CP v2

Category: Kultūra

  • Europa ieško bendro pasakojimo: kodėl vieningos atminties idėja ES gali tapti spąstais

    Europa ieško bendro pasakojimo: kodėl vieningos atminties idėja ES gali tapti spąstais

    Europa dešimtmečiais bando atsakyti į klausimą, ką reiškia būti europiečiu, tačiau vieno aiškaus apibrėžimo taip ir neatsirado. Priežastis paprasta: žemynas nėra vienalytė valstybė, o bendras politinis projektas, sukurtas iš skirtingų, kartais prieštaringų istorinių patirčių.

    Autoriaus mintis – Europa turi bendrą istoriją, bet ne visada vienodą tos istorijos atmintį. Tai, kas vienoms šalims buvo išsilaisvinimas, kitoms galėjo reikšti pralaimėjimą, okupaciją ar prarastas teritorijas, todėl bandymas sukurti vieną „teisingą“ pasakojimą rizikuoja dar labiau gilinti skirtis.

    Bendra istorija, skirtinga atmintis

    Tekste pabrėžiama, kad politinė tapatybė gimsta ne vien iš to, ką visi turi vienodai, bet ir iš gebėjimo priimti kitų patirtis kaip bendro visumos kūrimo dalį. Todėl Europos užduotis nėra „pagaminti“ vieningą atmintį, o sukurti bendrą pasakojimą, kuriame skirtingos patirtys tampa suprantamos ir pripažįstamos.

    Toks požiūris ypač aktualus šiandien, kai Europoje auga politinė poliarizacija, o istorijos interpretacijos vis dažniau tampa vidaus politikos įrankiu. Kai atmintis naudojama kaip ginklas, bendras pasakojimas tampa ne kultūriniu priedu, o politinio stabilumo sąlyga.

    Ispanijos paradoksas ir Atlanto dimensija

    Autorius kaip pavyzdį pasitelkia Ispaniją ir jos transatlantinę patirtį, kuri ilgą laiką kėlė dviprasmiškus jausmus: pasididžiavimą, kaltę, priklausymo klausimus ir istorines žaizdas. Ši „nepatogi“ patirtis, teksto logika, gali būti ne silpnybė, o pranašumas, jei ji suprantama kaip indėlis į bendrą Europos gebėjimą veikti pasaulyje.

    Mintis išplečiama ir kitoms Europos kryptims: Viduržemio jūros, Baltijos, Balkanų, Vidurio Europos patirtys tampa vertingos tada, kai nustoja būti uždarais nacionaliniais pasakojimais. Tuomet jos gali veikti kaip bendri įrankiai, padedantys Europai kalbėtis su kaimynais, partneriais ir platesniu pasauliu.

    Kodėl kultūra tampa infrastruktūra

    Tekste akcentuojama, kad šiuolaikiniame fragmentuotame pasaulyje įtaka matuojama ne vien ekonomika ar karine galia, bet ir pasitikėjimu, legitimumu bei gebėjimu jungti skirtingas visuomenes. Dėl to kultūra, švietimas, universitetai, paveldas ir kūrybinės industrijos turėtų būti laikomi strategine infrastruktūra, o ne dekoracija.

    Autoriaus teigimu, tai svarbu ir integracijos diskusijoms: neįmanoma sėkmingai įtraukti naujų bendruomenių į projektą, kuris pats nesugeba aiškiai paaiškinti, kas jis yra. Europa, prieš klausdama, kaip integruoti atvykstančius, turi susitarti, kokį atvirą, bet suprantamą pasakojimą siūlo.

    Galiausiai siūloma alternatyva dviem kraštutinumams – nostalgijai ir kaltei. Bendra Europos tapatybė, pasak autoriaus, turėtų ne tirpdyti skirtumus, o paversti juos stiprybe: Europa bus labiau Europa ne tada, kai visi prisimins tą patį, o tada, kai skirtingos atmintys taps bendros ateities pažadu.

    „Europa turi bendrą istoriją, bet ne visada vienodą tos istorijos atmintį“, – teigiama tekste.

    „Tik Europa, kuri nebijo pažvelgti savo istorijai į akis, gali ją naudoti sąžiningai“, – pabrėžia autorius.

  • Kirmijėlių sūris ir „dvokianti“ silkė: ką Berlyno Šlykštaus maisto muziejus parodo apie skonį

    Kirmijėlių sūris ir „dvokianti“ silkė: ką Berlyno Šlykštaus maisto muziejus parodo apie skonį

    Kur baigiasi pasibjaurėjimas?

    Fermentuota žuvis, sūris su lervomis, kraujinė dešra ar subproduktai daugeliui skamba kaip riba, kurios jie nenori peržengti. Tačiau skirtingose šalyse tokie patiekalai laikomi tradicija ir net pasididžiavimu.

