Category: Kultūra

Mitybos rekomendacijos ir „sveikos mitybos“ naujienos šiandien keičiasi itin greitai. Dar visai neseniai buvo populiaru kasdien gerti vandenį su citrina – būtinai nevalgius – ir vakarieniauti ne vėliau kaip 18 valandą. Dalis tokių įsitikinimų jau seniai paneigti, o vis daugiau specialistų akcentuoja sveiką protą, saiką ir įvairovę.

Vis dėlto viena tema iki šiol kelia daug klausimų – vaisiai. Ar juos galima valgyti po pietų, pavakariams ar vakarienei? O gal geriau nevartoti kasdien?

Vaisiai žmogaus mityboje yra nuo seniausių laikų. Juos galima vadinti natūraliu saldumynu, kurį suteikė gamta. Skirtingai nei žmogaus sukurti perdirbti saldumynai, vaisiai turi daug naudingų savybių, o jų vartojimas gali daryti įtaką tiek organizmo veiklai, tiek išvaizdai.

Nors tyrimai rodo, kad vaisiai gali ir net turėtų būti sveikos mitybos dalis, jiems vis dar priskiriama įvairių kaltinimų. Dalis žmonių girdi prieštaringas žinutes, esą vaisiai – tai „paprastųjų cukrų bomba“, galinti didinti uždegiminius procesus ir prisidėti prie įvairių ligų.

Į dažniausiai pasitaikančius klausimus apie vaisių vartojimą atsakė ilgametę patirtį turinti dietologė Dominika Hatala, socialiniuose tinkluose kurianti turinį „Dietetyk powszechny“ ir konsultuojanti nuotolinėje mitybos konsultacijų praktikoje.

Žmonės, siekiantys mažinti svorį ar rūpintis savijauta, neretai vaisius riboja iki minimumo arba jų atsisako visai. Vis dar gajus įsitikinimas, kad dėl fruktozės vaisiai gali skatinti svorio augimą, bloginti medžiagų apykaitą, sukelti insulino šuolius ir didinti atsparumo insulinui bei II tipo diabeto riziką.

Tačiau, kalbant apie svorio pokyčius, svarbiausia yra bendras per dieną suvartojamų kalorijų kiekis, o ne atskiri produktai. Teoriškai galima maitintis daugiausia vaisiais ar net perdirbtais saldumynais ir vis tiek liesėti, jei išlaikomas neigiamas kalorijų balansas. Visgi toks kelias nerekomenduojamas, nes didėja maistinių medžiagų trūkumo ir prastesnių sveikatos rodiklių rizika.

Subalansuotoje mityboje, kurioje dominuoja baltymais turtingi produktai, sveikieji riebalai ir sudėtiniai angliavandeniai, vietos vaisiams tikrai atsiranda. Be to, kai kurie vaisiai organizmui yra ypač vertingi.

Vieni naudingiausių – uoginiai vaisiai. Juose gausu priešuždegimiškai veikiančių antioksidantų (ypač antocianinų), polifenolių, vitaminų ir mineralų. Taip pat verta prisiminti ir įprastus obuolius, kriaušes ar slyvas – tai puikus tirpiojo skaidulinio pluošto (pektino) šaltinis, padedantis virškinimo sistemai.

Vis dėlto dietologai atkreipia dėmesį į vieną svarbų niuansą: vaisiai yra vertingiausi tuomet, kai valgomi visi, o ne sutrinti į tyres, glotnučius ar išspausti į sultis. Net ir be pridėtinio cukraus pagaminti produktai po apdorojimo praranda dalį naudingų medžiagų. Gaminant sultis ar tyreles suardoma vaisiaus ląstelių struktūra, o skaidulos neretai pašalinamos beveik visiškai. Dėl to gauname vadinamųjų laisvųjų cukrų, kurie pasisavinami gerokai greičiau, be to, sultis lengva išgerti kelias stiklines, kai tuo tarpu tiek pat vaisių suvalgyti būtų kur kas sunkiau.

Kitas dažnas klausimas – vaisiai popiet ir vakare. Dalis žmonių jų atsisako net po 12 valandos dienos, manydami, kad taip „saugo“ figūrą. Tačiau vis daugiau specialistų pabrėžia, kad vaisių valgymo laikas dažniausiai nėra lemiamas.

