CP v2

Category: Įdomybės

  • Šuo ar katė sanatorijoje? Kada privalo įleisti, kada atsisako ir kiek tai kainuoja

    Šuo ar katė sanatorijoje? Kada privalo įleisti, kada atsisako ir kiek tai kainuoja

    Ar galima vykti su augintiniu?

    Planuojant gydymą sanatorijoje daliai žmonių didžiausias klausimas būna ne procedūrų grafikas, o kas pasirūpins namuose likusiu šunimi ar kate. Praktika rodo, kad vieningo atsakymo nėra: vieni centrai gyvūnus priima, kiti kategoriškai atsisako.

    Skirtumą dažniausiai lemia ne vien darbuotojų geranoriškumas, o įstaigos vidaus taisyklės, apgyvendinimo sąlygos ir saugos reikalavimai. Todėl prieš kelionę verta aiškiai atskirti dvi situacijas: asistentinio šuns atvejį ir įprasto augintinio apgyvendinimą.

    Asistentinis šuo: teisė į patekimą

    Jei žmogus turi negalią ir jį lydi asistentinis šuo, tokio šuns buvimas viešosios paskirties objektuose paprastai turi būti užtikrinamas. Tai reiškia, kad asmuo turi turėti realią galimybę gyventi sanatorijoje kartu su asistentiniu šunimi viso gydymo laikotarpiu.

    Praktiškai iššūkių kyla tada, kai sanatorijoje vyrauja keliaviečiai kambariai, trūksta atskirų erdvių arba nėra aiškių procedūrų, kaip suderinti gyvūno buvimą su kitų pacientų poreikiais. Vis dėlto pats poreikis naudotis asistentinio šuns pagalba neturėtų būti traktuojamas kaip priežastis atsisakyti apgyvendinimo.

    „Teisė asmeniui su negalia įeiti į pastatą su asistentiniu šunimi reiškia ir teisę sanatorijoje gyventi kartu su šiuo šunimi viso turnuso metu“, – sakė Biuras įgaliotinio neįgaliųjų reikalams.

    Tokiais atvejais svarbu iš anksto informuoti įstaigą ir paprašyti patvirtinimo raštu, kokiomis sąlygomis bus užtikrintas buvimas kartu procedūrų metu, valgykloje ir bendrose erdvėse. Tai sumažina riziką atvykus susidurti su netikėtais apribojimais.

    Įprastas augintinis: dažniausiai tik privačiai

    Visai kita situacija, kai kalbama apie įprastą šunį ar katę, net jei šeimininkui tai labai svarbus šeimos narys. Valstybinio finansavimo modeliu veikiančios sanatorijos dažnai riboja gyvūnų apgyvendinimą, nes tai siejama su higienos normomis, alergijų rizika ir kitų pacientų komfortu.

    Daugiau galimybių paprastai atsiranda renkantis privačiai apmokamą poilsį ar gydymą. Tokiu atveju kai kurios sveikatinimo įstaigos leidžia atvykti su augintiniu, tačiau taiko papildomas sąlygas, pavyzdžiui, riboja gyvūno dydį, prašo skiepų įrašų ir numato atsakomybę už galimą žalą.

    Dažniausias papildomas mokestis už gyvūną svyruoja maždaug nuo 6 iki 25 eurų už parą, priklausomai nuo vietos ir taisyklių. Prie kainos gali prisidėti ir depozitas už galimą tvarkymo poreikį, todėl galutinę sumą verta pasitikslinti dar prieš rezervuojant.

    Norint išvengti nemalonių staigmenų, prieš kelionę reikėtų tiesiogiai susisiekti su registratūra ir paklausti, ar gyvūnas bus priimtas konkrečiame kambaryje, ar leidžiama jį palikti vieną, kaip sprendžiami pasivaikščiojimų maršrutai ir kuriose zonose buvimas draudžiamas.

    Jei sanatorija augintinių nepriima, realiausios alternatyvos lieka laikina globa šeimoje, augintinių viešbučiai arba prižiūrėtojo paslaugos namuose. Kiekvienu atveju svarbiausia planuoti iš anksto, nes sezono metu vietų gali nelikti.

  • Sutrinkite 4 ingredientus ir iškepkite: naminiai skanėstai, dėl kurių šuo „dėkos“ kasdien

    Sutrinkite 4 ingredientus ir iškepkite: naminiai skanėstai, dėl kurių šuo „dėkos“ kasdien

    Naminius skanėstus šuniui galima paruošti greitai ir be sudėtingų produktų, tačiau svarbiausia yra ne patogumas, o sudėtis. Veterinarai primena, kad daugelyje parduotuvinių gardėsių gali būti per daug druskos, riebalų ar priedų, todėl namuose lengviau kontroliuoti, ką iš tiesų gauna augintinis.

