Category: Įdomybės

  • Brazilijoje mikroplastikai aptikti 43 iš 47 laukinių gyvūnų kraujyje – net 65 km nuo žmonių

    Mikroplastikai aptikti net ir atokiose vietovėse gyvenančių laukinių gyvūnų kraujyje – Brazilijoje jų rasta daugumoje tirtų tapyrų ir didžiųjų skruzdėdų.

    Mokslininkai ištyrė 47 laukinius gyvūnus ir mikroplastikų dalelių aptiko 43 jų kraujyje, o dalis gyvūnų gyveno daugiau nei 65 kilometrus nuo artimiausios žmonių veiklos, rašo „ZME Science“.

    GPS siųstuvais sekdami gyvūnų judėjimą tyrėjai pastebėjo aiškią tendenciją: kuo arčiau gyvūnų buveinės buvo keliai, ūkiai, gyvenvietės ar kiti infrastruktūros objektai, tuo daugiau plastiko dalelių fiksuota kraujyje.

    Tyrimas rodo, kad mikroplastikai nėra vien miestų ar pramonės zonų problema – jie pasiekia ir teritorijas, kurios laikomos vienomis mažiausiai paliestų žmogaus veiklos.

    Kas ištirta ir ką rado laboratorijoje

    Tyrėjai analizavo 26 žemumų tapyrus ir 21 didžiąją skruzdėdą trijuose Brazilijos regionuose: Amazonės atogrąžų miškuose, Serrado savanose ir Pantanalio pelkėse.

    Kraujo mėginiai buvo surinkti 2021–2022 metais, gyvūnus stebint per veikiančias gamtosaugos programas. Laboratorijoje mikroplastikų dalelėms identifikuoti taikyta Ramano spektroskopija – metodas, leidžiantis atpažinti medžiagas pagal tai, kaip jos sklaido lazerio šviesą.

    Iš viso mėginiuose identifikuota 2 815 mikroplastiko dalelių. Vidutinė koncentracija siekė 73,8 dalelės mililitre kraujo, tačiau svyravimai buvo labai dideli – vieno gyvūno kraujyje nustatyta daugiau nei 1 200 dalelių mililitre.

    Tapyrų kraujyje vidutiniškai fiksuota 98,9 dalelės mililitre, o didžiųjų skruzdėdų – 42,8, nors tyrėjai pažymi, kad šis skirtumas nebuvo statistiškai reikšmingas.

    Pantanalis: mikroplastikai ir „mažiausiai trikdomose“ buveinėse

    Ypač neraminantis signalas atėjo iš Pantanalio – milžiniškų pelkių, kuriose yra vienos mažiausiai sutrikdytų buveinių Brazilijoje. Čia mikroplastikų aptikta visų 14 tirtų gyvūnų kraujyje.

    Tarp jų buvo ir individų, gyvenusių daugiau nei 65 kilometrus nuo artimiausios plėtros teritorijų ir 112 kilometrų nuo artimiausio atliekų tvarkymo objekto.

    Pagrindinis klausimas – kaip plastikas pasiekia tokias vietas. Tyrėjai nurodo, kad mikroplastikai gali keliauti didelius atstumus per atmosferą, nusėsti su krituliais, taip pat būti pernešami upėmis ar sezoniniais potvyniais.

    Ką dar svarbu žinoti apie tyrimo ribas

    Šiame tyrime nebuvo vertinta, ar aptiktos dalelės tiesiogiai kenkia gyvūnams. Taip pat naudoti metodai neleidžia aptikti nanoplastikų – dar smulkesnių dalelių, kurios potencialiai gali lengviau prasiskverbti į audinius.

    Kadangi tyrimas stebimasis, jis taip pat negali tiksliai nustatyti, kur konkrečiai kiekvienas gyvūnas „pasigavo“ mikroplastikų – galima kalbėti tik apie ryšį su žmogaus pėdsako intensyvumu teritorijoje.

    Tyrimas publikuotas moksliniame žurnale „Nature“.

  • Ne vandenyje: mirkykite džiovintus grybus piene – greičiau suminkštės ir nebus kartūs

    Džiovinti grybai patiekalams suteikia ryškų aromatą, tačiau netinkamai pamirkyti jie gali likti kieti arba įgauti kartumo. Vienas paprastas triukas – vietoj vandens rinktis pieną.

    Taip džiovintus grybus ruošia kai kurių šeimų virtuvėse iš kartos į kartą perduodamas būdas, aprašytas portale terazgotuje.pl. Teigiama, kad mirkant grybus piene jie tampa švelnesni, o kartumas sumažėja.

    Vanduo nėra vienintelė mirkymo išeitis, nors dažniausiai grybai būtent taip ir ruošiami. Pienas šiandien naudojamas rečiau, bet jis gali būti naudingas, ypač jei grybai pasižymi kartesniu poskoniu.

    Mirkymas svarbus ne tik dėl konsistencijos – taip grąžinama drėgmė, grybai padidėja, greičiau atiduoda skonį ir kvapą patiekalui. Be to, mirkant lengviau pašalinti po džiovinimo likusius nešvarumus, kurie nusėda indo dugne.

