CP v2

Category: Kultūra

  • Diabolo pūslenė užkariauja sodus: krūmas įspūdingais lapais ir žiedais, nereikalauja daug

    Diabolo pūslenė užkariauja sodus: krūmas įspūdingais lapais ir žiedais, nereikalauja daug

    Puošnus krūmas su tamsiais lapais

    Pūslenė kalinalapė (Physocarpus opulifolius) „Diabolo“ – dekoratyvinė lapuočių krūmo veislė, kilusi iš Šiaurės Amerikos rūšies. Pastaraisiais metais ji vis dažniau pasirenkama ir Lietuvos želdynuose, nes atrodo efektingai nuo pavasario iki rudens.

    Ši veislė paprastai užauga iki maždaug 2–3 metrų aukščio ir panašaus pločio, formuoja stačius, tankius ūglius. Didžiausias jos išskirtinumas – tamsiai raudoni, purpuriniai lapai, kurie saulėje įgauna ryškesnį atspalvį, o rudenį pereina į rusvai raudonus tonus.

    Vasaros pradžioje krūmas pražysta smulkiais, baltais ar švelniai rausvais žiedais, susitelkusiais į skėtiškus žiedynus. Vėliau formuojasi dekoratyvūs vaisiai – pūslę primenančios sėklų dėžutės, dėl kurių pūslenė ir gavo pavadinimą.

    Kur sodinti ir kaip prižiūrėti

    Pūslenė „Diabolo“ vertinama dėl nereiklumo: ji gerai auga įvairiuose dirvožemiuose nuo silpnai rūgščių iki šarmingų, pakelia tiek sausesnes, tiek drėgnesnes vietas. Vis dėlto geriausiam augimui tinka laidus, vidutiniškai derlingas dirvožemis ir pakankamai šviesi vieta.

    Saulėtoje vietoje lapų spalva paprastai būna intensyviausia, tačiau krūmas gali augti ir pusiau pavėsyje. Prigijimo laikotarpiu, ypač pirmąjį sezoną po pasodinimo, svarbiausia užtikrinti tolygią drėgmę, o vėliau augalas dažnai išsiverčia ir su retesniu laistymu.

    Dar viena priežastis, kodėl ši pūslenė populiari miestuose ir prie kelių, yra atsparumas nepalankioms sąlygoms. Ji gana gerai pakelia šalčius, trumpalaikes sausras ir oro taršą, todėl tinka ne tik privačiuose kiemuose, bet ir viešose erdvėse.

    Genėjimas ir panaudojimas želdynuose

    „Diabolo“ pūslenė puikiai tinka gyvatvorėms, grupiniams želdiniams ar kaip pavienis akcentas, ypač šviesesnių augalų fone. Dėl tankaus šakojimosi ji lengvai suformuojama, o reguliariai kerpama gali sudaryti vientisą, nepermatomą sieną.

    Genėti patariama po žydėjimo vasarą arba rudenį, kai augalas baigia aktyviai augti. Pavasarinis genėjimas kai kuriais atvejais gali paskatinti gausesnį sulos tekėjimą iš pjūvio vietų ir sumažinti žydėjimą tą sezoną.

    Renkantis vietą verta įvertinti, kad su metais krūmas platėja, todėl jam reikia erdvės. Tinkamai pasodinta ir saikingai prižiūrima pūslenė „Diabolo“ daugelį metų išlieka dekoratyvi ir yra vienas patikimiausių pasirinkimų ieškantiems ryškaus, bet nereiklaus augalo.

  • Piktžolės vejoje dings be vargo: veikiantys būdai, kurie nepažeidžia žolės

    Piktžolės vejoje dings be vargo: veikiantys būdai, kurie nepažeidžia žolės

    Tankią, žalią veją dažnai gadina pienės, dobilai, gysločiai ar ramunės. Specialistai pabrėžia, kad piktžolių bumas paprastai rodo ne vien estetinę bėdą, o vejos priežiūros spragas: per retą tręšimą, suspaustą dirvą, prastą drenažą ar per žemą pjovimą.

    Vienas greičiausių sprendimų yra selektyvūs herbicidai, skirti dviskilčiams augalams. Jie veikia per piktžolių lapus ir pasiekia šaknis, todėl piktžolės nyksta, o varpinė žolė dažniausiai nenukenčia, jei laikomasi normų ir naudojimo instrukcijų.

    Kaip purkšti, kad nepakenktumėte

    Purškimui svarbios sąlygos: šilta, bet ne karšta diena ir ramus oras, kad lašeliai nenupūstų į gėlynus ar daržą. Taip pat reikėtų vengti lietaus, nes jis gali nuplauti priemonę nuo lapų ir sumažinti poveikį.