    Vis dėlto skanėstai neturėtų tapti kasdieniu maisto pakaitalu. Jie skirti apdovanojimui, motyvacijai dresūroje arba kaip nedidelė papildoma porcija, o bendras jų kiekis turi būti ribojamas, kad neaugtų antsvorio rizika ir nebūtų išbalansuota mityba.

    Paprastas receptas šuniškiems kukuliams

    Šis receptas paremtas lengvai randamais produktais: liesa mėsa, daržove, grūdais ir kiaušiniu. Tokia kombinacija dažnai pasirenkama dėl paprastos sudėties, o tekstūra patogi formuoti mažus gabalėlius, tinkančius treniruotėms.

    Jums prireiks liesos maltos mėsos, žalios morkos, gerai išvirusių ryžių, šviežių žalumynų ir 2 kiaušinių. Jei šuo jautrus paukštienai, rinkitės kitą liesos mėsos rūšį, o ryžius galite virti iki itin minkštos konsistencijos.

    Visus produktus sutrinkite trintuvu, kol masė taps vientisa, bet nebūtinai idealiai lygi. Suformuokite mažus kukuliukus, kad juos būtų patogu duoti po vieną, ir dėkite ant kepimo popieriumi išklotos skardos.

    Kepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 25–30 minučių, kol kukuliukai lengvai parus. Trumpesnis kepimas paliks minkštesnę tekstūrą, o ilgesnis suteiks daugiau traškumo, bet stebėkite, kad neperkeptų.

    Į ką svarbu atkreipti dėmesį

    Prieš siūlant naują skanėstą, verta įvertinti šuns amžių, svorį, aktyvumą ir sveikatos būklę. Šuniukams, senjorams bei šunims, turintiems virškinimo ar alergijų problemų, net paprasti ingredientai gali netikti, todėl saugiausia pradėti nuo mažo kiekio.

    Ypač atsargiai reikėtų elgtis su pagardais: šunims nereikalinga nei druska, nei aštrūs prieskoniai, nei svogūnai ar česnakai. Jei kyla abejonių dėl konkretaus produkto ar augintinis turi diagnozuotų sveikatos sutrikimų, dėl raciono korekcijų geriausia pasitarti su veterinaru.

    Skanėstai gali tapti puikiu dresūros įrankiu, nes mažos porcijos padeda tiksliai apdovanoti už norimą elgesį. Tačiau net ir naminiai gardėsiai turi būti skaičiuojami į bendrą dienos kalorijų kiekį, kad apdovanojimas netaptų nepastebimu keliu į antsvorį.

  • Paskutinės dienos gauti iki 120 eurų šuniui ar katei: savivaldybės kompensuoja procedūras

    Paskutinės dienos gauti iki 120 eurų šuniui ar katei: savivaldybės kompensuoja procedūras

    Lenkijoje dalis savivaldybių šiemet vėl skiria paramą gyventojams, auginantiems šunis ir kates. Ši iniciatyva neoficialiai vadinama „500 plius šuniui ir katei“, tačiau realiai tai yra dalinis arba visiškas konkrečių veterinarinių procedūrų kompensavimas.

    Dažniausiai finansuojamos sterilizacijos ir kastracijos paslaugos, o kai kur – ir gyvūnų ženklinimas mikroschema. Paramos dydis priklauso nuo vietos taisyklių bei biudžeto, o vidutinė suma, perskaičiavus apie 500 zlotų, siekia maždaug 120 eurų.

    Kas gali pretenduoti į kompensaciją?

    Reikalavimai skiriasi pagal savivaldybę, tačiau paprastai prašoma pateikti gyvenamosios vietos patvirtinimą ir įrodymą, kad pareiškėjas yra tos savivaldybės gyventojas. Kai kur papildomai tikrinama, ar gyventojas toje teritorijoje moka vietinius mokesčius, arba prašoma kitų statusą patvirtinančių dokumentų.

    Gyvūnams taip pat taikomi kriterijai: įprastai kompensacija skiriama tik jei augintinis yra ne jaunesnis nei 6 mėnesių ir veterinarijos gydytojas nenustato kontraindikacijų bendrajai nejautrai. Dėl riboto finansavimo paraiškos dažnai priimamos iki nustatyto termino arba iki kol baigiasi savivaldybės lėšos.

