CP v2

Category: Kultūra

  • Dubajaus seniausias pastatas Al Fahidi fortas ruošiasi atsidaryti iš naujo: ką žada muziejus

    Dubajaus seniausias pastatas Al Fahidi fortas ruošiasi atsidaryti iš naujo: ką žada muziejus

    Dubajus dažniausiai siejamas su dangoraižiais, prabanga ir futuristine architektūra, tačiau miestas turi ir kitą veidą: senąjį rajoną prie Dubajaus upelio. Būtent čia stovi Al Fahidi fortas, laikomas seniausiu iki šių dienų išlikusiu Dubajaus pastatu.

    Po penkerius metus trukusio uždarymo ir restauracijos Al Fahidi fortas turėtų vėl priimti lankytojus artimiausiomis savaitėmis arba mėnesiais. Tai patvirtino Dubajaus kultūros ir meno institucijoje dirbanti Al Fahidi forto ir specializuotų muziejų vadovė Ayisha Khansaheb.

    Fortas, matęs Dubajaus virsmą

    Istoriškai fortas buvo pastatytas XVIII amžiaus pabaigoje, apie 1787 metais, kaip gynybinis įtvirtinimas, saugojęs strategiškai svarbią teritoriją prie vandens kelio. Vėliau jis atliko ir valdovo rezidencijos, ir administracinio centro, ir net kalėjimo funkciją.

    1971 metais, tais pačiais metais, kai susikūrė Jungtiniai Arabų Emyratai, fortas tapo pirmuoju Dubajaus muziejumi. Šis statusas padėjo pastatui išlikti miesto atminties ženklu tuo metu, kai Dubajus pradėjo spartų modernizacijos šuolį.

    Ką lankytojai pamatys atnaujintame muziejuje?

    Atnaujintas muziejus, pasak projekto atstovų, derins autentišką forto architektūrą su šiuolaikinėmis ekspozicijomis, archyvine medžiaga ir interaktyviais sprendimais. Siekiama, kad apsilankymas taptų įžanga į Dubajaus istoriją ir aiškiau paaiškintų, kaip miestas augo nuo prekybinio uosto iki globalios metropolijos.

    Lankytojų maršrutas prasidės naujoje požeminėje dalyje, kurioje numatytos šiuolaikinės galerijos. Jose bus nagrinėjamos tokios temos kaip gynyba, lyderystė ir amatai, o vėliau lankytojai pereis į istorinį forto kompleksą.

    Vienas ryškesnių akcentų bus ekspozicija „The Vault“, kurioje šviesos ir garso priemonėmis pasakojama Dubajaus gynybos raidos istorija. Taip pat planuojama galerija, apžvelgianti forto vaidmenį skirtingais laikotarpiais, ir islamo laikotarpio ginklų bei šarvų kolekcija.

    Dalis sprendimų pritaikyta šeimoms ir vaikams, kad muziejus būtų patrauklus ne tik turistams, bet ir vietos bendruomenei bei mokykloms. Pagrindinis eksponatas išliks pats fortas, jo sienos, bokštai, vartai ir vidinis kiemas, leidžiantys istoriją patirti per architektūrą.

  • Ispanijos kino akademija į „Oskarus“ 2027 siūlo „La bola negra“: kuo išsiskiria filmas

    Ispanijos kino akademija į „Oskarus“ 2027 siūlo „La bola negra“: kuo išsiskiria filmas

    Ispanijos kino akademija atrinko režisierių duetą Javierą Calvo ir Javierą Ambrossi, žinomus kaip Los Javis, su filmu „La bola negra“ kaip šalies kandidatą į 2027 metų „Oskarų“ geriausio tarptautinio filmo kategoriją. Galutinį pretendentų sąrašą vėliau sudaro JAV Kino meno ir mokslo akademija, o nominacijos turėtų paaiškėti 2026 metų pabaigoje.

    „La bola negra“ apibūdinamas kaip ansamblinis istorinis filmas apie queer troškimą ir represijas Ispanijos pilietinio karo fone. Kūrinys siejamas ir su Federico García Lorcos figūra, kurios kūryba bei biografija neretai interpretuojama kaip vienas iš svarbiausių Ispanijos kultūrinės atminties raktų.

    Kas lėmė pasirinkimą?

    Rinkdamasi nacionalinį kandidatą, akademija paprastai vertina filmo tarptautinį potencialą, festivalinį kelią, kritikų reakcijas ir galimybes sulaukti platesnio balsuotojų palaikymo. „La bola negra“ jau spėjo atkreipti dėmesį didžiuosiuose festivaliuose, o tai dažnai tampa svarbiu tramplinu į apdovanojimų sezoną.