    Praktinė taisyklė, kurią dažnai mini vejos priežiūros specialistai: žolės nešienauti kelias dienas prieš purškimą ir kelias dienas po jo. Piktžolėms reikia pakankamai lapų ploto, kad jos sugertų medžiagą, o vejai verta leisti atsigauti.

    Natūralesni sprendimai ir prevencija

    Ieškantiems švelnesnių priemonių dažnai siūlomas kukurūzų glitimas, naudojamas kaip ankstyvasis piktžolių dygimo stabdiklis. Jis labiau tinka prevencijai, nes trukdo dygstančioms sėkloms įsišaknyti, tačiau gali slopinti ir naujai sėjamą veją, todėl šių darbų geriau nederinti.

    Kitas sprendimas, apie kurį pastaraisiais metais kalbama vis dažniau, yra geležies pagrindu pagamintos priemonės, naudojamos vejos priežiūroje. Piktžolės nuo jų gali patamsėti ir sunykti, o žolė neretai tampa sodresnės spalvos, tačiau konkretaus produkto poveikis priklauso nuo sudėties ir naudojimo normų.

    Ką apie dirvą pasako piktžolės

    Jei vejoje įsivyrauja dobilai, tai neretai siejama su azoto stygiumi: žolė auga lėčiau, o dobilai išnaudoja spragą. Tokiu atveju padeda nuoseklus tręšimas azotu, nes sutankėjusi žolė pati pradeda stelbti nepageidaujamus augalus.

    Samanos dažniau pasirodo ten, kur dirva rūgštesnė, nuolat drėgna ir suslėgta. Tokiai vejai paprastai prireikia aeravimo, geresnio vandens nutekėjimo ir, jei dirvos tyrimai tai patvirtina, rūgštingumo korekcijos.

    Gysločiai dažnai mėgsta sutryptą, kietą pagrindą, todėl vien chemijos nepakanka. Padeda dirvos purenimas, aeravimas ir vejos atsėjimas, kad atsirastų mažiau „plikų“ vietų, kuriose piktžolės lengviausiai įsitvirtina.

    Ilgalaikis rezultatas dažniausiai pasiekiamas derinant kelis veiksmus: reguliarų šienavimą tinkamu aukščiu, tręšimą pagal sezoną, aeravimą ir atsėjimą. Kai veja auga tankiai, piktžolėms paprasčiausiai pritrūksta šviesos ir vietos, todėl jų kasmet vis mažėja.

  • Agurkai gelsta ir krenta dar maži? Dažniausia priežastis ir 4 žingsniai, kurie padeda

    Agurkai gelsta ir krenta dar maži? Dažniausia priežastis ir 4 žingsniai, kurie padeda

    Vasarą daržininkai dažnai džiaugiasi savame darže užaugintomis daržovėmis, tačiau agurkų auginime pasitaiko vienas itin erzinantis reiškinys: užsimezgę maži agurkėliai ima gelsti ir galiausiai nukrenta. Tai nebūtinai reiškia ligą ar „blogą sėklą“ – dažniausiai augalas tiesiog nebesugeba išlaikyti užmegztų vaisių dėl streso ar mitybos disbalanso.

    Hortikultūros rekomendacijose pabrėžiama, kad agurkai yra labai jautrūs staigiems drėgmės svyravimams ir temperatūros stresui. Kai dirva tai perdžiūsta, tai vėl gausiai palaistoma, augalas patiria šoką, sutrinka vandens ir maisto medžiagų pernaša, o pirmiausia „aukojami“ silpnesni vaisių užuomazgų audiniai.

    Dažniausia problema – nelygus laistymas

    Jei agurkai laistomi nereguliariai, ypač karščio bangų metu, dirvoje sparčiai krenta drėgmės kiekis, o šaknys nebespėja aprūpinti augalo. Tokiu atveju agurkėliai gali pradėti gelsti nuo galiuko, o vėliau užuomazga tiesiog atsiskiria.

    Praktikoje padeda paprasta taisyklė: laistyti rečiau, bet gausiau ir vienodai, kad drėgmė pasiektų šaknų zoną, o ne tik sudrėkintų paviršių. Šiltnamiuose svarbu stebėti, kad laistymas būtų nuoseklus, nes ten dirva dažnai išdžiūsta greičiau nei atrodo.

    Ką daryti, kad derlius nedingtų?

    Kita dažna priežastis – maisto medžiagų trūkumas, ypač kai augalas intensyviai žydi ir mezga vaisius. Agurkams šiuo periodu paprastai reikia daugiau kalio, kuris susijęs su vandens režimu, vaisių formavimusi ir bendra augalo ištverme.

    Tinka tręšimas trąšomis, skirtomis agurkams ar pomidorams, kai sudėtyje akcentuojamas kalis. Daržininkai dažnai naudoja ir augalinius raugus, pavyzdžiui, iš taukės, tačiau svarbu nepadauginti ir tręšti pagal augalo būklę, o ne „dėl visa ko“.

