Category: Kultūra

  • Šios sodo vietos – tikras erkių rojus: keli populiarūs augalai joms sukuria idealias slėptuves

    Šios sodo vietos – tikras erkių rojus: keli populiarūs augalai joms sukuria idealias slėptuves

    Pavasarį dauguma imasi sodo darbų ir planuoja naujus želdinius, tačiau retai susimąsto, kad dalis augalų ir priežiūros įpročių gali padidinti erkių riziką. Erkės vis dažniau aptinkamos ne tik miškuose ar pievose, bet ir prie pat namų, ypač ten, kur susidaro drėgnas ir pavėsingas mikroklimatas.

    Erkėms palankiausios vietos yra tos, kur augmenija tanki, o dirvos paviršius ilgiau išlieka drėgnas. Tokiose zonose lengviau slėptis, o šalia gyvenantys smulkūs gyvūnai ir paukščiai gali tapti parazitų pernešėjais, todėl erkės į kiemą patenka greičiau, nei daug kas tikisi.

    Aukšta žolė ir tankūs plotai

    Viena dažniausių priežasčių – užaugusi, nereguliariai pjaunama žolė ir tankūs, šešėlį metantys želdiniai. Aukšta žolė sukuria vėsesnę ir drėgnesnę aplinką prie žemės, o tai erkėms padeda išlikti aktyvioms ir apsisaugoti nuo išdžiūvimo.

    Panašiai veikia ir tankūs šešėliniai želdiniai, pavyzdžiui, paparčiai ar aukštesnės, tankiai sužėlusios gėlynų juostos. Drėgmę ypač gerai sulaiko dirvą dengiantys augalai, pavyzdžiui, gebenės, kurios sudaro patogias slėptuves prie pat žemės.

    Krūmai ir gyvatvorės prie žemės

    Riziką didina ir krūmai, kurių apatinė dalis tanki ir meta šešėlį dirvos paviršiui. Tokie želdiniai ilgiau išlaiko drėgmę, todėl prie pat žemės susidaro erkėms tinkamos sąlygos, ypač jei krūmai neretinami ir paliekama daug lapijos.

    Dažnai problema tampa ir neprižiūrimos gyvatvorės. Tankios, retai karpomos tujų eilės sukuria tamsias, drėgnas ertmes, kuriose erkės gali slėptis, o šalia judantys smulkūs gyvūnai padeda joms plisti po visą sklypą.

    Tvarka sode mažina riziką

    Praktika rodo, kad daugiausia duoda paprasti priežiūros veiksmai: reguliarus žolės pjovimas ir krūmų karpymas. Kai daugiau saulės pasiekia dirvos paviršių ir greičiau išdžiūsta rasa, erkių aplinka tampa mažiau palanki.

    Taip pat verta sutvarkyti vietas, kuriose kaupiasi drėgmė ir šešėlis: lapų sankaupas, šakų krūvas ar malkų stirtas, ypač jei jos laikomos šalia takų, terasos ar vaikų žaidimo zonų. Gyvenant netoli pievų, laukų ar miško, prevencijai reikėtų skirti dar daugiau dėmesio, nes erkėms lengviau patekti į kiemą.

    Ar atbaidantys augalai padeda?

    Kai kurie augalai dėl intensyvaus kvapo gali šiek tiek prisidėti prie prevencijos, tačiau jų nereikėtų laikyti patikima apsauga. Laboratoriniai tyrimai rodo, kad dalis augalinių eterinių aliejų gali turėti atbaidantį poveikį, bet realiomis lauko sąlygomis rezultatai dažnai būna riboti.

    Dažniausiai minimi kvapnūs augalai yra levandos, rozmarinai, čiobreliai, melisos ir citrininės pelargonijos. Kartais rekomenduojami ir specifinio kvapo augalai, pavyzdžiui, bitkrėslės ar katžolės, tačiau saugiausia strategija išlieka tvarkinga, saulės pasiekiama aplinka ir atsargumas po darbų sode.

