Category: Kultūra

Pageltęs skaidrus telefono dėklas – dažna problema, su kuria anksčiau ar vėliau susiduria beveik visi. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad vienintelė išeitis yra pirkti naują, dėklą dažnai galima atgaivinti paprastu namų būdu.

Kodėl dėklas pagelsta ir praranda pirminę išvaizdą? Tai kasdienio naudojimo pasekmė

Laikui bėgant medžiaga, iš kurios pagamintas dėklas, ima reaguoti į šviesą, temperatūros pokyčius ir nuolatinį kontaktą su oda. Didžiausią įtaką paprastai daro UV spinduliai ir natūralūs rankų riebalai – jie pamažu keičia paviršiaus atspalvį. Procesas vyksta lėtai, todėl dažnai sunku pastebėti momentą, kada dėklas jau nebeatrodo estetiškai.

Prie pageltimo prisideda ir dulkės bei smulkūs nešvarumai, kurie kaupiasi mikroįtrūkimuose. Net jeigu dėklas iš pažiūros atrodo švarus, jo paviršiuje gali būti nematomas nešvarumų sluoksnis, dar labiau sustiprinantis pageltimo efektą.

Namų būdas su dantų pasta veikia stebėtinai gerai: reikia tik šiek tiek kantrybės

Vienas paprasčiausių būdų – naudoti dantų pastą. Nedidelį kiekį užtepkite ant dėklo paviršiaus ir kruopščiai įtrinkite kempinėle, daugiau dėmesio skirdami labiausiai pakitusioms vietoms. Dantų pasta veikia kaip švelni abrazyvinė priemonė, todėl padeda pašalinti susikaupusių nešvarumų sluoksnį.

Įtrynus dėklą, verta jį palikti maždaug pusvalandžiui. Tuomet nuplaukite drungnu vandeniu ir gerai nusausinkite. Dažnai rezultatas matomas iškart – spalva pašviesėja, o dėklas atrodo šviežesnis. Jei reikia, procedūrą galima pakartoti.

Kasdienė priežiūra padeda išvengti dėmių: įprotis, kuris daro skirtumą

Kad geltonas atspalvis greitai negrįžtų, naudinga įsivesti paprastą rutiną. Reguliariai perbraukite dėklą drėgna šluoste – taip pašalinsite šviežius nešvarumus, kol jie dar nespėjo įsigerti į medžiagą. Tai užtrunka vos akimirką, tačiau pastebimai pagerina išvaizdą.

Kas kelias dienas dėklą verta nuplauti drungnu vandeniu su švelnia valymo priemone. Tokia priežiūra padeda palaikyti švarą, o medžiaga ne taip greitai prisitraukia nešvarumus, kurie ilgainiui keičia spalvą.

Ne kiekvienas dėklas vienodai reaguoja į valymą: medžiaga turi reikšmės

Svarbu prisiminti, kad namų metodų veiksmingumas priklauso nuo dėklo tipo. Silikoniniai ir guminiai modeliai dažniausiai valosi lengviau, nes jų paviršius labiau „pasiduoda“ nešvarumų šalinimui. Jei dėklas labai senas ir stipriai pageltęs, visiškai grąžinti pradinės spalvos gali nepavykti. Vis dėlto net ir tokiu atveju valymas paprastai pagerina vaizdą – dėklas atrodo tvarkingesnis ir švaresnis.

Jennifer Lopez pirmą kartą pasirodė „Coachella Valley Music and Arts Festival“ festivalyje ir iškart atsidūrė dėmesio centre. Žiūrovus sužavėjo ne tik jos pasirodymas scenoje, bet ir kruopščiai apgalvotas įvaizdis – dainininkė suderino jai būdingą prabangų glamūrą su festivaliui būdingu boho stiliumi ir vakarietiškais akcentais, puikiai derančiais prie dykumos atmosferos.

Kasmet „Coachella“ pritraukia daugybę garsių žmonių, o šįkart tarp jų buvo ir Jennifer Lopez. Apie savo dalyvavimą ji pranešė socialiniuose tinkluose – pasidalijo kelionės į Kaliforniją akimirkomis ir pirmuoju įrašu, kuriame matyti, kokią aprangą pasirinko atvykimui.