    „Šių programų esmė yra padėti gyventojams ir kartu mažinti neplanuotą gyvūnų dauginimąsi, kuris ilgainiui didina benamių gyvūnų skaičių“, – pabrėžia savivaldybių skelbiamose programose kartojama logika.

    Kodėl remiama sterilizacija ir kastracija?

    Veterinarijos praktikoje sterilizacija ir kastracija vertinama ne tik kaip populiacijos kontrolės priemonė. Patelėms tokios procedūros gali sumažinti kai kurių reprodukcinės sistemos ligų riziką, o patinams – tam tikrų susirgimų tikimybę ir su lytiniu elgesiu susijusias problemas.

    Savivaldybėms tai taip pat yra prevencinė priemonė: kuo mažiau neplanuotų vadų, tuo mažesnis spaudimas prieglaudoms ir mažesnės viešosios išlaidos benamių gyvūnų priežiūrai. Dėl to tokios kompensavimo programos dažnai finansuojamos iš gyvūnų gerovės ar viešosios tvarkos biudžetų.

    Kam reikalinga mikroschema?

    Kai kurios savivaldybės kompensuoja ir ženklinimą mikroschema, nes tai tiesiogiai didina tikimybę greitai grąžinti pasimetusį gyvūną šeimininkui. Mikroschemoje esantis identifikavimo numeris nuskenuojamas veterinarijos klinikoje ar prieglaudoje, o tuomet, jei duomenys suvesti teisingai, galima operatyviai susisiekti su savininku.

    Gyventojams, norintiems pasinaudoti parama, svarbiausia nelaukti: daugelyje vietovių paraiškų priėmimas baigiasi vasaros viduryje. Tikslias sąlygas, terminus ir reikiamus dokumentus reikia tikrinti savo savivaldybės skelbiamose taisyklėse.

  • Pareigūnė skubėjo į iškvietimą: lauke rastas pernešimo boksas slėpė tai, kas sukrėtė visus

    Pareigūnė skubėjo į iškvietimą: lauke rastas pernešimo boksas slėpė tai, kas sukrėtė visus

    JAV Teksase, Tarrant apygardoje, šerifo biuro pareigūnai sulaukė pranešimo iš praeivio, kuris lauke aptiko paliktą gyvūnų pernešimo boksą. Atvykę į nurodytą vietą pareigūnai rado aštuonis šuniukus, paliktus kaitroje be priežiūros ir, kaip teigiama, be vandens.

    Tokios situacijos vasarą kartojasi dažniau, nes uždaroje erdvėje temperatūra kyla greitai, o jauni gyvūnai perkaista ypač lengvai. Specialistai pabrėžia, kad perkaitimas gali baigtis šoku ir vidaus organų pažeidimais, todėl svarbiausia yra kuo greičiau perkelti gyvūną į pavėsį ir pasirūpinti pagalba.

    „Jie neturėjo net vandens, o karštis buvo toks, lyg lauke būtų apie 100 laipsnių“, – nurodė Tarrant apygardos šerifo biuras, komentuodamas gelbėjimo aplinkybes.

    Pareigūnai šuniukus išgabeno į saugią vietą, kur jais pasirūpino gyvūnų priežiūros specialistai. Pasak tarnybos, nors patirtas stresas buvo didelis, šuniukų būklė stabilizavosi ir jie netrukus galėjo būti perduoti globai bei įvaikinimui.

    Šerifo biuras vėliau pranešė, kad vienas iš pareigūnų nusprendė pats įsivaikinti vieną iš išgelbėtų šuniukų, vardu Bingo. Taip pat skelbta, kad likę jaunikliai rado naujus namus, o istorija socialiniuose tinkluose sulaukė didelio žmonių palaikymo.

    Gyvūnų gerovės organizacijos nuolat primena: pamačius paliktus gyvūnus karštyje, svarbu nedelsti ir kviesti atsakingas tarnybas, nes net trumpas laikas įkaitusioje aplinkoje gali būti lemtingas. Taip pat raginama apie įtartinus atvejus pranešti policijai ar vietos gyvūnų kontrolės tarnyboms, kad būtų nustatytos palikimo aplinkybės ir užkirstas kelias pasikartojimui.

  • Skausminga akimirka: šuo suprato, kad grįžta į prieglaudą – vaizdas sugraudino tūkstančius

    Skausminga akimirka: šuo suprato, kad grįžta į prieglaudą – vaizdas sugraudino tūkstančius

    Savanorė, padedanti benamių gyvūnų prieglaudoje, vieną iš ten gyvenančių šunų išsivedė į visos dienos išvyką. Keturmetė kalytė Gigi tą dieną galėjo bėgioti, uostinėti, žaisti ir net išsirinkti mėgstamą žaislą gyvūnų prekių parduotuvėje.