„Daugumai sveikų žmonių vaisių vartojimas po pietų ar vakare nėra žalingas. Medžiagų apykaita stebuklingai neišsijungia po 18:00, o organizmui ir toliau reikia skaidulų, vitaminų bei antioksidantų. Vaisiai gali būti puiki, palyginti mažai kaloringa alternatyva perdirbtiems saldumynams, kurių noras dažnai sustiprėja būtent dienos pabaigoje“, – aiškino dietologė Dominika Hatala.

Taigi, valgomi visi vaisiai gali būti sveikas užkandis ar patiekalų dalis. Vis dėlto tai nereiškia, kad visi gali jais mėgautis be jokių ribų. Sveikiems žmonėms svarbiausi išlieka saikas ir sveikas protas, tačiau turint tam tikrų ligų ar negalavimų, vaisių kiekį ir vartojimo ypatumus gali tekti aptarti individualiai.

Renkantis, kokius vaisius valgyti dažniau, galima vadovautis paprasta taisykle – rinktis tuos, kurie labiausiai patinka. Pravartu remtis sezoniniais vietinių ūkininkų produktais, tačiau ir egzotiniai vaisiai gali būti vertingas mitybos papildymas. Pavyzdžiui, kivis gali padėti žarnyno peristaltikai, prisidėti prie imuniteto ir palengvinti užmigimą. Ananasai, vartojami reguliariai, siejami su priešuždegiminiu poveikiu ir geresne odos išvaizda. O granatai gali prisidėti prie kraujospūdžio mažinimo ir širdies bei kraujagyslių sistemos ligų prevencijos.

Kasdien rinktis vaisius vietoj itin perdirbtų užkandžių daugeliui žmonių yra viena paprasčiausių ir veiksmingiausių investicijų į sveikatą.

Moliūgų sėklų aliejus – vienas vertingiausių augalinių riebalų, nuo seno naudotas tiek virtuvėje, tiek natūralioje sveikatos profilaktikoje. Dėl savo universalių savybių jis gali praturtinti kasdienį racioną, o taip pat būti naudingas odos ir plaukų priežiūrai. Kuo jis išsiskiria ir kam ypač verta juo pasidomėti?

Dėl plačių panaudojimo galimybių moliūgų sėklų aliejus laikomas paprastu ir natūraliu būdu papildyti mitybą vertingomis medžiagomis. Tačiau svarbu rinktis tik kokybišką produktą – nerafinuotą, spaustą šaltuoju būdu. Tokios formos aliejus dažniausiai turi lengvą riešutinį skonį ir būdingą spalvą – žalsvą su auksiniu atspalviu.

Šis aliejus vertinamas dėl didelio nesočiųjų riebalų rūgščių kiekio, taip pat vitaminų A, E ir K. Jame yra ir mineralų, pavyzdžiui, cinko bei magnio. Toks derinys siejamas su antioksidaciniu poveikiu, padedančiu saugoti ląsteles nuo oksidacinio streso.

Reguliarus vartojimas gali padėti palaikyti širdies veiklą ir palankiai veikti cholesterolio rodiklius. Taip pat minimas teigiamas poveikis šlapimo sistemai bei organizmo apsivalymo procesams. Tiesa, nors liaudies medicinoje šiam aliejui priskiriamas poveikis kovojant su parazitais virškinamajame trakte, šiuolaikinė medicina to nepatvirtina.

Įtraukus moliūgų sėklų aliejų į kasdienę mitybą, nauda gali pasireikšti keliose srityse. Visų pirma jis dažnai pasirenkamas, kai norima palengvinti virškinimo sistemos darbą: gali padėti žarnyno peristaltikai ir maistinių medžiagų įsisavinimui. Tai gali būti geras žingsnis formuojant sveikesnius mitybos įpročius, ypač jei pastaruoju metu mityba nebuvo pati subalansuotiausia.

Ne mažiau svarbus ir magnio kiekis – tai viena reikšmingiausių medžiagų normaliai nervų sistemos veiklai. Dėl to šis aliejus neretai siejamas su mažesniu nuovargiu ir įtampa, tad gali būti aktualus tiems, kuriems kasdien pristinga energijos.

Moliūgų sėklų aliejus rekomenduojamas žmonėms, kurie nori kasdien natūraliai paremti organizmą. Jo sudėtis siejama su imuninės sistemos stiprinimu. Taip pat jis dažnai minimas kaip tinkamas pasirinkimas vidutinio ir vyresnio amžiaus vyrams dėl galimai palankaus poveikio prostatai.