    Ne mažiau svarbus veiksnys – per tanki lapija ir prasta oro apykaita. Kai krūmas labai sutankėjęs, lapai ilgiau išlieka drėgni, šiltnamyje kyla tvankuma, o augalas patiria papildomą stresą, todėl verta pašalinti kelis seniausius, apatinius lapus, kad pagerėtų vėdinimas.

    Galiausiai, dirvos mulčiavimas padeda stabilizuoti drėgmę ir sumažinti svyravimus po laistymo ar karščių. Mulčias taip pat slopina piktžoles, kurios konkuruoja dėl vandens, o tai ypač aktualu, kai agurkai auginami lysvėse ir dirva greitai kaista.

    Kada verta sunerimti?

    Jei po priežiūros korekcijų naujos užuomazgos pradeda augti normaliai, problema greičiausiai buvo susijusi su sąlygomis, o ne su infekcija. Tačiau jei gelsta ir lapai, matyti dėmės, deformacijos ar augalas silpsta, verta įtarti ligas ar kenkėjus ir įvertinti, ar nereikia papildomos apsaugos priemonių.

    Dažniausiai pakanka suvienodinti laistymą, sustiprinti mitybą kaliu, praretinti lapiją ir mulčiuoti dirvą. Tokie paprasti žingsniai padeda sumažinti stresą, o augalas paprastai greitai „atsigauna“ ir toliau mezga derlių stabiliau.

  • Mažos Vokietijos salos savaitgaliui: nuo Hidenzės iki Neuverko, kur pailsėsite be minių

    Mažos Vokietijos salos savaitgaliui: nuo Hidenzės iki Neuverko, kur pailsėsite be minių

    Kalbant apie Vokietijos salas, dažniausiai minimos Syltas, Riugenas ar Uzedomas, tačiau šalies pakrantėse ir ežeruose yra ir mažesnių vietų, kurios keliautojams siūlo tai, ko vis dažniau ieškoma: lėtesnį ritmą, gamtą ir mažiau žmonių. Tokios salos ypač tinka trumpoms išvykoms, kai norisi persikrauti neišleidžiant laiko spūstims ir eilėms.

    Pastaraisiais metais Europoje ryškėja tendencija rinktis ramesnes kryptis, keliauti ne piko metu ir planuoti trumpus, bet kokybiškus pabėgimus. Mažesnės salos tam palankios dar ir dėl to, kad daugelyje jų ribojamas automobilių eismas, o tai natūraliai kuria lėtesnę, saugesnę ir tylesnę aplinką.

    Baltijos jūros salos be skubos

    Hidenzė Meklenburge-Pomeranijoje yra apie 17 kilometrų ilgio, joje nėra automobilių, todėl sala geriausiai pažįstama dviračiu, pėsčiomis arba arklio traukiamu vežimu. Keliautojus vilioja ilgi smėlio paplūdimiai, kopos ir šiaurinėje dalyje esantis Dornbušas su švyturiu.

    Vos už tilto nuo Riugeno esanti Umanz sala laikoma viena tyliausių Vokietijos Baltijos jūros salų. Lygios pievos, druskingos pakrančių pelkės ir maži kaimai ypač patrauklūs paukščių stebėtojams, o rudenį čia dažnai galima pamatyti įspūdingus gervių būrius.

    Poelio sala, įsikūrusi tarp Vismaro ir Riugeno, neretai nuvertinama, nors joje nestinga plataus pajūrio ir ramaus kurortinio tempo. Populiarios išvykos dviračiais pakrante, pasivaikščiojimai ir Timmendorfo švyturio lankymas, o didžiausias privalumas tas pats kaip ir mažesnėse salose: mažiau masinio turizmo.

    Šiaurės jūros vatai ir ribojamas turizmas

    Vilm sala prie Riugeno krantų yra viena griežčiausiai saugomų Vokietijoje, todėl lankytojų skaičius čia ribojamas, o patekti galima tik su organizuotomis ekskursijomis. Tokia tvarka leidžia išsaugoti senus bukų miškus ir jautrias pakrančių ekosistemas, todėl Vilm dažniau renkasi gamtos mylėtojai, ieškantys išskirtinės, bet atsakingos patirties.

    Neuverkas politiškai priklauso Hamburgui, tačiau yra apie 100 kilometrų nuo miesto, Šiaurės jūros vatuose prie Žemutinės Saksonijos krantų. Atoslūgio metu į salą galima patekti pėsčiomis arba arklio traukiamu vežimu per potvynių ir atoslūgių formuojamą kraštovaizdį, o nakvynė čia dažnai apibūdinama kaip reta proga išgirsti beveik visišką tylą.

