CP v2

Category: Kultūra

  • Molinga žemė sode? Šios 10 daugiamečių pavers lysvę įspūdinga – be brangių darbų

    Molinga žemė sode? Šios 10 daugiamečių pavers lysvę įspūdinga – be brangių darbų

    Molinga dirva daugeliui sodininkų kelia galvos skausmą: ji sunki, prastai praleidžia vandenį, po liūčių ilgai lieka šlapia, o sausromis sukietėja ir suskyla. Vis dėlto tai nereiškia, kad gėlynas pasmerktas – dažnai pakanka pasirinkti augalus, kurie natūraliai gerai auga sunkesnėje žemėje.

    Specialistai primena, kad dirvą verta ne „perlaužti“, o prisitaikyti prie jos savybių. Molis gerai kaupia drėgmę ir maisto medžiagas, tačiau didžiausia rizika – užmirkimas, kai šaknims ima trūkti deguonies. Dėl to svarbu įvertinti, ar vanduo po lietaus neužsistovi ilgiau nei parą.

    Kaip suprasti, ko labiausiai trūksta?

    Jei vanduo gėlyne telkšo, pirmas žingsnis – ne brangus dirvos keitimas, o paprastos priemonės: pakeltos lysvės, mulčiavimas, organinių medžiagų įterpimas ir dirvos nevaikščiojimas, kai ji šlapia. Kompostas ir perpuvęs mėšlas gerina struktūrą, o smėlis vienas pats dažnai nepadeda taip, kaip tikimasi.

    Jei vieta saulėta, daugeliui daugiamečių tiks derlinga, drėgmę laikanti žemė, tačiau reikės stebėti, kad šaknys neleistųsi į nuolatinį šlapumą. Tokiose vietose gerai pasiteisina augalai, kurie mėgsta tolygią drėgmę ir maistingą dirvą.

    Saulėtai vietai tinkančios daugiametės

    Šluotelinis flioksas (Phlox paniculata) dažnai laikomas vienu patikimiausių pasirinkimų molingai dirvai, jei tik nėra užmirkimo. Jis žydi nuo vasaros vidurio iki rudens, o spalvų paletė – nuo baltos iki sodriai violetinės.

    Dielžanas (Helenium) ir šiurkštusis saulainis (Heliopsis helianthoides) taip pat gerai auga sunkesnėje žemėje ir džiugina ryškiais geltonais, oranžiniais ar raudonais žiedais. Žydėjimas dažniausiai tęsiasi nuo liepos iki rugsėjo, todėl jie naudingi kuriant ilgai dekoratyvų gėlyną.

    Naujasis angliškasis astras (Aster novae-angliae) vėlyvą vasarą ir rudenį suteikia gėlynui aukščio ir spalvos. Derlingoje, humusingoje, molio turinčioje žemėje jis gali augti itin vešliai, tačiau aukštesnėms veislėms neretai prireikia atramų ir vietos, kur mažiau vėjo.

    Saulėje gerai auga ir bergenija, pavyzdžiui, veislė „Eroica“, kuri pavasarį pražysta rausvai violetiniais žiedais, o vėliau dekoratyvumą išlaiko lapais. Ji toleruoja ir pusšešėlį, o molingoje dirvoje privalumas tas, kad šaknys ilgiau gauna drėgmės.

    Pusšešėliui ir šešėliui: kai molis tampa privalumu

    Jei gėlynas įrengtas pusšešėlyje, vienas universaliausių pasirinkimų – snaputis „Rozanne“ (Geranium). Jis vertinamas dėl atsparumo ir ilgo žydėjimo, kuris gali tęstis iki šalnų, jei augalas gauna pakankamai drėgmės.

    Delavėjaus rūtuvė (Thalictrum delavayi) mėgsta šviežią, humusingą dirvą, o jos ažūriniai žiedynai suteikia gėlynui lengvumo. Kadangi augalas gali užaugti labai aukštas, stabiliausiai laikosi ten, kur dirva nuolat drėgna, o vieta šviesi.

    Kalninė rūgtis (Polygonum amplexicaule) gerai jaučiasi drėgnesnėje, molingoje dirvoje ir gana greitai plečiasi, todėl tinka didesnėms erdvėms. Ji žydi nuo vasaros pradžios iki rudens, o žiedynų spalvos gali būti nuo baltos iki tamsiai raudonos.

    Astilbės (Astilbe) klasikinės pusšešėlio augalų grupės atstovės, ypač jei dirva neišdžiūsta. Molinga žemė čia dažnai padeda, nes sulaiko drėgmę, tačiau karštomis vasaros dienomis vis tiek svarbu užtikrinti laistymą ir mulčą.

    Dar vienas variantas šešėliui ar pusšešėliui – Karmichaelio kurpelė (Aconitum carmichaelii), žydinti rudenį tamsiais melsvai violetiniais žiedais. Svarbu įsidėmėti, kad šis augalas yra labai nuodingas, todėl jis netinka vietoms, kur žaidžia maži vaikai ar laisvai laksto augintiniai.