Jis gali būti naudingas ir intensyvų gyvenimo būdą gyvenantiems žmonėms – dirbantiems fizinį darbą, dažnai keliaujantiems ar aktyviai sportuojantiems, kai organizmui prireikia papildomos mitybinės paramos.

Šis virtuvės produktas neretai rekomenduojamas ir turintiems odos problemų. Išoriškai moliūgų sėklų aliejus naudojamas, pavyzdžiui, įmaišant jį į kremus ar kūno losjonus.

Be to, jis laikomas natūraliu sąjungininku silpniems, lūžinėjantiems plaukams. 2021 m. „Journal of Cosmetic Dermatology“ publikuotame tyrime nurodoma, kad reguliarus moliūgų aliejaus naudojimas gali būti pagalbinė priemonė gydant moterų androgeninę alopeciją. Kasdienėje plaukų priežiūroje siūloma įlašinti kelis lašus aliejaus į mėgstamą šampūną, kondicionierių ar kaukę.

Nors privalumų daug, šį aliejų svarbu vartoti tinkamai. Moliūgų sėklų aliejus netinka kepimui – jį reikėtų naudoti tik šaltą: gardinti salotas, daržovių mišraines ar jau išvirtas daržoves.

Taip pat juo galima pagardinti trintas sriubas baigus terminį apdorojimą arba užpilti ant duonos ir skrebučių vietoj storos sviesto sluoksnio.

Į parduotuves, turgus ir pakeles jau atkeliavo pirmosios šių metų lietuviškos braškės. Augintojai jas užaugino specialiuose šiltnamiuose ir tuneliuose, pasitelkdami dirbtinį apšvietimą. Nors tokios uogos dažnai neprilygsta laukuose, saulėje sunokusioms braškėms, vis tiek neretai būna malonesnio skonio nei atvežtinės iš Maroko, Graikijos ar Ispanijos.

Tačiau pasitaiko atvejų, kai importuotos braškės supakuojamos taip, tarsi būtų lietuviškos. Todėl verta žinoti kelis požymius, kurie padeda atskirti vietinę produkciją nuo atvežtinės.

Braškių sezonas trumpas, todėl šios uogos yra vienos laukiamiausių. Lietuviškos veislės dažniausiai pasižymi minkštumu, saldumu ir ryškiu aromatu. Pavasario pradžioje užaugintos šiltnaminės braškės ne visada tokios intensyvaus skonio kaip laukuose sunokusios, tačiau jų pranašumas – šviežumas. Jos į prekybą dažniausiai patenka netrukus po skynimo ir paprastai nereikalauja priemonių, kurios prailgina galiojimą ilgo transporto metu.

Vienas svarbiausių vizualinių skirtumų – spalva. Lietuviškos braškės dažniausiai būna ryškiau raudonos, nes skynimui pasirenkamos tik gerai sunokusios uogos. Tuo tarpu iš Maroko, Graikijos ar Ispanijos atvežamos braškės neretai skinamos anksčiau, kad atlaikytų ilgą kelią, todėl gali būti šviesesnės. Importuotos uogos dažnai atrodo didesnės, kietesnės ir labiau blizga, tačiau jų aromatas ir skonis gali būti silpnesni.

Lengviausia atpažinti pagal kotelį. Lietuviškų braškių taurėlapiai ir kotelis paprastai būna švieži, žali, elastingi ir tvirtai prigludę prie uogos. Importuotose braškėse koteliai gali būti apvytę, kartais net pradėję atsiskirti. Švelniai pajudinus kotelį, dažnai galima užuosti kvapą: saldus, intensyvus aromatas paprastai išduoda, kad uoga skinta neseniai.

Ankstyvą pavasarį braškių kainos išlieka aukštos – jos siekia apie 8–10 eurų už kilogramą. Taip yra todėl, kad šiltnamių derliaus kiekiai riboti, o auginimo sąnaudos didesnės. Vis dėlto akcijų pasitaiko, ypač didžiuosiuose prekybos tinkluose. Importuotos braškės paprastai kainuoja gerokai mažiau – maždaug 3–4 eurus už kilogramą.

Kasdienis vairavimas dažnai virsta automatinių įpročių rinkiniu. Bėda ta, kad kai kurie patogūs, iš pirmo žvilgsnio visai nekalti veiksmai gali smarkiai pakenkti automobilio techninei būklei. Viena dažniausių klaidų – netaisyklingas pajudėjimas, dėl kurio ženkliai trumpėja sankabos tarnavimo laikas, nors dalis vairuotojų net nesupranta, kad elgiasi neteisingai.

