalai į dirbtinę šviesą reaguoja nevienodai – kai kurios rūšys yra mažiau jautrios. Dėl to siūloma miestuose, ypač centrinėse dalyse bei šalia mokyklų ar ligoninių, dažniau sodinti tas augalų rūšis, kurios atsparesnės dirbtinio apšvietimo poveikiui.

Šiandien pažvelkime į diktatorių gastronominius įpročius ir į tai, kaip maistas gali atspindėti jų charakterį, kasdienes rutinas bei mąstymo būdą.

Istorijoje netrūksta pavyzdžių, kai politinių lyderių mitybos įpročiai buvo ne tik keisti, bet ir iškalbingi. Vieni rinkosi paprastą, asketišką maistą, kiti mėgavosi prabanga bei egzotika. Tačiau beveik visada šie pasirinkimai vienaip ar kitaip derėjo su jų valdymo stiliumi.

Adolfas Hitleris save pristatinėjo kaip vegetarą. Jis valgė kiaušinius, daržoves, sriubas ir košes, demonstratyviai vengė mėsos. Vis dėlto prie stalo jis elgėsi toli gražu ne pagal etiketą: valgydavo skubiai, dažnai piktnaudžiaudavo saldumynais ir turėjo virškinimo problemų.

Nikolae Čaušesku, priešingai, laikėsi griežto mitybos režimo. Jis rinkdavosi paprastus patiekalus, neretai net į oficialius renginius veždavosi savo maistą, o visi produktai prieš patiekiant būdavo kruopščiai tikrinami.

Benitas Musolinis nebuvo klasikinės italų virtuvės gerbėjas. Jo mėgstamiausias patiekalas buvo paprastos salotos su česnaku ir aliejumi. Be to, jis bandė keisti ir šalies mitybos įpročius, skatindamas ryžius vietoje tradicinių makaronų.

Mao Dzedunas mėgo aštrų maistą ir manė, kad jis simbolizuoja jėgą bei ryžtą. Vienas jo mėgstamiausių patiekalų buvo saldžiame padaže troškinta kiauliena – patiekalas, kuris vėliau tapo savotiška valstybine kulinarine tradicija.

Muammaras Gaddafis garsėjo meile kupranugarių pienui ir patiekalams iš kupranugarių. Nepaisydamas specifinio šių produktų poveikio organizmui, jis jų neatsisakė ir laikė naudingais.

Pol Potas maitinosi gerokai kukliau nei kai kurie kiti diktatoriai. Jo racione būdavo vaisių, mėsos ir alkoholio. Vis dėlto masinio bado, kurį patyrė gyventojai, fone net ir toks maistas atrodė kaip prabanga.

Kim Čen Iras išsiskyrė potraukiu brangiems delikatesams. Jis kaupė alkoholio kolekcijas, užsisakinėjo egzotiškų produktų iš įvairių šalių ir net laikė specialistų komandą, atsakingą vien už jo mitybą.

Jo įpėdinis Kim Čen Unas šiuos įpročius tęsė. Teigiama, kad jis mėgsta riebų maistą, delikatesus ir alkoholį, o tokia mityba, pasak gandų, turėjo įtakos ir jo sveikatai.

Fidelis Kastro turėjo silpnybę saldumynams ir ledams. Pasakojama, kad kartais jis pats gamindavosi maistą naktimis, o jo meilė desertams ne kartą tapo politinių istorijų dalimi.

Josifas Stalinas pirmenybę teikė gruzinų virtuvei. Jis rengdavo ilgus pobūvius su gausybe maisto ir alkoholio, kur svečiams dažnai tekdavo „neatsilikti“ nuo šeimininko tempo.

Idi Aminas mėgo paprastą maistą, tačiau turėjo ir neįprastų įpročių: valgydavo daug vaisių ir laikydavosi tam tikrų mitybos ritualų.

Šie pavyzdžiai rodo, kad maistas yra ne tik skonio ar įpročio reikalas. Jis gali pasakoti ir apie valdžią, kontrolę, baimę bei gyvenimo būdą. Kartais lėkštė apie žmogų papasakoja ne mažiau nei jo politiniai sprendimai.