    Kaip mirkyti džiovintus grybus piene

    Rekomenduojama džiovintus grybus užpilti drungnu, lengvai pasūdytu pienu. Tokiuose skysčiuose grybai mirkomi apie 5–6 valandas.

    Po mirkymo juos siūloma trumpai apvirti ir tik tuomet dėti į pasirinktą patiekalą – pavyzdžiui, į kūčiukų sriubą, įdarus, koldūnus ar troškinius.

    Mirkymas vandenyje: kuo skiriasi būdai

    Jei renkatės tradicinį variantą, grybai paprastai užpilami švariu, geriausia – virintu vandeniu taip, kad būtų apsemti. Kita technika – naudoti pasūdytą vandenį, tačiau tuomet vėliau gaminant reikėtų atitinkamai mažinti druskos kiekį.

    Tokiu atveju dažnai nurodoma, kad grybams pakanka mirkti apie 3–4 valandas, karts nuo karto juos pamaišant ar prispaudžiant, kad geriau prisigertų skysčio. Vėliau grybai nukošiami ir verdami.

    Dar vienas svarbus niuansas – mirkymo skystis gali būti labai aromatingas. Jei mirkoma vandenyje, jo nerekomenduojama išpilti: skystį galima perkošti (pavyzdžiui, per marlę), kad į patiekalą nepatektų nešvarumų, ir panaudoti gaminant toliau.

  • Į verdantį sultinį įpilkite stiklinę šalto vandens arba įmeskite kelis ledo kubelius – iškart bus skaidrus

    Skaidrus, auksinės spalvos sultinys daugeliui atrodo kaip virtuvės meistriškumo ženklas, tačiau praktikoje jis neretai pavyksta drumstas. Pasirodo, yra itin paprastas būdas greitai pagerinti jo išvaizdą.

    Triukas paprastas: į verdantį sultinį įpilkite stiklinę šalto vandens arba įmeskite kelis ledo kubelius. Apie tokį metodą rašoma portale terazgotuje.pl.

    Šaltis trumpam sumažina sultinio temperatūrą, todėl lengviau „nusėda“ drumstumą sukeliantys nešvarumai ir nuosėdos. Be to, taip papildomas dalis skysčio, kuris išgaruoja ilgiau verdant.

    Teigiama, kad šis žingsnis gali pagerinti ne tik vaizdą, bet ir skonį – aromatas tampa ryškesnis, o sultinys sodresnis. Tas pats efektas pasiekiamas tiek su šaltu vandeniu, tiek su ledo kubeliais.

    Iš ko verdamas klasikinis sultinys

    Sultinio pagrindą paprastai sudaro paukštiena, dažnai papildoma jautiena. Kad skonis būtų gilesnis, kartu verdamos ir daržovės.

    Dažniausiai naudojama vadinamoji sriubų daržovių bazė: morkos, petražolės šaknis, saliero šaknis, poras ir svogūnas. Kvapui sustiprinti neretai dedama ir petražolių lapelių.

    Kokie prieskoniai svarbiausi

    Esminis prieskonis yra druska – ji padeda išryškinti sultinio skonį. Taip pat dažnai dedami juodieji pipirai grūdeliais, lauro lapai ir kvapieji pipirai.

    Kai kuriuose namuose dar naudojamas ir lovažas, tačiau jo skonis specifinis, todėl tinka ne visiems.

    Trumpai apie virimo eigą

    Sultinį rekomenduojama pradėti virti nuo neatšaldytos iki ledo būsenos mėsos – ji turėtų būti natūraliai atitirpinta. Mėsa dedama į puodą, užpilama šaltu vandeniu ir verdama ant mažos ugnies.

    Kai paviršiuje ima kauptis putos, jos nugraibomos, o tuomet sudedamos nuvalytos daržovės ir prieskoniai. Sultinys toliau verdamas ant mažos ugnies, įprastai apie 3–4 valandas, o druska dedama pačioje pabaigoje.

  • Kinijoje aptiktas milžiniškas grybas „D. rex“: užauginamas iki 2,2 kg ir siekia 50 cm

    Pietvakarių Kinijos subtropiniuose ir tropiniuose miškuose mokslininkai aptiko įspūdingo dydžio grybą, galintį užaugti iki pusės metro aukščio ir sverti net 2,2 kilogramo. Naujoji rūšis pavadinta Dianjunus rex, trumpiau – D. rex.

    Apie atradimą skelbia „ZME Science“: tyrėjai teigia, kad tokio masto sporų „vaisiakūnio“ struktūra iki šiol nebuvo užfiksuota Ascomycota (aukšliagrybių) grupei priklausančiuose grybuose. Dėl išskirtinumo mokslininkams teko įsteigti net naują gentį ir šeimą – Dianjunaceae.