Dienos įvaizdis buvo aiški nuoroda į klasikinę festivalio estetiką. Jennifer Lopez vilkėjo baltą ilgą suknelę su rožinių gėlių raštu ir romantiška nėrinių apdaila ties apačia. Lengvas, plazdantis siluetas idealiai atitiko karštą ir sausą renginio aplinką.

Aprangą ji papildė išskirtiniu akcentu – baltu dirbtinio kailio, tarsi „kudlotu“ švarku. Šis kiek ekstravagantiškas sprendimas suteikė įvaizdžiui ryškumo ir madingo charakterio.

Stilių užbaigė vakarietiškos detalės: dainininkė pasirinko rudą kaubojišką skrybėlę, kuri puikiai įsiliejo į dykumos scenografiją ir bendrą festivalio nuotaiką.

Prie suknelės ji priderino karamelės atspalvio itin aukštos platformos batus su masyviu kulnu. Taip pat rankoje laikė odinę, šokolado spalvos delninę, papuoštą daugybe kutų. Šie aksesuarai suteikė įvaizdžiui „dykumos festivalio fėjos“ nuotaiką, tačiau kartu išlaikė Jennifer Lopez būdingą estetiką.

Atėjus laikui lipti į sceną, atlikėja pasirinko kur kas efektingesnį sprendimą. Plazdančią suknelę ji pakeitė blizgiu, metalizuotu kombinezonu, kuris ypač įspūdingai atrodė scenos šviesose.

Sceninį įvaizdį papildė balti, iki šlaunų siekiantys batai ir auksiniai „aviator“ stiliaus akiniai nuo saulės. Tas pats baltas dirbtinio kailio švarkas liko svarbia aprangos dalimi, suteikdamas pasirodymui dar daugiau charakterio.

Po pasirodymo Jennifer Lopez pasidalijo įspūdžiais socialiniuose tinkluose. „Instagram“ ji publikavo nuotraukas ir vaizdo įrašus iš viešnagės Indio mieste, Kalifornijoje.

„Nuostabiausia diena! Pirmą kartą gyvai atlikome Save Me Tonight per mano pirmąją Coachellą. Tai buvo kažkas ypatingo. Mano laimingas etapas keičia viską. Niekada nenustok savęs stebinti“, – socialiniuose tinkluose rašė atlikėja.

Karalienė Leticija dar kartą įrodo, kad karališka elegancija gali derėti su laikui nepavaldžiu paprastumu. Per oficialius susitikimus Zarzuelos rūmuose monarchė pasirinko įvaizdį, puikiai atitinkantį pavasario tendencijas. Švelnios mėlynos ir kreminės baltos derinys sukūrė itin gaivų bei elegantišką ansamblį – tai gali būti puikus įkvėpimas ir gegužės komunijoms ar šeimos šventėms.

Antradienį Zarzuelos rūmuose karalienė Leticija susitiko su „UNICEF“ atstovais – naująja prezidente María Ángeles Espinosa ir vykdomuoju direktoriumi José María Vera. Susitikimas surengtas reaguojant į dramatišką vaikų padėtį Libane.

Būdama organizacijos garbės pirmininkė, monarchė išklausė ataskaitą apie teikiamą pagalbą bei mažiausiųjų, kenčiančių nuo konfliktų ir skurdo, situaciją. Anksčiau tą pačią dieną ji taip pat priėmė „UNHCR“ delegaciją organizacijos 75-ųjų veiklos metinių proga – aptarta pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų padėtis Ispanijoje.

Nors susitikimų tema buvo rimta ir humanitarinė, stebėtojų dėmesį, kaip įprasta, patraukė karalienės pasirinktas įvaizdis. Leticija vilkėjo laikui nepavaldų „Mango“ tvido švarkelį, kurį pirmą kartą buvo užsidėjusi dar 2013 metais, kai ėjo Astūrijos princesės pareigas. Modelis išsiskiria mėlynos ir baltos atspalviais, ryškesniu etniniu raštu bei subtiliai „pašerpetojusiais“ dramblio kaulo spalvos kraštais.