    Filmą aptariantys analitikai neatmeta, kad jis gali būti pastebėtas ne tik tarptautinio filmo kategorijoje. Minimos ir potencialios nominacijos kitose srityse, įskaitant antraplanį vaidmenį, kuriame pasirodo Penélope Cruz, nors šiuos spėjimus patvirtinti galėtų tik vėlesnės oficialios atrankos.

    Los Javis ir aktorių sudėtis

    Los Javis vardas tarptautinei auditorijai pirmiausia siejasi su televizijos projektais „Paquita Salas“, „Veneno“ ir „La Mesías“, kurie sustiprino kūrėjų reputaciją kaip drąsiai šiuolaikines temas interpretuojančių autorių. „La bola negra“ yra antrasis jų ilgametražis filmas po debiuto „La llamada“.

    Be Penélope Cruz, filme vaidina Miguel Bernardeau, Lola Dueñas, taip pat dainininkas ir dainų autorius Álvaro Lafuente, žinomas sceniniu vardu Guitarricadelafuente. Pranešama ir apie epizodinį Glenn Close pasirodymą, kuris istorijoje siejamas su šiandienos Madridu.

    Kokius filmus aplenkė ir kokia konkurencija laukia?

    Ispanijos kino akademijos sprendime „La bola negra“ aplenkė kitus garsiai aptarinėtus pretendentus, tarp jų Alaudos Ruíz de Azúa filmą „Los domingos“ ir Rodrigo Sorogoyen darbą „El ser querido“. Tokia konkurencija rodo, kad šalies atranka šiemet buvo ypač stipri ir orientuota į tarptautinį matomumą.

    Tarptautinėje arenoje akys krypsta į kitų šalių festivalinius lyderius, kurie tradiciškai sustiprina pozicijas dar prieš „Oskarų“ balsavimus. Įprastai lemiamu veiksniu tampa ne tik meninė kokybė, bet ir filmo sklaida JAV rinkoje, kritikų palaikymas bei kampanijos intensyvumas.

  • Ed Sheerano turą sukrėtė Macklemore pašalinimas: garsenybės stoja į vieną pusę, kitos kritikuoja

    Ed Sheerano turą sukrėtė Macklemore pašalinimas: garsenybės stoja į vieną pusę, kitos kritikuoja

    Ed Sheerano koncertinis turas JAV atsidūrė dėmesio centre po to, kai iš programos buvo pašalintas reperis Macklemore. Tai įvyko po jo scenoje ištartų pro palestiniečius palaikančių pareiškimų, o dalis kitų atlikėjų netrukus pranešė atsitraukiantys iš turo.

    Viešai skelbiama, kad peticiją dėl Macklemore pašalinimo inicijavo Izraelio ir JAV bendruomenę vienijanti organizacija Israeli American Council. Kritikai šį epizodą vertina kaip bandymą daryti spaudimą atlikėjams ir riboti jų pasisakymus politinėmis temomis.

    Kas pasitraukė iš turo

    Po žinios apie Macklemore pašalinimą keli atlikėjai pranešė nebedalyvausiantys Ed Sheerano turo dalyje. Tarp jų minimi airių dainų autorius Aaron Rowe, airių folkloro grupė Beoga, danų grupė Lukas Graham ir prodiuseris bei muzikantas Finneas.

    Pasitraukimo pareiškimuose dažniausiai akcentuojamas solidarumas su palestiniečiais ir nepritarimas situacijoms, kai, atlikėjų teigimu, koncertų infrastruktūra ar įtakingi rėmėjai gali nulemti, kas turi teisę pasisakyti nuo scenos.

    Sheerano pozicija ir spaudimo argumentas

    Ed Sheeranas viešai teigė nenorintis įsitraukti į viešas diskusijas dėl karo Gazos Ruože ir pabrėžė, kad nėra atsakingas už sprendimą išbraukti Macklemore iš programos. Jis taip pat pripažino, kad kai kurie arenų ar renginių erdvių valdytojai esą signalizavo galintys apskritai stabdyti turo koncertus, jei Macklemore liktų sudėtyje.

    Dainininkas argumentavo, kad privalo tęsti turą dėl gerbėjų ir komandos narių, kurių darbas priklauso nuo suplanuotų pasirodymų. Tačiau ši pozicija socialiniuose tinkluose sulaukė kritikos, ypač primenant, kad anksčiau Sheeranas rėmė Ukrainą, todėl dabar daliai auditorijos jo deklaruojamas nenoras rinktis pusę atrodo nenuoseklus.