    Ne mažiau intriguoja D. rex kilmė: DNR analizė rodo, kad šios linijos evoliucinės šaknys gali siekti maždaug 65 milijonus metų – laikotarpį, kai po masinio išnykimo Žemės ekosistemos atsistatė po dinozaurų eros pabaigos.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie radiniai primena, kiek dar mažai žinome apie grybų įvairovę – ypač tropiniuose regionuose, kur dauguma organizmo dalies slepiasi po žeme, o matomos struktūros pasirodo tik esant palankioms sąlygoms.

    Kur ir kaip rastas D. rex

    Milžiniškas grybas aptiktas Junanio (Yunnan) provincijoje – regione, garsėjančiame itin turtinga grybų įvairove. D. rex aptiktas vykdant grybų įvairovės tyrimus, o mėginiai rinkti nuo 2024 metų rugpjūčio iki 2025 metų liepos.

    Grybas fiksuotas tropiniuose ir subtropiniuose miškuose netoli Kunmingo, Sipsuangbanos (Xishuangbanna) ir Čusjongo (Chuxiong). Nurodoma, kad jis auga iš požeminių struktūrų ir aplinkinio dirvožemio, dažnai šalia neseniai nudžiūvusių ar yrant pradėjusių medžių.

    Išvaizda kinta augant: jauni egzemplioriai dažniau būna apvalesnės, „gumbą“ primenančios formos, o subrendę suformuoja mėsingas, pirštus primenančias atšakas. Paviršius iš pradžių balkšvas, vėliau pamažu gelsta.

    Vaisiakūniai (mokslinėje literatūroje vadinami stromomis) dažniausiai siekia 20–50 centimetrų. Dauguma surinktų egzempliorių svėrė apie 250–600 gramų, tačiau didžiausias – 2,2 kilogramo.

    Kodėl šis grybas toks išskirtinis

    Ascomycota grupei priskiriama maždaug 65 000 žinomų grybų rūšių – tarp jų ir briedžiukai, triufeliai, mielės. Tyrėjų teigimu, D. rex reprodukcinės struktūros yra didžiausios, iki šiol dokumentuotos šioje grupėje, todėl atradimas reikšmingai praplečia supratimą apie galimus grybų kūno dydžius.

    Vien matmenų neužteko: mokslininkai turėjo įsitikinti, kad tai nėra neįprastai didelis jau žinomos rūšies atstovas. Tam buvo derinami išsamūs morfologiniai tyrimai (reprodukcinės struktūros, sporos, mikroskopiniai požymiai) ir genetinė analizė.

    DNR tyrimuose analizuotos keturios genetinės sritys (ITS, LSU, RPB2 ir TUB2), kurios padeda nustatyti evoliucinius ryšius. Sekos lygintos su 202 grybų linijų genetiniais duomenimis – naujieji pavyzdžiai nuosekliai pateko į atskirą šaką Xylariales eilėje.

    Siekiant galutinai patvirtinti išskirtinumą, buvo sekvenuoti trijų egzempliorių genomai ir palyginta daugiau nei 300 konservuotų genų su 66 grybų pavyzdžiais. Rezultatas – patvirtinta, kad organizmas vertas atskiros genties ir šeimos, pavadintos Dianjunaceae.

    Kas žinoma apie kilmę ir augimo priežastis

    Remdamiesi genetiniais palyginimais ir evoliucinėmis laiko skalėmis, tyrėjai įvertino, kad Dianjunaceae galėjo atsiskirti maždaug prieš 65 milijonus metų, o galimas intervalas – 50–80 milijonų metų. Tai sutampa su ankstyvuoju paleocenu – laikotarpiu po Kreidos ir paleogeno ribos masinio išnykimo.

    Mokslininkai kelia prielaidą, kad po katastrofos miškuose galėjo staiga padaugėti negyvos augalinės medžiagos. Tokios sąlygos medieną skaidantiems ar su medžiais susijusiems grybams galėjo suteikti naujų ekologinių galimybių.

    Kodėl pats D. rex užaugina tokius milžiniškus vaisiakūnius, dar nėra aišku. Viena hipotezė – aukštesnis „stiebas“ gali padėti sporoms lengviau ištrūkti iš tankios miško paklotės ir pasklisti plačiau, o tai suteiktų reprodukcinį pranašumą.

    Kita įžvalga ateina iš genomo: tyrėjai nustatė, kad D. rex turi gerokai mažiau angliavandenius skaidančių fermentų (CAZymes) nei daugelis giminingų medieną ardančių rūšių, taip pat labai nedaug pektino liazių. Šis profilis paremia darbinę hipotezę, kad grybas galėtų kurį laiką gyventi medžio viduje jam akivaizdžiai nekenkdamas, o šeimininkui žuvus pereiti prie skaidytojo (saprotrofinio) gyvenimo būdo.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Frontiers in Fungal Biology“.

  • Kaip mirkyti silkę, kad ji nebūtų kieta ir per sūri: tinka ne tik vanduo, bet ir pienas

    Silkė prieš Kūčias daugeliui yra privalomas patiekalas, tačiau net ir geriausias receptas nepadės, jei žuvis bus per sūri, kieta ar net šiek tiek „guminė“. Būtent todėl silkę dažnai reikia išmirkyti – taip sušvelninamas skonis ir pagerėja tekstūra.