    Renkantis daugiamečius molingai dirvai, svarbiausia ne persekioti universalių sprendimų, o įvertinti konkrečią vietą: saulę, vėją ir tai, ar po liūties vanduo neužsistovi. Tinkamai parinkti augalai leidžia turėti įspūdingą gėlyną net ir ten, kur dirva atrodo problemiška.

  • Wojciechowskos rudens įvaizdis užkūrė madą: šios kelnės ir aulinukai taps sezono hitu

    Wojciechowskos rudens įvaizdis užkūrė madą: šios kelnės ir aulinukai taps sezono hitu

    Lenkų žurnalistė, keliautoja ir televizijos laidų vedėja Martyna Wojciechowska pristatė naują dokumentinės laidos „Kobieta na krańcu świata“ sezoną. Tai jau 17 sezonas, o jame žiūrovai kviečiami pažvelgti į skirtingus pasaulio regionus ir jų kasdienybę.

    Šį kartą laidos kūrėjų keliai veda į Fidžį, Naująją Zelandiją, Kongo Respubliką, Centrinės Afrikos Respubliką, Gobi dykumą Mongolijoje, Vakarų Bengaliją bei Korėją. Vedėja pabrėžia, kad naujuose epizoduose bus ne tik kelionių vaizdai, bet ir žmonių istorijos, atskleidžiančios vietos bendruomenių iššūkius.

    Interviu rytinėje TV laidoje Wojciechowska pasakojo apie susidūrimus su pavojingais laukiniais gyvūnais, įskaitant Bengalijos tigrus. Ji atkreipė dėmesį į moterų istorijas, kurių šeimos patyrė šių plėšrūnų išpuolius, ir į tai, kaip tokios tragedijos keičia bendruomenių gyvenimą.

    Tačiau dėmesį prikaustė ne tik pasakojimai, bet ir vedėjos pasirinktas rudeniškas įvaizdis, kurį mados apžvalgininkai sieja su patogumo ir universalumo tendencija. Wojciechowska vilkėjo laisvesnio silueto lengvas kelnes, neutralių spalvų klasikinio kirpimo marškinius ir derantį ploną diržą.

    Stiliui charakterio suteikė suverstinis, zomšos tipo aulinukų modelis žemu kulnu, vis dažniau matomas rudens kolekcijose. Derinį užbaigė subtilūs aksesuarai ir nedidelė rankinė, o pasirinkta smėlio ir rusvų atspalvių paletė išlieka viena praktiškiausių biuro ir laisvalaikio deriniams.

  • Pirmoji ponia vėl pasirinko kostiumą: kodėl Martos Nawrockos įvaizdį lygina su Kate Middleton

    Pirmoji ponia vėl pasirinko kostiumą: kodėl Martos Nawrockos įvaizdį lygina su Kate Middleton

    Mokslo metų pradžios renginyje Komornikuose Marta Nawrocka vėl pasirinko klasikinį moterišką kostiumą. Toks sprendimas vis dažniau matomas oficialiuose pasirodymuose, nes leidžia išlaikyti formalią laikyseną, o kartu pabrėžti profesionalumą.

    Stebėtojai jos įvaizdį lygina su Velso princese Kate Middleton, kuri jau ne vienerius metus rodo, kad kostiumas gali būti universali ir moteriška garderobo dalis. Tokia strategija remiasi aiškia silueto konstrukcija, švaria linija ir santūriomis detalėmis, kurios neužgožia žmogaus.

    Šį kartą Nawrocka pasirinko itin tamsų, vertikaliomis plonomis juostelėmis margintą kostiumą. Dryžiai laikomi klasikinės verslo aprangos elementu, o vertikalios linijos vizualiai ilgina siluetą ir suteikia deriniui griežtesnio charakterio.

    Vis dėlto tamsi spalva kartu su baltais marškiniais ir tamsiu kaklaraiščiu sukūrė ypač formalų įspūdį. Nors kiekviena detalė atskirai yra taisyklinga, bendra stilistika labiau priminė korporatyvinį susitikimą nei mokslo metų pradžios renginį, kuris dažnai siejamas su lengvesne, sezoniškai šviesesne nuotaika.

    Stilistiniu požiūriu tokią aprangą būtų buvę galima sušvelninti šviesesniu atspalviu arba kitokiais viršutiniais drabužiais. Pasteliniai tonai, šviesiai pilka ar švelnūs žemės atspalviai išlaikytų reprezentatyvumą, bet suteiktų daugiau gaivumo, ypač ankstyvą rudenį.

    Dėmesio sulaukė ir švarko kirpimas, kuris buvo klasikinio ilgio, su ryškesne pečių linija ir gana prigludusia konstrukcija. Prie labai tamsaus kostiumo kai kada geriau veikia trumpesnis švarkas, labiau pabrėžiantis liemenį, arba, priešingai, modernus laisvesnis siluetas, tačiau tuomet reikia nuosekliai derinti viso komplekto proporcijas.