    Garsenybių reakcijos ir aštresni pasisakymai

    Į viešą diskusiją įsitraukė ir kiti muzikos bei pramogų pasaulio atstovai. Socialiniuose tinkluose palaikymą Macklemore išsakė keli atlikėjai, taip pat pasigirdo teiginių, kad menininkų cenzūravimas dėl politinių nuomonių kuria pavojingą precedentą.

    „Yra žmonių, kurie daro teisingus dalykus, ir yra tokių, kurie daro neteisingus. Mano akimis, Macklemore pasirinko teisingai“, – sakė Roger Waters.

    Diskusiją papildė ir JAV politikė Alexandria Ocasio-Cortez, kuri teigė, jog ši istorija esą parodo, kaip įtakingos interesų grupės gali daryti poveikį dideliems renginiams bei riboti pasisakymus. Tuo metu Jungtinės Karalystės kultūros sekretorė Lisa Nandy viešai išreiškė simpatiją Ed Sheeranui, sakydama, kad jis atsidūrė itin sudėtingoje situacijoje.

    Ginčo foną sudaro platesnė tarptautinė diskusija apie karą Gazos Ruože ir civilių aukas. Jungtinių Tautų struktūros ir tarptautinės žmogaus teisių organizacijos pastaraisiais metais ne kartą skelbė vertinimus bei ataskaitas dėl konflikto eigos, o Izraelis dalį kaltinimų atmeta ir kritikuoja jų formuluotes.

  • Operos žvaigždė Christina Poulitsi Chijo festivalyje: duoklė Marijai Callas ir nauji planai

    Operos žvaigždė Christina Poulitsi Chijo festivalyje: duoklė Marijai Callas ir nauji planai

    Tarptautinį pripažinimą pelniusi graikų sopranė Christina Poulitsi šių metų „The Chios Festival“ tapo viena ryškiausių viešnių. Atlikėja, dainavusi įvairiose pasaulio operos scenose, į Chijo salą sugrįžo ne tik koncertuoti, bet ir pagerbti legendinę Mariją Callas.

    Koncerto programa buvo sudėliota aplink arijas, kurios siejamos su Callas repertuaru, o muzikinį vakarą Poulitsi kūrė kartu su pianistu Dimitriu Giaku. Pasirodymas vyko istoriniame Castelli dvare Kamposo vietovėje, kur opera skambėjo netradicinėje, kamerinį artumą kuriančioje erdvėje.

    Duoklė Marijai Callas

    Poulitsi, kilusi iš Chijo, sako su sala turinti ypatingą ryšį, o pasirodymas joje jai visuomet tampa asmeniškas. Šis koncertas buvo jau trečiasis jos pasirodymas festivalyje, kurio programa kasmet apjungia kultūros, istorijos, meno ir mokslo temas.

    Susitikusi su žurnalistais dainininkė pabrėžė, kad Marija Callas jai išlieka ne tik graikų pasididžiavimo simbolis, bet ir profesinis orientyras. Pasak Poulitsi, net ir iš įrašų galima suprasti, kuo Callas buvo išskirtinė, o bel canto arijų interpretacijos jai vis sugrįžta kaip atspirties taškas.

    „Kaip graikai mes labai didžiuojamės, kad Marija Callas yra viena svarbiausių operos figūrų. Ji įkvepia ne tik muzika, bet ir energija, kurią atsineša į kiekvieną ariją“, – sakė Christina Poulitsi.

    „Nors jos gyvai niekada nemačiau, jos įrašai man yra tarsi švyturys. Ypač dainuodama itališką bel canto, vis grįžtu prie jos interpretacijų ir ieškau įkvėpimo“, – teigė dainininkė.

    Karjera tarp scenos ir šeimos

    Dainininkės tarptautinis kelias prasidėjo Vokietijoje, kur ji studijavo ir žengė pirmuosius profesinius žingsnius. Vėliau koncertai ir vaidmenys ją nuvedė į skirtingus žemynus, o pati Poulitsi sako vertinanti galimybę dirbti su dirigentais ir teatrais, su kuriais pavyksta rasti kūrybinį ryšį.

    Vienu svarbiausių karjeros lūžių ji įvardija pažintį su dirigentu Zubinu Mehta, kuris, anot dainininkės, tapo jos mentoriumi ir padėjo atverti duris į didesnes scenas. Vėliau bendri projektai ir gastrolės suteikė progų plėsti repertuarą bei užmegzti naujų kūrybinių pažinčių.