    Berlyne veikiantis Šlykštaus maisto muziejus kviečia pažvelgti į tai, kaip greitai skonio vertinimą pakeičia kvapas, tekstūra ar vien žinojimas, kaip maistas pagamintas. Paroda siekia ne šokiruoti, o paaiškinti, kodėl reakcijos į tą patį patiekalą gali būti visiškai priešingos.

    Muziejus, gimęs Švedijoje

    Muziejaus idėja gimė Malmėje, Švedijoje, o Berlyne ekspozicija veikia nuo 2021 metų. Joje pristatoma beveik 100 skirtingų produktų ir patiekalų, kurie vieniems atrodo neįveikiami, o kitiems yra kasdienybė.

    Muziejaus vadovė Alexandra Bernsteiner aiškina, kad pasibjaurėjimas yra ir kultūriškai išmokstamas, ir susijęs su evoliucine apsauga nuo galimai nesaugaus maisto. Lankytojai čia skatinami atpažinti savo ribas ir suprasti, kaip jos susiformavo.

    „Norime parodyti, kad pasibjaurėjimas paliečia visus: jis yra kultūriškai nulemtas, bet kartu įsišaknijęs biologijoje“, – sakė muziejaus vadovė Alexandra Bernsteiner.

    Europa: tradicijos, kurios stebina

    Ekspozicija primena, kad daug „keistų“ patiekalų atsirado ne iš prabangos, o iš taupumo ir būtinybės panaudoti viską. Vokietijoje minimi tokie pavyzdžiai kaip duonos sriuba, drebučiai su mėsa ar sotus Pfalco regiono saumagen, kai mėsos ir bulvių įdaras verdamas kiaulės skrandyje.

    Italijoje išskiriamas Sardinijos casu marzu, kai sūris fermentuojamas padedant musių lervoms, o rezultatas tampa itin minkštas ir intensyvaus kvapo. Švediją reprezentuoja surströmming, fermentuota silkė, garsėjanti ypač stipriu kvapu, o atidaryta skardinė daugeliui tampa tikru išbandymu.

    Kodėl vieniems tai skanu?

    Muziejus pabrėžia, kad pasibjaurėjimą dažniausiai sukelia ne skonis, o pirmasis jutiminis signalas: kvapas, išvaizda, gleivėta ar „virpanti“ tekstūra. Svarbi ir informacija apie gamybą, nes ji gali sužadinti instinktyvų atstūmimą net dar neragavus.

    Kartu čia primenama, kad įprotis ir kontekstas keičia vertinimą: tai, kas svetima šiandien, rytoj gali tapti įprastu. Dėl to muziejus veikia ir kaip kultūrinio perspektyvos keitimo erdvė, kur maistas pristatomas kaip tapatybės, atminties ir priklausymo bendruomenei dalis.

    Paragauti galima ir patiems

    Lankytojams siūloma ne tik apžiūrėti eksponatus, bet ir paragauti dalies produktų degustacijų zonoje, įskaitant valgomus vabzdžius. Tokia patirtis, pasak muziejaus, dažnai padeda atskirti instinktyvią reakciją nuo realaus skonio vertinimo.

    Muziejus taip pat primena, kad pasaulio mitybos įpročiai kinta: klimato iššūkiai, tvarumo paieškos ir baltymų šaltinių įvairovė vis dažniau atveda į diskusiją, kas iš tiesų yra „normalus“ maistas. Kartais riba tarp atstūmimo ir smalsumo pasirodo esanti plonesnė, nei manėme.

  • Europos kultūros savaitė: Nolana „The Odyssey“, Gracie Abrams albumas ir parodos Londone bei Paryžiuje

    Europos kultūros savaitė: Nolana „The Odyssey“, Gracie Abrams albumas ir parodos Londone bei Paryžiuje

    Ši savaitė Europos kultūros kalendoriuje išsiskiria renginiais ir premjeromis, kurios istoriją ir šiuolaikinę popkultūrą sujungia vienoje programoje. Nuo didžiojo kino iki muziejų salių ir muzikos festivalių, pasirinkimų netrūks tiek keliaujantiems, tiek ieškantiems, ką pamatyti artimiausiomis dienomis.

    Ryškiausias kino akcentas – Christopherio Nolano filmas „The Odyssey“, paremtas Homero epine poema, kurios ištakos siekia daugiau nei 2 500 metų. Juosta startuoja liepos 17 dieną ir jau dabar laikoma viena labiausiai aptarinėjamų vasaros premjerų dėl ambicingo mastelio, aktorių sudėties ir kūrybinės komandos.

    Filme vaidina Mattas Damonas, Tomas Hollandas, Anne Hathaway, Zendaya ir Robertas Pattinsonas, o muziką kūrė kompozitorius Ludwigas Göranssonas. Pastaraisiais metais būtent garso takeliai tapo svarbia didžiųjų premjerų identiteto dalimi, todėl kūrėjų pasirinkimas kelia papildomą susidomėjimą.