  • Pamirškite surfinias: ši balkono gėlė nebijo kaitros ir sausros, o atrodo dar įspūdingiau

    Pamirškite surfinias: ši balkono gėlė nebijo kaitros ir sausros, o atrodo dar įspūdingiau

    Saulėtas balkonas vasarą daugeliui gėlių tampa tikru išbandymu: įkaitę vazonai, greitai džiūstanti žemė ir nuolatinis laistymas neretai baigiasi nusvyrusiais žiedais. Dėl to vis daugiau žmonių ieško augalų, kurie ištveria karštį ir trumpalaikę sausrą, bet vis tiek puošia erdvę.

    Vienas tokių pasirinkimų – širdiškoji aptenija, dekoratyvus sukulentinis augalas, kaupiantis vandenį lapuose ir stiebuose. Būtent ši savybė leidžia jai išlaikyti gyvybingą išvaizdą net tada, kai kelias dienas pamirštate laistytuvą.

    Ištverminga dėl kilmės

    Širdiškoji aptenija kilusi iš pietinių Afrikos regionų, kur vyrauja aukšta temperatūra ir kritulių trūkumas. Natūralios sąlygos suformavo atsparumą: augalas gali sukaupti drėgmės atsargas ir jas naudoti, kai substratas laikinai išdžiūsta.

    Jos lapai mėsingi, blizgūs, primenantys mažas širdeles, todėl augalas lengvai atpažįstamas. Žydėjimo metu tarp žalumos pasirodo smulkūs rožinių, purpurinių ar rausvai raudonų atspalvių žiedai, o ilgesni ūgliai dailiai svyra žemyn.

    Kur geriausiai auga balkone

    Aptenijai labiausiai tinka labai šviesi, saulėta vieta: kuo daugiau tiesioginės šviesos, tuo kompaktiškesnis kerelis ir gausesnis žydėjimas. Būtent todėl ji dažnai pasiteisina pietiniuose balkonuose, kur dalis tradicinių vasarinių gėlių greitai perkaista.

    Substratas turėtų būti lengvas ir laidus vandeniui, nes užmirkimas augalui pavojingesnis nei trumpas perdžiūvimas. Per šlapioje žemėje didėja šaknų puvinio rizika, todėl svarbu, kad vazono dugne būtų skylės, o vanduo neužsistovėtų.

    Laistymas ir priežiūra per karščius

    Nors aptenija laikoma atsparia sausrai, visiškai atsisakyti laistymo nereikėtų. Praktinis principas paprastas: laistykite tada, kai viršutinis žemės sluoksnis aiškiai pradžiūsta, o ne pagal kalendorių.

    Toks režimas ypač patogus atostogų metu, kai kelias dienas nėra kam prižiūrėti balkono. Dėl sukulentinių audinių aptenija dažniausiai lengviau ištveria laikiną drėgmės trūkumą nei kasdienį perteklinį laistymą.

    Ilgainiui augalas suformuoja svyrančias, tankias kaskadas, todėl puikiai tinka loveliuose, pakabinamuose vazonuose ar aukštesniuose induose. Dėl derinio, kai dekoratyvi išvaizda susitinka su atsparumu karščiui, aptenija vis dažniau minima kaip praktiška alternatyva surfinijoms saulėtose vietose.

  • Skittle nails sugrįžo su trenksmu: paprastas triukas namuose sukuria ryškų manikiūrą

    Skittle nails sugrįžo su trenksmu: paprastas triukas namuose sukuria ryškų manikiūrą

    Po ilgo laikotarpio, kai manikiūre dominavo neutralūs atspalviai, vis daugiau dėmesio sulaukia ryškesni sprendimai. Vienas pastebimiausių pastarųjų mėnesių trendų – skittle nails, kai kiekvienas nagas lakuojamas skirtinga spalva, bet laikomasi vienos paletės.

    Toks manikiūras atrodo žaismingai, tačiau išlieka vientisas, nes spalvos tarpusavyje dera. Dažniausiai pasirenkami penki tos pačios spalvų šeimos atspalviai, pavyzdžiui, nuo švelnios rožinės iki avietinės, arba nuo dangaus mėlynos iki tamsaus indigo.

    Kas yra skittle nails?