    Šiuo metu Poulitsi, auginanti du vaikus, stengiasi derinti šeimos gyvenimą su intensyviu profesiniu grafiku. Ji pripažįsta sąmoningai ieškanti daugiau laiko Graikijoje ir ne visada renkasi didelės apimties operos pastatymus, tačiau artimiausiam sezonui planų netrūksta.

    Festivalis, siekiantis tapti kultūros centru

    „The Chios Festival“ šiemet surengtas jau penktą kartą ir truko dešimt dienų. Organizatoriai pabrėžia, kad tai nėra vien koncertų ciklas, o platesnė platforma, jungianti pasirodymus, dokumentikos peržiūras, pokalbius ir parodas, o į salą sutraukianti skirtingų sričių profesionalus.

    Festivalio meno vadovė Dimitra Moutzouri teigia, kad tikslas yra nuosekliai stiprinti Chijo kultūrinį identitetą ir kasmet kelti renginio kokybę. Pasak jos, siekiama, kad rugsėjį sala taptų viena svarbiausių Graikijos kultūrinių traukos vietų.

    „Norime, kad kiekvienais metais Chijas rugsėjį būtų kultūrinis traukos centras. Festivalis auga žingsnis po žingsnio, ir mes stengiamės kasmet padaryti jį dar geresnį“, – sakė Dimitra Moutzouri.

  • Režisierius Paulas Verhoevenas apie Trumpo Kosminių pajėgų uniformas: filme tai fašizmo satyra

    Režisierius Paulas Verhoevenas apie Trumpo Kosminių pajėgų uniformas: filme tai fašizmo satyra

    Olandų režisierius Paulas Verhoevenas, sukūręs 1997 metais pasirodžiusį filmą Starship Troopers, sureagavo į Donaldo Trumpo paskelbtus DI sugeneruotus vaizdus su siūlomomis Jungtinių Valstijų Kosminių pajėgų uniformomis. Pasak režisieriaus, tokia „įkvėpimo“ kryptis prasilenkia su kūrinio esme, nes filme kariška estetika sąmoningai naudojama kaip perspėjimas apie fašizmą.

    Diskusiją įplieskė Trumpo įrašai socialiniuose tinkluose, kuriuose jis dalijosi DI sukurtais kadrais ir pristatė naujo tipo tarnybinės aprangos maketą. Prie jo buvo pateikta žinutė, kad dizainas esą paremtas Starship Troopers uniformų „disciplina ir funkcionalumu“.

    Verhoevenas interviu „The Hollywood Reporter“ pabrėžė, kad filmo veikėjai tyčia vaizduojami kaip žmonės, kurie patys nesupranta dalyvaujantys fašistinėje sistemoje. Pasak režisieriaus, būtent tai ir yra satyros taikinys, todėl bandymas perkelti šią estetiką į realaus pasaulio institucijų įvaizdį yra problemiškas.

    „Nežinau, ar šis prezidentas supranta, kad filmas sako: tie personažai yra fašistai, patys to nesuvokdami. Toks ir buvo tikslas“, – sakė Paulas Verhoevenas.

    Starship Troopers buvo sukurtas pagal rašytojo Roberto A. Heinleino romaną, tačiau Verhoevenas ne kartą yra aiškinęs, kad ekranizaciją sąmoningai pavertė tamsia politine satyra. Filme ryškūs militarizmo, propagandos, ksenofobijos ir smurto motyvai, o vizualiniai sprendimai specialiai primena totalitarinių režimų ikonografiją.

    Režisierius atkreipė dėmesį ir į tai, kad dalis auditorijos per dešimtmečius filmą klaidingai perskaitė kaip tiesioginį karo epą, o ne ironiją. Jo teigimu, panašus nesusipratimas nuolat kartojasi, kai popkultūros citatos pradedamos naudoti politinėje komunikacijoje, neatsižvelgiant į pirminę kūrinio prasmę.

    Jungtinių Valstijų Kosminės pajėgos buvo įsteigtos 2019 metais, per pirmąją Trumpo kadenciją, kaip atskira kariuomenės rūšis. Pastaraisiais metais JAV politikoje vis dažniau matoma tendencija vizualiniais simboliais ir popkultūros nuorodomis stiprinti žinutes socialiniuose tinkluose, o DI įrankiai šį procesą dar labiau paspartino.