Švarkelį monarchė derino su paprastomis, kreminės baltos spalvos kostiuminėmis kelnėmis ir prie jų priderinta palaidine su apykakle. Taip sukurtas harmoningas ir itin elegantiškas spalvinis derinys.

Vėsaus melsvo atspalvio ir šviesaus kremo kombinacija – vienas universaliausių pavasario pasirinkimų. Tai gaivus, subtilus ir elegantiškas sprendimas, tinkantis ir gegužės šventėms, įskaitant Pirmosios Komunijos minėjimus.

Įvaizdį užbaigė balti lakuoti „Mary Jane“ tipo bateliai su nedideliu kvadratiniu kulnu ir dirželiu su sagtimi. Klasikinis modelis pabrėžė elegantišką, bet kartu lengvą viso derinio nuotaiką.

Kaip ir beveik visada, ant karalienės rankos buvo matomas jai būdingas „Coreterno“ žiedas – vienas atpažįstamiausių jos stiliaus akcentų.

Šis pasirinkimas turėjo ir simbolinę prasmę. Karalienė Leticija neretai sugrįžta prie ankstesnių metų drabužių, taip pabrėždama tvarios mados ir atsakingo vartojimo idėją. „Mango“ tvido švarkelį ji yra vilkėjusi jau septynis kartus, kaskart jį derindama vis kitaip.

Toks požiūris leidžia jos stiliui būti ne tik elegantiškam, bet ir artimam šiuolaikinėms vertybėms.

Nuo sužadėtuvių su karaliumi Filipu VI Leticija nuolat atsiduria mados žiniasklaidos dėmesio centre. Jos garderobas dažnai laikomas pavyzdžiu, kaip išlaikyti balansą tarp prabangos ir visiems prieinamos mados.

Monarchė neretai derina garsių mados namų kūrinius su populiarių prekės ženklų drabužiais, tokiais kaip „Zara“ ar „Mango“. Dėl to jos pasirinkimai tampa ne tik solidūs, bet ir lengvai pritaikomi kasdienybėje.

Naujausias mėlynos ir kreminės spalvų derinys dar kartą parodė, kad kartais patys paprasčiausi sprendimai gali atrodyti karališkai.

Princas Harry ir Sasekso kunigaikštienė Meghan pradėjo keturių dienų vizitą Australijoje – po pirmojo nusileidimo Melburne per pastaruosius aštuonerius metus jų dar laukia apsilankymai Kanberoje ir Sidnėjuje. Nors kelionės darbotvarkėje dominuoja socialiniai ir labdaros susitikimai, daugelio akys pirmiausia krypo į Meghan Markle pasirinktą įvaizdį.

Vizito metu pora daug dėmesio skiria humanitarinėms iniciatyvoms, susitikimams su visuomeninėmis organizacijomis ir filantropinei veiklai. Šįkart jie nusprendė vaikus palikti namuose – kartu nevyko 6 metų Archie ir 4 metų Lilibet.

Pirmasis oficialios programos sustojimas buvo Australijos nacionalinis veteranų meno muziejus (ANVAM) Southbank rajone. Būtent čia Meghan atsidūrė dėmesio centre, pasirinkusi kruopščiai apgalvotą, sluoksniuotą aprangą natūralios spalvų paletės tonuose ir kartu pabrėžusi nepriklausomų Australijos kūrėjų darbus.

Įvaizdžio pagrindu tapo trumpas, prigludęs taupe spalvos viršutinis drabužis iš „P. Johnson“ – iš minkštos medvilnės, su subtiliu sutraukimu ties iškirpte.

Ant jo Meghan vilkėjo zomšinį derinį iš „St. Agni“: chaki spalvos bomberį ir prie jo derančią maxi ilgio, figūrą pabrėžiančią sijoną. Šis sprendimas daugeliui pasirodė itin taiklus.

Bomberis išsiskyrė laisvesniu, lengvai oversize tipo siluetu, apykaklės neturinčia iškirpte ir būdingomis „kokono“ formos rankovėmis. Įvaizdį užbaigė praktiškos kišenės su atvartais ir apvalios magnetinės sagos, o kunigaikštienė šį drabužį vilkėjo atsegtą, suteikdama deriniui daugiau lengvumo.

