Category: Kultūra

Velykos tikintiesiems – metas, skirtas Dievui ir šeimai, todėl tradiciškai šią dieną vengiama sunkesnių buities darbų. Kyla klausimas: ar per Velykas galima bent jau skalbti? Atsakymas – vienareikšmis.

Velykos yra seniausia ir svarbiausia krikščionių šventė, skirta Jėzaus Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo slėpiniui. Jas mini krikščioniškosios Bažnyčios, išpažįstančios Nikėjos tikėjimo išpažinimą.

Krikščioniškų švenčių kalendoriuje Velykos įsitvirtino po 325 metais sušaukto Nikėjos susirinkimo, kurį inicijavo imperatorius Konstantinas Didysis. Tuomet nustatyta, kad Velykos bus švenčiamos sekmadienį po pirmosios pavasario pilnaties. Dėl to tai – kilnojama šventė, nuo kurios priklauso ir kitos datos, pavyzdžiui, Pelenų trečiadienis ar Devintinės.

Velykų laikotarpis siejamas su paskutinėmis Jėzaus Kristaus gyvenimo dienomis ir Didžiąja savaite. Ji prasideda Verbų sekmadieniu, minint iškilmingą Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Didysis ketvirtadienis primena Paskutinę vakarienę ir žymi Velykų tridienio pradžią.

Didysis penktadienis – didžiausios gedulo nuotaikos diena Bažnyčioje: tądien neaukojamos šv. Mišios, vyksta tik iškilmingos pamaldos. Taip pat laikomasi griežto pasninko.

Didįjį šeštadienį šventinami maisto produktai ir laukiama prisikėlimo.

Velykų sekmadienis – svarbiausia šventės diena, kai minimas Kristaus prisikėlimas, o žmogaus išsilaisvinimas iš mirties vergijos simboliškai siejamas su dvasiniu atsinaujinimu.

Antrąją Velykų dieną, vadinamą Velykų pirmadieniu, Lenkijos tradicijoje taip pat žinomą kaip Apliejimo pirmadienį, siejama su senaisiais, dar ikikrikščioniškais papročiais. Tądien žmonės vieni kitus aplieja vandeniu, o šis veiksmas simboliškai siejamas su gamtos atbudimu.

Su Velykomis siejama daug tradicijų, simbolių, tikėjimų ir taisyklių. Šiuo laikotarpiu katalikai raginami dalyvauti pamaldose, skirti dėmesio šeimai ir Dievui. Dėl to per Velykas patariama vengti sunkių darbų, tvarkymosi ar namų ruošos.

Pagal tradiciją Velykų dieną tikintiesiems nederėtų imtis jokių sunkių fizinių ar tvarkos darbų. Tai apima ne tik siurbimą, šlavimą, dulkių valymą ar lyginimą, bet ir skalbimą. Manoma, kad tvarkymuisi laikas turi būti skirtas iš anksto, o Velykų dieną reikėtų susitelkti į šventės prasmę.

Tradicija taip pat nerekomenduoja ir žemės darbų – tikima, kad jie „trukdo“ gamtai atgimti, todėl vengiama net paprastų ar malonių darbų sode.

Daugiabučiuose gyvenantys sodininkystės mėgėjai neretai puoselėja augalus bendrose erdvėse – pavyzdžiui, prie namo įrengtuose gėlynuose ar nedideliuose darželiuose. Tačiau prieš pradedant tvarkyti tokią teritoriją verta prisiminti, kad tai – bendro naudojimo nuosavybė. Todėl pirmiausia reikėtų kreiptis dėl leidimo į „bendriją“ arba „būsto kooperatyvą“ (priklausomai nuo namo valdymo formos). Be to, ne visi augalai tokiai vietai tinka.

Prižiūrėtas darželis prie namo gali tapti puošmena ir malonia erdve gyventojams. Vis dėlto bet kokie darbai bendroje teritorijoje turėtų būti derinami su namą administruojančia organizacija. Dažniausiai prašoma pateikti prašymą, kuriame aiškiai nurodoma, kaip planuojama sutvarkyti pasirinktą plotą.

Prašyme pravartu aprašyti visas numatomas detales: kokius augalus ketinama sodinti, ar bus statomi sodo baldai, ar planuojama įrengti aptvėrimą. Pateikdamas prašymą žmogus paprastai įsipareigoja prižiūrėti tvarkingą estetinę aplinką ir naudotis erdve pagal nustatytas taisykles.

Dažnai atskiras suderinimas reikalingas norint sodinti krūmus ar medelius. „Bendrija“ ar „būsto kooperatyvas“ gali nepritarti augalams, kurių išsikerojusi šaknų sistema galėtų pažeisti po žeme esančias komunikacijas. Taip pat svarbu, kad augalai nekeltų nepatogumų kitiems gyventojams, pavyzdžiui, dėl gausaus žiedadulkių skleidimo, į kurį dalis žmonių yra jautrūs.