    Ekspertai ne kartą yra įspėję, kad DI generuojami vaizdai politinėje erdvėje kelia papildomų rizikų: nuo klaidinančio turinio iki dar greitesnio simbolių „išplėšimo“ iš konteksto. Šiuo atveju ginčo esmė susivedė į klausimą, ar institucinis įvaizdis netampa priemone normalizuoti estetiką, kuri filme buvo pasirinkta būtent kaip kritika autoritarizmui.

  • Mirė „Les Rita Mitsouko“ dainininkė Catherine Ringer: Prancūziją užliejo menininkų ir politikų duoklės

    Mirė „Les Rita Mitsouko“ dainininkė Catherine Ringer: Prancūziją užliejo menininkų ir politikų duoklės

    Būdama 68 metų mirė prancūzų muzikos ikona Catherine Ringer, grupės „Les Rita Mitsouko“ balsas ir viena ryškiausių šalies poproko scenos asmenybių. Žinią apie atlikėjos mirtį rugsėjo 14 dieną, pranešus apie kovą su vėžiu, lydėjo plati reakcijų banga kultūros ir politikos pasaulyje.

    Ringer buvo žinoma dėl iš karto atpažįstamo balso, sceninės drąsos ir nenoro tilpti į vieną žanrą ar įvaizdį. Jos kūryba dešimtmečius balansavo tarp popmuzikos, roko, pankro energijos ir teatrališko pasakojimo, o dainų tekstuose susipynė ironija, aistra ir socialinė laikysena.

    Užuojautą pareiškė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, pabrėžęs, kad atlikėja buvo „neklasifikuojama, maištinga ir giliai prancūziška“. Prisimintas ir 2024 metų epizodas, kai Ringer ceremonijoje atliko Prancūzijos himną „La Marseillaise“, minint teisės į abortą įtvirtinimą Konstitucijoje.

    Eliziejaus rūmai atskirame pareiškime priminė jos kelią nuo ankstyvųjų pasirodymų Paryžiaus scenose iki lūžio, įvykusio 1979 metais susipažinus su Fredu Chichinu. Kartu jie įkūrė duetą „Les Rita Mitsouko“, kuris plačiajai publikai sprogo 1984 metais, pasirodžius dainai „Marcia Baïla“.

    Po Chichino mirties 2007 metais Ringer tęsė karjerą solo, periodiškai sugrįždama prie dueto repertuaro koncertuose ir specialiuose projektuose. Oficialiuose vertinimuose ji apibūdinama kaip atlikėja, sugebėjusi išlikti ir populiari, ir avangardiška, o jos palikimas laikomas išskirtiniu Prancūzijos muzikos istorijoje.

    Reakcijos pasirodė ir visame politiniame spektre: priminta, kad Ringer buvo aktyvi visuomeninėje erdvėje, dažnai pasisakydavo už moterų teises ir kritikavo seksizmą. Kai kurie Prancūzijos politikai pabrėžė, kad ji išliko angažuota nepartiškai, labiau per veiksmus ir viešą laikyseną nei per priklausymą konkrečiai stovyklai.

    Atsisveikinimas muzikos pasaulyje

    Muzikantai ir atlikėjai socialiniuose tinkluose ją vadino scena tapusia laisvės metafora ir „vyresniąja seserimi“, kuri drąsino eksperimentuoti. Ringer vardas dažnai minimas kalbant apie 9 ir 10 dešimtmečių prancūzų poproko virsmus, kai alternatyvios idėjos vis dažniau skynėsi kelią į pagrindinę sceną.

    Dainininkas Benjaminas Biolay, prisimindamas „The No Comprendo“ albumą, akcentavo jo įtaką visai kartai ir Ringer balso unikalumą. Kiti kolegos dalijosi nuotraukomis, trumpais atsisveikinimo įrašais ir asmeniniais prisiminimais apie susitikimus koncertuose ar užkulisiuose.

    Užuojautos žodžiai atskriejo ir iš už Prancūzijos ribų. Amerikiečių grupė Sparks, su kuria „Les Rita Mitsouko“ buvo bendradarbiavę, Ringer pavadino vienetine kūrėja ir „tikra gamtos jėga“, pabrėždama, kad pažintis su ja buvo reta sėkmė.

    Palikimas, kuris liks skambėti

    Be muzikos bendruomenės, netektį komentavo aktoriai, televizijos veidai ir scenos žmonės, kuriems Ringer kūryba buvo jaunystės ir laisvės simbolis. Įrašai socialiniuose tinkluose atskleidė, kad jos dainos ir įvaizdis išliko aktualūs ir jaunesnei auditorijai, kuri „Les Rita Mitsouko“ atrado per įrašus, klipus ir festivalių kultūrą.