    Tačiau vakare laukė sunkiausia dalis – grįžimas į prieglaudą. Automobilyje nufilmuota Gigi reakcija, kai ji, panašu, atpažino maršrutą atgal, internete sukėlė didžiulę emocijų bangą ir paskatino diskusijas apie prieglaudų šunų gerovę.

    Kas vyksta su šunimi grįžtant

    Gyvūnų elgsenos specialistai pabrėžia, kad staigūs pokyčiai, ypač po intensyvaus dėmesio ir naujų įspūdžių, gali sukelti stresą. Šunys puikiai mokosi iš pasikartojančių signalų: kelio, kvapų, rutinos, net žmogaus elgesio, todėl „liūdesio“ akimirka automobilyje nebūtinai yra atsitiktinė.

    Tyrimai rodo, kad net trumpas individualus dėmesys prieglaudos šunims gali pastebimai pagerinti jų savijautą ir elgesį. Reguliarūs pasivaikščiojimai ir bendravimas su žmogumi dažnai padeda šunims greičiau atsipalaiduoti, lengviau prisitaikyti ir palankiau pasirodyti potencialiems šeimininkams.

    Savanorystė didina šansus rasti namus

    Daugelyje prieglaudų vis dažniau taikoma praktika, kai savanoriai tampa vadinamaisiais laikinaisiais globėjais arba šuns „ambasadoriais“. Jie ne tik vedžioja gyvūną, bet ir padeda jam kaupti gerą patirtį su žmonėmis, o vėliau dalijasi istorija viešojoje erdvėje, kad šuo būtų labiau pastebėtas.

    Tokios iniciatyvos svarbios ir dėl to, kad prieglaudoje šunys patiria informacijos perteklių: triukšmą, nepažįstamus kvapus, nuolatinį judėjimą, ribotą erdvę. Išvyka į ramesnę aplinką suteikia fizinio krūvio, protinės veiklos ir, svarbiausia, pozityvaus ryšio su žmogumi.

    Vaizdo įrašas sugraudino internautus

    Po įrašu žmonės rašė, kad kalytė, jų akimis, „žinojo, kur grįžta“, o kai kurie prisipažino negalintys sulaikyti ašarų. Komentarai atspindėjo ir dažną jausmą, lydintį gyvūnų gerovės iniciatyvas: norą padėti, bet kartu bejėgiškumą, kai namų suteikti negali.

    Vis dėlto, pasak savanorės, grįžus į prieglaudą Gigi nuotaika gana greitai pasikeitė: ji vėl atsigavo, vizgino uodegą ir reagavo į aplinką. Prieglaudų darbuotojai pabrėžia, kad kasdienės rutinos palaikymas, užimtumas ir nuoseklus bendravimas padeda gyvūnams lengviau ištverti laukimo laikotarpį, kol atsiras nuolatiniai namai.

    Gyvūnų globos organizacijos primena, kad norint prisidėti nebūtina iškart įsipareigoti įvaikinimui. Savanorystė, laikina globa, parama ar net dalijimasis patikima informacija apie gyvūną gali tapti lemiamu žingsniu, kad prieglaudos šuo būtų pastebėtas ir pagaliau iškeliautų namo.

  • 99 dienos prieglaudoje: katė Tina darė neįtikėtiną darbą – kol pagaliau ją pasirinko

    99 dienos prieglaudoje: katė Tina darė neįtikėtiną darbą – kol pagaliau ją pasirinko

    Katė vardu Tina vienoje Kanados gyvūnų globos organizacijos prieglaudoje naujų namų laukė 99 dienas. Nors ji buvo draugiška ir sociali, lankytojai dažniau rinkosi kačiukus, o suaugusi katė liko nepastebėta. Prieglaudos darbuotojai tikino, kad jos elgesys tapo išskirtine istorija apie globą ir kantrybę.

    Tina į prieglaudą atvyko su dviem savo kačiukais ir iš pradžių elgėsi kaip itin sauganti mama. Tačiau situacija pasikeitė, kai į prieglaudą pateko dar viena, ką tik gimusi vada, kurios mama sunkiai sirgo ir negalėjo pasirūpinti jaunikliais. Vos kelių dienų amžiaus kačiukai be pagalbos nebūtų išgyvenę.