    Kaip rašoma portale „terazgotuje.pl“, mirkymas yra paprastas, bet labai svarbus etapas, ypač jei silkė buvo laikyta stipriame sūryme. Be tinkamo paruošimo sūrumas gali „užgožti“ visą patiekalą – ar tai būtų salotos, užkandis, ar tradicinė šventinė silkė su priedais.

    Silkė sūryme ilgiau išsilaiko, tačiau toks konservavimo būdas reiškia ir intensyvų, kartais pernelyg aitrų skonį. Mirkymas leidžia sumažinti druskos kiekį, o kartu padeda išlaikyti malonią žuvies struktūrą – ji tampa švelnesnė ir elastingesnė.

    Dar viena priežastis mirkyti – druska daro įtaką mėsos konsistencijai. Per sūri silkė neretai būna kieta, todėl vėliau net geras padažas ar marinatas gali nebeišgelbėti skonio balanso.

    Kokiame skystyje mirkyti silkę?

    Dažniausias pasirinkimas – paprastas šaltas vanduo. Tai bazinis būdas, kuris palaipsniui mažina sūrumą ir nekeičia pačios silkės „charakterio“.

    Kad procesas vyktų tolygiau, vandenį verta pakeisti kelis kartus. Taip druska iš žuvies pasišalina efektyviau, o skonis tampa švelnesnis.

    Kita populiari alternatyva – pienas. Teigiama, kad jis suteikia silkei daugiau minkštumo ir švelnų, subtiliai kremišką poskonį, todėl tokia silkė ypač tinka salotoms ar lengvesniems padažams.

    Panašiai gali veikti ir pasukos, o kefyras – tarpinis variantas tarp pieno ir pasukų: jis švelniai rūgštokas ir taip pat padeda „nuraminti“ intensyvų silkės skonį.

    Mišrus būdas ir svarbiausia taisyklė

    Kai kurie renkasi mišrų metodą: pirmiausia silkę trumpai pamirko vandenyje, o vėliau ilgiau laiko piene ar kefyre. Tokiu būdu siekiama ir sumažinti sūrumą, ir papildomai suminkštinti žuvį.

    Visais atvejais svarbiausia – kontroliuoti mirkymo laiką. Per ilgas mirkymas gali pernelyg „išplauti“ skonį, o per trumpas paliks silkę kietą ir per sūrią.

    Galiausiai, tinkamai parinktas skystis ir laikas padeda silkei geriau sugerti prieskonius, todėl ji lengviau „susidraugauja“ su kitais ingredientais. Dėl to net paprasčiausias šventinis patiekalas tampa harmoningesnis ir malonesnis valgyti.

  • Tyrimas parodė: katės miauksi dažniau, kai šalia yra žmogus – taip jos prašo pagalbos

    Katė prie tuščio dubenėlio, žvilgsnis į jus ir ilgas miauktelėjimas – daugeliui pažįstama scena. Naujas tyrimas rodo, kad tai gali būti ne vien emocijų proveržis, o kryptinga strategija, skirta išsikviesti pagalbą.

    Kaip rašo „ZME Science“, mokslininkai stebėjo, kaip katės elgiasi, kai negali pasiekti skanėsto: jos ne tik miauksi, bet ir aktyviai ieško žmogaus dėmesio. Esminė detalė – vokalizacija ryškiai keičiasi priklausomai nuo to, ar kambaryje yra kas nors, kas galėtų „išspręsti problemą“.

    Tokį elgesį tyrėjai sieja su vadinamąja komunikacija „su auditorija“ – kai signalas siunčiamas ne šiaip sau, o konkrečiam klausytojui. Kitaip tariant, katė gali „pasirinkti“ miaukti tada, kai tai turi didžiausią prasmę.

    Šis atradimas aktualus ir augintinių šeimininkams: kai katė garsiai reaguoja į uždarytas duris ar nepasiekiamą maistą, ji gali ne „ožiuotis“, o bandyti jums aiškiai perduoti užduotį – atkreipkite dėmesį ir padėkite.

    Eksperimentas su nepasiekiamu skanėstu

    San Paulo universiteto (Brazilija) mokslininkai į tyrimą įtraukė 38 namines kates, kurios, pasak šeimininkų, ypač linkusios miaukti, kai kalba pasisuka apie maistą. Kiekvienai katei buvo pateikta užduotis: mėgstamas skanėstas buvo uždarytas mažame plastikiniame indelyje, kurį gyvūnas matė ir užuodė, bet negalėjo atidaryti.

    Kates stebėjo vieną minutę dviem sąlygomis: kai patalpoje buvo dėmesingas žmogus ir kai kambaryje nebuvo nieko. Rezultatai išsiskyrė ryškiai – esant žmogui katės sumiaukė 86 kartus, o būdamos vienos – 20 kartų.