    Ringer kūrybinis palikimas pirmiausia siejamas su ryškiausiais „Les Rita Mitsouko“ kūriniais ir albumais, kuriuose susiformavo dueto braižas: provokuojantis, žaismingas ir emocionaliai atviras. Šie įrašai ir šiandien laikomi vienu svarbiausių Prancūzijos poproko reiškinių, o Ringer balsas daugeliui liks atpažįstamas nuo pirmų sekundžių.

  • Mirė dramaturgė ir rašytoja Bonnie Greer: britų kultūros balsas užgeso sulaukus 77 metų

    Mirė dramaturgė ir rašytoja Bonnie Greer: britų kultūros balsas užgeso sulaukus 77 metų

    Dramaturgė, rašytoja ir visuomenės komentatorė Bonnie Greer mirė sulaukusi 77 metų. Apie netektį pranešė jos vyras Davidas Hutchinsas, nurodęs, kad Greer mirė po trumpos ligos.

    Jis pabrėžė, kad Bonnie Greer buvo pripažinta dramaturgė, autorė, kritikė, kultūros ir politikos komentatorė, kurios įžvalgos bei savitas balsas paliko ryškų pėdsaką Jungtinės Karalystės viešajame gyvenime.

    „Su didžiuliu liūdesiu pranešu, kad mano mylima žmona Bonnie Greer mirė būdama 77 metų po trumpos ligos“, – sakė Davidas Hutchinsas.

    Bonnie Greer gimė 1948 metais Čikagoje, o 1986 metais persikėlė į Didžiąją Britaniją. Ten ji tapo gerai atpažįstama viešojoje erdvėje dėl dažnų pasirodymų televizijoje ir radijuje, kur komentavo politikos, kultūros ir tapatybės temas.

    Kūryba ir pripažinimas

    Greer kūrybinis kelias apėmė pjeses, romanus ir eseistiką, o jos darbai dažnai nagrinėjo galios, socialinio teisingumo ir kultūrinės tapatybės klausimus. Ji buvo įvertinta „Verity Bargate“ apdovanojimu už geriausią pjesę „Munda Negra“.

    Tarp žinomiausių jos romanų minimi „Hanging By Her Teeth“ ir „Entropy“. Ji taip pat parašė biografinę knygą apie Langstoną Hughesą ir pjesę „Marilyn And Ella“, kurioje pasakojama apie Marilyn Monroe ir Ellą Fitzgerald.

    Vaidmenys institucijose

    Be kūrybos, Greer ėjo reikšmingas pareigas kultūros institucijose. 2005 metais ji buvo paskirta Britų muziejaus patikėtinių tarybos nare, vėliau dirbo šios tarybos pirmininko pavaduotoja.

    Ji taip pat dalyvavo Londono kino mokyklos ir Karališkosios operos veikloje, o 2022 metais tapo Karališkosios literatūros draugijos nare. Už nuopelnus menui 2010 metais jai suteiktas Britų imperijos ordino karininkės titulas.

    Artimieji teigia, kad ją pažinojusieji prisimins Greer šilumą, humoro jausmą ir gebėjimą telkti žmones, o jos kūryba ir vieši pasisakymai liks svarbia šiuolaikinės britų kultūros dalimi.

  • 2026 metų Latin Grammy nominacijos: Edgaras Barrera pirmauja su 10, ryškėja ir kiti lyderiai

    2026 metų Latin Grammy nominacijos: Edgaras Barrera pirmauja su 10, ryškėja ir kiti lyderiai

    Lotynų įrašų akademija paskelbė 2026 metų Latin Grammy nominantus, o daugiausia kartų sąrašuose minimas vienas vardas: meksikietis dainų autorius Edgaras Barrera. Jis šiemet surinko 10 nominacijų ir taip tapo ryškiausiu šių metų pretendentu.

    Barrera figūruoja visose trijose pagrindinėse vakaro kategorijose, kuriose varžomasi dėl metų įrašo, metų albumo ir metų dainos titulų. Didelė dalis jo nominacijų siejama su darbais kartu su Karol G ir Carín León, kurie pastaraisiais metais tapo vienais matomiausių ispanakalbės popmuzikos vardų.

    27-oji Latin Grammy apdovanojimų ceremonija planuojama lapkričio 12 dieną Las Vegase, MGM Grand Garden Arena. Nugalėtojai bus paskelbti gyvos transliacijos metu, o apdovanojimai tradiciškai laikomi svarbiausiu metų įvykiu lotynų muzikos industrijai.