Šįkart – apie tai, kaip paprastas kiaušinių dėžutes galima paversti praktiška remonto medžiaga. Šis triukas itin paprastas, o rezultatas gali praversti atliekant smulkius namų tvarkymo darbus.

Daugelis dėžutes tiesiog išmeta net nesusimąstydami, kad tai nėra vien šiukšlė, o žaliava, kurią galima panaudoti pakartotinai. Skyrus šiek tiek laiko ir įdėjus minimaliai pastangų, galima pasigaminti universalią masę, kuri kai kuriais atvejais atstoja glaistą arba tinka smulkiems taisymams.

Pirmiausia užvirinkite vandenį ir pasiruoškite kartonines kiaušinių dėžutes. Jas suplėšykite į mažesnius gabalus – taip bus lengviau apdoroti. Kai vanduo užvirs, sudėkite kartoną į puodą ir palikite pamirkti, retkarčiais pamaišydami. Kartonas pamažu suminkštės ir ims virsti vientisa mase.

Tuomet nupilkite vandenį. Svarbu pasiekti tinkamą konsistenciją: masė neturi būti pernirkusi, bet ir ne per sausa. Po to gerai išminkykite ją rankomis, kad neliktų gumulėlių ir struktūra taptų tolygesnė.

Kitas žingsnis – paruošti antrąją mišinio dalį. Putplastį sumaišykite su tirpikliu, kad gautumėte tirštą pagrindą. Darykite tai po truputį, kad komponentai gerai susijungtų.

Kai pagrindas paruoštas, į jį įmaišykite paruoštą kartono masę ir šiek tiek silikoninių klijų. Viską kruopščiai išmaišykite, kol gausite vienalytę, tirštą ir plastišką masę, tinkamą naudoti įvairiems darbams.

Šiuo mišiniu patogu užtaisyti įtrūkimus, skylutes ar nedidelius paviršiaus pažeidimus. Jis gali tikti medienai, betonui ir net plastikui – pavyzdžiui, galima sutaisyti įskilusį kibirą ar užpildyti sienų plyšius.

Užtepus masę, leiskite jai gerai išdžiūti. Sukietėjusi ji tampa tvirta ir atsparesnė apkrovoms.

Pagrindinis šio būdo privalumas – paprastumas ir taupumas: panaudojamos buityje randamos medžiagos, kurios dažniausiai keliauja į šiukšliadėžę, o rezultatas pasiekiamas be didelių išlaidų.

Be to, toks sprendimas prisideda ir prie mažesnio atliekų kiekio. Kartais tereikia šiek tiek kūrybiškumo, kad įprasti daiktai virstų praktiškais namų sprendimais.

Šiais sudėtingais laikais geriamojo vandens atsargomis turėtų pasirūpinti kiekvienas. Tai nėra užgaida ar perdėtas atsargumas – tai gyvybiškai svarbus pasirengimas nenumatytiems atvejams.

Avarijos, stichinės nelaimės, vandens telkinių užterštumas ar žemės drebėjimai gali lemti, kad įprastas vanduo iš čiaupo ar šulinio taps netinkamas vartoti. Kelių dešimčių litrų atsarga suteikia laiko išlaukti krizę nerizikuojant sveikata. Svarbiausia – tinkamai ją paruošti ir laikyti taip, kad vanduo išliktų saugus net ir po daugelio metų.

Plastikiniai buteliai ar kanistrai yra patogūs, tačiau ilgalaikiam būtent geriamojo vandens laikymui jie nėra geriausias sprendimas. Laikui bėgant plastikas gali išskirti mikrodaleles ir chemines medžiagas, kurios patenka į vandenį. Net ir maistinis plastikas ilgainiui gali prarasti sandarumą ir tapti nepageidaujamų priemaišų šaltiniu. Todėl patikimiausias variantas ilgalaikėms atsargoms – stiklinė tara.

Kad vanduo galėtų išsilaikyti ilgą laiką ir išliktų bakteriologiškai švarus, jį būtina tinkamai „užkonservuoti“.