Sijonas buvo prigludęs, su ryškesne siūle priekyje ir nedideliu skeltuku nugaroje. Papildoma siūlė kelių aukštyje minimalistinei formai suteikė subtilų mados akcentą.

Derinį Meghan papildė smėlio spalvos aukštakulniais iš „Aquazzura“ bei deimantiniais auskarais iš Australijos prekės ženklo „Real Fine Studio“.

Vėliau, tęsiant vizito programą, kunigaikštienė pasirodė ir su kitu įvaizdžiu. Apsilankydama Karališkojoje vaikų ligoninėje Melburne ji vilkėjo elegantišką juodą midi suknelę su klostuotu sijonu ir auksinėmis sagomis. Vis dėlto šįkart didžiausią reikšmę turėjo ne apranga, o pati vieta – daugiau nei prieš 40 metų tą pačią ligoninę buvo aplankiusi princo Harry motina, princesė Diana.

Tą pačią dieną Meghan taip pat lankėsi „McAuley Community Services for Women“ – organizacijoje, padedančioje benamėms moterims ir smurto artimoje aplinkoje aukoms. Kunigaikštienė bendravo su darbuotojais ir prisidėjo prie maisto dalijimo centro gyventojoms.

Pasibaigus oficialiam vizitui Australijoje, Meghan šalyje planuoja likti dar kelioms dienoms. Ji ketina dalyvauti savaitgalio renginyje „Girl’s Weekend“, kurį organizuoja tinklalaidė „Her Best Life“. Renginys bus skirtas įkvepiančioms diskusijoms ir kviestinių svečių pasisakymams, o Meghan numatyta kaip viena pagrindinių pranešėjų.

Vyresnio amžiaus žmonės gerokai dažniau skundžiasi šalčiu – net ir šiltomis vasaros dienomis kai kurie į lauką išeina su rudeninėmis striukėmis ar mūvi šiltesnes, ilgas kelnes. Kodėl senjorai dažniau šąla nei jaunesni? Priežasčių gali būti ne viena.

Norint suprasti šį reiškinį, pirmiausia verta prisiminti termoreguliaciją – organizmo gebėjimą palaikyti pastovią kūno temperatūrą, nepriklausomai nuo aplinkos sąlygų. Šį procesą valdo pagumburis: jis subalansuoja šilumos gamybą ir jos netekimą, kad būtų palaikoma homeostazė. Sveiko jauno žmogaus kūno temperatūra paprastai laikosi apie 36,6 laipsnio Celsijaus.

Termoreguliacijai būtinas sklandus nervų sistemos, kraujotakos sistemos, raumenų bei skydliaukės darbas. Su amžiumi šių sistemų pajėgumas silpnėja, todėl temperatūros pokyčiai juntami stipriau.

Viena paprasčiausių priežasčių – odos receptoriai ilgainiui praranda buvusį jautrumą, todėl vyresni žmonės prasčiau ir vėliau atpažįsta aplinkos temperatūros svyravimus. Dėl to ir pagumburio reakcija gali vėluoti. Tačiau tai – tik dalis atsakymo.

Tyrimai rodo, kad senstant progresuojantis raumenų masės mažėjimas riboja gebėjimą drebėti, o būtent drebėjimas yra vienas efektyviausių būdų greitai pagaminti šilumą. Šalčio pojūtį gali didinti ir aterosklerozė, kai dėl riebalinių sankaupų kraujagyslės siaurėja bei standėja. Senstant silpnėja ir širdies raumuo – jis gali perpumpuoti mažesnį kraujo kiekį, todėl audiniai prasčiau aprūpinami šiluma. Kai kuriems senjorams pasireiškia periferinių arterijų liga (PAD), kurios požymiai gali būti nuolatinis šaltis ir pėdų blyškumas.

Dar viena dažna priežastis – mažėjantis poodinis riebalinis sluoksnis, kuris padeda sulaikyti šilumą. Su amžiumi jis plonėja, todėl kūnas greičiau atvėsta. Tai ypač aktualu ryškiai per mažą kūno svorį turintiems ar sunkiai sergantiems žmonėms: labai mažas KMI dažnai reiškia prastesnę toleranciją šalčiui ir didesnę hipotermijos riziką.