Pusiau atleista sankaba – didžiausias priešas: ja naudojamasi per dažnai

Viena pagrindinių klaidų – per ilgai laikoma vadinamoji pusiau atleista sankaba, kai pedalas nėra nei pilnai nuspaustas, nei visiškai atleistas. Būtent šiuo momentu susidaro didžiausia trintis, todėl sankabos mazgo detalės dyla sparčiausiai.

Daugelis vairuotojų pusiau atleistą sankabą naudoja ne tik pajudant, bet ir lėtai riedant spūstyse ar manevruojant stovėjimo aikštelėje. Dar viena dažna situacija – automobilio laikymas įkalnėje sankabos pagalba, vietoje rankinio stabdžio ar įkalnės pajudėjimo asistento. Tuomet sankaba ilgą laiką dirba ypač nepalankiomis sąlygomis, ima kaisti ir greičiau dėvisi. Iš pradžių tai gali pasireikšti trūkčiojimu ar specifiniu kvapu, tačiau vėliau peraugti į rimtesnį gedimą.

Blogas įprotis prie šviesoforo: didžiausia apkrova tenka būtent tada

Ypač žalingas yra staigus ir „dinamiškas“ pajudėjimas nuo šviesoforo, kai greitis bandomas pasiekti technikos sąskaita. Per didelės variklio apsukos, kai sankaba atleidžiama lėtai, lemia intensyvų jos dėvėjimąsi.

Prie to prisideda ir kitas dažnas įprotis – laikyti koją ant sankabos pedalo net jau pajudėjus. Net ir lengvas prispaudimas trukdo sankabai dirbti taisyklingai, todėl jos nusidėvėjimas spartėja. Ilgainiui tai gali baigtis viso sankabos komplekto keitimu, o tokio remonto kaina, priklausomai nuo automobilio modelio, gali siekti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų.

Brangus remontas ir paprastas sprendimas: pakanka pakeisti vieną įprotį

Sankabos dėvėjimasis dažnai vyksta nepastebimai – vairuotojas pripranta prie pamažu atsirandančių pokyčių ir sureaguoja tik tuomet, kai problema tampa rimta. Vis dėlto tinkama vairavimo technika gali reikšmingai prailginti šio mazgo tarnavimo laiką.

Svarbiausia – pajudant sankabą atleisti greitai ir tolygiai, važiuojant nelaikyti kojos ant pedalo, o įkalnėse naudoti stabdį (rankinį ar pagalbines sistemas), o ne pusiau atleistą sankabą. Tai nedideli, tačiau efektyvūs įpročių pakeitimai, galintys padėti išvengti brangios kelionės į servisą.

Skrzydłokwiat gali džiuginti ištisus metus, tačiau tik tada, kai jam sudaromos tinkamos sąlygos. Svarbus ne vien laistymas – lemiamą vaidmenį atlieka ir žemė. Netinkamas pasirinkimas gali greitai pasireikšti gelstančiais lapais ir pranykusiais žiedais.

Tai vienas populiariausių kambarinių augalų: elegantiškas, gana nesudėtingas prižiūrėti ir dekoratyvus. Vis dėlto skrzydłokwiat turi aiškių poreikių, kurių ignoruoti nepatartina. Neretai manoma, kad pakanka įprastos gėlių žemės, tačiau substratas tiesiogiai lemia augalo būklę. Jei žemė per sunki arba sulaiko per daug vandens, šaknys gali pradėti pūti.

Kokia žemė skrzydłokwiat tinka labiausiai: lengva, puri ir šiek tiek rūgšti

Geriausiai skrzydłokwiat auga lengvame, vandeniui pralaidžiame substrate. Ideali žemė turėtų būti silpnai rūgšti (pH apie 5,5–6,5), kad augalas galėtų tinkamai pasisavinti maisto medžiagas. Tinka paruoštas mišinys žaliuojantiems arba žydintiems augalams, tačiau jį verta šiek tiek patobulinti.

Įmaišius perlito, smėlio ar smulkios žievės, žemė tampa puresnė, geriau vėdinama ir nebesulaiko perteklinės drėgmės. Tai ypač svarbu, nes skrzydłokwiat mėgsta drėgmę, tačiau nepakenčia, kai šaknys „stovi vandenyje“.