    Aksesuarai šį kartą tik dar labiau sustiprino griežtą įspūdį. Baltų marškinių ir tamsaus kaklaraiščio derinys su dryžuotu kostiumu atrodo vientisas, bet kartu labai pažodinis, todėl bendram vaizdui pritrūko lengvumo.

    Pastaraisiais metais moteriški kostiumai tapo viena ryškiausių oficialios aprangos tendencijų Europoje, nes jie lengvai pritaikomi skirtingoms progoms ir suteikia aiškų, tvarkingą įvaizdį. Nawrockos pasirinkimas atitinka šią kryptį, tačiau šįkart sprendimas pasirodė labiau skirtas griežtam protokolui, o ne šventiškai mokslo metų pradžiai.

  • Rudens kapsulinė spinta brandžiai moteriai: 5 daiktai, kurie išgelbės stilių ir biudžetą

    Rudens kapsulinė spinta brandžiai moteriai: 5 daiktai, kurie išgelbės stilių ir biudžetą

    Rudeniui sugrįžus į gatves, vis daugiau moterų ieško sprendimo, kaip atrodyti stilingai, bet neapsikrauti drabužių pertekliumi. Kapsulinės spintos principas paprastas: mažiau, bet geriau, todėl renkamasi keli kokybiški, lengvai derinami rūbai, kurie tinka ir darbui, ir laisvalaikiui.

    Vienas svarbiausių sezono akcentų – zomšiniai viršutiniai drabužiai. Ypač aktualūs gilūs šokolado ir šilto karamelės atspalviai, kurie natūraliai dera su rudeninėmis spalvomis ir atrodo prabangiau nei ryškūs, greitai pabostantys tonai.

    Praktiškas pasirinkimas šiam laikui – zomšinė striukė su aukšta apykakle, saugančia nuo vėjo, arba tiesaus silueto paltas, kurį paprasta „įdarbinti“ kasdien. Tokie modeliai dažnai atrodo lyg pasiskolinti iš klasikinio vyriško garderobo, tačiau būtent tai ir suteikia modernios elegancijos.

    Jei kapsulėje yra vienas drabužis, kurio neverta nuvertinti, tai geri džinsai. Rudeniui patikimiausias variantas – tiesi klešnė: tai ilgaamžis kirpimas, tinkantis skirtingiems figūros tipams ir lengvai priderinamas prie švarkų, megztinių ar aulinukų.

    Renkantis džinsus svarbu atkreipti dėmesį ne tik į spalvą, bet ir į audinio sudėtį bei siuvimą. Kokybiškas denimas ilgiau išlaiko formą, mažiau išsitampo ir tampa geresne investicija nei kelios poros, įsigytos vien dėl trumpalaikio mados impulso.

    Trečias kapsulės ramstis – kokybiškas megztinis, kuris rudenį atstoja vasaros marškinius. Kreminiai, smėlio, riešutų, karamelės ar pilki tonai lengviausiai derinami, o norint daugiau charakterio verta rinktis alyvuogių žalią, sodrią bordo ar tamsiai mėlyną.

    Raštai taip pat turi vietą kapsulėje, jei jie klasikiniai. Juostelės, rombai ar tradiciniai pynimai megztiniui suteikia išraiškingumo, bet kartu išlieka pakankamai neutralūs, kad neatrodytų pasenę po vieno sezono.

    Jei reikėtų išskirti vieną pirkinį, kuris akimirksniu sutvarko įvaizdį, tai gerai pasiūtas švarkas. Šį sezoną ypač universalūs šiek tiek laisvesnio, švelniai didinto silueto modeliai, kurie nevaržo judesių ir tinka sluoksniavimui.

    Saugiausios švarko spalvos kapsulei – šokoladinė ruda, pilka, tamsiai mėlyna, smėlio ar juoda, o turinčioms bazę galima rinktis subtilų langelį ar eglutės raštą. Švarkas vienodai gerai atrodo su džinsais, vilnonėmis kelnėmis ar suknele, todėl dažnai pakeičia ir lengvą paltą šiltesnėmis dienomis.

    Penktas daiktas, kuris kasmet sugrįžta su pirmu šaltesniu oru, – batai iki kelių. Norint poros keliems sezonams, verta rinktis klasikinį aulą ir stabilų, patogų kulną, o ne kraštutinai madingą formą, kuri greitai praranda aktualumą.

    Universaliausios spalvos – juoda, tamsiai ruda ir konjako atspalvis, tačiau svarbiausias kriterijus išlieka medžiaga. Natūrali oda dažniausiai ilgiau išlaiko formą, geriau prisitaiko prie pėdos ir atrodo tvarkingiau net po intensyvaus nešiojimo.

    Kapsulinės spintos logika ypač pasiteisina brandesniame amžiuje, kai svarbiausia tampa ne vien tendencijos, o patogumas, kokybė ir lengvas derinimas. Penki apgalvoti pirkiniai dažnai leidžia sukurti dešimtis skirtingų derinių ir išvengti spontaniškų, brangiai kainuojančių klaidų.