    Katė, kuri priėmė svetimus

    Prieglaudos darbuotojai nusprendė pabandyti sprendimą, kuris kartais taikomas gelbstint naujagimius: surasti žindančią katę, galinčią priimti našlaičius. Tina, netikėtai net ir patyrusiems globėjams, priėmė dalį mažylių ir ėmė juos maitinti bei šildyti. Likusia vada rūpinosi kita prieglaudoje buvusi katė.

    Anot globėjų, Tina elgėsi taip, lyg visi jaunikliai būtų jos pačios: juos laižė, ramino, neleido per daug kištis į „lizdą“ ir mokė kasdienių įgūdžių. Kačiukams augant ji demonstravo, kaip valgyti savarankiškai, naudotis kraiko dėže ir saugiai žaisti. Tokia priežiūra yra kritiškai svarbi ankstyvame amžiuje, kai kačiukams reikia ne tik maisto, bet ir socializacijos.

    Kodėl suaugusios katės laukia ilgiau

    Gyvūnų globos organizacijos ne kartą yra pabrėžusios, kad suaugę gyvūnai prieglaudose dažnai praleidžia daugiau laiko nei jaunikliai. Žmonėms patrauklesni atrodo maži, žaismingi kačiukai, o vyresnės katės klaidingai laikomos mažiau prisitaikančiomis. Praktikoje suaugusi katė neretai būna ramesnė, aiškesnio charakterio ir lengviau prognozuojamų įpročių.

    Tinos atvejis tai tik patvirtino: kai jos pačios kačiukai ir dalis globotų mažylių rado namus, ji pati dar kurį laiką liko prieglaudoje. Vis dėlto istorija nesibaigė ties tuo. Vėliau į prieglaudą pateko dar keli našlaičiai, ir Tina vėl ėmėsi globėjos vaidmens, priimdama naujus mažylius bei padėdama jiems sustiprėti.

    Laiminga pabaiga po 99 dienų

    Iš viso Tina, prieglaudos teigimu, padėjo užauginti ir išgelbėti 11 kačiukų, kurie nebuvo jos pačios. Kai galiausiai visi mažyliai iškeliavo į šeimas, Tina kasdien prie durų pasitikdavo lankytojus, tarsi tikėdamasi, kad šįkart ateita jos eilė. Tokį elgesį specialistai aiškina kaip socialumo ir žmogaus dėmesio poreikio ženklą, ypač kai katė pripranta prie globėjų rutinos.

    Po 99 dienų laukimo atsirado žmogus, kurį sujaudino Tinos istorija ir jos darbas prieglaudoje. Katė buvo priglausta ir, pasak globėjų, pagaliau gavo namus, kurių nusipelnė. Prieglaudų darbuotojai pabrėžia, kad tokios istorijos primena, jog suaugusio gyvūno adopcija dažnai reiškia ne mažiau, o kartais net daugiau dėkingumo ir ryšio.

  • Šuo įkaitusiame automobilyje: kada teisėtai daužyti stiklą ir ką daryti pirmiausia

    Šuo įkaitusiame automobilyje: kada teisėtai daužyti stiklą ir ką daryti pirmiausia

    Karštomis dienomis uždarytas automobilis saulėje įkaista labai greitai, todėl jame paliktam šuniui kyla reali perkaitimo ir šilumos smūgio grėsmė. Gyvūnai vėsinasi kur kas prasčiau nei žmonės, o užtenka kelių minučių, kad būklė imtų sparčiai blogėti. Dėl to vis dažniau keliama dilema: ar liudininkas gali išdaužti stiklą ir nepatirti teisinių pasekmių.

    Gyvūnų gerovės specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra greita situacijos įvertinimo ir veiksmų seka. Pirmiausia verta apžiūrėti, ar automobilis tikrai užrakintas, ar nėra praviro lango, o salonas akivaizdžiai įkaitęs. Jei matyti, kad gyvūnas patiria stresą, intensyviai alsuoja, yra apatiškas ar nereaguoja, delsti pavojinga.

    Ką daryti pamačius šunį automobilyje?

    Praktikoje rekomenduojama nedelsiant skambinti numeriu 112 ir kuo tiksliau nurodyti vietą, automobilio duomenis bei gyvūno būklę. Jei netoliese yra prekybos ar paslaugų vieta, galima paprašyti per garsiakalbį iškviesti vairuotoją, tačiau tai neturi tapti pretekstu ilgai laukti. Kuo ilgiau gyvūnas išlieka karštoje aplinkoje, tuo didesnė negrįžtamų pasekmių rizika.