    Parodos, kurias verta įsidėmėti

    Londono Tate Modern muziejus nuo liepos 15 dienos pristato kubiečių ir amerikiečių menininkės Anos Mendietos parodą. Tai pirmas tokio masto šios autorės pristatymas šioje erdvėje, apimantis įvairių medijų darbus – nuo fotografijų ir tapybos iki skulptūrų bei restauruotų filmų.

    Parodos ašis – menininkės kūno silueto motyvas ir santykis su gamta, identitetu bei priklausymo jausmu. Šiuolaikinėje muziejų programoje tokios retrospektyvos vis dažniau siekia ne tik parodyti kūrinius, bet ir suteikti lankytojui aiškų biografinį bei kultūrinį kontekstą.

    Paryžiuje iki rugpjūčio 30 dienos veikia „Beyond the Streets: The Legends of Street Art and Graffiti“ paroda Grande Halle de La Villette erdvėje. Joje – daugiau nei 100 gatvės meno ir grafičių kūrėjų darbų bei archyvinė medžiaga, atskleidžianti, kaip ši scena evoliucionavo nuo subkultūros iki muziejinės vertės reiškinio.

    Ieškantiems paskutinės minutės pasirinkimų Paryžiuje dar išlieka proga aplankyti bendrą Luvro ir Musée Rodin projektą „Michelangelo and Rodin: Living Bodies“, kuris baigsis liepos 20 dieną. Tokie projektai pastaruoju metu tampa įprasta didžiųjų muziejų praktika, kai skirtingų epochų autoriai sugretinami siekiant naujo žvilgsnio į klasiką.

    Festivaliai ir koncertai Europoje

    Ispanijoje liepos 16–18 dienomis vyks Benicàssim tarptautinis festivalis, dažnai vadinamas vienu ryškesnių vasaros muzikos taškų Europoje. Jo programos stiprybė – žanrų įvairovė: nuo pop ir roko iki elektronikos bei indie, todėl jis patrauklus skirtingų skonių publikai.

    Prancūzijoje iki liepos 25 dienos tęsiasi Les Nuits de Fourvière Liono istoriniame teatre. Jubiliejinė, 80-oji, festivalio programa tradiciškai jungia šiuolaikinę muziką ir scenos menus, o daliai pasirodymų dar galima rasti bilietų.

    Nauji serialai ir muzika

    Serialų mėgėjams liepos 15 dieną startuoja „Apple TV“ naujiena „Lucky“, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka Anya Taylor-Joy. Siužetas pasakoja apie heroję, besileidžiančią į bėgimą po nesėkmingo apiplėšimo, o epizodai bus leidžiami etapais, kas išlieka dominuojančiu srautinių platformų modeliu.

    Muzikos naujienų sąraše – dainininkės ir dainų autorės Gracie Abrams trečiasis albumas „Daughter From Hell“, pasirodysiantis liepos 17 dieną. Albumą prodiusavo Aaronas Dessneris, o pirmieji singlai jau leidžia suprasti kryptį, kuria atlikėja juda naujame kūrybos etape.

    Po šešerių metų pertraukos naują albumą tą pačią dieną pristato ir trip-hop atlikėjas Tricky – „Different When It’s Silent“. Tokie sugrįžimai šiuolaikinėje muzikos rinkoje dažnai tampa svarbiu priminimu, kad ilga pauzė nebūtinai reiškia prarastą aktualumą, ypač kai klausytojai atranda katalogą iš naujo srautinėse platformose.

  • Mirė „Juros periodo parko“ žvaigždė Samas Neillas: šeima pranešė apie netikėtą aktoriaus mirtį

    Mirė „Juros periodo parko“ žvaigždė Samas Neillas: šeima pranešė apie netikėtą aktoriaus mirtį

    Naujosios Zelandijos aktorius Samas Neillas, geriausiai žinomas dėl dr. Alano Granto vaidmens filmuose „Juros periodo parkas“, mirė sulaukęs 78 metų. Apie netikėtą aktoriaus mirtį pirmadienį, liepos 13 dieną, pranešė jo šeima.

    Pasak artimųjų, Neillas mirė Sidnėjuje, Australijoje, būdamas apsuptas šeimos. Šeima taip pat padėkojo Šv. Vincento privačios ligoninės personalui už suteiktą pagalbą ir rūpestį.

    Šeimos žinia ir sveikatos istorija

    Pastaraisiais metais Neillas viešai pasakojo apie kovą su vėžiu. 2023 metais aktorius atskleidė, kad jam diagnozuota agresyvi ne Hodžkino limfomos forma.