  • Mokslininkai nustebo: keto dieta kepenų riebalus mažino labiau nei Viduržemio jūros

    Mokslininkai nustebo: keto dieta kepenų riebalus mažino labiau nei Viduržemio jūros

    Ką parodė naujas tyrimas?

    Tyrėjai iš Washington University School of Medicine Sent Luise įvertino, kaip skirtingos dietos veikia ne tik svorį, bet ir kepenų suriebėjimą bei cukraus apykaitą. Į tyrimą įtraukta 42 žmonės, turėję nutukimą, priešdiabetinę būklę ir suriebėjusias kepenis.

    Dalyviai buvo suskirstyti į tris grupes: taikė ketogeninę dietą, Viduržemio jūros dietą ir mažai riebalų turinčią, augaliniais produktais turtingą mitybą. Visų grupių racionas buvo suderintas taip, kad per maždaug 4–5 mėnesius žmonės numestų apie 10 proc. kūno masės.

    Didžiausias skirtumas – kepenyse

    Nors svorio kritimas ir bendri metaboliniai rodikliai visose grupėse gerėjo panašiai, išsamesnė analizė atskleidė reikšmingą skirtumą kepenyse. Ketogeninės dietos grupėje kepenyse sukauptų riebalų kiekis vidutiniškai sumažėjo apie 67 proc.

    Tuo metu Viduržemio jūros dietos ir mažai riebalų turinčios dietos grupėse kepenų riebalų sumažėjimas siekė maždaug 45 proc. Tyrėjai pabrėžia, kad šis skirtumas pasirodė net tada, kai bendras svorio pokytis buvo panašus.

    Galimi mechanizmai ir svarbi detalė

    Autoriai svarsto, kad ryškesnį kepenų riebalų mažėjimą keto grupėje galėjo lemti didesnis glukagono padidėjimas ir ryškesnis insulino sumažėjimas. Abu šie hormoniniai pokyčiai gali skatinti sukauptų riebalų panaudojimą ir mažinti jų kaupimą kepenyse.

    Dar vienas tyrėjus nustebinęs rezultatas – nepaisant to, kad ketogeninėje mityboje net apie 73 proc. energijos sudarė riebalai, dalyviams nepablogėjo kraujo riebalų ir cholesterolio rodikliai. Vis dėlto tai nereiškia, kad tokie pokyčiai garantuoti kiekvienam.

    Kas pasikeitė dėl priešdiabetinės būklės?

    Po tyrimo maždaug pusė ketogeninės dietos dalyvių nebeatitiko priešdiabetinės būklės kriterijų. Viduržemio jūros dietos grupėje tai pasiekė 29 proc. dalyvių, o mažai riebalų turinčioje grupėje – 7 proc.

    Tyrėjų vertinimu, tai dar kartą primena, kad vien numestų kilogramų skaičius neparodo viso dietos poveikio organizmui. Esant tam pačiam svorio kritimui, skirtingos mitybos strategijos gali lemti skirtingus metabolinius rezultatus.

    Ribojimai: kodėl išvadų nereikėtų suabsoliutinti?

    Mokslininkai pabrėžia, kad tyrimas buvo nedidelis ir truko tik kelis mėnesius, todėl rezultatų negalima tiesiogiai perkelti visai populiacijai. Be to, visi dalyviai turėjo nutukimą, priešdiabetinę būklę ir kepenų suriebėjimą, tad sveikiems žmonėms poveikis gali skirtis.

    Praktikoje mitybos pasirinkimas turėtų priklausyti nuo sveikatos būklės, vartojamų vaistų, gyvenimo būdo ir galimybės dietos laikytis ilgą laiką. Esant kepenų suriebėjimui ar gliukozės apykaitos sutrikimams, dėl saugiausios strategijos verta tartis su šeimos gydytoju ar dietologu.

  • Žurnalistės Katarzynos Bosackos triukas pjaustant pomidorus: kodėl sėklų neišmesti svarbiau, nei manėte

    Žurnalistės Katarzynos Bosackos triukas pjaustant pomidorus: kodėl sėklų neišmesti svarbiau, nei manėte

    Lenkijoje gerai žinoma žurnalistė ir kulinarinių knygų autorė Katarzyna Bosacka socialiniuose tinkluose pasidalijo paprastu, bet diskusijų sukėlusiu pomidorų pjaustymo būdu. Pasak jos, daug kas pjausto taip, kad sultys ir sėklos išbėga ant lentos, nors būtent jose slypi dalis vertingų medžiagų.

    Bosacka teigia pirmiausia išpjaunanti kietą kotelio dalį, tuomet pomidorą paguldanti ant šono ir pjaustanti skersai. Taip, anot jos, sėklos dažniau lieka viduje, o ne išteka kartu su sultimis, todėl daržovė geriau išlaiko struktūrą ir skonį.

    „Kaip pjaustote pomidorus? Aš visada išimu kotelį, paguldau pomidorą ant šono ir pjaustau skersai, kad sėklos liktų viduje, nes sėklos irgi yra pomidorų sveikata“, – sakė Katarzyna Bosacka.