    Skittle nails principas paprastas: kiekvienas nagas gauna kitą spalvą ar tos pačios spalvos atspalvį. Efektas gali būti kontrastingas, kai derinami sodrūs tonai, arba subtilus, kai spalvos pereina nuo šviesiausios prie tamsiausios.

    Populiari ir moderni šio trendo kryptis – skaidresnė, natūraliai atrodanti bazė, kuri sušvelnina bendrą vaizdą. Tuomet ryškumas persikelia į detales, pavyzdžiui, spalvotas nagų galiukas, įkvėptas klasikinio french manikiūro.

    Kodėl šis trendas vėl populiarus?

    Skittle nails išpopuliarėjo todėl, kad leidžia eksperimentuoti be sudėtingų piešinių ar technikų. Tendencija dera su platesne grožio kryptimi, kai vertinamas individualumas ir lengvai pritaikomi sprendimai, o socialiniuose tinkluose ypač gerai „veikia“ ryškūs, iš tolo pastebimi rezultatai.

    Spalvos dažnai parenkamos pagal sezoną: vasarą dominuoja neonai ir citrusiniai tonai, rudenį – šiltesnės, sodresnės spalvos, primenančios kavą, šokoladą ar rudens lapus. Dėl šios priežasties trendas lengvai prisitaiko prie skirtingo stiliaus ir nuotaikos.

    Kaip pasidaryti namuose?

    Šiam manikiūrui nereikia specialių įrankių ar vizito salone, jei turite kelis suderintus lakus. Pakanka pasirinkti penkis atspalvius, iš anksto pasirūpinti nago plokštelės paruošimu ir kiekvieną nagą nulakuoti skirtinga spalva.

    Kad rezultatas atrodytų tvarkingai ir šiuolaikiškai, dažnai rekomenduojama rinktis vienos spalvos gradaciją arba panašaus „temperamento“ tonus. Pabaigoje praverčia viršutinis sluoksnis, kuris suvienodina blizgesį ir prailgina manikiūro išsilaikymą.

    Skittle nails parodo, kad išraiškingas manikiūras nebūtinai turi būti sudėtingas. Tai greitas būdas atnaujinti įvaizdį, o svarbiausia – lengvai pritaikomas tiek kasdienai, tiek šventei.

  • Nemaloni tiesa apie rankšluostį: 1 cm2 gali knibždėti 164 000 bakterijų – ką daryti

    Nemaloni tiesa apie rankšluostį: 1 cm2 gali knibždėti 164 000 bakterijų – ką daryti

    Rankšluostis po maudynių dažnai atrodo švarus, tačiau mikrobiologiniai tyrimai rodo priešingą vaizdą. Drėgnoje audinio struktūroje greitai kaupiasi odos ląstelės, sebumas ir prakaito likučiai, o kartu su jais dauginasi mikroorganizmai. Skaičiuojama, kad 1 kvadratiniame centimetre rankšluosčio gali būti iki 164 000 bakterijų.

    Tokį užterštumą lemia paprasta priežastis: rankšluostis sugeria drėgmę ir ilgai neišdžiūsta, ypač prastai vėdinamuose vonios kambariuose. Bakterijoms tai palanki terpė, todėl vien įprotis skalbti kartą per savaitę daugeliu atvejų sudaro geras sąlygas joms sparčiai plisti.

    Tyrimuose taip pat fiksuota, kad didelė dalis namuose naudojamų rankšluosčių būna užteršti žarnyno bakterijų grupei priskiriamais mikroorganizmais, o dalyje aptinkama ir Escherichia coli. Tokios bakterijos ant audinio dažniausiai patenka dėl nepakankamos rankų higienos po tualeto arba liečiant rankšluostį nešvariomis rankomis.

    Kodėl rankšluostis keičiasi greičiau

    Naudojant rankšluostį, jo mikrobinė sudėtis kinta ir ima skirtis nuo natūralios odos mikrofloros. Drėgnoje aplinkoje bakterijos gali formuoti biofilmus, kurie prisitvirtina prie pluošto ir tampa atsparesni įprastam išskalavimui. Būtent tai siejama su nemaloniu kvapu ir audinio papilkėjimu.