    Šių metų pavasarį jis buvo pranešęs, kad liga atsitraukė po CAR-T ląstelių terapijos, laikomos viena pažangiausių šiuolaikinių gydymo krypčių kraujo vėžio atvejais. Ši terapija paremta paciento T limfocitų modifikavimu, kad jie tiksliau atpažintų ir naikintų vėžines ląsteles.

    Duoklės iš Naujosios Zelandijos ir Australijos

    Naujosios Zelandijos ministras pirmininkas Christopheris Luxonas pagerbė aktoriaus atminimą, pabrėždamas, kad Neillas padėjo šalies kino istorijoms pasiekti pasaulį. Jo teigimu, aktoriaus karjera sutapo su laikotarpiu, kai Naujosios Zelandijos kino industrija išaugo į tarptautiniu mastu matomą kultūros eksporto sritį.

    Australijos ministras pirmininkas Anthony Albanese taip pat išreiškė užuojautą, primindamas, kad Neillas tapo daugelio Australijos istorijų ekrane dalimi. Dėl ilgalaikių ryšių su šalimi jis dažnai buvo laikomas beveik saviškiu ir Australijoje.

    Karjera: nuo kultinių filmų iki televizijos

    Neillas tarptautinį proveržį pasiekė 9-ajame dešimtmetyje, o vėliau įsitvirtino kaip universalus aktorius, gebantis pereiti nuo istorinių dramų prie siaubo ir nuotykių filmų. Jo filmografijoje minimi filmai „The Piano“, „In the Mouth of Madness“ ir „Event Horizon“.

    Didžiausią auditoriją jis pasiekė 1993 metais pasirodžiusiame „Juros periodo parke“, o vėliau sugrįžo ir tęsiniuose. Šis vaidmuo tapo vienu ryškiausių jo karjeroje ir ilgam susiejo aktorių su pasauline kino franšize.

    Vėlesniais metais Neillas pasirodė ir televizijos projektuose, įskaitant serialus „Peaky Blinders“ bei „The Tudors“. Jis taip pat išleido memuarus „Did I Ever Tell You This?“, kuriuose atvirai rašė apie karjerą ir sveikatos išbandymus.

    Skelbiama, kad aktorius buvo baigęs filmuotis dviejuose projektuose, kurie dar yra postprodukcijos stadijoje. Samą Neillą išgyveno keturi vaikai ir aštuoni anūkai.

  • Devynios Europos šalys ir Ukraina kuria priešbalistinių raketų koaliciją: ką tai keis gynyboje

    Devynios Europos šalys ir Ukraina kuria priešbalistinių raketų koaliciją: ką tai keis gynyboje

    Devynios Europos valstybės kartu su Ukraina paskelbė kurianti koaliciją, skirtą stiprinti priešbalistinių raketų pajėgumus Europoje. Tikslas – vystyti integruotą priešraketinės gynybos architektūrą, kuri, šalių teigimu, būtų skirta atgrasymui ir apsaugai nuo augančių balistinių grėsmių.

    Bendrame pareiškime pabrėžta, kad iniciatyva yra „grynai gynybinė“ ir orientuota į ilgalaikį pajėgumų kūrimą. Prie deklaracijos prisijungė Danija, Prancūzija, Vokietija, Italija, Nyderlandai, Norvegija, Ispanija, Švedija, Jungtinė Karalystė ir Ukraina.

    „Manome, kad Europos apsaugai reikia visuotinio sprendimo – integruotos priešraketinės gynybos architektūros, kuri atgrasytų ir atremtų būsimas raketų grėsmes“, – teigiama bendrame šalių pareiškime.

    Iniciatyva paskelbta Paryžiuje vykstančių Ukrainą remiančių partnerių susitikimų kontekste, kai sąjungininkai aptaria tolesnę karinę paramą, oro gynybos stiprinimą ir didesnį spaudimą Rusijai. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas viešai akcentavo, kad balistinių grėsmių akivaizdoje Europa turi vienu metu saugoti Ukrainą ir tvirtinti kolektyvinį saugumą.

    Susitikimų išvakarėse Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis Paryžiuje su E. Macronu aptarė padėtį fronte ir konkrečius Ukrainos poreikius, susijusius su gyventojų apsauga nuo atakų. Ukrainos pusė pabrėžė, kad oro ir priešraketinė gynyba išlieka viena kritinių sričių, kuriose reikia greitesnių sprendimų.

    „Svarbu stiprinti Ukrainą, stiprinti mūsų oro gynybą ir spartinti Europos priešbalistinių pajėgumų plėtrą“, – sakė Volodymyras Zelenskis.