    Ši pastaba turi ir praktinį pagrindą: pomidorų sultys bei minkštimas aplink sėklas yra natūraliai skystesni, todėl pjaustant į „klasikines“ apvalias riekes dažnai išbėga ant pjaustymo lentos. Dėl to sumuštiniai greičiau pažliunga, o salotose netenkama dalies sulčių, kurios suteikia skonio.

    Maistinės vertės požiūriu pomidorai vertinami dėl vitamino C, folio rūgšties, kalio ir antioksidanto likopeno, kurio gausu raudonuose pomidoruose. Likopenas yra riebaluose tirpus junginys, todėl jis geriau pasisavinamas pomidorus valgant su aliejumi ar kitu riebalų šaltiniu, pavyzdžiui, avokadu ar sūriu.

    Kitas svarbus akcentas, kurį išskiria Bosacka, yra peilio kokybė. Pomidorų odelei lengviau, kai peilis labai aštrus arba dantytas, nes tuomet daržovė mažiau spaudžiama, nesutraiškomas minkštimas, o pjūvis tampa švaresnis. Tai ypač aktualu labai prinokusiems pomidorams.

    Ji taip pat primena alternatyvą tiems, kas pomidorus deda į salotas ar nori tvarkingų gabalėlių: pjaustymas skiltelėmis leidžia sultims ir sėkloms likti tarsi „laivelio“ viduje. Tokiu būdu patiekalas išlieka estetiškesnis, o skonis pasiskirsto tolygiau.

  • 8 svarbiausi darbai sode rugsėjį: ką padarysite dabar, pavasarį tikrai sau padėkosite

    8 svarbiausi darbai sode rugsėjį: ką padarysite dabar, pavasarį tikrai sau padėkosite

    Rugsėjis daugeliui sodininkų yra vienas svarbiausių mėnesių: dirva dar šilta, naktimis atsiranda rasa, o kritulių paprastai padaugėja. Tokios sąlygos padeda augalams greičiau atsigauti po vasaros karščių ir pasiruošti žiemai, todėl darbai dabar duoda itin apčiuopiamą efektą pavasarį.

    Po sausros nualinta veja dažnai tampa reta, praranda spalvą, atsiranda samanų ar vadinamojo veltinio sluoksnis. Pirmas žingsnis yra kruopščiai sugrėbti veją ir pašalinti susikaupusias liekanas, kad vanduo ir oras pasiektų šaknis, o ligoms būtų mažiau palanki terpė.

    Jei matote, kad veja „uždususi“, gali praversti švelni vertikuliacija arba aeravimas, ypač tankesnėse vietose. Veją dar verta reguliariai pjauti, tačiau per trumpai nekirpti, nes artėjant vėsesniems orams per žemas pjovimas silpnina augalus ir didina iššalimo riziką.

    Rudenį svarbu tinkamai parinkti trąšas: dažniausiai rekomenduojamos tokios, kuriose mažiau azoto ir daugiau kalio bei fosforo. Tai padeda augalams tvirtinti šaknyną, didina atsparumą šalčiui ir skatina pasiruošimą ramybės periodui, o ne perteklinį žalios masės augimą.

    Rugsėjis taip pat yra geras metas planuoti pavasarinį žydėjimą ir sodinti pavasarinių gėlių svogūnėlius. Į dirvą dažniausiai sodinami krokai, narcizai, hiacintai ar tulpės, o gylis paprastai parenkamas pagal taisyklę, kad svogūnėlis sodinamas maždaug trijų savo aukščių gylyje.

    Norint ryškesnio vaizdo gėlyne, geriau nesodinti po vieną kas keliasdešimt centimetrų, o komponuoti grupėmis. Pavasarį tokie židiniai atrodo natūraliau, o žydėjimo efektas būna gerokai stipresnis net ir mažesnėje erdvėje.

    Ankstyvas ruduo tinka ir daugiamečių gėlių kerų dalijimui, ypač tų, kurios jau baigė žydėti. Iškasus peraugusį kerą, jį galima padalyti į kelias dalis taip, kad kiekviena turėtų sveikų šaknų ir gyvybingų ūglių, o iš vieno augalo taip gaunama keli nauji.

    Daržui rugsėjis dažnai reiškia ir derliaus pabaigos sprintą: verta laiku nuskinti pomidorus, cukinijas, pupeles ir kitus šilumamėgius augalus, kol vėsesnės naktys nepradėjo jų žaloti. Palikti pernokusi vaisiai taip pat didina puvinių ir kenkėjų riziką, todėl reguliarus rinkimas padeda išlaikyti lysves sveikesnes.

    Atlaisvėjusiose lysvėse naudinga sėti žaliąją trąšą, pavyzdžiui, facelijas ar garstyčias. Jos padeda nepalikti dirvos plikos, slopina piktžoles, o vėliau įterptos į dirvą papildo ją organine medžiaga ir prisideda prie geresnės struktūros.

    Jei norite sutaupyti ir išlaikyti mėgstamas veisles, rugsėjį patogu rinkti sėklas. Tam reikėtų pasirinkti sveikiausius augalus, sėklas rinkti sausu oru, gerai išdžiovinti ir laikyti popieriniuose, aiškiai pažymėtuose pakeliuose vėsioje, sausoje vietoje.