    Rytų Fryzų salos, tokios kaip Baltrumas, Langeogas, Špykeroogas, Vangerogas ar Juistas, taip pat garsėja automobilių ribojimais, kopomis ir ilgais paplūdimiais. Keliautojams, norintiems daugiau ramybės, verta planuoti pavasarį ar rudenį, kai mažėja srautai, o pakrantės pasivaikščiojimai tampa ryškiausiu kelionės akcentu.

    Salos patirtis ir pietuose

    Salos Vokietijoje nebūtinai reiškia tik Baltijos ar Šiaurės jūrą: jų yra ir pietuose, pavyzdžiui, Chiemzės ežere, Alpių papėdėje Bavarijoje. Čia salos suteikia kitokią nuotaiką, kai vandens peizažai derinami su kalnų panoramomis ir istoriniu paveldu.

    Fraueninsel sala Chiemzėje yra nedidelė ir be automobilių, o jos širdis – benediktinių vienuolynas Frauenwörth, įkurtas dar 782 metais. Herreninsel sala labiausiai žinoma dėl Herrenchiemsee rūmų, kuriuos 1878 metais pradėjo statyti Bavarijos karalius Liudvikas II, o likusi salos dalis vilioja miško takais ir ramesnėmis ežero pakrantėmis.

    Greta jų esanti Krautinsel yra negyvenama ir skirta gamtai, todėl ją dažniausiai apžiūri tie, kurie nori tiesiog pasigrožėti ežero ekosistemomis iš valties. Šis trejetas primena, kad trumpa kelionė į salą gali būti ne tik apie maudynes, bet ir apie tylą, pasivaikščiojimus bei lėtesnį, labiau apgalvotą poilsį.

  • Hamburgo „Pride“ eitynės su dviguba apsauga: po Berlyno išpuolio bendruomenė svarsto, ką tai keičia

    Hamburgo „Pride“ eitynės su dviguba apsauga: po Berlyno išpuolio bendruomenė svarsto, ką tai keičia

    Renginys vyksta įtemptame fone

    Hamburge šeštadienį vyko vienos didžiausių Vokietijoje „Pride“ eitynių, tačiau šiemet jos pažymėtos išskirtinėmis saugumo priemonėmis. Sprendimas sustiprinti apsaugą priimtas praėjus savaitei po mirtino išpuolio netoli Berlyno „Pride“ renginio, kuris sukrėtė šalį.

    Organizatoriai skelbė besitikintys apie 250 000 dalyvių, o renginio šūkis šiemet akcentavo solidarumą ir siekį gyventi be baimės. Toks tonas, kaip pažymi renginio rengėjai ir politikai, tapo ne tik vertybiniu pareiškimu, bet ir atsaku į realias grėsmes.

    Berlyno ataka pakeitė planus

    Pranešama, kad tarp eitynių kolonų paskutinę akimirką atsirado ir Berlyno „Pride“ platforma, skirta Christopher Street Day tradicijai. Joje buvusių žmonių paprašyta vilkėti tamsius drabužius kaip pagarbos ženklą praėjusios savaitės aukoms.

    Išpuolis Berlyne įvyko liepos 25 dieną, kai vyras mikroautobusu rėžėsi į minią keli šimtai metrų nuo renginio uždarymo šventės, o vėliau, kaip skelbiama, dar sužeidė žmones aštriu ginklu. Per ataką vienas žmogus žuvo, dar 29 buvo sužeisti.

    Policija: pajėgos padvigubintos

    Hamburgo policija teigė, kad šiemet į gatves išleista maždaug dukart daugiau pareigūnų nei pernai. Tikslas buvo ne tik greitesnė reakcija į galimus incidentus, bet ir matomas saugumo užtikrinimas, turint omenyje jautrų renginio kontekstą.

    Vokietijos prokuratūra ir tyrėjai Berlyno byloje skelbė, kad 21 metų įtariamasis Abdul Ballout žuvo susirėmimo su policija metu. Taip pat buvo pranešta apie rastą vaizdo įrašą, kuriame asmuo, laikomas įtariamuoju, prisiima atsakomybę ir deklaruoja ištikimybę „Islamo valstybės“ grupuotei.

    „Po žiauraus išpuolio Berlyne daugelis queer bendruomenėje ir visuomenėje svarsto, ar šiandien gatvė yra tinkama vieta“, – sakė Hamburgo vicemerė Katharina Fegebank.

    „Kaip tik dabar turime išeiti, ginti įvairovę, laisvę ir atvirą visuomenę, solidarizuotis su queer bendruomene“, – pridūrė ji.