Ko vengti renkantis žemę: per tankus substratas dažniausiai ir sukelia bėdas

Didžiausia klaida – sodinti skrzydłokwiat į sunkią, molingą žemę, kuri ilgai išlieka šlapia. Toks substratas riboja oro patekimą prie šaknų ir sudaro palankias sąlygas puviniui. Taip pat verta saugotis pigių, prastos kokybės mišinių, kurie po laistymo susispaudžia į kietą, tankų „bloką“.

Jei praėjus kelioms dienoms po laistymo žemė vis dar šlapia ir lipni, tai ženklas, kad substratą reikėtų keisti. Patikimas sprendimas – vazono dugne įrengti drenažo sluoksnį, pavyzdžiui, iš keramzito: jis papildomai apsaugo augalą nuo vandens pertekliaus.

Viena aišku: tinkama žemė yra sveiko skrzydłokwiat pagrindas. Net ir geriausios trąšos nepadės, jei šaknys neturės tinkamų sąlygų. Skyrus kelias minutes substrato pasirinkimui, augalas greitai atsidėkos sodria žaluma ir reguliariu žydėjimu.

Ilgą laiką LED lemputės buvo laikomos pigiausiu ir praktiškiausiu šviesos šaltiniu namuose. Tačiau technologijos nestovi vietoje: vis daugiau dėmesio skiriama ne tik elektros sąnaudoms, bet ir apšvietimo komfortui bei kokybei. Šviesa daro įtaką savijautai, interjero vaizdui ir kasdieniam gyvenimui, todėl gamintojai ieško sprendimų, galinčių pasiūlyti daugiau nei vien taupumą.

LED ilgai buvo taupumo etalonas, bet atsiranda rimtas konkurentas

LED išpopuliarėjo dėl mažo energijos vartojimo ir ilgo tarnavimo laiko. Pavyzdžiui, apie 8 W galios lemputė sunaudoja nedaug elektros, todėl daugelį metų tai buvo vienas dažniausių pasirinkimų. Dėl to LED ir dabar dažnai laikomos efektyviausiu sprendimu daugelyje buitinių situacijų.

Visgi rinka keičiasi, o kartu ryškėja ir tam tikri trūkumai, būdingi senesniems apšvietimo tipams. Pavyzdžiui, klasikinės liuminescencinės lempos naudoja daugiau energijos ir turi aplinkai nepalankių medžiagų. Dėl to dalis žmonių ima ieškoti alternatyvų, kurios siūlytų kitokias vertes nei vien mažesnės sąskaitos.

OLED – moderni alternatyva: kitoks šviesos pojūtis ir daugiau dizaino galimybių

Vis dažniau minimos OLED lempos, kuriose naudojami organiniai šviesos diodai. Skirtingai nei LED, jos nešviečia tašku – šviesa sklinda per visą paviršių, todėl apšvietimas tampa tolygesnis ir vizualiai švelnesnis.

Praktikoje OLED ilgaamžiškumas dažnai vertinamas kaip geras, tačiau intensyviai naudojant jis gali būti mažesnis nei LED sprendimų. Kita vertus, plona ir kai kuriais atvejais lanksti konstrukcija leidžia OLED pritaikyti įvairiose erdvėse ir kurti modernesnius interjero sprendimus, kai šviesa tampa ne tik funkcine, bet ir estetine detale.

Ekologiškumas priklauso nuo gamybos: vienareikšmiško atsakymo nėra

OLED technologijoje naudojamos organinės medžiagos, kurios neretai pristatomos kaip privalumas. Kai kuriais atvejais gamyba gali sukurti mažiau atliekų, tačiau tai ne visada reiškia akivaizdžiai mažesnį poveikį aplinkai. Dėl to pabrėžiama, kad OLED ekologiškumą reikia vertinti per visą produkto gyvavimo ciklą.

Vis dėlto svarbus pranašumas – minkšta, išsklaidyta šviesa, kuri dažnai pagerina komfortą patalpose. Tai ypač aktualu erdvėse, kur norisi jaukumo ir ramesnės atmosferos.

Ar LED pasitrauks į praeitį? Viskas priklausys nuo kainos ir pritaikymo

Nors OLED turi daug privalumų, ši technologija dar nėra masiškai paplitusi. Prieinamumas ir kaina kol kas riboja didesnį vartotojų susidomėjimą. Dėl to dažniau teigiama, kad artimiausiu metu OLED greičiau papildys LED, o ne visiškai juos pakeis.