    Ruduo yra vienas palankiausių laikotarpių sodinti medžius ir krūmus, ypač parduodamus vazonuose. Šiltesnė dirva ir dažnesnė drėgmė padeda augalams įsišaknyti iki šalčių, todėl pavasarį jie startuoja stipresni ir reikalauja mažiau „gaivinimo“.

    Tvarkant sodą svarbu nepersistengti su genėjimu, nes ne visoms rūšims rudeninis pjovimas tinka. Saugiausia šalinti akivaizdžiai pažeistas, nudžiūvusias ar sergančias šakas, o dėl konkrečių krūmų, įskaitant avietes, verta orientuotis į veislę ir derėjimo tipą.

    Rugsėjį būtina pasirūpinti ir higiena: reguliariai surinkti ligų pažeistus lapus, ypač nuo vaismedžių ir uogakrūmių. Tokios liekanos neturėtų keliauti į įprastą kompostą, jei matyti ligų požymiai, nes taip patogenai gali išplisti kitą sezoną.

    Vazoninės terasų ir balkonų gėlės artėjant šalnoms reikalauja dėmesio, nes vėsesnės naktys joms pavojingos. Prieš perkeliant į žiemojimo vietą verta apžiūrėti lapų apatinę pusę ir ūglius, pašalinti pažeistas dalis ir įsitikinti, kad nėra amarų, voratinklinių erkių ar kitų kenkėjų.

    Galiausiai rugsėjis yra puikus metas susikurti jaukią sodo rutiną, kol orai dar leidžia daugiau laiko praleisti lauke. Viržiai, astrai, dekoratyvinės žolės ir rudenėjantys hortenzijų lapai padeda išlaikyti spalvas, o tvarkingai suplanuoti darbai dabar reiškia mažiau streso pavasarį.

  • Portugalijoje įkurta „Kiala“ leidykla žada daugiau juodaodžių autorių: kodėl tai svarbu rinkai

    Portugalijoje įkurta „Kiala“ leidykla žada daugiau juodaodžių autorių: kodėl tai svarbu rinkai

    Portugalijos leidybos rinkoje veiklą pradėjo naujas leidyklos ženklas „Kiala“, kurio tikslas – nuosekliai leisti knygas, parašytas juodaodžių autorių, ir taip mažinti jų nepakankamą matomumą knygynuose. Iniciatyvos autorė ir redaktorė Elga Fontes sako, kad tai nėra bandymas kurti atskirą literatūros lentyną, o pastanga išplėsti „normą“ – ką Portugalijoje įprasta laikyti leidybai „tinkančiu“ balsu.

    „Kiala“ oficialiai startavo 2026 metų gegužę kaip leidyklos „Vírgula d’Interrogação“ ženklas. Pavadinimas, pasak E. Fontes, kilęs iš kimbundu kalbos ir reiškia apšviesti, atnešti šviesą – tai turėtų atspindėti ir misiją, ir kryptį, kuria siekiama keisti vietinę kultūrinę ekosistemą.

    Kas stumia autorius į paraštes?

    E. Fontes teigia, kad idėja kilo iš asmeninės patirties: studijų metu ji analizavo vienos Portugalijos leidyklos katalogą ir pastebėjo, kad tarp šimtų per kelerius metus išleistų knygų tik maždaug dešimtadalis buvo ne baltųjų autorių darbai. Vėliau, peržvelgusi ir kitų leidybos grupių naujienas, ji padarė panašią išvadą – erdvės juodaodžių autoriams trūksta ir šiandien.

    Portugalijoje, pasak jos, nėra plačiai žinomo, nuoseklaus tyrimo ar viešos stebėsenos, kuri sistemingai vertintų rasinę reprezentaciją leidyboje. Dėl to rinkos disproporcijos dažnai lieka „nematomos“: jei kažko neskaičiuoji, sunku įrodyti mastą ir dar sunkiau įtikinti, kad problema struktūrinė.

    Leidėja pabrėžia, kad vieno „kaltininko“ nėra: sprendimus lemia redaktoriai, agentai, kritikai, knygynų politika ir skaitytojų įpročiai, o socialiniai tinklai dažniau išryškina tai, kas jau ir taip matoma. Mažoje rinkoje leidėjai paprastai ieško komercinio saugumo, todėl „netipiški“ vardai ar temos neretai laikomi rizika.

    Ne tik apie rasizmą ir skausmą

    „Kiala“ siekia ginčyti dar vieną įsišaknijusią nuostatą – kad juodaodžių autorių literatūra privalo būti apie rasinę patirtį, diskriminaciją ar kančią. E. Fontes teigimu, toks požiūris redukuoja autorius iki vienos tapatybės dimensijos ir atima iš jų teisę būti vertinamiems kaip universalūs kūrėjai, galintys rašyti bet kokia tema.