Nuolatinį ir intensyvų šalimą gali lemti ir skydliaukės veiklos sutrikimai. Skydliaukė gamina hormonus, kurie reguliuoja medžiagų apykaitos greitį kiekvienoje kūno ląstelėje. Esant hipotirozei (skydliaukės nepakankamumui), šis procesas ryškiai sulėtėja – medžiagų apykaita gali sumažėti net iki 20 proc. Tai dažniau pasitaiko moterims po 60 metų ir neretai klaidingai nurašoma „natūraliam senėjimui“.

Norint padėti senjorui, kuris nuolat šąla, dažniausiai reikia veikti keliais lygmenimis – ne tik suteikti šilumos ir komforto, bet ir pasirūpinti bendra sveikatos būkle.

Pirmiausia svarbu tinkama apranga. Naudingas sprendimas – rengtis sluoksniais, kai vietoje vieno storo drabužio dėvimi keli plonesni. Praktikoje tai reiškia kelis šilumą sulaikančius sluoksnius, kuriuos prireikus galima lengvai nusivilkti. Gerai šilumą išlaiko vilna ir flisas. Taip pat patariama avėti laisvas, neveržiančias kojines, o prireikus mūvėti plonas pirštines net ir namuose.

Namų temperatūra turėtų būti apie 20–24 laipsnius Celsijaus, ypač miegamajame ir patalpose, kuriose vyresnis žmogus praleidžia daugiausia laiko.

Greitai sušildyti organizmą padeda šilti gėrimai ir maistas: arbatos, žolelių užpilai, maistingos sriubos, troškiniai. Vakare gali praversti šildanti vonia, pavyzdžiui, su druska ar raminančiu priedu. Po vonios kai kurie renkasi šildantį tepalą.

Kad šalčio „atakos“ kartotųsi rečiau, labai svarbus ir fizinis aktyvumas – žinoma, atsižvelgiant į žmogaus galimybes. Dažniausiai rekomenduojamas saikingas judėjimas: pasivaikščiojimai, lengvi tempimo pratimai, senjorams pritaikytos mankštos ar užsiėmimai baseine. Judėjimas ypač svarbus todėl, kad vyresniame amžiuje raumenų masė gali mažėti greitai, o fizinio aktyvumo stoka didina traumų, griuvimų ir osteoporozės riziką. Sarkopenija – progresuojantis raumenų masės, jėgos ir funkcijos nykimas – po 60 metų gali lemti dažnesnius kritimus, neįgalumą ir bendrą organizmo silpimą, todėl jos prevencija aktuali jau nuo vidutinio amžiaus.

Taip pat verta reguliariai tikrinti vitamino B12 kiekį, nes jo trūkumas kai kuriems žmonėms siejamas su šalčio pojūčiu.

Nuolatinis šalimasis gali būti ir rimtesnių ligų požymis, pavyzdžiui, anemijos, skydliaukės nepakankamumo ar Reino ligos. Jei problema nepraeina net pakeitus įpročius, verta pasitarti su gydytoju.

Ieškote neįprastų sodo augalų, kurie pagyvintų kiemo erdvę, bet nereikalautų sudėtingos priežiūros? Mėlynasis kupidynas (Catananche caerulea) – dekoratyvus daugiametis augalas, puikiai augantis pilnoje saulėje ir tampantis tikra gėlynų bei alpinariumų puošmena. Žavi ne tik jo pavadinimas, bet ir lengvas, subtilus vaizdas, kurį jis suteikia sodui.

Mėlynasis kupidynas kilęs iš Viduržemio jūros baseino regionų, kur natūraliai auga sausose, saulėtose šlaitų vietose. Išvaizda jis šiek tiek primena rugiagėles – grakštus, bet kartu išraiškingas.

Augalas suformuoja liaunus, stačius stiebus, kurių viršūnėse išsiskleidžia krepšeliniai žiedai mėlynų ir violetinių atspalvių. Dažniausiai užauga iki 50–80 cm aukščio, todėl gali užpildyti „tuščias“ sodo vietas arba tapti patraukliu fonu žemesniems augalams.