Visgi apšvietimo technologijos sparčiai vystosi, todėl ateityje pasirinkimas gali būti gerokai platesnis nei šiandien. Tikėtina, kad skirtingi sprendimai bus naudojami greta – pagal poreikius, patalpų paskirtį ir norimą šviesos efektą.

Sekundė neatidumo – ir pirštai sulipę „Kropelkos“ klijais? Šie cyjanoakrilatiniai klijai su oda susijungia beveik akimirksniu, todėl daugelis išsigąsta ir bando klijus nugramdyti ar pirštus atplėšti jėga. Deja, taip dažniausiai tik sudirginama oda ar net pažeidžiamas epidermis. Geros žinios – dažniausiai užtenka kantrybės ir paprastų namuose turimų priemonių.

Šiltas vanduo ir muilas – saugiausias pirmas žingsnis

Šiltas vanduo su muilu neretai padaro daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai paprasčiausias ir odai saugiausias būdas pradžiai.

Rankas pamirkykite šiltame vandenyje su muilu apie 10–15 minučių. Drėgmė ir šiluma pamažu silpnina klijų sukibimą, todėl jie ima lengviau atsiskirti. Po mirkymo sulipusią vietą švelniai patrinkite arba „paridenkite“ pirštais, tačiau svarbiausia – netraukite ir neplėškite per jėgą. Procesas gali užtrukti, bet dažnai būna veiksmingas.

Jei nepadeda: acetonas arba riebios priemonės

Jeigu vandens ir muilo nepakanka, galima išbandyti kitus patikrintus būdus.

Acetonas. Gali padėti nagų lako valiklis su acetonu. Sudrėkinkite vatos diskelį ir atsargiai, švelniais judesiais patrinkite sulipusią vietą – klijai turėtų pradėti tirpti. Vis dėlto acetonas sausina odą, todėl po procedūros verta patepti rankas drėkinamuoju kremu.

Riebios priemonės. Švelnesnė alternatyva – aliejinės ar riebios priemonės: kūno ar kūdikių aliejus, kokosų aliejus, net įprastas rankų kremas. Jos veikia lėčiau nei acetonas, tačiau paprastai mažiau dirgina ir labiau tinka jautriai odai.

„Kropelkos“ klijai gali nemaloniai nustebinti, tačiau jų pašalinimas nuo pirštų dažniausiai nėra drama. Svarbiausia išlikti ramiems, neskubėti ir vengti staigių, jėga atliekamų judesių – dažnu atveju užtenka naminių priemonių ir šiek tiek kantrybės, kad oda vėl atrodytų kaip įprastai.

Azijietišką filmo „Diabėlas dėvi „Prada“ 2“ reklaminę kelionę vainikavo ryškus mados akcentas Šanchajuje. Ant raudonojo kilimo Meryl Streep pasirodė įvaizdžiu, kuris iškart patraukė visų dėmesį – aktorė vilkėjo kobalto mėlynumo suknelę-paltą iš mados namų „Saint Laurent“ kolekcijos. Kostiumo autorius – dizaineris Anthony Vaccarello, o intensyvi spalva ir griežta konstrukcija dar labiau išryškino aktorės charizmą.

Kūrinys, pristatytas 2025 metų rudens–žiemos kolekcijoje, išsiskyrė stačiu apykaklės siluetu, ryškiai pažymėtais pečiais ir plačiomis, laisvai krintančiomis rankovėmis. Tai buvo tarsi proporcijų žaidimas: struktūriškas viršus kontrastavo su švelnesne audinio kloste, sukurdamas dinamišką, bet kartu labai elegantišką figūrą.

Už Streep įvaizdį atsakinga ilgametė jos stilistė Micaela Erlanger. Podiumo versijoje šis drabužis buvo derinamas su juodu diržu, surištu žemai ties klubais, tačiau šįkart diržas buvo pakeltas aukščiau – taip aiškiau pabrėžtas liemuo.

Atrodytų, nedidelis pakeitimas, tačiau jis reikšmingai pakeitė bendrą įspūdį: vietoje laisvesnės, nuleistos linijos atsirado elegantiška smėlio laikrodžio forma, įvaizdžiui suteikusi daugiau lengvumo ir moteriškumo.

Stilizaciją papildė įspūdinga deimantinė klevo lapo formos segė, sukurta juvelyrės Cindy Chao. Ši kūrėja žinoma dėl papuošalų, primenančių miniatiūrines skulptūras, o šiuo atveju kompozicijai gylio suteikė papildomi geltonieji deimantai.