    „Su „Kiala“ norėjome sujudinti nuostatą, kad juodaodis žmogus gali rašyti tik apie rasizmą ir kančią“, – sakė Elga Fontes.

    Pirmasis „Kiala“ leidinys – JAV autorės ir visuomenininkės Mikki Kendall negrožinė knyga apie feminizmą ir socialinę nelygybę, kurioje aptariami klasės, skurdo, smurto ir etniškumo klausimai. Antrasis leidinys, planuojamas 2026 metų lapkritį, – Akwaeke Emezi romanas The Death of Vivek Oji, pasakojantis apie tapatybę, šeimą ir brandą Nigerijos visuomenės kontekste.

    „Kiala“ augimo planas ir rinka

    Leidykla kol kas planuoja nedidelį tempą: 2026 metais – dvi knygos, 2027 metais – trys, o 2027 metų sąrašas, pasak leidėjos, jau suderintas ir bus orientuotas į grožinę literatūrą. Tolimesnėje perspektyvoje, nuo 2028 metų, ketinama pradėti leisti ir Portugalijos autorius.

    E. Fontes pripažįsta, kad toks projektas neišvengiamai bus vadinamas nišiniu, o dalis auditorijos jį gali vertinti priešiškai. Vis dėlto ji akcentuoja praktinį tikslą: būti tradicinės rinkos dalimi – ne kurti atskirą platinimo kanalą, o užtikrinti, kad juodaodžių autorių knygos atsirastų ten, kur jų trūksta, ir būtų randamos „normaliai“, be išskyrimo.

    Didžiausi iššūkiai, būdingi daugeliui nepriklausomų leidėjų, išlieka tie patys: platinimas, gamybos sąnaudos, popieriaus kainos ir ribota vietinė paklausa. Šiuos veiksnius dar labiau sustiprina pragyvenimo kaštai ir bendri skaitymo įpročiai, dėl kurių knygų kainos mažoje rinkoje dažnai kyla, o rizikos tolerancija mažėja.

    Ilgalaikis „Kiala“ tikslas, anot įkūrėjos, paradoksalus: pasiekti tašką, kai tokios leidyklos apskritai nebereikės, nes platesnė rinka pati natūraliai ir nuosekliai investuos į įvairių šalių, žanrų ir patirčių juodaodžių autorius. Kol kas „Kiala“ siekia, kad juodaodžių rašytojai Portugalijos knygynuose nustotų būti išimtimi ir taptų kasdienybe.

  • „Murdoku“ išpopuliarino suaugusiųjų pramogų knygas Ispanijoje: kodėl pieštukas vėl laimi prieš ekraną

    „Murdoku“ išpopuliarino suaugusiųjų pramogų knygas Ispanijoje: kodėl pieštukas vėl laimi prieš ekraną

    Ispanijoje sparčiai auga suaugusiesiems skirtų pramogų knygų banga, kurioje kryžiažodžiai ir sudoku maišomi su popkultūra bei detektyvinėmis istorijomis. Vienu ryškiausių simbolių tapo „Murdoku“ – užduočių knyga, kurioje nusikaltimas išsprendžiamas pasitelkiant sudoku logiką.

    Leidėjai pastebi, kad šis formatas seniai nebėra vien vasaros atostogų palydovas. Pirkėjai tokias knygas renkasi kaip lengvą, bet įtraukiantį laisvalaikį, kuris nereikalauja ekrano, interneto ar programėlių.

    Kas yra „Murdoku“?

    „Murdoku“ veikimo principas paremtas klasikiniu sudoku: kiekvienoje užduotyje į lentelę reikia sudėlioti įtariamuosius taip, kad jie nesikartotų eilutėse ir stulpeliuose. Likęs tuščias langelis nurodo aukos vietą, o įtariamasis, kurio pozicija sutampa su tuo langeliu, laikomas kaltininku.

    Šis mechanizmas sukuria aiškų progresą: užduotims sudėtingėjant, skaitytojas ne tik sprendžia galvosūkį, bet ir jaučiasi tarsi detektyvas, renkantis įkalčius. Dėl to kai kurie knygynai ir renginių erdvės jau pradeda organizuoti gyvus sprendimo turnyrus.

    Leidėjų receptas: popkultūra ir protui

    Suaugusiųjų pramogų knygos išaugo iš anksčiau madingų suaugusiesiems skirtų spalvinimo knygų, kurios dažnai buvo pristatomos kaip atsipalaidavimo priemonė. Vėliau atsirado ambicingesnė kryptis: tradiciniai galvosūkiai papildomi klausimais apie muziką, serialus, literatūrą, mokslą ar sportą.

    Ispanijoje vienu iš šio formato flagmanų laikoma leidykla „Blackie Books“, nuosekliai leidžianti serijinius pratimų sąsiuvinius. Leidėjų skaičiai rodo, kad tokie leidiniai tapo masiniu produktu, o ne nišine dovana atostogoms.

    Ar tai nauja skaitmeninė detoksikacija?