Vienas didžiausių šio augalo privalumų – ilgas žydėjimas. Spalvingas reginys paprastai prasideda birželį ir tęsiasi visą vasarą. Dažniausiai sodą puošia iki rugpjūčio, o palankiomis sąlygomis žiedais galima grožėtis ir rugsėjį.

Rekomenduojama reguliariai pašalinti nužydėjusius žiedynus – taip žydėjimas trunka ilgiau. Be to, žiedai ne tik dailūs, bet ir patvarūs: gražiai atrodo skinti, o išdžiovinti išlaiko formą ir dekoratyvumą. Anksčiau jie neretai būdavo naudojami vestuvinėse puokštėse, nes siejami su jausmų tvirtumu ir harmonija.

Mėlynasis kupidynas pasižymi atsparumu ligoms ir retai nukenčia nuo kenkėjų, todėl tinka tiems, kurie vertina lengvai prižiūrimus augalus.

Geriausiai jis auga saulėtoje vietoje – kuo daugiau šviesos ir šilumos, tuo gausiau žydi. Mėgsta lengvą, laidų dirvožemį. Svarbu tai, kad žemė nebūtinai turi būti derlinga: augalas puikiai prisitaiko ir skurdžiame, sausame, smėlingame substrate. Dėl to jis yra tinkamas pasirinkimas tiek gėlynams, tiek alpinariumams.

Didžiausia rizika auginant šį augalą – drėgmės perteklius. Per sunki ir šlapia žemė gali paskatinti šaknų puvimą, todėl būtinas geras drenažas.

Mėlynasis kupidynas gražiai dera su kitais panašių poreikių augalais. Renkantis jam kaimynystę, verta orientuotis į sausumą ir saulę mėgstančias rūšis.

Ypač dailiai atrodo šalia levandų, šalavijų, rudbekijų ir šilokų. Jį taip pat galima derinti su dekoratyvinėmis žolėmis – toks derinys padeda sukurti natūralios, pievą primenančios kompozicijos įspūdį.

Gyvatvorė turėjo būti sodo puošmena ir natūrali užuovėja nuo kaimynų žvilgsnių, tačiau vietoj to ji gąsdina sausomis šakelėmis ir „langais“? Panikuoti neverta – dažniausiai problema slypi ne prastoje žemėje ar trąšų trūkume, o netinkamai parinktame kirpimo laike ir klaidingoje formavimo technikoje. Keletas paprastų sodininkystės taisyklių gali padėti sugrąžinti tankumą ir tvarkingą vaizdą.

Dauguma gyvatvorėms naudojamų augalų mėgsta rutiną, todėl paprastai juos reikia kirpti du kartus per metus. Pagrindinis formuojamasis kirpimas atliekamas ankstyvą pavasarį – kovo ir balandžio sandūroje, dar prieš augalui aktyviai pradedant vegetaciją. Tai tinkamiausias metas suteikti norimą formą ir pašalinti po žiemos pažeistas šakeles. Antrasis kirpimas dažniausiai būna kosmetinis – skirtas sulyginti per sezoną užaugusius ūglius – ir planuojamas vasaros viduryje arba pabaigoje, dažniausiai rugpjūtį.

Viena didžiausių pradedančiųjų klaidų – gyvatvorę kirpti idealiai vertikaliai, tarsi stačiakampį. Nors taip atrodo „tvarkingiau“, augalui tai gali pakenkti: viršutinės, tankios šakos užstoja šviesą apatinei daliai. Trūkstant saulės, gyvatvorės apačia ilgainiui ima retėti, plikti ir džiūti.

Patyrę sodininkai rekomenduoja gyvatvorę formuoti trapecijos arba raidės A principu: apačia turėtų būti kiek platesnė, o viršus – švelniai siaurėti. Skirtumas neturi būti didelis – pakanka keliolikos centimetrų nuolydžio, kad šviesa pasiektų apatinius lapus ir augalas tolygiai tankėtų nuo pat žemės.