    Koalicijos idėja remiasi prielaida, kad balistinių raketų grėsmė Europoje didėja, o vien tik nacionalinių sistemų nepakanka: reikia suderintų radarų, ankstyvojo perspėjimo, perėmimo ir valdymo grandžių. Praktikoje tai reiškia didesnį dėmesį įvairių sistemų sąveikai, atsargų kaupimui ir pramonės pajėgumų plėtrai, kad perėmimo priemonių netrūktų ilgalaikėje perspektyvoje.

    Pasak Prancūzijos prezidento, Europa turi būti pasirengusi ginti savo laisves ir teises, o gynybos planai turi atitikti realias grėsmes. Prieš Prancūzijos nacionalinę šventę jis pabrėžė, kad Europos gynybos stiprinimas reiškia ir technologinį šuolį, ir politinį apsisprendimą veikti išvien.

    „Žinutė pasauliui tokia: taip, taika yra mūsų tikslas. Taip, branginame laisvę ir teises. Ir taip, esame pasirengę jas ginti visada“, – sakė Emmanuelis Macronas.

    Ši koalicija taip pat siejama su platesnėmis sąjungininkų diskusijomis dėl paramos Ukrainai ir saugumo garantijų architektūros Europoje. Skelbiama, kad partnerių formate dalyvaujančių šalių ratas yra platesnis ir toliau plečiasi, o Paryžiuje numatyti susitikimai skirti suderinti politinius sprendimus su konkrečiais gynybos pajėgumų projektais.

  • Portugalija į Venesuelą skraidina 8,7 tonos vaistų: atnaujinami tiesioginiai skrydžiai po drebėjimų

    Portugalija į Venesuelą skraidina 8,7 tonos vaistų: atnaujinami tiesioginiai skrydžiai po drebėjimų

    Portugalija į Venesuelą išsiuntė humanitarinį krovinį su 8,7 tonos vaistų, skirtų po birželio 24 dieną įvykusių dviejų žemės drebėjimų nukentėjusiems žmonėms. Skrydis iš Lisabonos suplanuotas taip, kad medikamentai pasiektų Venesuelos Sveikatos apsaugos ministeriją ir papildytų skubiai reikalingų priemonių atsargas.

    Siunta suformuota po farmacijos sektoriaus organizacijų raginimo prisidėti prie pagalbos, o vaistai paaukoti kelių bendrovių. Portugalijos institucijos pabrėžė, kad tokio masto medicininių priemonių siuntimas yra kritiškai svarbus, kai daliai gyventojų gydymas reikalingas ne tik dėl traumų, bet ir dėl po stichijos išaugusios infekcijų rizikos.

    Tiesioginiai skrydžiai grįžta

    Šis reisas žymi ir tiesioginių oro ryšių tarp šalių atnaujinimą, kurie buvo sustabdyti po drebėjimų. Portugalijos oro bendrovė TAP nurodė, kad kol kas skrydžiai vykdomi į Arturo Michelena oro uostą Valensijoje, o maršrutai į kitas kryptis, įskaitant Karakasą, turėtų būti grąžinami palaipsniui, atsistatant infrastruktūrai.

    Praėjusią savaitę Portugalija jau buvo siuntusi kitą humanitarinės pagalbos paketą: higienos priemones, dvi greitosios pagalbos transporto priemones ir įrankius griuvėsiams tvarkyti. Tuometiniai reisai taip pat buvo susiję su gelbėjimo ir koordinavimo misijomis, kai dalis personalo buvo pargabenta atgal į Portugaliją.

    Sveikatos sistema patiria spaudimą

    Venesueloje birželio 24 dieną įvyko du stiprūs žemės drebėjimai, kuriuos skyrė vos kelios sekundės, o po jų fiksuota daugiau nei 1 200 pakartotinių smūgių. Naujausiais skelbtais duomenimis, žuvo 4 490 žmonių, dar daugiau kaip 16 000 buvo sužeisti, o dalis aukų tuo metu dar nebuvo identifikuotos.

    Pasaulio sveikatos organizacija yra atkreipusi dėmesį, kad po tokių nelaimių auga užkrečiamųjų ligų grėsmė, ypač kai sutrinka vandens tiekimas, sanitarija ir apgyvendinimo sąlygos. Organizacija taip pat yra nurodžiusi, kad šalyje pastaraisiais metais mažėjo skiepijimo apimtys, o tai didina riziką, kai sveikatos sistema patiria papildomą krūvį.

    Padėtį sunkina ir infrastruktūros pažeidimai: po drebėjimų dalis ligoninių buvo uždarytos, o kelios gydymo įstaigos veikė tik iš dalies. Tokiose situacijose medikamentų tiekimas tampa vienu svarbiausių veiksnių, leidžiančių užtikrinti nenutrūkstamą pagalbą sužeistiesiems ir apsaugoti pažeidžiamiausias gyventojų grupes.