    Vienas svarbiausių šių metų eitynių akcentų tapo žinutė, kad viešos erdvės neturi būti perleidžiamos smurtui ar bauginimui. Renginio dalyviai kalbėjo apie pareigą išlikti matomiems ir kartu pripažino, kad daliai žmonių sprendimą dalyvauti temdė nerimas dėl saugumo.

  • Karščiai nusekino Dunojų: Bulgarijoje upės dugne aptikti vilnonio mamuto kaulai

    Karščiai nusekino Dunojų: Bulgarijoje upės dugne aptikti vilnonio mamuto kaulai

    Bulgarijoje, prie Dunojaus netoli Rjachovo miestelio, rekordiškai nukritęs vandens lygis atidengė priešistorinio mamuto kaulus. Radinį fiksavo Rusės regiono istorijos muziejaus tyrėjai, kurie teigia, kad tai greičiausiai vilnonis mamutas (Mammuthus primigenius).

    Kol kas identifikuotas ir iškeltas apatinis žandikaulis, iltys, mentė, šonkauliai bei kiti kaulų fragmentai. Specialistai pabrėžia, kad didelė skeleto dalis dar gali būti užnešta sąnašomis ir likti giliai upės dugne.

    Muziejaus kuratorius Krasimiras Kirovas aiškina, kad šios vietos radiniai galėjo susikaupti per tūkstantmečius, nes srovė atneša ir užkloja organines liekanas. Pasak jo, gyvūnas galėjo siekti beveik 5 metrų aukštį ir sverti daugiau nei 7–8 tonas.

    Vilnoniai mamutai Eurazijoje ir Šiaurės Amerikoje gyveno iki pat paskutinio ledynmečio pabaigos, o kai kurios populiacijos išliko dar kelis tūkstančius metų. Dėl ilgo buvimo vandenyje kaulai yra trapūs, todėl jų iškėlimas vykdomas itin atsargiai, kad ištraukti į orą jie nepradėtų greitai irti.

    Žemėjantis Dunojus keičia regioną

    Dunojus, tekantis per dešimt valstybių nuo pietvakarių Vokietijos iki Juodosios jūros, pastarosiomis savaitėmis daugelyje atkarpų pasiekė itin žemus lygius. Dėl to išryškėja seklumos, uolų juostos ir smėlio salos, kurios įprastai būna paslėptos po vandeniu.

    Žemas vanduo atidengia ne tik gamtos, bet ir istorijos ženklus: kai kuriose vietose vėl pasimato anksčiau užlietos nuolaužos ir kiti objektai. Tuo pat metu nusekę vandens keliai didina spaudimą laivybai, pramonei ir energetikai, nes aušinimui ar transportui reikia stabilaus upių debito.

    Rusės muziejus praneša, kad po konservavimo ir mokslinių tyrimų mamuto liekanos turėtų būti pristatytos visuomenei ekspozicijoje. Tai būtų vienas ryškiausių pastarųjų metų paleontologinių radinių Dunojaus Bulgarijos atkarpoje.

  • Kalbų įvairovė kadaise buvo milžiniška: tyrimas aiškina, kodėl šiandien jų sparčiai mažėja

    Kalbų įvairovė kadaise buvo milžiniška: tyrimas aiškina, kodėl šiandien jų sparčiai mažėja

    Naujas mokslininkų tyrimas rodo, kad žmonijos kalbų įvairovė istorijoje pasiekė piką gerokai vėliau, nei manyta iki šiol, o vėliau ėmė sparčiai trauktis. Darbas, paskelbtas žurnale Science, kelia mintį, kad šiuolaikinės kalbos yra nedidelės dalies kadaise egzistavusių kalbų palikimas.

    Tyrėjai kalba apie vadinamąjį kalbinį butelio kaklelį, kai didelė dalis kalbų tiesiog neišliko. Pasak mokslininkų, šiandien vartojamos kalbos atspindi kelias didesnes šakas, kurios praeityje „išgyveno“ didelius socialinius ir politinius lūžius.

    Norėdami įvertinti ankstyvąją situaciją, autoriai analizavo 171 šiandien gyvenančią medžiotojų ir rinkėjų bendruomenę ir pagal šiuos duomenis modeliuodami bandė atkurti, kiek kalbų galėjo būti vartojama po paskutinio ledynmečio. Skaičiuojama, kad maždaug prieš 12 000 metų, kai pasaulio gyventojų skaičius dar nesiekė 7 milijonų, galėjo būti apie 4 500–6 200 kalbų.

    Kalbų aukso amžius ir staigus lūžis

    Tyrimas teigia, kad kalbų įvairovė ilgą laiką augo kartu su žmonių skaičiumi ir bendruomenių atsiskyrimu. Mokslininkų vertinimu, maždaug prieš 3 000–1 000 metų pasaulyje galėjo būti vartojama net dešimtys tūkstančių kalbų, o šį laikotarpį jie vadina kalbų įvairovės aukso amžiumi.