Veikite etapais:

Tara. Stiklainius ar stiklinius butelius kruopščiai išplaukite su soda, gerai išskalaukite ir sterilizuokite. Paprasčiausia tai padaryti įkaitintoje orkaitėje (120–150 °C) 15–20 minučių arba išvirinant puode su vandeniu.

Vanduo. Naudokite filtruotą arba nusistovėjusį vandenį. Tuomet jį virkite 10–15 minučių. Virinimas sunaikina daugumą mikroorganizmų ir sumažina deguonies kiekį, todėl vanduo mažiau linkęs gesti.

Išpilstymas ir uždarymas. Karštą, ką tik virintą vandenį supilstykite į sterilią, dar šiltą tarą, palikdami minimalų oro tarpą – apie 1–1,5 cm. Nedelsdami uždarykite sterilizuotais dangteliais ir sandariai užsukite. Papildomam patikimumui stiklainius galima pasterizuoti: sudėti į puodą su vandeniu, užvirinti ir kaitinti 20–30 minučių.

Laikymas. Paruoštą vandenį laikykite tamsioje ir vėsioje vietoje – rūsyje, spintoje ar sandėliuke. Jei tara tinkamai sterilizuota ir sandariai uždaryta, vanduo gali išlikti tinkamas vartoti labai ilgai – nuo kelerių metų iki dešimtmečių.

Toks paruošimo būdas padeda išlaikyti vandenį bakteriologiškai švarų ir saugų: jis nežaliuoja, neįgauna nemalonaus kvapo ir išsaugo natūralų skonį.

Orų prognozė nustoja būti mokslu tuomet, kai joje nebelieka neapibrėžtumo, o vietoje jo atsiranda kategoriškas tikrumas, teigia Gdansko politechnikos profesorius Mariusz Figurski. Pasak jo, žiniasklaida neretai tikimybes pakeičia sensacingomis antraštėmis.

Profesoriaus teigimu, patikima prognozė turėtų kalbėti apie tikimybes, pavyzdžiui: „70 proc. tikimybė, kad sustiprės vėjas“. Tačiau viešojoje erdvėje tai dažnai supaprastinama iki gąsdinančių, vienareikšmių pranešimų.

„Sensacija prasideda ten, kur dingsta skaičiai ir sąlygiškumas, o jų vietą užima šauktukai ir siaubo filmams būdinga kalba“, – pabrėžė jis.

Vieną dažniausių klaidų profesorius sieja su tuo, kad žiniasklaida iš prognozavimo modelių pasirenka kraštutinius scenarijus. Pasak jo, jei vienas iš daugelio variantų rodo itin gausų sniegą, būtent jis neretai atsiduria antraštėse, nors kiti scenarijai numato tik nedidelius kritulius. Jis taip pat atkreipė dėmesį į vizualines manipuliacijas, kai žemėlapiuose naudojamos itin grėsmingos spalvos reiškiniams, kurie iš tiesų nėra ekstremalūs.

Ekspertas kritiškai vertina ir ilgalaikes „prognozes“, skelbiamas labai iš anksto, pavyzdžiui, kai šventinių dienų orai aptarinėjami dar mėnesio pradžioje. Profesoriaus teigimu, praėjus maždaug savaitei reikėtų kalbėti ne apie konkrečius reiškinius, o apie bendras tendencijas.

Tokios komunikacijos priežastį jis sieja su „dėmesio ekonomika“: rami informacija apie vidutinį debesuotumą nesukelia didelio susidomėjimo, o baimė – sukelia. Todėl, anot jo, pasirenkami dramatiškiausi scenarijai.

Profesorius pridūrė, kad tai neretai būna sąmoningas redakcijų sprendimas: jos ne visada samdo specialistus, tačiau puikiai išmano auditorijos pritraukimo mechanizmus.

Jis pabrėžė ir psichologinį veiksnį – žmonės į grėsmę reaguoja instinktyviai. Antraštė apie „mirtiną karštį“, pasak jo, įjungia savisaugos mechanizmą, o ne skatina vertinti statistiką. Situaciją apsunkina ir tikimybių supratimo stoka – dėl jos meteorologiniai pranešimai dažnai interpretuojami neteisingai.