  • Trumpas grąžina Irano uostų blokadą ir siūlo 20 proc. mokestį už krovinius per Hormuzą

    Trumpas grąžina Irano uostų blokadą ir siūlo 20 proc. mokestį už krovinius per Hormuzą

    JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė atkuriantis karinio jūrų laivyno blokadą Irano uostams ir inicijuojantis naują mokesčio schemą laivams, plaukiantiems per Hormuzo sąsiaurį. Pasak jo, JAV rinktų 20 proc. mokestį nuo visų per sąsiaurį gabenamų krovinių, motyvuodama saugumo užtikrinimo kaštais.

    Hormuzo sąsiauris yra vienas svarbiausių pasaulio energetikos logistikos taškų, jungiantis Persijos įlanką su Indijos vandenynu. Bet kokie ribojimai ar papildomi kaštai čia paprastai greitai persiduoda į naftos ir dujų kainas, laivybos draudimą ir pristatymo terminus.

    Trumpas teigė, kad JAV būtų laikomos Hormuzo sąsiaurio saugotoju ir todėl turi teisę susigrąžinti išlaidas, reikalingas laivybos saugai šiame nepastoviame regione. Kartu jis pabrėžė, kad kitoms valstybėms esą būtų užtikrintas atviras ir sąžiningas plaukimas, o spaudimas būtų nukreiptas į Iraną.

    Iranas tokius pareiškimus atmetė ir pareiškė neleisiantis JAV kištis į strateginio vandens kelio valdymą. Teheranas taip pat perspėjo Persijos įlankos kaimynes nesudarinėti sąlygų JAV veiksmams, o bet kokią paramą Vašingtonui įvardijo kaip riziką, galinčią būti traktuojamą kaip priešiškas veiksmas.

    Įtampa išaugo po pastarosios atakų bangos: JAV pranešė smogusios dešimtims taikinių Irane, o Irano Islamo revoliucinės gvardijos korpusas paskelbė apie atsakomuosius smūgius regione. Pranešta apie oro pavojaus signalus ir raketų bei dronų perėmimus, o kai kurios šalys kaltino Iraną atakomis, keliančiomis grėsmę civiliams.

    Derybos, bet susitarimas braška

    Nors Trumpas anksčiau pareiškė, kad paliaubos faktiškai baigėsi, Vašingtonas viešai kartoja, kad derybų kanalas nėra uždarytas. JAV prezidentas tvirtino, jog pastarosiomis dienomis vyko ilgos konsultacijos, tačiau kaltino Irano derybininkus atsitraukiant nuo ankstesnių įsipareigojimų.

    Irano užsienio reikalų ministerijos atstovas savo ruožtu pripažino, kad ankstesnis derybų pagrindas yra krizėje. Teheranas signalizavo, kad gali nebelaikyti įsipareigojimų, jei tą patį darys ir JAV, tačiau kartu teigė tęsiantis kontaktus su tarpininkais, siekiant išvengti platesnės eskalacijos.

    Ką tai reiškia laivybai ir rinkoms

    Tarptautinėje praktikoje pagrindinių tarptautinių sąsiaurių laivybos režimas remiasi tranzitinio plaukimo principu, o vienašališkos rinkliavos tampa ginčų objektu. Dėl to Trumpui paskelbus apie 20 proc. mokestį, tikėtina, kad kiltų ne tik politinė, bet ir teisinė konfrontacija dėl tokios priemonės taikymo.

    Laivybos sektoriui svarbiausias signalas yra rizikos priemokos augimas: draudikai ir vežėjai paprastai kelia tarifus, kai kyla karinių incidentų tikimybė. Tai gali reikšti brangesnį krovinių gabenimą, ilgesnius maršrutus ir didesnį spaudimą energijos bei prekių kainoms pasaulio rinkose.

    Regiono analitikai atkreipia dėmesį, kad karinių veiksmų intensyvėjimas dažniausiai tik atitolina politinį susitarimą, bet jo nepanaikina. Vis dėlto kuo ilgiau tęsiasi eskalacija, tuo didesnė tikimybė, kad sprendimai bus priimami spaudimo sąlygomis, o tai didina neapibrėžtumą ir rinkoms, ir sąjungininkams regione.

  • Agurkai sirgo? Štai ką būtina padaryti su lysve, kad liga kitą sezoną nesunaikintų derliaus

    Agurkai sirgo? Štai ką būtina padaryti su lysve, kad liga kitą sezoną nesunaikintų derliaus

    Pašalinti sergančius agurkus neužtenka: didžiausia bėda dažnai lieka dirvoje, kur gali išlikti ligų sukėlėjai. Jei lysvė neparuošiama, kitą sezoną infekcijos grįžta anksti, o augalai silpniau auga ir dera prasčiau.

    Dažniausiai agurkus puola grybinės ir bakterinės ligos, o jų sporos bei kiti patogenai gali išsilaikyti žemėje ilgą laiką. Rizika ypač išauga, kai agurkai kasmet sodinami toje pačioje vietoje ir dirva nuolat gauna tas pačias apkrovas.