    Tarp artimiausių Barreros persekiotojų rikiuojasi keli atlikėjai ir kūrėjai, surinkę po 7 nominacijas: Ca7riel & Paco Amoroso, Jorge Drexler, Karol G ir Rosalía. Dar keli vardai, įskaitant Silvana Estrada ir Mon Laferte, šiemet minimi po 6 kartus, o prodiuseriai Rafa Arcaute ir Federico Vindver pelnė po 5 nominacijas.

    Metų albumo lenktynės

    Metų albumo kategorijoje varžosi 10 skirtingų leidinių, atspindinčių platų lotynų muzikos spektrą nuo pop ir urbano iki alternatyvos. Tarp ryškiausių pretendentų minimi Karol G, Jorge Drexler, Rawayana ir Rosalía, kurios darbai pastaruoju metu išsiskiria žanrų sinteze ir ambicinga produkcija.

    Metų įrašo kategorijoje dėmesį traukia Jorge Drexler, Silvana Estrada, Karol G, Mon Laferte, Carín León ir Rosalía, taip pat į nominantų sąrašą pateko Elena Rose. Šios kategorijos dažnai laikomos indikatoriumi, kas turi didžiausią šansą nugalėti ir pagrindiniuose vakaro apdovanojimuose.

    Metų dainos kategorijoje, kuri labiausiai akcentuoja autorystę ir kūrybinį indėlį, taip pat dominuoja tie patys vardai, o sąraše atsiranda ir tarptautinių bendradarbiavimų. Tarp minimų kūrinių yra ir Ca7riel & Paco Amoroso darbas su Stingu bei Santana bendras projektas su Becky G.

    Naujų vardų kategorija be favorito

    Geriausio naujo atlikėjo kategorijoje šiemet įvardyta 11 pretendentų, tačiau ryškaus favorito kol kas neišskiriama. Tokia situacija dažnai reiškia, kad balsavimą gali lemti pastarųjų mėnesių koncertinis aktyvumas, proveržis srautinių peržiūrų platformose ir industrijos palaikymas.

    Organizatoriai taip pat pranešė, kad šių metų ceremonijoje metų žmogaus titulas bus suteiktas Daddy Yankee. Šis įvertinimas paprastai skiriamas už ilgalaikį indėlį į lotynų muzikos sklaidą ir industrijos raidą, o pagerbimą lydi specialūs pasirodymai bei tributo programa.

  • Prancūzija į „Oskarus“ siunčia rusų kalbos filmą Minotaur: ką apie šį pasirinkimą sako ekspertai

    Prancūzija į „Oskarus“ siunčia rusų kalbos filmą Minotaur: ką apie šį pasirinkimą sako ekspertai

    Prancūzija pasirinko, koks filmas atstovaus šaliai „Oskarų“ geriausio tarptautinio vaidybinio filmo kategorijoje 2027 metais. Kandidatu tapo rusų kalba sukurtas režisieriaus Andrejaus Zviagincevo filmas Minotaur, kurį prodiusavo Prancūzijos bendrovės.

    Sprendimą priėmė profesionali komisija, o atranka, Prancūzijos Nacionalinio kino ir animacijos centro teigimu, vyko savarankiškai ir pagal tarptautinės „Oskarų“ akademijos nustatytą tvarką. Tai reiškia, kad nacionalinis kandidatas parenkamas pagal atitiktį taisyklėms ir meninę vertę, o ne pagal kalbą ar aktorių tautybę.

    Apie ką pasakoja Minotaur?

    Minotaur yra santuokos drama, kurios foną kuria Rusijos karo Ukrainoje realijos. Siužetas susijęs su mobilizacija, paskelbta 2022 metais, ir moraliniais pasirinkimais, kai verslo vadovui tenka spręsti, kaip vykdyti jam primetamas prievoles bei išsaugoti padėtį.

    Kūrinyje sąmoningai pasitelkiami mitologiniai motyvai: istorija sugretina asmeninę išdavystę ir valdžios diktuojamus kompromisus. Tokia struktūra, kino kritikų vertinimu, leidžia kalbėti apie atsakomybę ir baimę ne pamokslaujant, o per personažų sprendimų pasekmes.

    „Subtilus ir apgalvotas“ pasirinkimas

    Prancūzų kino kritikas ir eseistas Jeanas-Philippe’as Domecqas šį kandidatą įvardijo kaip subtilų ir apgalvotą. Pasak jo, filmo stiprybė slypi niuansuotoje estetikoje ir dviprasmiškume, kurį sustiprina šaukimo į kariuomenę kontekstas.