    Specialistai pabrėžia, kad dalis bakterijų rankšluosčiuose atsiranda ne nuo odos, o iš pačios vonios kambario aplinkos. Kuo daugiau drėgmės, tuo lengviau mikroorganizmams išlikti ant paviršių ir persikelti ant tekstilės, ypač jei rankšluostis kabinamas šalia kriauklės ar dušo zonos.

    Kaip dažnai skalbti ir kaip džiovinti

    Dažniausiai minimos rekomendacijos namų ūkiams yra rankšluosčius skalbti kas 2–3 dienas arba keisti po 2–3 naudojimų, ypač jei juo šluostomasi kasdien. Higienos požiūriu svarbi ir skalbimo temperatūra, nes žema temperatūra ne visada pašalina giliai pluošte esančius mikroorganizmus.

    Ne mažiau svarbus ir džiovinimas tarp naudojimų. Rankšluostį verta išskleisti ir pakabinti gerai vėdinamoje vietoje, kad jis visiškai išdžiūtų iki kito karto. Susuktas į gniužulą ar pakabintas sulankstytas jis ilgiau išlaiko drėgmę ir tampa savotišku bakterijų inkubatoriumi.

    Dar viena taisyklė, kuri dažnai pamirštama, yra rankšluosčių nesidalijimas su kitais šeimos nariais. Net jei žmogus jaučiasi sveikas, toks įprotis gali lengviau pernešti mikroorganizmus, o peršalimo ar virškinamojo trakto negalavimų laikotarpiu rizika dar labiau išauga.

  • Victoria Beckham atskleidė plaukų paslaptį: pigus mikropluošto rankšluostis keičia viską

    Victoria Beckham atskleidė plaukų paslaptį: pigus mikropluošto rankšluostis keičia viską

    Victoria Beckham atskleidė netikėtai paprastą kasdienės plaukų priežiūros detalę, kuri, anot jos, realiai pagerino plaukų būklę. Interviu metu ji pasakojo, kad rutinoje atsirado mikropluošto rankšluostis, kurio kainos prasideda maždaug nuo 20 eurų.

    Pasak dizainerės, prie šio sprendimo ją paskatino ilgametis bičiulis ir plaukų stilistas Kenas Pavesas. Jis yra dirbęs su ne viena pasauline žvaigžde ir ne kartą rūpinosi Beckhamų šeimos įvaizdžiu.

    „Tai Kenas paskatino mane nusipirkti mikropluošto rankšluostį. Jis tiesiog švelnesnis plaukams, o dabar aš jį tikrai dievinu“, – sakė Victoria Beckham.

    Specialistai aiškina, kad tradiciniai frotiniai rankšluosčiai dažnai didina trintį, ypač kai plaukai šlapi ir pažeidžiamiausi. Dėl to gali labiau šiauštis plaukų kutikulė, atsirasti pasišiaušimas, didėti lūžinėjimo rizika, o agresyvus trynimas rankšluosčiu problemą dar labiau sustiprina.

    Mikropluoštas, priešingai, sugeria drėgmę efektyviau ir leidžia nusausinti plaukus švelniai, jų netrinant. Tai ypač aktualu turintiems banguotus ar garbanotus plaukus, taip pat tiems, kurie dažnai šviesina, dažo ar naudoja karščio formavimo prietaisus.

    Victoria Beckham teigė, kad šis rankšluostis tapo nuolatiniu jos kasdienybės atributu, kurį gerbėjai atpažįsta ir iš jos įrašų socialiniuose tinkluose. Ji pridūrė, kad iš pradžių jį rinkosi dėl patogumo, tačiau vėliau įsitikino, jog pokytis matomas ir plaukų išvaizdoje.

    Nors garsenybė turi galimybę naudotis brangiausiomis grožio priemonėmis, jos patarimas išlieka paprastas: mažiau trinties po plovimo, daugiau švelnumo ir kantrybės. Toks įprotis, kartu su saikinga šiluma džiovinant ir tinkamomis priemonėmis pagal plaukų tipą, gali duoti didesnį efektą nei spontaniški eksperimentai su agresyviomis procedūromis.