    Statistinė analizė parodė, kad miaukimo tikimybė, kai šalia yra žmogus, buvo daugiau nei 16 kartų didesnė. Be to, katės dažnai žiūrėjo tiesiai į žmogų ir kaitaliojo žvilgsnį tarp jo ir nepasiekiamo skanėsto.

    Kai žmogaus nebuvo, katės daugiau laiko stovėjo vietoje ir žiūrėjo durų kryptimi. Tyrėjų vertinimu, tai rodo, kad miaukimas gali būti sąmoningiau nukreiptas į tą, kuris turi galimybę padėti, o ne vien spontaniška reakcija į frustraciją.

    Ne tik miaukimas: katės „kalba“ ir akimis

    Tyrime akcentuota, kad svarbus ne vien garsas. Katės, susidūrusios su neįveikiama užduotimi, dažnai naudojo dėmesio pritraukimo schemą: žvilgsnis į objektą, žvilgsnis į žmogų ir vėl į objektą.

    Panašus elgesys aprašytas ir ankstesniuose tyrimuose. Pavyzdžiui, 2021 metais publikuotame eksperimente katėms skanėstai iš pradžių buvo pasiekiami, tačiau vėliau tapo nepasiekiami, ir tuomet gyvūnai vis dažniau kaitaliojo žvilgsnį tarp maisto ir globėjo.

    Toks „žvilgsnio kaitaliojimas“ laikomas komunikacijos forma, aptinkama ir pas kitus gyvūnus. Paprastas palyginimas – mažas vaikas, rodantis į žaislą ir tuo pat metu ieškantis suaugusiojo žvilgsnio: katės negali parodyti pirštu, bet, panašu, gana tiksliai „parodo“ akimis.

    Kodėl mums vis tiek sunku jas suprasti

    Nors katės, sprendžiant iš tyrimų, gana lanksčiai prisitaiko prie žmogaus, mums ne visada lengva atskirti, ką reiškia skirtingi miaukimai. 2020 metų tyrimas su 225 dalyviais parodė, kad žmonėms sudėtinga atpažinti, kuriomis situacijomis katė miauksi dėl maisto, o kada – dėl kitų priežasčių: mažiau nei pusė dalyvių teisingai identifikavo aplinkybes.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad miaukimas nebūtinai yra „žodis“ su pastovia reikšme. Jo prasmė gali priklausyti nuo konteksto, nuo konkrečios katės ir nuo to, kaip reaguoja žmogus.

    Vis dėlto bendras vaizdas iš kelių tyrimų panašus: katės, panašu, stebi mūsų dėmesį, žvilgsnį ir elgesį bei koreguoja savo signalus pagal situaciją. Tad kai katė miaukia, verta žiūrėti ne tik į garsą, bet ir į tai, kur ji žiūri bei ko tuo metu negali pasiekti.

  • Kaip išgelbėti suskilusį sūrio pyragą: konditerių triukas grąžins lygų viršų

    Sūrio pyragas – vienas populiariausių kepinių šventėms ir susibūrimams, tačiau net ir patyrusiems kepėjams kartais jo viršus sutrūkinėja. Skoniui tai paprastai nepakenkia, bet norint gražios išvaizdos praverčia paprastas konditerių triukas.

    Jei ant atvėsusio pyrago jau matyti įtrūkimai, situaciją dar galima pataisyti. Kaip rašoma portale terazgotuje.pl, senieji konditeriai tokiais atvejais naudoja grietinės ir cukraus pudros mišinį, kuris užpildo plyšius ir sukuria tolygią „plėvelę“.

    Pagrindinė idėja paprasta: įtrūkimai dažniausiai atsiranda, kai pyrago paviršius per greitai išsausėja arba kepinys patiria staigų temperatūros pokytį. Taip pat prisideda per intensyvus masės plakimas, kai į ją įmaišoma per daug oro.

    Todėl verta žinoti ne tik, kaip pataisyti jau sutrūkusį sūrio pyragą, bet ir kaip sumažinti tokios nesėkmės tikimybę ateityje – pradedant nuo maišymo technikos ir baigiant kepimo temperatūra.

    Triukas sutrūkusiam viršui sutvarkyti

    Norint „užglaistyti“ sutrūkinėjusį paviršių, siūloma sumaišyti 200 ml 18 proc. riebumo grietinės su 3 šaukštais cukraus pudros. Masę tolygiai paskirstykite ant atvėsusio pyrago viršaus, kad ji užpildytų įtrūkimus.

    Tuomet pyragą dar kartą trumpai pašaukite į orkaitę maždaug 13 minučių, nustatę apie 220 laipsnių temperatūrą. Per tą laiką grietinės sluoksnis „susistandina“ ir suformuoja lygesnį paviršių.

    Ištraukus svarbu neskubėti: palikite pyragą ramiai atvėsti, o vėliau kelioms valandoms padėkite į šaldytuvą. Taip viršus sutvirtėja, o kepinys atrodo tvarkingiau.