    „Sprendimas atrodo taiklus, nes čia dera prancūziška prodiuserių įtaka ir meninė kalba, kuri renkasi niuansus, o ne deklaracijas“, – sakė J.-P. Domecqas.

    Minotaur jau spėjo sulaukti dėmesio tarptautinėje kino bendruomenėje: filmas laimėjo Didįjį prizą Kanų kino festivalyje 2026 metais. Projektas taip pat buvo kuriamas bendradarbiaujant su partneriais Vokietijoje ir Latvijoje, atspindint šiandien kine įprastą plataus masto koprodukcijų praktiką.

    Diskusijos dėl režisieriaus pareiškimo

    Vis dėlto filmo kelias į apdovanojimų sezoną nėra be kontroversijų. Kanų festivalyje atsiimdamas apdovanojimą A. Zviagincevas kreipėsi į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, ragindamas sustabdyti žudynes, tačiau savo kalboje tiesiogiai neįvardijo nei Ukrainos, nei Rusijos atsakomybės.

    Šis pareiškimas Vakaruose buvo sutiktas palankiai, bet sulaukė kritikos Ukrainoje ir dalies nuo karo pasitraukusių Rusijos opozicijos atstovų. Tokios reakcijos rodo, kad karo tema kultūroje vis dažniau vertinama ne tik per kūrinio turinį, bet ir per viešą autoriaus laikyseną.

    Minotaur Prancūzijos kino teatruose turėtų pasirodyti spalio 14 dieną. 99-oji „Oskarų“ ceremonija planuojama 2027 metų kovo 14 dieną Los Andžele, o galutinius nominantus kaip įprasta rinks JAV Kino meno ir mokslo akademijos nariai.

  • Liūtis Florencijoje užliejo „Uffizi“ ir Palazzo Pitti: ar nukentėjo Caravaggio paveikslai?

    Liūtis Florencijoje užliejo „Uffizi“ ir Palazzo Pitti: ar nukentėjo Caravaggio paveikslai?

    Florencijoje rugsėjo 17 dieną praūžusi stipri liūtis per trumpą laiką sukėlė vietinius užtvindymus ir pasiekė dalį svarbiausių miesto kultūros objektų. Per vieną valandą iškrito daugiau kaip 45 milimetrai kritulių, todėl kai kuriose vietose vanduo ėmė skverbtis į pastatus.

    Didžiausias dėmesys krypo į „Uffizi“ galeriją, kur po vienos salės stoglangiu pastebėtas pratekėjimas. Muziejus pranešė, kad vanduo aptaškė išorinį apsauginio stiklo sluoksnį, dengiantį Caravaggio darbą Bacchus ir kitus toje erdvėje eksponuojamus XVII amžiaus kūrinius.

    „Apžiūros metu jokios žalos meno kūriniams nenustatyta, o salė lankytojams bus atverta įprastu laiku“, – teigiama „Uffizi“ pranešime.

    Italijos žiniasklaida rašė, kad lankytojų akivaizdoje paveikslo vaizdas trumpam atrodė išsiliejęs, ant apsauginio stiklo matėsi vandens srovelių pėdsakai. Muziejaus atstovai pabrėžė, kad saugojimo sistema su apsauginiais stiklais atliko savo funkciją, o situacija suvaldyta greitai.

    Vanduo pateko ir į istorinius Palazzo Pitti rūmus, kurie laikomi vienu svarbiausių renesanso laikotarpio architektūros kompleksų Florencijoje. Pranešta apie užlietą dalį Palatino galerijos ir Modernaus meno galerijos grindų, o kai kurios erdvės laikinai atitvertos dėl saugumo.

    Kol kas nebuvo aiškiai įvardyta, kaip tiksliai lietaus vanduo pateko į vidų: svarstoma, ar tai galėjo lemti atviri langai, ar senesnės pastato konstrukcijos ir sandarumo problemos. Profesinių sąjungų atstovai ragino kuo greičiau įvertinti pastatų būklę, nes panašūs ekstremalūs krituliai regione kartojasi vis dažniau.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad staigūs intensyvūs lietūs tampa rimtu iššūkiu istoriniams Europos miestams: senoji infrastruktūra ir pastatų apsauga ne visada pritaikyta tokiai apkrovai. Muziejai ir paveldo institucijos vis dažniau investuoja į drėgmės kontrolę, stogų ir stoglangių sandarinimą bei operatyvaus reagavimo planus, kad sumažintų riziką kolekcijoms.