Profesoriaus nuomone, nuolatinis gąsdinimas gali sukelti „piemens, šaukusio vilką“ efektą: jei žiniasklaida dažnai skelbia apie „armagedoną“, o nieko rimto neįvyksta, visuomenė nustoja reaguoti. Tuomet, atsiradus realiai grėsmei, perspėjimai gali būti ignoruojami.

Be to, taip esą silpninamas pasitikėjimas mokslu ir specialistais. Profesorius pabrėžė, kad patikima prognozė turėtų būti rami, paremta duomenimis ir aiškiai komunikuoti neapibrėžtumą – tikslas yra ne gąsdinti, o padėti žmonėms pasiruošti.

Ekspertas taip pat atkreipė dėmesį į teisingą meteorologinių įrankių naudojimą. Skirtingi modeliai, pasak jo, skirti skirtingiems laikotarpiams – nuo itin trumpalaikių prognozių, paremtų matavimais (radarais, palydoviniais duomenimis ir tiesioginiais stebėjimais), iki sezoninių modelių, rodančių tik bendras tendencijas.

Ypač svarbios vadinamosios ansamblinės prognozės, leidžiančios įvertinti neapibrėžtumą. „Jei visi scenarijai sutampa, prognozė yra patikima. Jei jie išsiskiria, susiduriame su didele nežinomybe ir tai reikia aiškiai pasakyti“, – aiškino profesorius.

Pasak jo, atskirti patikimą prognozę nuo clickbait tipo turinio galima vertinant kalbą, prognozės laikotarpį ir informacijos šaltinį.

„Jei pranešimas skamba kaip rami mokslininko kalba – verta juo pasitikėti. Jei primena katastrofų filmo anonsą – geriau išlaikyti distanciją“, – apibendrino jis.

Varšuvos teismas pripažino kaltomis „Paskutinės kartos“ aktyvistes, kaltintas apipylus dažais Undinėlės paminklą. Joms skirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė – neatlygintini viešieji darbai po 30 valandų per mėnesį. Taip pat nurodyta sumokėti pinigines įmokas, kurių bendra suma siekia apie 7 650 eurų.

Penktadienį Varšuvos Śródmieście apylinkės teismo priimtas nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs. Be viešųjų darbų, teismas priteisė apie 700 eurų Nacionaliniam paminklų apsaugos fondui ir apie 6 950 eurų Varšuvos miestui. Aktyvistėms taip pat nurodyta atlyginti maždaug 230 eurų siekiančias bylinėjimosi išlaidas.

Žodiniame nuosprendžio motyvuojamosios dalies paaiškinime teisėjas Marcin Kowal pabrėžė, kad kaltinamosios atitiko įstatyme numatytus nusikaltimo požymius. Jis atkreipė dėmesį į ypatingą aspektą, susijusį su kultūros paveldu ir jo apsauga.

„Jie turi simbolinę vertę ir perduoda istorines vertybes“, – teisme sakė teisėjas.

Teisėjas pažymėjo, kad šiuo atveju buvo apgadintas kultūros paveldo objektas ir pabloginta jo būklė, nes paminklas buvo aplietas dažais. Pasak jo, miestas mėgino paminklą valyti tradiciniais metodais, tačiau tai nedavė rezultatų. Tik parengus konservavimo programą pavyko pašalinti atsiradusius nešvarumus.

„Undinėlės paminklas yra kultūros paveldo objektas ir Varšuvos simbolis. (…) Tai yra sąmonės formavimo elementas ir Varšuvos gyventojų pasididžiavimas“, – pabrėžė teisėjas.

Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad paminklų apsaugos įstatymas saugo ir tuos objektus, kurie nėra įrašyti į registrą, tačiau atitinka įstatymo nustatytus kriterijus. Teismo vertinimu, kaltinamosios puikiai suprato, prieš kokį objektą imasi veiksmų. Teisėjas nurodė, kad aktyvistės pateikė labai išsamius paaiškinimus apie patį paminklą, todėl esą sunku teigti, kad jos nežinojo, jog tai – saugomas objektas.