    Vis dėlto, kaip rodo modeliai, vėliau prasidėjo greitas ir daugeliu atvejų negrįžtamas mažėjimas. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad maždaug prieš 2 000 metų kalbų skaičius ėmė kristi itin sparčiai.

    „Labiausiai nustebino tai, kad didžiausias kalbų įvairovės lygis galėjo būti ne tolimajame paleolite, o laikotarpiu, kai augo valstybės ir formavosi pirmosios imperijos“, – sakė viena tyrimo autorių Claire Bowern.

    Imperijos, kolonializmas ir spaudimas rinktis dominuojančias kalbas

    Tyrėjai pagrindine mažėjimo priežastimi įvardija daugiatautių valstybių ir didžiųjų imperijų plėtrą. Stiprėjant politinėms struktūroms, mažesnės bendruomenės buvo įtraukiamos į didesnius darinius, o jų kasdienybėje vis dažniau įsitvirtindavo administracinės ar prekybinės kalbos.

    Šiandien pasaulyje, skirtingais vertinimais, vartojama apie 7 500 kalbų, tačiau didelė jų dalis yra nykstančios. Endangered Languages Project duomenimis, maždaug 3 300 šiuo metu vartojamų kalbų yra rimtai pavojuje, o 437 laikomos kritiškai nykstančiomis.

    Mokslininkai pabrėžia, kad per pastaruosius 50 metų visiškai išnyko daugiau nei 400 kalbų, o kolonializmas išlieka vienu svarbiausių veiksnių. Kartu prisidėjo teisiniai draudimai, prievarta ir priverstinė asimiliacija, o ekonominis spaudimas dažnai stūmė bendruomenes pereiti prie dominuojančių kalbų, tokių kaip anglų ar ispanų.

    Tyrimas taip pat primena, kad nors kalbų nykimo tempas šiandien kelia nerimą, praeityje kalbos kai kuriais laikotarpiais galėjo išnykti dar greičiau. Tai, anot autorių, reiškia, kad kalbų išlikimui svarbūs ne vien demografiniai procesai, bet ir politinės galios, švietimo sistemos, migracija bei technologijų skatinamas bendravimo suvienodėjimas.

    Kalbininkai pažymi, kad dalies kalbų likimą dar galima pakeisti: padeda vietinės švietimo programos, kalbos perdavimas šeimoje, bendruomenių medijos ir skaitmeniniai įrankiai. Vis dėlto be ilgalaikių sprendimų, įskaitant valstybės paramą ir realų kalbos vartojimą kasdienėse srityse, vien simbolinis pripažinimas dažniausiai nebūna pakankamas.

  • Vokietijos urve rasti 40 000 metų mamuto ilties paukščiai: kodėl šis atradimas svarbus mokslui

    Vokietijos urve rasti 40 000 metų mamuto ilties paukščiai: kodėl šis atradimas svarbus mokslui

    Du miniatiūriniai dirbiniai iš mamuto ilties

    Vokietijoje, Hohle Fels urve, archeologai aptiko dvi itin mažas paukščių figūrėles, išdrožtas iš mamuto ilties. Radiniai siejami su aurinjako kultūra ir datuojami maždaug prieš 40 000 metų, kai Europoje jau plito ankstyvieji Homo sapiens.

    Figūrėlės rastos apatiniuose urvo sluoksniuose, maždaug pusantro metro atstumu viena nuo kitos. Geriau išlikęs dirbinys vaizduoja ramiai tupintį paukštį, o antrasis pavaizduotas išskleistais sparnais, tačiau vienas sparnas yra nulūžęs.

    Mažiausias ledynmečio menas regione?

    Abu dirbiniai tokie smulkūs, kad tilptų ant nago, o jų svoris siekia apie 1,3 ir 0,7 gramo. Viena figūrėlė, vos 2 centimetrų ilgio, dabar laikoma vienu mažiausių iki šiol regione aptiktų ledynmečio meno kūrinių.

    Archeologų teigimu, mamuto iltis čia panaudota ne tik supaprastintai formai sukurti: ant paviršiaus matyti smulkios linijos ir detalės, leidžiančios spręsti apie plunksnų vaizdavimą. Tokie požymiai rodo kruopštų gamtos stebėjimą ir aukštą dirbinių meistriškumą.

    „Mamuto iltis čia nebuvo naudojama vien apibendrintai paukščio formai sukurti. Gamtos detalės perkeltos į figūrėles taip tiksliai, kad net galima svarstyti, kokia rūšis pavaizduota ir ką paukštis daro“, – sakė Tiubingeno universiteto archeologas Nicholas Conard.

    Kokią rūšį vaizduoja figūrėlės?