    Tvarka lysvėje yra pirmas žingsnis

    Pirmiausia reikia kruopščiai surinkti ir pašalinti visas sergančias augalų dalis: lapus, stiebus, vaisių likučius ir šaknis. Tokios atliekos neturėtų keliauti į kompostą, nes patogenai gali išlikti ir ten, o vėliau vėl pasklisti po daržą.

    Po valymo dirvą verta lengvai supurenti ir įvertinti, ar nebuvo užmirkimo, per tankios žemės ar nuolatinio laistymo ant lapų. Būtent drėgmės perteklius, prasta oro cirkuliacija ir užterštos augalų liekanos sudaro sąlygas infekcijoms kartotis.

    Dirvos dezinfekcija be chemijos

    Vienas iš ekologiškesnių būdų sumažinti patogenų kiekį yra dirvos saulės dezinfekcija, kai išnaudojama šiluma. Metodas paremtas tuo, kad pakilus dirvos temperatūrai dalis grybų, bakterijų ir jų atsparių formų prasčiau išgyvena.

    Praktikoje dirva supurenama, gerai palaistoma ir sandariai uždengiama skaidria plėvele, kad šiluma kauptųsi. Plėvelė paprastai paliekama 4–6 savaitėms šiltu, saulėtu laikotarpiu, o rezultatai priklauso nuo oro ir dirvos įšilimo.

    pH, organika ir sėjomaina lemia rezultatą

    Ne mažiau svarbu pasirūpinti dirvos reakcija: dalis patogenų geriau plinta rūgštesnėje terpėje, todėl verta pasitikrinti pH ir, jei reikia, dirvą kalkinti pagal rekomenduojamas normas. Kalkinimą geriausia planuoti atsakingai, nes per didelės dozės gali pakenkti augalų mitybai ir dirvos balansui.

    Dirvai naudinga subrendusi organika, pavyzdžiui, kompostas ar humusas, nes gerina struktūrą ir skatina naudingų mikroorganizmų aktyvumą. Tačiau svarbiausia ilgalaikė priemonė yra sėjomaina: agurkų negrąžinti į tą pačią vietą bent kelis sezonus, o jų vietoje auginti kitas, nesusijusias kultūras.

    Jei agurkai sirgo stipriai, verta peržiūrėti ir auginimo įpročius: laistyti tik prie šaknų, retinti lapiją, kad greičiau džiūtų, ir rinktis atsparesnes veisles. Tokie pokyčiai kartu su švaria lysve ir tinkamai paruošta dirva dažniausiai duoda geriausią efektą.

  • Įmontuojamas orkaitės pasirinkimas: 7 detalės, kurios sutaupo nervų ir mažina sąskaitas

    Įmontuojamas orkaitės pasirinkimas: 7 detalės, kurios sutaupo nervų ir mažina sąskaitas

    Vienas pirkinys ilgam laikui

    Įmontuojama orkaitė dažniausiai perkama daugeliui metų, todėl verta vertinti ne vien kainą, bet ir ilgalaikes eksploatacijos išlaidas. Daugiausia skirtumų atsiranda dėl talpos, energijos vartojimo, valymo sistemų ir papildomų technologijų.

    Renkantis pirmiausia svarbu atsakyti, kaip dažnai gaminate ir kiek žmonių maitinate kasdien. Nuo to priklauso, ar reikalinga bazinė orkaitė, ar modelis, leidžiantis vienu metu ruošti kelis patiekalus skirtinguose lygiuose.

    Talpa ir energijos sąnaudos

    Mažesniam namų ūkiui dažnai pakanka apie 60 litrų talpos orkaitės, o didesnei šeimai patogesni modeliai, kurių talpa viršija 70 litrų. Didesnė kamera suteikia daugiau lankstumo, tačiau kartu gali reikšti didesnes sąnaudas, jei orkaitė dažnai kaitinama iki aukštos temperatūros.

    Ne mažiau svarbi energinio efektyvumo klasė, nes orkaitė – vienas dažniausiai naudojamų virtuvės prietaisų. Efektyvesnis modelis per kelerius metus gali apčiuopiamai sumažinti elektros sąskaitas, ypač jei kepate beveik kasdien.

    Funkcijos, kurios keičia rezultatą

    Šiuolaikinėje orkaitėje termoapytaka tapo praktiškai standartu: ventiliatorius paskirsto karštį tolygiau, todėl patiekalai mažiau perdžiūsta ir vienodžiau iškepa. Tai ypač praverčia kepant keliuose lygiuose arba ruošiant kelis patiekalus vienu metu.