Ribojimai taikomi ir vadinamajai sodo architektūrai. Įrankių spintelės pastatymas, dalies grunto betonavimas ar pavėsinės įrengimas taip pat gali būti leidžiamas tik gavus sutikimą. Savavališki pakeitimai gali baigtis reikalavimu viską pašalinti savo lėšomis, o kai kuriais atvejais – ir finansine bauda.

Planuojant želdinius būtina įsitikinti, kad pasirenkamos rūšys nekelia pavojaus žmonėms ar gyvūnams. Prie nepageidaujamų priskiriami nuodingi augalai, tokie kaip tamsusis akonitas (tojad), rusmenė, vilkmedis (daphne) ar šunvyšnė (belladonna). Jei bendroje erdvėje auga pavojingi augalai, „bendrija“ arba „būsto kooperatyvas“ gali pareikalauti juos pašalinti.

Panašiai vertinami ir invaziniai augalai, galintys greitai plisti bei išstumti vietines rūšis. Tarp tokių dažniausiai minimi bohemijos rūgtis (knotweed), japoninė rūgtis, uosialapis klevas bei oranžinis sprigė. Kai kurių invazinių rūšių auginimas viešose erdvėse gali būti draudžiamas pagal galiojančius teisės aktus.

Dar vienas svarbus aspektas – augalų apsauga. Tvarkant darželį prie namo rekomenduojama vengti agresyvių cheminių priemonių, ypač herbicidų. Tyrimai rodo, kad tokie preparatai miesto aplinkoje gali neigiamai paveikti biologinę įvairovę ir apdulkintojų populiacijas. Dėl to dažnai patariama rinktis natūralesnius sprendimus, pavyzdžiui, dilgėlių, česnakų ar svogūnų ištraukas, kurios gali padėti atbaidyti dalį kenkėjų.

Prie daugiabučių įrengtuose gėlynuose dažniausiai geriausiai pasiteisina aplinkai neutralūs, neproblemiški augalai. Tarp populiarių pasirinkimų minimos hortenzijos, ežiuolės, švelnios dekoratyvinės šalavijų rūšys. Taip pat puikiai tinka parkinės rožės ar levandos.

Kai kurie gyventojai šalia namo įsirengia ir mažus darželius, kuriuose augina pomidorus, salotas ar įvairias prieskonines žoleles. Dėl ribotos vietos patogiau rinktis žemaūges veisles, o dalį augalų auginti vazonuose. Tokiu būdu dažnai sėkmingai auginamos braškės, agurkai ar ridikėliai.

„Kasa Rolniczego Ubezpieczenia Społecznego“ („KRUS“) paskelbė, kokia šiuo metu yra didžiausia ūkininko pensija Lenkijoje. Nors suma gali nustebinti, ji vis tiek gerokai mažesnė už rekordinę išmoką, mokamą per „ZUS“.

Ūkininko pensija iš „KRUS“ – tai išmoka, dėl kurios gali kreiptis asmenys, atitinkantys nustatytus reikalavimus: pasiekę atitinkamą amžių ir sukaupę būtiną įmokų mokėjimo laikotarpį. Asmenims, gimusiems po 1948 m. gruodžio 31 d., teisė į šią pensiją siejama su laikotarpiais, kai žmogus buvo apdraustas senatvės ir nedarbingumo draudimu.

Pensijos dydis priklauso nuo metų skaičiaus, per kuriuos buvo mokėtos įmokos. Minimalus „KRUS“ mokamos pensijos dydis negali būti mažesnis už mažiausią darbuotojų pensiją, mokamą per „ZUS“. Jei apskaičiuota „KRUS“ pensija būtų mažesnė, ji automatiškai padidinama iki minimalios ribos.

Mažiausia ūkininko pensija kasmet indeksuojama kovo 1 dieną. 2024 m. kovo 1 d. ji siekė 459,65 euro (bruto), ir iki tokios sumos šiuo metu keliamos mažesnės pensijos tiems, kurie jau yra pasiekę nustatytą pensinį amžių.

„KRUS“ duomenimis, didžiausia šiuo metu mokama ūkininko pensija siekia 1108,16 euro (bruto).

„Tokią išmoką gauna ūkininkas, kuris buvo apdraustas daugiau nei 41 metus“, – nurodė „KRUS“ atstovė spaudai Elżbieta Oppenauer.

Palyginimui, didžiausia „ZUS“ mokama pensija šiuo metu siekia apie 11 958,14 euro (bruto). Skirtumas – itin didelis.