    Jeigu yra galimybė, situaciją verta fiksuoti telefonu: užfiksuoti laiką, automobilį, aplinkybes ir gyvūno būklę. Tokia medžiaga gali padėti tiek gelbėjimo tarnyboms, tiek vėliau aiškinantis, ar veiksmai buvo būtini. Vis dėlto filmavimas neturi pakeisti realių veiksmų, kai gyvybei gresia akivaizdus pavojus.

    Ar galima išdaužti stiklą?

    Stiklo išdaužymas laikomas kraštutine priemone, taikoma tik tada, kai nėra kito būdo greitai išlaisvinti gyvūną. Teisinėje logikoje tokie atvejai dažniausiai siejami su būtinuoju reikalingumu, kai siekiama apsaugoti aukštesnę vertybę, tai yra gyvybę ir sveikatą. Tai nereiškia, kad bet kada leidžiama gadinti turtą, tačiau realios grėsmės atveju veiksmų pagrįstumas vertinamas pagal situacijos skubumą ir alternatyvų nebuvimą.

    Jeigu nusprendžiama veikti, svarbu daryti tai saugiai ir proporcingai: pasirinkti stiklą, kurio išdaužymas sukeltų mažiausiai pavojaus gyvūnui ir aplinkiniams, ir vengti veiksmų, galinčių sužaloti šunį. Geriausia, kad tuo pat metu jau būtų iškviestos tarnybos, o šalia būtų liudytojų, galinčių patvirtinti aplinkybes. Po išlaisvinimo šunį reikia perkelti į pavėsį ir stebėti jo būklę iki atvykstant pagalbai.

    Kokios gali būti pasekmės?

    Nors turto sugadinimas paprastai užtraukia atsakomybę, gelbėjimo situacijose lemiamas tampa būtinybės kriterijus: ar grėsmė buvo reali ir neatidėliotina, ar nebuvo kitų būdų padėti. Todėl svarbu, kad veiksmai būtų pagrįsti racionaliu vertinimu, o ne emocine reakcija. Kuo aiškiau matyti, kad gyvūnas prastai jaučiasi ir laikas kritinis, tuo stipresnis argumentas, kad buvo veikiama siekiant išgelbėti gyvybę.

    Taip pat primenama, kad gyvūno palikimas įkaitusiame automobilyje gali būti vertinamas kaip neatsakingas elgesys su gyvūnu, o tam tikrais atvejais ir kaip žiaurus elgesys, jei sukeliamos kančios. Dėl to pareigūnai, atvykę į vietą, paprastai vertina ne tik liudininko veiksmus, bet ir gyvūno laikymo aplinkybes. Karštis automobilyje yra viena dažniausių vasaros rizikų, todėl prevencija čia svarbiausia: gyvūnų nepalikti net trumpam, net ir su pravertu langu.

  • Miške kamera užfiksavo netikėtą plėšrūną: urėdija perspėja, ginčas internete įsiplieskė

    Miške kamera užfiksavo netikėtą plėšrūną: urėdija perspėja, ginčas internete įsiplieskė

    Miške įrengta fotokamera užfiksavo „nepageidaujamą svečią“, kuris, pasak miškininkų, reguliariai pasirodo toliau nuo gyvenviečių ir gali daryti žalą vietinei gyvūnijai. Šįkart įrašas nustebino ne dėl reto laukinio žvėries, o dėl kasdienio, daugeliui pažįstamo gyvūno.

    Miškininkų teigimu, tokie vaizdo įrašai padeda stebėti gyvūnų elgseną, fiksuoti migracijos kelius ir laiku pastebėti rizikas. Vis dažniau fotokameros naudojamos ir prevencijai, kai siekiama apsaugoti pažeidžiamas perėjimo ar jauniklių vedimo vietas.

    Įraše matomas naminis katinas, vaikštantis miško teritorijoje ir, tikėtina, medžiojantis smulkius gyvūnus. Miškininkai atkreipė dėmesį, kad katės, net ir gerai šeriamos, išlaiko stiprų medžioklės instinktą, todėl gamtoje jos tampa papildomu plėšrūnu, kuriam vietinės rūšys nėra prisitaikiusios.

    Moksliniai tyrimai rodo, kad laukan išleidžiami naminiai katinai gali turėti reikšmingą poveikį biologinei įvairovei. Lenkijoje atliktose ekspertų vertinimuose skelbiama, kad katės kasmet sumedžioja apie 150 000 000 paukščių ir daugiau kaip 600 000 000 smulkių žinduolių, o didžiausias spaudimas tenka dažnoms, bet ekosistemai svarbioms rūšims.