Net ir geriausia technika nepadės, jei dirbsite atšipusiais įrankiais. Bukos žirklės ne pjauna, o gniuždo ir plėšo ūglius. Tokie „suplėšyti“ galai greitai paruduoja, atrodo netvarkingai ir tampa lengvu taikiniu grybinėms ligoms bei kenkėjams. Prieš imdamiesi darbo įsitikinkite, kad sekatorių, rankinių ar elektrinių žirklių ašmenys yra aštrūs ir švarūs. Baigus kirpimą verta įrankius nuvalyti alkoholiu sudrėkinta šluoste, ypač jei kirpote spygliuočius – jų lipni derva greitai apsunkina įrankių darbą.

Taip pat svarbu prisiminti, kad skirtingi augalai nevienodai „atleidžia“ klaidas. Lapuočių gyvatvorės, pavyzdžiui, iš skroblų, bukų ar ligustrų, paprastai yra atsparesnės: net ir stipriau nukirptos jos dažnai greitai atželia ir vėl sutankėja.

Su spygliuočiais, tokiais kaip tujos ar puskiparisiai, reikia elgtis atsargiau. Juos rekomenduojama kirpti tik per žalius, jaunus ūglius. Jei ašmenys pasiekia seną, rudą medieną, kurioje nebėra spyglių, toje vietoje augalas dažniausiai nebeatauga, o gyvatvorėje lieka nuolatinė skylė. Išimtimi laikomas kukmedis – jis gerai atželia net ir po labai stipraus kirpimo.

Artėjant Pirmosios Komunijos sezonui daugeliui pakviestųjų kyla vienas dažniausių klausimų – kiek pinigų reikėtų įdėti į vokelį. Nors tai religinė šventė, kurios esmė turėtų būti sakramento prasmė, jau ne vienerius metus ji neretai siejama ir su didelėmis išlaidomis: nuo vaišių bei salės nuomos iki maitinimo paslaugų, pramogų ar net muzikos.

Šventei ruošiantis, svečiai paprastai sprendžia du dalykus: kaip tinkamai apsirengti ir kokią pinigų sumą dovanoti. Pastarasis klausimas kelia daugiausia abejonių, nes kylant kainoms prieš kelerius metus įprastos sumos šiandien gali atrodyti nebeatitinkančios realybės. Tad kokios sumos 2026 metais laikomos tinkamomis?

Dažniausiai akcentuojama, kad dovanų suma priklauso nuo kelių aplinkybių. Pirmiausia – ar dovanojama vien tik pinigai, ar prie vokelio dar pridedama ir fizinė dovana. Jei kartu perkamas ir daiktas, į vokelį paprastai dedama mažiau nei tuomet, kai dovanojama vien grynaisiais.

Ne mažiau svarbus ir ryšys su vaiku. Įprasta, kad artimiausi šeimos nariai dovanoja daugiau nei tolimesni giminaičiai ar šeimos draugai. Nurodoma, jog senelių dovana 2026 metais dažniausiai siekia apie 161–346 Eur, o krikštatėvių – maždaug 231–462 Eur.

Taip pat siūloma įvertinti, kokio masto šventė organizuojama. Jei vaišės rengiamos prabangiame restorane ir svečiams numatytos papildomos pramogos, kartais pasirenkama didesnė suma, kad ji bent iš dalies atitiktų dalyvavimo šventėje kaštus. Tolimesniems giminaičiams ar draugams 2026 metais dažniausiai minimos maždaug 69–115 Eur sumos.

Vis dėlto pabrėžiama, kad Pirmoji Komunija neturėtų virsti varžybomis, kas padovanos brangiausią dovaną. Tokia tendencija užgožia tikrąją šventės prasmę, todėl raginama daugiau dėmesio skirti bendrystei, laikui kartu ir pačiai sakramento reikšmei.

Daugeliui rytas ar vakaras neįsivaizduojamas be puodelio karštos arbatos – juodos, žalios ar vaisinės. Vis dėlto neretai į ją, beveik automatiškai, įdedama cukraus. Taip per dieną galima suvartoti nemažai vadinamųjų tuščių kalorijų, nes viena arbatinio šaukštelio porcija dažnai virsta penkiomis ar šešiomis. Norint saldumą išlaikyti, bet rinktis sveikesnį kelią, verta pagalvoti apie natūralias alternatyvas, pavyzdžiui, vaisius.