Sansevjera (dar vadinama vėžalape arba „uošvienės liežuviu“) – viena populiariausių ir ištvermingiausių kambarinių gėlių. Ji lengvai prisitaiko prie sudėtingesnių sąlygų, todėl dažnai rekomenduojama pradedantiesiems. Vis dėlto net ir ši nereikli augalų „kareivė“ laikui bėgant gali prarasti savo žavesį: lapai ima blukti, pasidengia dulkėmis ir atrodo matiniai.

Šiam augalui būdingi statūs, raštuoti lapai puošia tiek namus, tiek biurus. Sansevjera vertinama ne tik dėl dekoratyvumo ir atsparumo sausrai ar menkesniam apšvietimui. Ji taip pat priskiriama augalams, galintiems prisidėti prie patalpų oro kokybės gerinimo, nes sugeria kai kurias kenksmingas medžiagas, pavyzdžiui, benzeną ar formaldehidą. Dėl specifinės fotosintezės (CAM) sansevjera deguonį išskiria ir naktį, todėl neretai pasirenkama miegamajam.

Tačiau yra vienas priežiūros aspektas, kuris dažnai pamirštamas – lapų švara. Didelis ir glotnus sansevjeros lapų paviršius greitai pritraukia dulkes. Tai ne tik gadina vaizdą, bet ir gali trukdyti fotosintezei bei dujų apykaitai. Dėl to lapai ilgainiui praranda sodrią spalvą ir natūralų blizgesį.

Dažniausiai patariama lapus nuvalyti drėgna šluoste. Nors tai naudinga, kartais lieka dryžių arba nešvarumai tiesiog ištepami. Parduodamos ir specialios servetėlės bei cheminiai purškiami blizgikliai, tačiau pastarieji gali palikti riebų sluoksnį, kuris ilgainiui gali pakenkti augalo būklei, nes trukdo lapui „kvėpuoti“.

Pasirodo, yra paprastesnė alternatyva – aliuminio folija. Švelniai suglamžytas folijos gabalėlis gali veikti tarsi lengvas mechaninis „šveitiklis“: nuima dulkes, nešvarumus ir net išdžiūvusias vandens dėmes, kartu nupoliruodamas natūralų vaškinį lapo apsauginį sluoksnį. Rezultatas – gilesnė spalva ir sveikai atrodantis, natūralus blizgesys be chemijos.

Norėdami išbandyti šį būdą, atplėškite nedidelį folijos gabalėlį, lengvai jį suglamžykite ir labai švelniais judesiais perbraukite per lapų paviršių. Svarbu nespausti per stipriai ir nebraukti per pažeistus ar įtrūkusius lapus.

Atėjus ilgesnėms ir šiltesnėms dienoms, daugelis pradeda skųstis stipriu nuovargiu ir energijos stoka. Dažniausiai tai siejama su vadinamuoju pavasariniu „perėjimu“ – esą organizmui sunku prisitaikyti po žiemos, todėl gelbstimės papildais ar dar vienu puodeliu kavos. Tačiau Šveicarijos mokslininkų atliktas tyrimas šį įsitikinimą gerokai pakoregavo.

Jau ne vienerius metus žiniasklaidoje ir interneto forumuose kartojama mintis, kad ankstyvą pavasarį, ypač kovą ir balandžio pradžioje, savijauta suprastėja dėl staiga padidėjusio saulės kiekio po tamsesnės žiemos. Nors žmonės, kaip ir gyvūnai, iš tiesų reaguoja į gamtos ritmą, tyrėjai teigia, kad pavasarinio nuovargio reiškinys nebūtinai turi biologinį pagrindą.

Du mokslininkai – dr. Christine Blume iš Bazelio universiteto ir dr. Albrecht Vorster iš Berno universitetinės ligoninės – paskelbė daugiau nei 400 suaugusiųjų duomenimis paremtą tyrimą. Jo dalyviai ilgiau nei metus kas šešias savaites pildė klausimynus apie nuovargio lygį, mieguistumą dieną ir miego kokybę. Tyrėjai naudojo pažangias vertinimo priemones, leidusias tiksliau nustatyti, kaip nuovargis veikia kasdienį gyvenimą.

Beveik pusė – 47 proc. – tyrimo dalyvių iš anksto teigė, kad patiria vadinamąjį pavasarinį nuovargį: per žiemos ir pavasario sandūrą, jų manymu, sumažėja energija. Vis dėlto analizė neatskleidė reikšmingų pokyčių, susijusių su metų laikais. Priešingai – matavimai parodė, kad ilgėjant dienai kovą energijos lygis buvo linkęs didėti, o nemigos rodikliai ir miego kokybė išliko stabilūs visus 12 mėnesių.

Mokslininkų išvada paprasta: pavasarinis nuovargis greičiau yra subjektyvus pojūtis, sustiprintas visuomenėje įsitvirtinusio mito, o ne biologiškai dėsningas reiškinys.