    Jei papildomai kepti nesinori, įtrūkimus galima tiesiog paslėpti – šokoladine glazūra, cukriniu glaistu, plakta grietinėle, vaisiais ar uogiene. Paprastas cukraus pudros pabarstymas taip pat vizualiai padeda.

    Kodėl sūrio pyragas trūkinėja ir kaip to išvengti

    Dažna klaida – per ilgai ir per didelėmis apsukomis plakti varškės (sūrio) masę. Įmaišytas oras kepant išpučia pyragą, o vėliau vėsdamas jis gali greitai sukrusti ir sutrūkinėti.

    Kitas svarbus dalykas – drėgmė kepant. Siūloma pyragą pridengti aliuminio folija taip, kad ji neliestų paviršiaus: tuomet drėgmė iš kepinio nedingsta taip greitai ir viršus mažiau džiūsta.

    Dar vienas būdas išlaikyti drėgmę – kepti vandens vonelėje: formą įstatyti į didesnį indą su verdančiu vandeniu, kuris siektų iki maždaug pusės formos aukščio. Tai padeda išvengti išsausėjimo ir trūkinėjimo.

    Taip pat svarbi kepimo temperatūra ir vėsinimas. Rekomenduojama kepti apie 160 laipsnių temperatūroje be ventiliatoriaus, o iškepus iš karto neatidarinėti orkaitės ir pyrago staigiai neištraukti – geriau kurį laiką palikti viduje pravertomis durelėmis, kad atvėstų pamažu.

    Galiausiai verta pasirūpinti, kad visi ingredientai būtų panašios, kambario temperatūros. Staigūs temperatūrų skirtumai masėje ir vėliau kepinyje – viena trumpiausių kelių į įtrūkimus.

  • Vanagė prisirijo vištų ir nebegalėjo pakilti: po mėnesio „dietos“ vėl skraido

    Virdžinijos kaimynystėje kelias savaites mįslingai dingo vištos, kol įtariamoji galiausiai atsirado žmonių kieme – per stora, kad galėtų pabėgti. Paaiškėjo, jog tai patelė raudonpečius vanagas, taip įniko į lengvai pasiekiamą grobį, kad nebegalėjo pakilti skristi.

    Kaip aprašo „ZME Science“, paukštis buvo nugabentas į Roanoko „Southwest Virginia Wildlife Center“, kur iš pradžių manyta, kad vanagas patyrė traumą ar apsinuodijo. Tačiau tyrimai parodė, kad rimtų sužeidimų nėra – problema buvo visai kita.

    Specialistai atliko rentgeno nuotraukas, kraujo tyrimus ir kitus patikrinimus, bet nieko neįprasto nerado. Vienintelė aiški išvada – vanagė buvo tiesiog per sunki skrydžiui.

    Ši istorija tapo ir priminimu paukščių bei naminių paukščių augintojams: lengvai prieinamas grobis gali išbalansuoti plėšrūno elgesį, o kiemo vištoms verta rinktis uždengtus voljerus.

    Per stora skrydžiui

    Gelbėtojai vanagę oficialiai pažymėjo kodu RSHA 26-2599. Suaugusi patelė svėrė daugiau nei 910 gramų, kai tipinis šios rūšies svoris paprastai siekia apie 500–700 gramų.

    Veterinarai nurodė, kad riebalų buvo tiek daug, jog jie net negalėjo apčiuopti krūtinkaulio keteros – vietos, prie kurios tvirtinasi galingi skrydžio raumenys. Vietos gyventojų pasakojimai leido suprasti, kad vanagė tiesiog nuolat medžiojo laisvai vaikštinėjančias vištas.

    Centro atstovai aiškino, kad laukiniai plėšrūnai paprastai nenutunka, nes maisto kiekis gamtoje svyruoja, o medžioklė reikalauja daug energijos. Vis dėlto, gavus nuolatinį „švediško stalo“ efektą, persivalgymas gali tapti įpročiu.

    Kodėl svoris „numuša“ nuo sparnų

    Skrydžiui būtina pusiausvyra tarp kūno masės, sparnų ploto ir raumenų jėgos. Kuo paukštis sunkesnis, tuo daugiau keliamojoje jėgoje turi „dirbti“ sparnai – tačiau priaugti riebalai sparnų nepadidina.

    Tekste taip pat minimas 2016 metais „Journal of Experimental Biology“ publikuotas tyrimas su mėlynaisiais zyliais: paukščiai, kurių santykinė apkrova sparnams buvo mažesnė, greičiau ir efektyviau pakildavo staigaus pabėgimo metu. Nors tai ne vanagų tyrimas, jis padeda suprasti, kodėl per didelis svoris skrydžiui tampa rimta kliūtimi.

    Centro darbuotojai pridūrė, kad net ir sveiki vanagai kartais trumpam tampa „ant žemės“ po itin gausių pietų. Tačiau šiuo atveju tai, panašu, virto nuolatiniu režimu.