Viena iš dažniausiai minimų cukraus pakaitalų arbatą gardinant – spanguolės. Nors jų skonis gana rūgštokas, su arbatos aromatu jos dera itin gerai, o gėrimas tampa sodresnis ir gaivesnis.

Spanguolės dažnai siejamos su padažais prie mėsos ar šventiniais patiekalais, tačiau kaip priedas prie arbatos jos vis dar nepelnytai nuvertinamos. Šios uogos vertinamos dėl jose esančių biologiškai aktyvių medžiagų, ypač polifenolių.

Spanguolėse esančios medžiagos gali prisidėti prie širdies ir kraujagyslių sistemos būklės: padėti palaikyti normalų kraujospūdį, palankiau veikti cholesterolio balansą (didinti DTL ir mažinti MTL) bei stiprinti kraujagysles. Tai siejama su bendra geresne širdies veikla.

Šios uogos gerai žinomos ir dėl poveikio šlapimo takų sveikatai. Jose esantys proantocianidinai gali trukdyti bakterijoms prikibti prie šlapimo pūslės sienelių, todėl sumažėja infekcijų rizika. Taip pat minimas galimas poveikis virškinimo sistemai – spanguolės gali apsunkinti bakterijų įsitvirtinimą skrandyje, o burnos ertmėje – mažinti bakterijų prisitvirtinimą prie dantų, taip prisidedant prie ėduonies ir dantenų ligų prevencijos.

Spanguolės siejamos ir su nauda virškinimui: jos gali padėti palaikyti žarnyno mikrofloros atsikūrimą, o antioksidantai laikomi svarbiais kepenų apsaugai nuo žalingų veiksnių. Be to, uogose esantys antioksidantai prisideda prie lėtesnių senėjimo procesų, o vitaminas C gali skatinti kolageno gamybą, reikalingą odos elastingumui.

Vis dėlto svarbu žinoti, kad džiovinant spanguoles netenkama didelės dalies vitaminų, nors kitos maistinės medžiagos, pavyzdžiui, kalis ir kalcis, išlieka. Todėl, jei tik įmanoma, geriau rinktis šviežias arba šaldytas uogas.

Kaip spanguoles naudoti vietoje cukraus?

Geriausia rinktis šviežias arba šaldytas spanguoles. Kelias uogas galima lengvai sutrinti šakute puodelio ar stiklinės dugne ir užpilti maždaug 80 laipsnių C temperatūros vandeniu – taip mažiau nukenčia karščiui jautrus vitaminas C. Uogas taip pat galima tiesiog įmesti į šiltą arbatą ir kelioms minutėms palaikyti uždengus.

Džiovintas uogas patariama vartoti saikingiau, nes daugelis jų būna papildomai pasaldintos. Jei vis dėlto renkatės džiovintas spanguoles, vertėtų ieškoti variantų be pridėtinio cukraus ir skonio stipriklių.

Dar viena alternatyva – 100 proc. spanguolių sultys (ne gėrimai ir ne nektarai). Pakanka šaukšto į jau šiek tiek atvėsusią arbatą.

Nors daugumai žmonių spanguolės yra saugios, kai kurioms grupėms reikėtų atsargumo. Pirmiausia tai asmenys, vartojantys kraują skystinančius vaistus – spanguolėse esantis vitaminas K gali sąveikauti su kai kuriais preparatais (pavyzdžiui, varfarinu) ir silpninti jų poveikį. Dėl šios priežasties, prieš dažniau vartojant spanguoles, verta pasitarti su gydytoju.

Spanguolėse taip pat yra nemažai oksalatų – junginių, kurie gali jungtis su kalciu. Ilgą laiką vartojant didelius spanguolių sulčių kiekius, kai kuriems žmonėms tai gali didinti inkstų akmenų susidarymo riziką.

Be to, spanguolėse yra salicilo rūgšties, todėl aspirinui jautrūs ar jam alergiški asmenys gali panašiai reaguoti ir į spanguoles. Atsargesnės turėtų būti ir nėščios bei krūtimi maitinančios moterys, taip pat žmonės, turintys jautrų skrandį.

Šaltiniai: webmd.com, fdc.nal.usda.gov, ncez.pzh.gov.pl