Pasak tyrėjų, ši idėja daugelyje šalių tapo tokia populiari, kad galima kalbėti apie psichologinį fenomeną. Kitaip tariant, kiekvieną prastesnę kovo dieną neretai automatiškai „nurašome“ pavasariui, nors panašiai galėjome jaustis ir lapkritį, sausį ar net liepą.

O kaip jūs jaučiatės pavasarį?

Kuo esu vyresnė, tuo labiau vertinu natūralius sprendimus virtuvėje – tokius, kuriems nereikia nei papildomų išlaidų, nei agresyvios chemijos. Dar iš močiutės išmokau, kad net ir įsisenėjęs pridegęs sluoksnis gali pasiduoti be didelių pastangų. Štai keli patikrinti būdai, kaip nuvalyti pridegusią kepimo skardą, kad ji vėl atrodytų kaip nauja.

Pradėkime nuo metodo, kuris dažniausiai suveikia beveik visada. Tai senas, kiek primirštas triukas, kai po ranka nebūdavo stiprių ploviklių. Bulvės krakmolas kartu su druskos šveičiamuoju poveikiu gali padaryti stebuklų, ypač jei pridegimai dar nėra labai seni arba nėra itin stiprūs.

Kaip tai padaryti žingsnis po žingsnio?

• Perpjauk didelę žalią bulvę perpus.
• Į lėkštutę įberk saują rupios druskos (tiks jūros arba akmens druska).
• Sudrėkintą bulvės puselę pamirkyk druskoje, kad kristalai priliptų prie paviršiaus.
• Bulvę naudok kaip natūralią kempinę – intensyviai trink pridegusias vietas. Bulvės sultys su krakmolu ir druska sudarys veiksmingą valomąją pastą.
• Kartkartėmis „atnaujink“ bulvės paviršių: nupjauk ploną riekelę ir vėl pamirkyk druskoje.
• Galiausiai skardą nuskalauk vandeniu ir išplauk įprastai. Tai puikus, ekologiškas būdas, jei nenori naudoti net acto.

Nors močiutės metodas patikimas, kartais reikia stipresnės priemonės. Tuomet į pagalbą ateina vienas populiariausių namų ūkio derinių – valgomoji soda ir actas. Ši kombinacija dažnai padeda, kai pridega riebalai ar cukrus: vykstanti reakcija tarsi „atkabina“ nešvarumus nuo paviršiaus.

Kaip valyti žingsnis po žingsnio?

• Ant sausos pridegusios skardos pabarstyk storą valgomosios sodos sluoksnį, ypač tose vietose, kur nešvarumai įsisenėję.
• Užpilk acto – pamatysi ir išgirsi šnypštimą bei putojimą, tai ženklas, kad priemonės reaguoja.
• Kai puta kiek nuslūgs, įpilk karšto (bet ne verdančio) vandens tiek, kad skardos dugnas būtų apsemtas. Jei nešvarumai seni, gali palikti ir per naktį.
• Išpilk vandenį – didžioji dalis nešvarumų turėtų pasišalinti, o likučius nuvalysi įprasta kempine.
• Pabaigoje skardą išplauk indų plovikliu ir gerai nusausink.

Pasitaiko skardų, kurios atrodo tarsi nebeišgelbėjamos – padengtos daugelį metų kaupta juoda plutele, kurios neįveikia nei bulvė, nei soda su actu. Tokiu atveju gali pagelbėti namuose pasigaminama „sunkioji artilerija“ – valgomosios sodos ir vandenilio peroksido pasta.

Kaip paruošti ir naudoti?

• Mažame dubenėlyje sumaišyk valgomąją sodą su 3 proc. vandenilio peroksidu (vaistinės tirpalu) taip, kad gautum tirštą, dantų pastą primenančią masę.
• Storai užtepk pastą ant pridegusio skardos paviršiaus.
• Palik kelioms valandoms, o geriausia – per naktį, kad pasta suminkštintų nešvarumus.
• Kitą dieną kempine arba plastikine mentele nuvalyk pastą kartu su atšokusiais nešvarumais.
• Kruopščiai išplauk skardą ir nusausink.

Žinoma, geriausia išeitis – neleisti skardai pridegti. Ne visada to pavyksta išvengti, tačiau verta prisiminti kelias paprastas taisykles:

• Kepimo popierius – patikimas pagalbininkas: išklok juo skardą, kai kepi tai, kas gali prilipti ar išleisti daug sulčių (pyragus, daržoves, mėsą).
• Silikoniniai kilimėliai: puiki, daugkartinė ir lengvai prižiūrima alternatyva vienkartiniam popieriui.
• Reaguok iškart: jei kas nors išbėgo ant skardos, stenkitės nuvalyti, kai ji šiek tiek atvės. Kuo ilgiau lauksi, tuo sunkiau bus išplauti.