    Miškininkai pabrėžia, kad tai problema ne tik gamtai, bet ir pačiam augintiniui. Miške katėms kyla grėsmė susidurti su lapėmis, palaidais šunimis ar vilkais, taip pat didėja rizika parsinešti parazitų ar užsikrėsti užkrečiamosiomis ligomis, kurias platina laukiniai gyvūnai ir kraujasiurbiai.

    Po paskelbto įrašo socialiniuose tinkluose kilo diskusija, kurioje dalis žmonių suabejojo, ar katės iš tiesų yra reikšmingas pavojus, o kiti ragino griežčiau reguliuoti augintinių laikymą šalia saugomų teritorijų. Miškininkai savo ruožtu kartoja, kad atsakomybė už augintinio elgesnį ir saugumą tenka šeimininkui.

    Specialistai primena, kad praktinių sprendimų yra: katę galima vedžioti su pavadėliu, įrengti saugų voljerą ar vadinamąjį „catio“, o jei gyvūnas vis tiek išeina į lauką, ypač svarbu jį ženklinti, sterilizuoti ir pasirūpinti profilaktika nuo parazitų. Tuo pat metu gamtosaugininkai pabrėžia, kad jautriausiais laikotarpiais, pavyzdžiui, perėjimo metu, net trumpas plėšrūno pasirodymas gali turėti didelių pasekmių.

  • Palaidas be antsnukio šuo apkandžiojo 11-metį: po operacijos ligoninėje – seniūno perspėjimas

    Palaidas be antsnukio šuo apkandžiojo 11-metį: po operacijos ligoninėje – seniūno perspėjimas

    Lodzės vaivadijoje, Bielavy kaime, palaidas ir be antsnukio šuo užpuolė 11-metį berniuką. Vaikas patyrė sunkų kojos sužalojimą ir buvo skubiai išvežtas į Konino ligoninę, kur jam atlikta operacija. Įvykis sukrėtė vietos bendruomenę, o pareigūnai aiškinasi aplinkybes.

    Pasak vietos seniūno Kazimiero Królo, berniukas tą dieną gatve važiavo riedlente šalia statomo, dar neaptverto namo. Šuo, kuris buvo paleistas lakstyti be pavadėlio, staiga puolė vaiką ir jį apkandžiojo. Liudininkai teigia, kad užpuolimas vyko žmonėms matant.

    Gyventojai sureagavo greitai ir, rizikuodami patys nukentėti, agresyvų šunį atitraukė. Netrukus atvykę medikai vaiką išgabeno į ligoninę, kur chirurgai maždaug dvi valandas operavo suplėšytą koją. Nors galūnę pavyko išsaugoti, berniuko laukia ilgas gydymas ir reabilitacija.

    Šuo paimtas stebėjimui

    Po incidento šuo buvo sulaikytas ir perduotas stebėjimui, kaip įprasta tais atvejais, kai gyvūnas sužaloja žmogų. Toks stebėjimas svarbus ir vertinant galimą užkrečiamųjų ligų riziką, įskaitant pasiutligę, net jei regionuose ji nustatoma retai. Sprendimai dėl tolimesnių veiksmų paprastai priklauso nuo veterinarijos ir teisėsaugos išvadų.

    „Dažnai matau gatvėmis bėgiojančius šunis, kurie kažkaip ištrūksta už tvoros ir klaidžioja ieškodami maisto, ypač prie parduotuvių. Atostogų metu vaikai turi teisę mūsų gatvėse jaustis saugiai“, – sakė seniūnas Kazimieras Królas.

    Ką primena atsakingoms šeimininkystės taisyklės

    Seniūnas ir policija gyventojams priminė, kad šuns vedžiojimas be pavadėlio ir antsnukio, taip pat prasta teritorijos apsauga didina nelaimių riziką. Praktikoje pavojus kyla ne tik iš „agresyvių“ veislių, bet ir iš išsigandusių ar netikėtai sudirgusių gyvūnų, ypač kai šalia juda vaikai, dviratininkai ar paspirtukais važiuojantys paaugliai.

    Gyventojai raginami įvertinti tvorų būklę ir vartų uždarymo mechanizmus, o šunis lauke laikyti taip, kad jie negalėtų išbėgti į gatvę. Taip pat akcentuojama dresūros ir socializacijos reikšmė, nes net trumpas šeimininko dėmesio praradimas viešoje erdvėje gali baigtis sužalojimais.