  • Kaia Gerber Santa Monikoje pasirodė su baltu trenču: šis derinys vėl tampa vasaros hitu

    Kaia Gerber Santa Monikoje pasirodė su baltu trenču: šis derinys vėl tampa vasaros hitu

    Kaia Gerber Santa Monikoje buvo užfiksuota pakeliui į vakarienę, o jos pasirinktas įvaizdis akimirksniu patraukė mados gerbėjų dėmesį. 2001 metų rugsėjį Los Andžele gimusi amerikiečių modelis pasirodė vilkėdama baltą klasikinį trenčą, derintą su tamsesniu, greičiausiai tamsiai mėlynu drabužiu.

    Gerber, supermodelio Cindy Crawford ir verslininko Rande’o Gerberio dukra, į mados industriją įžengė dar vaikystėje. Ji debiutavo būdama 10 metų, o vėliau nuosekliai kūrė karjerą, pasirodydama žinomų mados namų pristatymuose ir žurnalų viršeliuose.

    Pastaraisiais metais Kaia Gerber vis dažniau minima ne tik dėl podiumo, bet ir dėl gatvės stiliaus, kuriame dominuoja minimalizmas, aiškios linijos ir 10-ojo dešimtmečio nuotaikos. Stilistai pabrėžia, kad tokie deriniai tampa atsvara greitos mados triukšmui, o ilgaamžiai siluetai vėl vertinami labiau.

    Balto trenčo sugrįžimas į vasaros garderobą nėra atsitiktinis: vėsesnėmis dienomis jis tampa universaliu sluoksniu, tinkamu tiek prie suknelės, tiek prie džinsų ar kostiuminių kelnių. Šviesi spalva vizualiai išlaiko lengvumą, o pats drabužis leidžia kurti tvarkingą, bet neperkrautą įspūdį.

    Pranešama, kad Kaia įvaizdį papildė aukštakulnėmis japoniško tipo basutėmis ir bordo spalvos rankine, kuri suteikė kontrasto. Naujos nuotraukos dar kartą pakurstė palyginimus su Cindy Crawford, tačiau Gerber stilius vis labiau išsiskiria savitu, santūriu modernumu.

  • Pamirškite sviestą: šis kremiškas užtepas ant sumuštinių skanesnis ir gali palankiai veikti žarnyną

    Pamirškite sviestą: šis kremiškas užtepas ant sumuštinių skanesnis ir gali palankiai veikti žarnyną

    Ilgą laiką sviestas atrodė nepakeičiamas sumuštinių ingredientas, tačiau mitybos įpročiai keičiasi: žmonės dažniau ieško lengvesnių, daugiau baltymų turinčių alternatyvų. Viena jų – labneh, tradicinis tirštas jogurto sūrelis, plačiai vartojamas Artimuosiuose Rytuose ir Viduržemio jūros regione.

    Labneh paprastai gaminamas nusunkiant jogurtą nuo dalies išrūgų, todėl jo tekstūra tampa tanki, kremiška ir lengvai tepama. Skonis dažniausiai yra gaivus, švelniai rūgštelėjęs, dėl to jis tinka tiek prie sūrių, tiek prie saldžių priedų.

    Dietoje mažinant sočiųjų riebalų kiekį, vietoj sviesto dažnai pasirenkamas humusas, daržovių užtepėlės ar avokadas. Labneh išsiskiria tuo, kad suteikia sotumo, bet neužgožia kitų ingredientų skonio, todėl sumuštiniams su daržovėmis ar žolelėmis tampa neutrali, patogi bazė.

    Mitybos požiūriu šis produktas dažnai vertinamas dėl baltymų, kurie padeda ilgiau išlaikyti sotumo jausmą. Lyginant su sviestu, labneh paprastai turi mažiau sočiųjų riebalų, o tai aktualu žmonėms, kurie sieja mitybą su širdies ir kraujagyslių sveikata.

    Dar viena priežastis, kodėl labneh sulaukia dėmesio, yra jo ryšys su žarnyno mikrobiota. Fermentuotuose pieno produktuose esantys mikroorganizmai gali prisidėti prie žarnyno bakterijų pusiausvyros, nors reali nauda priklauso nuo konkretaus produkto sudėties, porcijų ir to, ar jame iš tiesų yra gyvų kultūrų.