    Mokslininkai dar nesutaria, kokios rūšies paukščiai pavaizduoti, nes miniatiūrinis mastelis ir stilizacija palieka erdvės interpretacijoms. Viena versija – tai baltosios kurapkos, kurios kaulų dažnai randama regiono priešistoriniuose radimvietėse ir kurios gerai prisitaikiusios prie šalčio.

    Kita hipotezė sieja figūrėles su stambesniais, fazanus primenančiais miško paukščiais, pavyzdžiui, kurtiniais, garsėjančiais ryškiu eksterjeru ir įmantriais poravimosi ritualais. Anot tyrėjų, kūno proporcijos, laikysena ir plunksnų užuominos leidžia lyginti su skirtingomis rūšimis, tačiau galutinė išvada kol kas neįmanoma.

    Vis dėlto bendras kontekstas aiškus: ledynmečio Europoje žmonės kūrė ne vien utilitarinius daiktus, bet ir simbolinį, stebėjimu paremtą meną. Tai stiprina įrodymus, kad vaizduojamasis menas, papuošalai ir muzikinės tradicijos regione formavosi labai anksti.

    Hohle Fels urvas priklauso Švabijos Juros urvų kompleksui, įtrauktam į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip viena svarbiausių vietų, padedančių suprasti ankstyviausio Europos meno pradžią. Čia jau anksčiau rasta ir garsi Hohle Fels Venera, laikoma vienu seniausių figūrinio meno pavyzdžių žemyne.

    Skelbiama, kad naujai aptiktos paukščių figūrėlės bus eksponuojamos priešistorės ir ledynmečio meno muziejuje Blaubeurene iki 2027 metų balandžio 4 dienos. Tyrimai tęsiami, o radiniai turėtų papildyti diskusijas apie tai, kaip ankstyvieji žmonės vaizdavo gyvūnus ir ką tokie simboliai reiškė jų bendruomenėms.

  • Europos miškų gaisrai stiprėja: Provanse degė 4 500 ha, netoli Atėnų vėjas siekė 130 km/val.

    Europos miškų gaisrai stiprėja: Provanse degė 4 500 ha, netoli Atėnų vėjas siekė 130 km/val.

    Europoje tęsiasi miškų gaisrų banga: Prancūzijos Provanse ugniagesiai šeštadienį toliau kovojo su plintančia liepsna, o Graikijoje, netoli Atėnų, gesinimą apsunkino ypač stiprūs vėjai. Pareigūnai abiejose šalyse pabrėžia, kad situaciją lemia karštis, sausra ir greitai besikeičiančios oro sąlygos.

    Prancūzijos pietryčiuose, Provanse, naktį pavyko pristabdyti gaisrą ir neleisti jam pasiekti netoliese esančių Correns ir Montfort-sur-Argens gyvenviečių. Vis dėlto ugnis vėl suaktyvėjo Gros Bessillon apylinkėse, o gelbėtojai buvo priversti sutelkti dideles pajėgas, kad liepsna neperžengtų naujų barjerų.

    Į gaisro gesinimą buvo mesti apie 1 300 ugniagesių. Vien per parą ugnis išdegino dar maždaug 1 250 hektarų, o savaitės pabaigoje bendras paveiktas plotas, vietos valdžios vertinimu, siekė apie 4 500 hektarų.

    Dalis gyventojų vis dar negalėjo grįžti į namus: pranešta, kad apie 2 500 žmonių liko laikinai perkelti. Tokiose situacijose grįžimą dažnai riboja ne tik aktyvus gaisras, bet ir užsitęsę židiniai, dūmų tarša, nutrūkę keliai bei elektros ir ryšių sutrikimai.

    Kita didelė gaisrų židiniais tapusi zona buvo šalies pietvakariuose, netoli Bordo, kur, pasak pareigūnų, didžiausias per kelis dešimtmečius gaisras buvo suvaldytas. Vis dėlto ugniagesiai akcentavo, kad tai dar nereiškia visiško pavojaus pabaigos: teritorijoje gali išlikti aktyvių sektorių ir po žeme rusenančių karščio taškų, kurie vėl įsidega pasikeitus vėjui.

    Graikijoje gelbėtojams trukdė vėjas

    Graikijoje šimtai ugniagesių šeštadienį siekė apsaugoti pamėgtą pakrantės kurortą į šiaurės vakarus nuo Atėnų. Operacijas smarkiai apsunkino gūsingi vėjai, kurie sparčiai keitė liepsnos kryptį ir didino pavojų gyvenvietėms.

    Porto Germeno apylinkėse dirbo daugiau nei 400 ugniagesių, pasitelkta ir specializuota aviacijos technika. Pasak Nacionalinės Atėnų observatorijos meteorologų, kai kur fiksuoti iki 130 kilometrų per valandą siekę vėjo gūsiai, o tokios sąlygos gesinant dažnai lemia greitus ugnies šuolius per priešgaisrines juostas.