Kalbėdamas apie žodžio laisvę, teisėjas pažymėjo, kad gynyba šį klausimą pateikė vienpusiškai. Pasak jo, nei žodžio laisvė, nei pažiūrų laisvė nėra absoliučios, o ribas nustato kitų asmenų teisės ir laisvės, įskaitant teisę naudotis kultūros vertybėmis.

Teisėjas taip pat kėlė klausimą, ar kaltinamosios pasiekė savo tikslą – ar jų veiksmai paskatino visuomenę konstruktyviai susimąstyti apie klimato apsaugą. Jis pabrėžė, kad tokio elgesio toleravimas negali būti laikomas priimtinu.

Vertindamas bausmės dydį teismas nurodė, kad ji yra adekvati ir privalomo pobūdžio. Nors konstatuota, kad paminklas buvo apgadintas, tiksliai įvertinti žalos dydį esą neįmanoma.

Po nuosprendžio paskelbimo viena aktyvisčių pareiškė nesigailinti dėl savo veiksmų.

„Nemanau, kad padarėme nusikaltimą. Teismo paaiškinimai buvo absurdiški (…). Tai, kad ši undinėlė kaip paminklas turi kažkokią vertę, tik parodo, kad ji gali nešti ir daugybę kitų simbolių“, – sakė ji.

Aktyvisčių gynėjai paskelbė, kad teiks apeliaciją.

„Nesutinkame su šio nuosprendžio turiniu. Stengsimės įtikinti antrosios instancijos teismą, kad sprendimą pakeistų“, – teigė advokatas Radosław Baszuk.

Undinėlės paminklas buvo apipiltas dažais 2024 m. kovą, generolo Pattono bulvare. Anot kaltinamojo akto, dvi „Paskutinės kartos“ aktyvistės 1938 m. sukurtą paminklą, fontano dubenį ir postamentą apliejo oranžiniais dažais. Paminklas yra įtrauktas į Mazovijos vaivadijos kultūros paveldo registrą.

Prokuratūra teigė, kad moterų veiksmai padarė žalą, kurios bendra vertė – 361 607,36 zlotų. Ji nurodė, kad suma apskaičiuota remiantis Mazovijos vaivadijos paminklų konservatoriaus pozicija, akmens apdirbimo srities eksperto išvada bei už skulptūros priežiūrą ir konservavimą atsakingos institucijos vertinimais.

Šios bylos nagrinėjimas teisme prasidėjo 2025 m. gegužę.

Naudotų elektromobilių pardavimai Nyderlanduose kovą smarkiai išaugo po to, kai dėl karo Artimuosiuose Rytuose šoktelėjo degalų kainos. Pasak rinkos atstovų, vairuotojai vis dažniau renkasi elektrines transporto priemones, nors dar visai neseniai paklausą slopino baimė dėl greitai krentančios jų vertės.

Kaip pranešė pramonės asociacija „Bovag“, kovą, palyginti su vasariu, naudotų elektromobilių pardavimai išaugo 48 proc. ir priartėjo prie 14 tūkst. vienetų. Organizacija pažymėjo, kad pagrindinis augimo impulsas buvo brangstantys degalai, kurių kainas pakurstė karas Artimuosiuose Rytuose.

Nyderlandų žiniasklaidos cituojami duomenys rodo, kad vasarį buvo parduota 9,3 tūkst. naudotų elektromobilių. Tuo pačiu laikotarpiu visas naudotų automobilių sektorius iš esmės išliko stabilus: kovą bendrai parduota daugiau nei 183 tūkst. automobilių. Vis dėlto elektromobilių dalis vis dar gana kukli – jie sudaro apie 7,5 proc. visų šalyje parduodamų automobilių.

Rinkos atstovai teigia, kad keičiasi vartotojų skaičiavimai. Elektromobiliai jau seniai yra pigesni eksploatuoti nei benzinu varomi automobiliai, tačiau daugelį pirkėjų atbaidydavo aukšta įsigijimo kaina. Pastarosiomis savaitėmis, degalams brangstant, ekonominis pranašumas elektrinėms transporto priemonėms dar labiau išryškėjo.