Prie įvaizdžio priderintas ir tos pačios autorės žiedas, dideli saulės akiniai iš „Saint Laurent“, plonos „Wolford“ pėdkelnės bei klasikiniai smailianosiai aukštakulniai iš „Alexandre Birman“.

Ant raudonojo kilimo Meryl Streep pozavo kartu su kolege iš filmo Anne Hathaway – abi atrodė itin energingai, o nuo jų buvo sunku atitraukti žvilgsnį.

Kobalto spalvos pasirinkimas buvo daugiau nei vien efektingas sprendimas. Įvaizdis subtiliai priminė vieną įsimintiniausių filmo „Diabėlas dėvi „Prada““ scenų, kurioje Mirandos Priestly personažas aiškina, kaip iš pažiūros paprastas „mėlynas megztinis“ iš tiesų yra didžiųjų dizainerių sprendimų rezultatas.

Monologe minima, kad tokie kūrėjai kaip Oscar de la Renta ir Yves Saint Laurent į savo kolekcijas įvedė mėlynus atspalvius, o vėliau ši tendencija išplito visame mados pasaulyje. Tad nenuostabu, kad šios spalvos pasirinkimas Meryl Streep atveju neatrodė atsitiktinis.

Kobaltas – išskirtinis, gilus ir energingas mėlynos atspalvis, ypač tinkantis brandesnių moterų įvaizdžiams. Jis vizualiai skaistina veidą, paryškina bruožus ir suteikia aprangai ryškumo.

Stilistai dažnai rekomenduoja kobaltą moterims po penkiasdešimties ar šešiasdešimties, nes jis veikia tarsi mados „energijos injekcija“: atgaivina garderobą, suteikia jaunatviškumo ir puikiai dera tiek su klasikine juoda spalva, tiek su metalo atspalvių papuošalais.

Meryl Streep atveju rezultatas buvo būtent toks – elegantiškas, šiuolaikiškas ir spinduliuojantis pasitikėjimą savimi.

Marzena Rogalska – viena charizmatiškiausių Lenkijos pramogų pasaulio asmenybių. Žurnalistė savo laikysena ir stiliumi įrodo, kad perkopus 50-metį galima jaustis ir atrodyti geriau nei bet kada anksčiau. Apžvelgiame ryškias, šiuolaikiško kirpimo jos stiliaus idėjas, kurios puikiai tiks pavasariui ir vasarai – ne tik vidutinio amžiaus moterims.

Televizijos ir radijo žurnalistė bei knygų autorė Marzena Rogalska žiūrovams labiausiai pažįstama iš populiarios rytinės laidos, į kurią ji sugrįžo po kelerių metų pertraukos. Sekantieji ją viešojoje erdvėje pastebi išskirtinę charizmą, humoro jausmą, gebėjimą kurti ryšį su pašnekovais, taip pat energiją ir optimizmą. Apie tai išduoda ir nuolatinė šypsena bei ilgus metus pelnyta žiūrovų ir klausytojų simpatija.

Dar viena priežastis, kodėl ją mėgsta publika, – aprangos stilius. Žurnalistė renkasi spalvingus, patogius, vizualiai jauninančius ir tendencijas atitinkančius derinius, todėl dažnai minima kaip įkvėpimas ne tik bendraamžėms, bet ir gerokai jaunesnėms moterims. Balandžio 13-ąją ji mini 56-ąjį gimtadienį – puiki proga dar kartą pažvelgti į jos aprangos sprendimus ir įsitikinti, kad tinkamai parinkti drabužiai gali palankiai veikti ne tik išvaizdą, bet ir savijautą.

Marzena Rogalska neretai įvardijama kaip viena stilingiausių moterų po 50-ies Lenkijos pramogų pasaulyje. Jos stilių galima apibūdinti kaip sumanų meninės, žaismingos nuotaikos ir elegancijos derinį, papildytą moderniais, laisvais siluetais. Šie pasirinkimai primena, kad amžius neturėtų tapti riba saviraiškai.

Žurnalistė dažniausiai renkasi spalvas, nors kartais pasitelkia ir ramesnius tonus. Jai itin tinka raudona, rožinė, violetinė, įvairūs mėlynos atspalviai bei pastelės, dera su mėgstamais laisvesniais kirpimais. Dažnai ji vilki plačias kelnes, didesnio dydžio švarkus, megztinius, spalvingus marškinius, lengvas sukneles ar sijonus. Be to, mėgsta „total look“ derinius – ne tik kostiumus, bet ir tarpusavyje suderintus sijonus bei palaidines.