    Kasdieniams sumuštiniams labneh gerai dera su pomidorais, agurkais, ridikėliais, salotomis, svogūnų laiškais, krapais, mėtomis ar petražolėmis. Norint ryškesnio skonio, tinka kepta paprika, alyvuogės, džiovinti pomidorai, o sotesniam variantui – rūkyta lašiša ar kepta paukštiena.

    Jei norisi saldaus užkandžio, labneh galima derinti su medumi, figomis ar granato sėklomis. Svarbu prisiminti ir bendrą racioną: net ir geresnė sviesto alternatyva bus naudingiausia tada, kai sumuštinis papildomas daržovėmis, skaidulomis ir subalansuotu baltymų kiekiu.

  • Nuovargis ir plaukų slinkimas? Gydytojai įspėja: taip krenta feritinas – ką valgyti

    Nuovargis ir plaukų slinkimas? Gydytojai įspėja: taip krenta feritinas – ką valgyti

    Kas yra feritinas ir kodėl svarbu

    Feritinas yra baltymas, kaupiantis geležį organizme ir rodantis geležies atsargas. Kai feritino mažai, organizmui tampa sunkiau palaikyti normalią raudonųjų kraujo kūnelių gamybą, todėl silpnumas gali atsirasti net tada, kai hemoglobinas dar būna normos ribose.

    Gydytojai pabrėžia, kad feritino tyrimas dažnai padeda anksčiau pastebėti artėjančią geležies stoką. Dėl to, jaučiant užsitęsusį nuovargį ar sumažėjusį darbingumą, verta įvertinti ne tik hemoglobiną, bet ir geležies atsargų rodiklius.

    Požymiai ir dažniausios priežastys

    Mažas feritinas neretai siejamas su nuolatiniu nuovargiu, silpnumu, prastesne koncentracija, galvos skausmais ar svaigimu. Kai kuriems žmonėms ryškėja plaukų slinkimas, lūžinėjantys nagai, odos blyškumas, šalčio pojūtis ar dusulys fizinio krūvio metu.

    Dažniausia priežastis yra geležies stoka dėl nepakankamo jos suvartojimo su maistu arba padidėjusių netekčių. Tai gali būti susiję su gausiomis mėnesinėmis, nėštumu, augimu paauglystėje, dažnu kraujo donoryste ar pasikartojančiu kraujavimu virškinamajame trakte.

    Feritinas gali mažėti ir dėl prastesnio geležies pasisavinimo, pavyzdžiui, sergant celiakija ar uždegiminėmis žarnyno ligomis. Specialistai primena, kad vien iš simptomų tiksliai nustatyti priežasties neįmanoma, todėl svarbus gydytojo įvertinimas ir tyrimai.

    Ką valgyti, kad geležies atsargos augtų

    Feritinui didinti svarbu ne tik geležies kiekis, bet ir jos forma. Geriausiai pasisavinama heminė geležis, esanti gyvūninės kilmės produktuose, o neheminė geležis iš augalinių šaltinių pasisavinama prasčiau.

    Praktikoje dažniausiai rekomenduojama reguliariai įtraukti liesą raudoną mėsą, paukštieną, žuvį, kiaušinius, o taip pat kepenis, jei nėra medicininių apribojimų. Augalinių šaltinių dalį gali sudaryti ankštiniai, pilno grūdo produktai, riešutai, sėklos ir žalialapės daržovės.

    Geležies pasisavinimą reikšmingai didina vitaminas C, todėl prie geležies turinčio patiekalo verta derinti paprikas, brokolius, citrusinius vaisius, uogas ar raugintas daržoves. Tuo pačiu verta prisiminti, kad kava ir arbata, vartojamos kartu su maistu, gali mažinti geležies įsisavinimą, todėl jas geriau gerti kitu metu.

    Kitas dažnas „spąstas“ yra didesni kalcio kiekiai tuo pačiu valgymu, pavyzdžiui, pieno produktai kartu su geležies turtingu patiekalu. Dėl to kai kuriems žmonėms patogiau pieno produktus vartoti atskirai, o geležies turtingus patiekalus planuoti kitu dienos metu.