    Teisėsauga aiškinasi, kas konkrečiai buvo atsakingas už gyvūno priežiūrą incidento metu ir ar buvo laikomasi saugumo reikalavimų. Vietos pareigūnai pabrėžia, kad šeimininkams gali grėsti ne tik administracinė atsakomybė, bet ir rimtesnės pasekmės, jei nustatoma, kad dėl aplaidumo buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata.

  • Katė graužia kambarines gėles? Pavojus slypi ne tik nuodinguose augaluose – ką daryti

    Katė graužia kambarines gėles? Pavojus slypi ne tik nuodinguose augaluose – ką daryti

    Katės namuose dažnai susidomi kambariniais augalais: uosto, kramto lapus, kartais net išverčia vazonus. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip nekaltas įprotis, tačiau dalis augalų katėms yra toksiški ir gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų. Specialistai pabrėžia, kad rizika slypi ne tik pačiame augale, bet ir jo priežiūros priemonėse.

    Veterinarijos praktikoje apsinuodijimai augalais dažniausiai siejami su virškinamojo trakto sudirginimu, tačiau kai kurie atvejai būna gerokai sunkesni. Pavojingi signalai yra staigus vangumas, pakartotinis vėmimas, viduriavimas, seilėtekis ar kvėpavimo sutrikimai. Tokiais atvejais delsti nereikėtų, ypač jei žinoma, kad katė neseniai kramtė nežinomą augalą.

    Kokie augalai katėms pavojingiausi?

    Viena svarbiausių taisyklių augalų ir augintinių namuose – nepasikliauti vien intuicija. Katės ne visada instinktyviai atpažįsta, kas joms kenkia, todėl net ir populiarios dekoratyvinės rūšys gali tapti problema. Ypač dažnai riziką kelia ryškiai žydintys ar stiprų kvapą skleidžiantys kambariniai augalai.

    Itin didelis dėmesys skiriamas lelijoms, nes jos laikomos vienomis pavojingiausių katėms: net nedidelis kiekis gali sukelti sunkius inkstų pažeidimus. Taip pat atsargiai reikėtų vertinti difenbachijas, filodendrus ir kitas rūšis, kurių sultyse būna dirginančių medžiagų. Jei nesate tikri dėl augalo saugumo, patikimiausia išeitis – pasitikrinti veterinarijos rekomendacijose ir nelaikyti jo katės pasiekiamoje vietoje.

    Kodėl katės graužia lapus?

    Katės augalus graužia ne vien iš smalsumo. Dažna priežastis – bandymas palengvinti virškinimą ir pašalinti prarytus plaukus, kurie susikaupia skrandyje šėrimosi metu. Augalinės skaidulos gali paskatinti plaukų pasišalinimą su išmatomis arba sukelti vėmimą, todėl toks elgesys kartojasi.

    Kita priežastis – nuobodulys, stresas ar per mažai fizinės veiklos. Jei katė ilgai būna viena, neturi pakankamai žaidimų ar draskyklių, ji dažniau imasi nepageidaujamo elgesio, įskaitant augalų kramtymą ar vazonų kasimą. Tokiais atvejais vien augalų paslėpimas problemos neišsprendžia, reikia didinti aplinkos praturtinimą.

    Ne tik nuodai: žemė, trąšos ir purškalai

    Net jei augalas laikomas saugesniu, riziką gali sukelti vazoninė žemė ir priežiūrai naudojamos priemonės. Katės kartais kasinėja substratą, o kai kurios net bando paragauti žemės, ypač jei ji tręšta ar apdorota. Papildomą grėsmę kelia insekticidai, lapų blizgikliai ir kiti purškalai, kurie lieka ant lapų paviršiaus.

    Jeigu katė linkusi rausti vazonus, praktinis sprendimas – uždengti žemės paviršių didesniais, sunkiais akmenukais, kurių ji nepajėgtų išstumdyti. Taip pat verta augalus statyti ten, kur katė rečiau šokinėja, arba rinktis pakabinamus vazonus, tačiau būtina užtikrinti, kad jie būtų tvirtai pritvirtinti ir nekeltų kritimo pavojaus.

    Saugiausias kelias – namuose laikyti tik katėms draugišką želdyną ir suteikti alternatyvą, pavyzdžiui, specialiai auginamą katžolę ar katėms skirtą žolę. Jei vis dėlto įtariate apsinuodijimą, patartina kuo greičiau kreiptis į veterinarijos gydytoją ir, jei įmanoma, tiksliai įvardyti augalą arba jo dalį, kurią katė galėjo suėsti.