    Šalia pramogos vis dažniau atsiranda ir aiški žinutė: popierius bei pieštukas tampa būdu atsijungti nuo nuolatinių pranešimų ir trumpų, dėmesį skaidančių turinio formatų. Tokios knygos parduodamos kaip ramus užsiėmimas, kuriam nereikia nei telefono, nei socialinių tinklų.

    Specialistai pabrėžia, kad galvosūkiai gali lavinti dėmesį, atmintį ir kognityvinį lankstumą, nors vieno atsakymo, kodėl būtent dabar šis žanras taip iššovė, nėra. Vis dėlto akivaizdu, kad daliai žmonių tai tampa patikimu, paprastu ritualu – keliolika minučių susikaupimo be ekrano.

    Greta „Murdoku“ populiarėja ir kiti detektyviniai galvosūkiai, pavyzdžiui „Murdle“, kuriame nusikaltimas sprendžiamas ne per sudoku lentelę, o per pasakojimo užuominas apie įtariamuosius, ginklus ir vietas. Šie formatai išnaudoja tą pačią idėją: skaitytojas tampa aktyviu dalyviu, o ne pasyviu istorijos stebėtoju.

    Rinkos stebėtojai neatmeta, kad bumas gali išsiplėsti už Ispanijos ribų, nes panašūs popieriniai laisvalaikio formatai jau sėkmingai sugyvena su skaitmeninėmis pramogomis. Telefonas neišstūmė analoginių galvosūkių, o veikiau suteikė jiems naują prasmę – kaip alternatyvai, kurios kartais sąmoningai ieškoma.

  • Naomi Watts įvertinta Donostijos premija: ką ši garbė reiškia 2026 metų San Sebastiano festivaliui

    Naomi Watts įvertinta Donostijos premija: ką ši garbė reiškia 2026 metų San Sebastiano festivaliui

    Aktorei Naomi Watts 2026 metais bus įteikta Donostijos premija San Sebastiano kino festivalyje. Tai vienas svarbiausių festivalio apdovanojimų, skirtas už viso gyvenimo nuopelnus kinui ir tarptautinį meninį indėlį.

    Festivalio organizatoriai pabrėžė, kad Watts laikoma viena ryškiausių ir lengviausiai atpažįstamų savo kartos aktorių. Apdovanojimo ceremonija numatyta rugsėjo 19 dieną, specialioje šventinėje vakaro programoje.

    Kas yra Donostijos premija?

    Donostijos premija tradiciškai skiriama kūrėjams, kurių karjera paliko ryškų pėdsaką pasaulio kine. Šis apdovanojimas yra San Sebastiano festivalio vizitinė kortelė, o ankstesni laureatai apima tiek Holivudo žvaigždes, tiek Europos autorinio kino legendas.

    Tarp anksčiau įvertintų kūrėjų minimi Gregory Peck, Bette Davis, Lauren Bacall, Francis Ford Coppola, Agnès Varda, Catherine Deneuve ir Pedro Almodóvar. Tokia kompanija Donostijos premiją paverčia ne tik garbės ženklu, bet ir festivalio prestižo matu.

    Watts karjeros kryptys

    Watts plačiai išgarsėjo po Davido Lyncho filmo Mulholland Drive, kuris kritikoje dažnai įvardijamas kaip vienas svarbiausių šio amžiaus pradžios kūrinių. Jos vaidybos amplitudė vėliau apėmė ir autorinį kiną, ir masinio žiūrovo hitus.

    Aktorė vaidino siaubo žanro klasikoje The Ring, taip pat didelio biudžeto dramose, tarp jų ir Juano Antonio Bayonos filme The Impossible. Per karjerą ji dirbo su skirtingų stilių režisieriais, o tai tapo vienu ryškiausių jos profesinių bruožų.

    Watts yra pelniusi didžiųjų apdovanojimų nominacijų, įskaitant „Oskaro“, BAFTA, „Emmy“ ir „Auksinio gaublio“. Tokie įvertinimai rodo nuoseklią karjeros kokybę tiek kino, tiek televizijos projektuose.

    Kas bus rodoma po apdovanojimo?

    Po apdovanojimo įteikimo planuojama rodyti filmą La esposa perfecta, kuriame Watts vaidina. Tai drama apie jauną „The New York Times“ žurnalistą, pradedantį tyrimą dėl galimai Kvinse besislapstančio buvusio nacių karininko, ir užmezgantį ryšį su įtariamojo žmona.

    Toks pasirinkimas festivalyje dažnai turi aiškią logiką: Donostijos premija skiriama už visos karjeros nuopelnus, tačiau kartu išryškinamas ir dabartinis kūrybinis aktyvumas. Tai leidžia festivaliui sujungti retrospektyvą su naujų filmų premjeromis bei aptarimais.

    2026 metų festivalis jau anksčiau paskelbė, kad Donostijos premija atiteks ir režisieriui Werneriui Herzogui. Ši dviejų ryškių asmenybių kombinacija sustiprina signalą, kad San Sebastianas ir toliau siekia išlaikyti pusiausvyrą tarp autorinio kino tradicijos ir tarptautinių vardų, kurie pritraukia plačią auditoriją.