    Geros žinios: vanagė vėl pakilo

    Gera žinia paskelbta 2026 metų lapkričio 8 dieną: po kiek daugiau nei mėnesio kontroliuojamo šėrimo ir fizinio krūvio vanagė neteko maždaug 130 gramų – beveik 14 proc. pradinės masės – ir vėl pradėjo skraidyti.

    Vis dėlto paukštis dar nėra pasirengęs būti paleistas į laisvę. Centro teigimu, vanagė vis dar turi antsvorio ir kol kas pajėgia apskristi voljerą tik keturis ar penkis ratus, greitai pavargsta.

    Gelbėtojai nori įsitikinti, kad paukštis bus pakankamai stiprus patikimam skrydžiui ir medžioklei, tik tada svarstys apie paleidimą. Tuo pačiu jie tikisi, kad vietos vištų augintojai rinksis uždengtus aptvarus – tai apsaugotų ir paukščius, ir plėšrūnus, kuriuos vilioja pernelyg lengvas grobis.

  • Šuo nerimo prie kūdikio: ligoninėje paaiškėjo pavojingas širdies ritmo sutrikimas

    Penkių mėnesių kūdikis atrodė visiškai sveikas, tačiau šeimos šuo nuo jo nesitraukė – vaikščiojo iš paskos, inkštė ir vis laižė jam veidą. Kai tik suaugusieji bandydavo šunį patraukti, šis dar labiau susijaudindavo.

    Netrukus situacija pasikeitė dramatiškai: po kelių valandų kūdikis ėmė nevaldomai rėkti, jo nepavyko nuraminti jokiais įprastais būdais. Prisiminusi keistą augintinio elgesį, mama nusprendė nelaukti ir vyko į priėmimo skyrių.

    Ligoninėje medikai nustatė, kad kūdikio širdis plakė 280 kartų per minutę. Paaiškėjo, jog tai – potencialiai pavojingas širdies ritmo sutrikimas, iki tol nepastebėtas nuo gimimo.

    Šuo nebuvo specialiai dresuotas, tačiau jo nerimas tapo svarbiu signalu šeimai. Ši istorija primena, kad augintiniai kartais sureaguoja į žmogaus sveikatos pokyčius anksčiau, nei juos pastebi artimieji.

    Diagnozė – Wolffo, Parkinsono ir White’o sindromas

    Kūdikiui diagnozuotas Wolffo, Parkinsono ir White’o sindromas – būklė, kai širdyje yra papildomas elektrinio impulso kelias. Dėl jo signalai gali „užsisukti“ ratu ir sukelti itin greitą širdies plakimą.

    Tokiais atvejais gali pasireikšti supraventrikulinė tachikardija (SVT) – nenormaliai dažnas širdies ritmas. Straipsnyje minima, kad kūdikiams SVT kai kada gali pasiekti net iki 300 dūžių per minutę.

    Sudėtingiausia tai, kad mažyliai negali pasakyti, ką jaučia. Vietoje to gali atsirasti dirglumas, prastas maitinimasis, greitesnis kvėpavimas ar neįprastas išblyškimas – ženklai, kuriuos lengva supainioti su kitomis problemomis.

    Kaip kūdikį gydė medikai

    Pirmiausia gydytojai bandė širdies ritmą sulėtinti šalto vandens stimuliacija, kuri kartais suaktyvina refleksą ir padeda normalizuoti plakimą. Kai tai nepadėjo, į veną suleisti vaistai atkūrė normalų ritmą.

    Vėliau kūdikiui paskirtas beta adrenoblokatorius propranololis, kurį jis vartoja tris kartus per dieną. Nurodoma, kad jo būklė šiuo metu gera, nors ateityje gali prireikti procedūros pašalinti netaisyklingą elektrinį kelią širdyje.

    Kodėl šuo galėjo pajusti, kad kažkas ne taip?

    Tikslios priežasties, kodėl šuo taip reagavo, niekas negali pasakyti. Viena iš versijų – itin jautri uoslė: žmogaus organizmui patiriant stresą ar kitus fiziologinius pokyčius, gali kisti ir iškvepiamų ar per odą išskiriamų cheminių junginių „mišinys“.

    Straipsnyje aptariami ir moksliniai tyrimai, rodantys, kad dresuoti šunys gali atskirti, pavyzdžiui, žmogaus patiriamą stresą pagal kvapo mėginius, o kai kuriuose bandymuose – identifikuoti ir tam tikras ligas. Vis dėlto pabrėžiama, kad skirtingų tyrimų rezultatai labai nevienodi, todėl klinikoje šunys kol kas nelaikomi patikimu atrankos metodu.

    Įdomu ir tai, kad vėliau šuo vėl tapo neįprastai atidus kūdikiui – šeima baiminosi pasikartojančios širdies problemos, tačiau šįkart gydytojai nustatė bakterinį tonzilitą. Tai leidžia manyti, kad augintinis galėjo reaguoti ne į vieną konkrečią ligą, o į bendrą vaiko savijautos pokytį.