    „Jei nuovargis tęsiasi savaites, o plaukų slinkimas ar dusulys didėja, nereikėtų diagnozuoti savęs vien pagal interneto patarimus“, – sako gydytojai.

    Jeigu feritinas žemas, vien dieta ne visada būna pakankama, ypač kai trūkumas ryškus arba yra nuolatinė netekčių priežastis. Tokiais atvejais sprendimą dėl geležies papildų, jų dozės, vartojimo trukmės ir kontrolinių tyrimų turėtų priimti gydytojas.

  • Vasarą persistengiame su skaidulomis: ekspertai įspėja, kada labiausiai nukenčia žarnynas

    Vasarą persistengiame su skaidulomis: ekspertai įspėja, kada labiausiai nukenčia žarnynas

    Maistinės skaidulos seniai laikomos vienu svarbiausių sveikos mitybos ramsčių, tačiau vasarą jų lengva padauginti net to nepastebint. Daugiau šviežių daržovių, vaisių, uogų ir pilno grūdo produktų kai kuriems žmonėms baigiasi ne lengvumu, o žarnyno dirginimu.

    Skaidulos padeda reguliuoti tuštinimąsi, lėtina angliavandenių pasisavinimą ir gali prisidėti prie stabilesnio gliukozės lygio po valgio. Jos taip pat siejamos su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, o sotumo jausmas dažnai palengvina svorio kontrolę.

    Vis dėlto per didelis skaidulų kiekis gali išprovokuoti pilvo skausmus ir spazmus, ypač jei mityba pakeičiama staiga. Tuomet vietoj gero virškinimo gali atsirasti vidurių užkietėjimas arba, priešingai, viduriavimas.

    Dažniausias signalas, kad skaidulų per daug, yra pilvo pūtimas ir dujų kaupimasis. Taip nutinka todėl, kad dalis skaidulų storojoje žarnoje yra fermentuojamos, o šio proceso metu išsiskiria dujos ir kiti junginiai, galintys sukelti nemalonius pojūčius.

    Svarbu atskirti skaidulų tipus: tirpios skaidulos, randamos, pavyzdžiui, avižose, ankštiniuose ir kai kuriuose vaisiuose, dažnai toleruojamos lengviau. Netirpios skaidulos, kurių gausu kviečių sėlenose ir dalyje daržovių, kai kuriems žmonėms gali labiau dirginti virškinamąjį traktą.

    Specialistai dažnai mini, kad suaugusiesiems įprastai rekomenduojama apie 20–40 gramų skaidulų per parą, tačiau poreikis priklauso nuo amžiaus, sveikatos būklės ir įprastos mitybos. Problemos dažniau pasireiškia tada, kai skaidulų kiekis didinamas greitai, nepakankamai geriant skysčių.

    Perteklinės skaidulos taip pat gali mažinti kai kurių mineralų pasisavinimą, ypač jei mityba vienpusiška. Dažniausiai minimi geležies, cinko ir kalcio pasisavinimo trikdžiai, todėl subalansuota mityba ir produktų įvairovė čia tampa esminiai.

    Jei įtariate, kad skaidulų jūsų racione per daug, pirmas žingsnis dažniausiai yra atsisakyti skaidulų papildų ir itin skaidulomis praturtintų produktų. Taip pat verta didinti skaidulų kiekį palaipsniui, kasdien išgerti daugiau vandens ir nepamiršti lengvos fizinės veiklos, pavyzdžiui, pasivaikščiojimo.

    Jeigu pilvo skausmai, pūtimas ar tuštinimosi sutrikimai kartojasi, trunka ilgiau arba stiprėja, verta pasitarti su šeimos gydytoju ar dietologu. Nuolatiniai simptomai gali būti susiję ne tik su skaidulų pertekliumi, bet ir su individualiu netoleravimu ar virškinamojo trakto ligomis.