„Bovag“ taip pat atkreipė dėmesį į augančią pasiūlą. Į antrinę rinką patenka vis daugiau po lizingo grąžinamų automobilių, todėl pirkėjai turi didesnį pasirinkimą, o privatiems asmenims mažėja įėjimo į rinką barjerai. Pasak organizacijos, būtent naudotų elektromobilių segmentas yra itin svarbus siekiant, kad elektromobilumas plėstųsi ne vien verslo klientų gretose.

Dar prieš metus elektromobilių dalis antrinėje rinkoje mažėjo, o sektorius susidūrė su nerimu dėl spartaus transporto priemonių nuvertėjimo. Tačiau dabartinį atsigavimą dalis apžvalgininkų labiau sieja su degalų kainų šoku, o ne su ilgalaikiu tendencijos pasikeitimu.

Tuo pačiu Nyderlanduose jau kurį laiką mažėja naujų automobilių su vidaus degimo varikliais dalis. Žiniasklaidos pateikiami duomenys rodo, kad per septynerius metus naujų benzininių automobilių dalis rinkoje sumažėjo nuo 75 iki 13 proc. Šiuo metu naujų automobilių segmente dominuoja hibridai, o iškart po jų rikiuojasi visiškai elektriniai modeliai.

Ekspertai pabrėžia, kad tolesnė rinkos raida priklausys ne tik nuo degalų kainų, bet ir nuo mokesčių politikos stabilumo bei įkrovimo infrastruktūros plėtros tempo. Vis dėlto, pasak rinkos dalyvių, dabartinis susidomėjimo naudotais elektromobiliais šuolis rodo, jog brangesni degalai gali paspartinti vairuotojų pasirinkimų pokyčius net ir po ankstesnių šio segmento sunkumų.

Patryk Kulpok (PAP)

Yra paprastas ir lengvai pritaikomas būdas apsaugoti sklypą nuo kurmių ir paukščių – savadarbis baidytuvas iš aliumininės gėrimų skardinės. Toks sprendimas nereikalauja didelių išlaidų, greitai pagaminamas ir gali praversti tiek sode, tiek darže.

Pirmiausia prireiks įprastos aliumininės skardinės. Ant jos dugno žymekliu pažymėkite keturias vienodas dalis, kad būtų patogu orientuotis. Tuomet ant skardinės šonų nusipieškite menteles – jų forma turėtų būti šiek tiek lenkta, kad konstrukcija vėliau galėtų lengvai suktis nuo vėjo.

Atsargiai iškirpkite nupieštas menteles peiliu arba žirklėmis. Dirbkite atidžiai, kad nesusižeistumėte. Kiekvieną iškirptą dalį atlenkite į išorę ir suteikite jai nedidelį pasvirimo kampą – būtent jis padės skardinei suktis net pučiant silpnesniam vėjui.

Skardinės viršų nupjaukite arba nušlifuokite švitriniu popieriumi, kad neliktų aštrių briaunų. Tuomet plaktuku švelniai išgaubkite skardinės dugną į priešingą pusę – taip pagerinsite balansą, o sukimasis bus stabilesnis.

Paruošę skardinę, į žemę tvirtai įsmeikite metalinį strypą. Ant jo viršaus užmaukite skardinę taip, kad ji galėtų laisvai suktis. Įsitikinkite, jog konstrukcija niekur nekliūva ir sukasi lengvai.

Vėjui papūtus, baidytuvas pradės suktis aplink savo ašį. Judėdamas jis skleidžia garsą ir sukuria vibraciją, kuri per metalinį strypą perduodama į dirvožemį. Tokie virpesiai atbaido kurmius, o garsas ir judesys gali atgrasyti paukščius, darančius žalą derliui.

Šis būdas yra paprastas, prieinamas ir nereikalauja elektros energijos. Jį galima naudoti bet kuriame sklype, kuriame kyla problemų dėl nepageidaujamų gyvūnų. Be to, tai ir praktiškas pavyzdys, kaip pakartotinai panaudoti turimas medžiagas.

Norint greitai ir be papildomų išlaidų apsaugoti savo teritoriją, šis sprendimas gali būti vertas dėmesio – jis suderina paprastumą, praktiškumą ir veikimo principą, kurį lengva pritaikyti kasdien.