    Vis dėlto šeimai šuns elgesys tapo postūmiu laiku kreiptis pagalbos – o tokiose situacijose kiekviena valanda gali turėti lemiamą reikšmę.

  • Mokslininkai nufilmavo, kaip aštuonkojai prasispraudžia pro skylutes: paaiškėjo aiški veiksmų seka

    Aštuonkojai garsėja kaip vieni geriausių „pabėgimo meistrų“ gyvūnų pasaulyje, tačiau iki šiol nebuvo iki galo aišku, kaip jiems pavyksta prasigrūsti pro, atrodytų, absurdiškai mažas angas. Dabar tyrėjai jų judesius nufilmavo iš kelių kampų ir išskaidė kadrą po kadro.

    Kaip aprašo „ZME Science“, analizuojant įrašus paaiškėjo, kad tai nėra vien paprastas kūno „suspaudimas“ – aštuonkojai taiko nuoseklią, koordinuotą veiksmų seką. Priklausomai nuo angos dydžio, jie pereina tris arba keturis etapus, o galutinė kūno dalis, kuri praeina pro angą, dažnai būna mantija.

    Tyrime dalyvavo trys paprastieji aštuonkojai (Octopus vulgaris) ir keturi jauni majų aštuonkojai. Gyvūnai buvo filmuojami bandant įveikti skirtingo dydžio skyles skaidriose akrilo pertvarose, kad būtų galima tiksliai matyti judesius.

    Tokie rezultatai padeda geriau suprasti ne tik gyvūnų elgseną, bet ir biomechaniką: kaip lankstus kūnas ir „aštuonios rankos“ sugeba atlikti labai tikslius veiksmus. Ilgainiui tai gali būti naudinga ir inžinerijai – pavyzdžiui, kuriant minkštuosius robotus, galinčius prasiskverbti pro siauras ertmes.

    Kaip vyksta „pabėgimas“ per skylę

    Analizuojant 30 sėkmingų prasiskverbimų, kuriuos atliko paprastieji aštuonkojai, išryškėjo pasikartojanti rutina. Pirmiausia gyvūnas tarsi „žvalgosi“ – vieną čiuptuvą įkiša pro angą ir įvertina situaciją.

    Tuomet pro angą prakiša dar kelis čiuptuvus – dažniausiai iš viso tris–penkis. Įkišti čiuptuvai kitoje pusėje susiriečia atgal, o jų siurbtukai įsikimba į pertvarą.

    Tada aštuonkojis, standindamas ir tiesdamas čiuptuvus, pasitelkia juos kaip atramą: atsispirdamas ir tuo pačiu traukdamas, jis pritraukia likusias galūnes bei kūną arčiau angos. Jei skylė pakankamai didelė, šio trijų etapų plano paprastai užtenka.

    Jei anga ankštesnė, dažnai atsiranda papildomas – ketvirtasis – žingsnis. Tokiu atveju aštuonkojis pirmiausia „susitvarko“ su likusiais čiuptuvais, o tik tada perkelia galvą ir mantiją, matomai sutraukdamas raumenis, kad ši dalis tilptų pro angą.

    Ar tikrai užtenka, kad tilptų snapas?

    Dažnai kartojamas teiginys, kad aštuonkojis gali pralįsti pro bet kokią angą, jei tik pro ją telpa jo snapas. Tačiau stebėjimai rodo, kad realybė sudėtingesnė: pro angą turi prasigrūsti ir storesnės čiuptuvų bazės, kurios gali tapti kliūtimi net tada, kai snapas teoriškai tilptų.

    Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį, kad reikšmės gali turėti ir struktūros aplink centrinę nervų sistemą. Kaip apytikris dydžio rodiklis buvo naudotas atstumas tarp akių.

    Majų aštuonkojai suteikė papildomą užuominą apie ribas: jie nepraėjo pro mažiausias, 10 milimetrų skyles. Kai buvo pasiūlytos skirtingo dydžio angos, gyvūnai pirmiausia tyrinėjo mažesnę, bet galiausiai rinkosi didesnį praėjimą.

    Vis dėlto lieka atviras klausimas, ar aštuonkojis iš anksto „supranta“, kad anga yra neįveikiama, ar tai paaiškėja tik bandant. Patys autoriai pažymi, kad tam reikėtų papildomų eksperimentų.

    Kodėl tai svarbu robotikai

    Mokslininkai jau seniai domisi, kaip aštuonkojai koordinuoja itin lankstų kūną ir aštuonias galūnes, gaudami milžinišką jutiminės informacijos kiekį. Šis tyrimas išsiskiria tuo, kad nagrinėja ne vieno čiuptuvo judesį, o viso kūno „strategiją“, kai reikia įveikti kliūtį.

    Tokia organizuota judesių seka gali tapti įkvėpimu minkštųjų robotų kūrimui. Pavyzdžiui, ateityje tokie robotai galėtų prasiskverbti pro griuvėsius ar siaurus plyšius gelbėjimo operacijose, išlaikydami vietą jutikliams ir įrankiams.

    Tyrimas publikuotas „Journal of Experimental Biology“.