  • Birželį pievos dovanoja vaistinę: šias žoleles rinko protėviai, bet klaidų nedovanosi

    Birželį pievos dovanoja vaistinę: šias žoleles rinko protėviai, bet klaidų nedovanosi

    Birželis žolininkams laikomas vienu svarbiausių metų mėnesių, nes daug pievų ir miškų augalų būtent tada sukaupia daugiausia veikliųjų medžiagų. Liaudies medicinoje rinktos žolelės iki šiol naudojamos kaip pagalbinė priemonė savijautai gerinti, tačiau jos nepakeičia gydytojo paskirtų vaistų.

    Augalai vertinami dėl eterinių aliejų, flavonoidų, rauginių medžiagų ir vitaminų, kurie gali prisidėti prie normalaus virškinimo ir bendros organizmo būklės. Vis dėlto svarbu suprasti, kad natūralios priemonės gali turėti ir šalutinį poveikį, ypač vartojant kartu su vaistais.

    Kaip rinkti, kad nepakenktumėte

    Žoleles rekomenduojama rinkti sausu, saulėtu rytmečiu, kai jau nudžiūvusi rasa. Taip sumažėja pelėsio rizika džiovinant ir geriau išsaugomos kvapiosios bei kitos lakiosios medžiagos, kurios karštyje greitai išgaruoja.

    Renkant svarbu vengti pakelių, purškiamų laukų ir pramoninių teritorijų, nes augalai gali kaupti teršalus. Prieš vartojimą verta įsitikinti augalo tapatybe, o džiovinant laikyti pavėsyje, gerai vėdinamoje vietoje.

    Populiariausi birželio augalai

    Vienas dažniausiai renkamų augalų yra ramunėlė, ypač jos žiedynai. Ramunėlių arbata tradiciškai geriama po valgio, kai vargina pilvo pūtimas ar sunkumo jausmas, o išoriškai nuoviras naudojamas sudirgusiai odai nuraminti.

    Antroje birželio pusėje sužydi jonažolė, dažnai vadinama joninių žole. Ji liaudies praktikoje siejama su nervų sistemos palaikymu ir emocinės įtampos mažinimu, tačiau šis augalas turi svarbią ypatybę, apie kurią pamiršta daugelis.

    Jonažolė gali didinti odos jautrumą saulei, todėl ją vartojant rekomenduojama vengti intensyvaus deginimosi. Taip pat ji gali sąveikauti su kai kuriais vaistais, todėl ilgiau vartojant ar turint lėtinių ligų verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Birželis tinka ir žemuogių lapams rinkti, nes tada jie paprastai būna sukaupę daugiausia žolininkystėje vertinamų medžiagų. Žemuogių lapų arbata mėgstama dėl švelnaus aromato, o tradiciškai ji siejama su virškinimo palaikymu ir lengvu šlapimo išsiskyrimą skatinančiu poveikiu.

    Nuo birželio vidurio prasideda ir liepžiedžių sezonas, todėl daugelis skuba pasiruošti atsargų žiemai. Liepžiedžių arbata įprastai geriama peršalimo metu kaip pagalbinė priemonė sušilti ir palengvinti savijautą, o vakare ji neretai pasirenkama dėl raminančio poveikio.

    Mažiau žinoma, bet pievose dažna yra lipikė, kuriai tradiciškai priskiriamas organizmo skysčių apykaitą ir natūralius apsivalymo procesus palaikantis poveikis. Liaudies praktikoje ji minima ir kaip augalas, galintis prisidėti prie tinimų mažėjimo, tačiau, kaip ir visais atvejais, svarbus saikas ir individualus jautrumas.

    Kada geriau susilaikyti

    Jei esate nėščia, žindote, turite alergijų ar vartojate receptinius vaistus, savarankiškas žolelių vartojimas gali būti rizikingas. Tokiais atvejais saugiausia pasitarti su gydytoju arba vaistininku, nes net įprastos arbatos gali turėti reikšmingą poveikį.

    Taip pat nereikėtų rinkti nykstančių augalų ar ardyti augaviečių, o renkant palikti dalį žiedų ir lapų augalui atsikurti. Atsakingas rinkimas leidžia džiaugtis gamtos teikiama nauda ir kitais metais.