    Vis dažniau pasirenkami ir garo režimai arba garo papildymas, nes jie padeda išlaikyti mėsą sultingesnę, o kepiniams suteikia traškesnę plutą. Patogumą didina termometras zondas, rodantis temperatūrą patiekalo viduje ir leidžiantis tiksliau pagauti norimą iškepimo lygį.

    Valymas: kur slypi didžiausias skirtumas

    Vienas svarbiausių, bet dažnai pamirštamų kriterijų – kaip bus valoma orkaitė. Nuo to priklauso, ar valymas bus greitas įprotis, ar nuolatinė kova su pridegusiais riebalais ir kvapais.

    Katalitinis valymas remiasi specialiais paviršiais, sugeriančiais riebalus kepimo metu, o garinis valymas suminkština nešvarumus, kad juos būtų lengviau nuvalyti šluoste. Efektyviausia laikoma pirolizė, kai aukštoje temperatūroje likučiai paverčiami pelenais, tačiau tokie modeliai paprastai kainuoja daugiau.

    Detalės, kurios kasdien gelbsti

    Kasdieniam patogumui daug reiškia aiškus ekranas, logiškas valdymas ir geras kameros apšvietimas. Taip pat verta pasidomėti durelių konstrukcija: kelių stiklų sprendimas geriau sulaiko šilumą viduje ir mažina įkaitimą išorėje.

    Prie saugumo ir komforto prisideda teleskopiniai bėgeliai, leidžiantys stabiliai ištraukti karštą skardą. Prieš perkant pravartu pasitikrinti komplektaciją, nes papildomos skardos, grotelės ar bėgeliai vėliau gali kainuoti brangiau nei iškart pasirinktas tinkamas rinkinys.

  • Neišmeskite kavos tirščių: paprastas triukas gali padėti atsikratyti samanų vejoje

    Neišmeskite kavos tirščių: paprastas triukas gali padėti atsikratyti samanų vejoje

    Samanos vejoje dažnai atsiranda ne šiaip sau: jos greitai užgožia žolę, o veja ima atrodyti išretėjusi ir nelygi. Prieš griebiantis agresyvių priemonių, verta įvertinti priežastis ir išbandyti kelis paprastus sprendimus.

    Dažniausiai samanos įsitvirtina ten, kur dirva per drėgna, suslėgta, prastai praleidžia orą arba yra per rūgšti. Problemą sustiprina pavėsis ir silpnas žolės augimas, todėl vien tik samanų nugrėbimas dažnai duoda trumpalaikį rezultatą.

    Kas iš tiesų padeda vejai?

    Pirmas žingsnis yra vejos aeravimas, kad dirva gautų daugiau oro, o vanduo neužsistovėtų paviršiuje. Taip pat svarbu neperlaistyti, reguliariai pjauti tinkamu aukščiu ir atsėti žolę ten, kur po samanų lieka plikų vietų.

    Jei įtariamas per rūgštus dirvožemis, naudinga pasidaryti dirvos pH tyrimą ir tik tada spręsti dėl kalkinimo. Be priežasties naudojamos priemonės gali ne pagerinti, o suprastinti vejos būklę, ypač jei dirva ir taip nėra rūgšti.

    Kavos tirščiai: kada verta bandyti?

    Vienas populiariausių buitinių būdų yra gerai išdžiovinti kavos tirščiai, kurie gali papildyti dirvą organine medžiaga ir nedideliu kiekiu azoto. Jie barstomi tolygiai, nedideliu sluoksniu, o paskui lengvai įgrėbiami, kad greičiau susimaišytų su viršutiniu dirvos sluoksniu.

    Svarbu, kad tirščiai būtų visiškai sausi, nes drėgni likučiai gali pradėti pelyti ir pritraukti kenkėjus. Šis metodas veikiau palaiko vejos gyvybingumą, o ne akimirksniu sunaikina samanas, todėl didžiausią efektą duoda kartu su aeravimu ir priežiūra.

    Cola ant samanų: kodėl atsargiai?

    Kartais patariama samanas apipilti cola, nes joje esanti rūgštis gali slopinti samanų augimą. Vis dėlto tai labiau tinka mažiems plotams ant kietų paviršių, pavyzdžiui, trinkelių siūlėse ar prie bortelių, o ne visai vejai.

    Ant žolės didesniuose plotuose šis sprendimas gali būti žalingas dėl cukraus ir galimo poveikio dirvai, be to, rezultatas dažnai būna trumpalaikis. Jei vis dėlto bandoma mažoje vietoje, po trumpo laiko paviršių verta perplauti vandeniu.

    Ilgalaikį efektą paprastai suteikia nuosekli priežiūra: dirvos purenimas, drėgmės kontrolė, šviesos sąlygų gerinimas ir žolės tankinimas atsėjant. Kai veja sustiprėja, samanos tiesiog nebeturi palankių sąlygų plisti.