    Gaisras kilo penktadienį netoli pakrantės kaimo Agios Vasileios. Pranešta, kad dalis gyventojų iš pradžių delsė vykdyti civilinės saugos raginimus evakuotis, o vėliau apie 300 žmonių teko gelbėti jūra, nes keliai tapo nesaugūs arba nepravažiuojami.

    Graikijoje per savaitę gaisrai kilo ir kituose regionuose, įskaitant Kretos salą, o ugniagesių bendruomenę sukrėtė pranešimai apie žuvusius gelbėtojus. Šių metų vasaros pradžia dar kartą primena, kad Viduržemio jūros regione gaisrų sezonas ilgėja, o didžiausią riziką kelia karščio bangos, sausra ir stiprūs vėjai.

  • Išsikrovė nešiojamas, o įkroviklio nėra? Štai saugūs būdai tęsti darbą ir nekęsti

    Išsikrovė nešiojamas, o įkroviklio nėra? Štai saugūs būdai tęsti darbą ir nekęsti

    Situacija, kai nešiojamas kompiuteris išsikrauna pačiu netinkamiausiu metu, daugeliui pažįstama: įkroviklis liko namuose, sugedo arba tiesiog nėra kur jo gauti. Vis dėlto tai ne visuomet reiškia darbo pabaigą, nes dalis šiuolaikinių modelių gali būti įkraunami alternatyviais būdais. Svarbiausia yra ne improvizuoti bet kuo, o pasirinkti saugų sprendimą pagal konkretaus kompiuterio specifikaciją.

    Didžiausią skirtumą šiandien lemia maitinimo jungtis. Vis daugiau nešiojamų kompiuterių palaiko USB C su Power Delivery standartu, kuris leidžia energiją tiekti ne tik originaliu maitinimo bloku, bet ir kitais suderinamais įrenginiais. Tuo metu senesni modeliai su apvaliu kištuku ar gamintojo nestandartinėmis jungtimis paprastai reikalauja tiksliai atitinkančio maitinimo šaltinio.

    USB C atveria daugiau galimybių

    Jei kompiuteris kraunamas per USB C Power Delivery, išeičių atsiranda daugiau: galima naudoti galingą USB C įkroviklį, stotelę, monitorių su maitinimo funkcija arba tinkamą išorinę bateriją. Praktikoje tai ypač patogu kelionėse, biure ar dirbant keliose vietose, kai vienas įkroviklis tinka ir telefonui, ir kompiuteriui.

    Vis dėlto vien to, kad korpuse yra USB C lizdas, nepakanka. Kai kuriuose kompiuteriuose USB C skirtas tik duomenims ar vaizdui, o įkrovimas per jį nepalaikomas, todėl prieš perkant priedus verta pasitikrinti gamintojo technines specifikacijas arba ženklinimą prie lizdo.

    Powerbankas turi būti pakankamai galingas

    Ne kiekviena išorinė baterija tiks nešiojamam kompiuteriui. Telefonui dažnai pakanka nedidelės galios, o nešiojamam įprastai reikia bent 45 W, tačiau patogesniam darbui dažnai praverčia 65 W ar didesnė galia. Didesnio našumo darbo ar žaidimų kompiuteriai gali reikalauti ir apie 100 W, kitaip įkrovimas bus labai lėtas arba baterija tik lėčiau išsikraus, bet realiai nepasipildys.

    Svarbus ir pats kabelis. USB C laidas turi palaikyti reikiamą galią, nes per silpnas kabelis gali riboti įkrovimo greitį, kaisti arba visai neleisti kompiuteriui priimti energijos. Patikimiausia rinktis sertifikuotus, aiškiai pažymėtos galios kabelius, skirtus didesniam įkrovimui.

    Su atsitiktiniais sprendimais geriau nežaisti

    Kai baterija tuščia, kyla pagunda naudoti bet kokį rastą maitinimo šaltinį ar neaiškias jungčių perėjimo schemas. Tai gali baigtis gedimais, jei nesutampa įtampa, srovė ar bendra galia, nes vien tik fiziškai tinkantis kištukas dar nereiškia, kad įkrovimas yra saugus. Rizika aktuali tiek pačiai baterijai, tiek maitinimo grandinėms.

    Saugiausia laikytis paprastos taisyklės: naudoti tik gamintojo rekomenduojamus arba aiškiai suderinamus įkroviklius, powerbankus ir kabelius. Jei abejojate, verta patikrinti kompiuterio maitinimo reikalavimus ant korpuso, maitinimo bloko etiketėje arba oficialioje specifikacijoje, nes keli neteisingi bandymai gali kainuoti daugiau nei naujas įkroviklis.