Pavasariui ji dažnai siūlo komplektus, pavyzdžiui, plačias tamsaus džinso kelnes derina su panašaus atspalvio marškiniais. Taip pat dėmesio vertas rudas „total look“: platus „bombos“ silueto sijonas ir prie jo priderinti marškiniai su efektingu surišimu ties iškirpte.

Renginyje „Jupitery roku“, vykusiame balandžio pradžioje, ji pasirodė vilkėdama figūrą dailinančias juodas platėjančias kelnes ir rudą odinę striukę – ryškų šio sezono akcentą. Tokie deriniai ypač tiks toms, kurios renkasi santūresnes spalvas ir mažiau ryškius įvaizdžius, pavyzdžiui, darbui biure.

Kalbant apie spalvingus sprendimus, per pastarąsias savaites ji jų pristatė išties daug. Gerbėjų dėmesį patraukė alyvinis komplektas: ilgas platėjantis sijonas ir trumpa tos pačios spalvos džinsinė striukė. Dar viena pavasario idėja – raudonas kostiumas su laisvomis kelnėmis ir ilgesniu švarku.

Televizijos eteryje ji taip pat pademonstravo geltonus gėlėtus marškinius su dekoratyviniu surišimu ties kaklu, kuriuos derino su šviesiais plačiais džinsais. Ne mažiau dėmesio sulaukė ir ryškus šviesiai žalias derinys: ilgas lengvai krintantis sijonas ir kiek tamsesnis megztinis.

Vienoje iš laidų „Kocham Cię Polsko“ ji vilkėjo garstyčių spalvos odinį švarką, geltonus marškinius su kaspinu ties kaklu ir plačias šviesiai mėlynas kelnes. Šis jauninančiai atrodantis, netikėtas derinys – dar vienas įrodymas, kad madoje nereikėtų bijoti spalvinių eksperimentų.

Prancūzijos pirmoji ponia Brigitte Macron balandžio 13-ąją mini savo 73-iąjį gimtadienį. Šia proga vėl prisimenami jos įvaizdžiai, sulaukę daugiausia dėmesio, ir aptariama, kas tapo jos išskirtinio stiliaus pagrindu.

Brigitte Macron dažnai įvardijama kaip puikiai jaučianti madą. Jos apranga paprastai derina prancūzišką eleganciją ir ryškų, net drąsų charakterį. Pirmoji ponia neretai renkasi figūrą pabrėžiančias sukneles, trumpus sijonus, o šį įvaizdį papildo aptemptais džinsais. Taip pat jos garderobe dažnai pasirodo švarkai, primenantys uniformų stilių.

Trumpi sijonai ir suknelės, gerokai aukščiau kelių, tradiciškai laikomi sunkiai suderinami su diplomatiniu protokolu. Dėl to karališkųjų šeimų atstovės, tokios kaip Kate ar karalienė Mary, mini ilgio paprastai vengia. Vis dėlto prezidentų žmonų pasaulyje pasitaiko pasirinkimų, kurie kelia diskusijas tarp etiketo ir protokolo specialistų. Prie tokių pavyzdžių neretai priskiriama ir Melania Trump, kartais balansuojanti ties etiketo riba.

Brigitte Macron meilė mini ilgiui ne kartą sulaukė kritikos. 2017 metais internete buvo pasirodžiusi peticija, raginusi ją atsisakyti trumpų sijonų ir aptemptų kelnių. Peticijos autoriai teigė, kad toks stilius esą pernelyg seksualus, ne visuomet tinkamas progoms ir gali formuoti neigiamą Prancūzijos įvaizdį.

Kita vertus, pirmosios ponios šalininkai pabrėžia, jog ji sėkmingai reklamuoja prancūzų kūrėjus tarptautinėje erdvėje. Tarp jos mėgstamų mados namų minimi „Louis Vuitton“, taip pat dizaineriai „Alexandre Vauthier“, „Balmain“ ir „Dior“. Nors ji renkasi skirtingus siluetus, bendras vardiklis dažnai išlieka tas pats – prancūziška estetika. Jos garderobe dominuoja bazinės spalvos: balta, juoda ir smėlio atspalviai, taip pat įvairūs mėlyni tonai, ypač tamsiai mėlyna.

Pastebima ir dar viena tendencija: per pastaruosius dvejus–trejus metus Brigitte Macron dažniau renkasi ilgesnes sukneles ir sijonus. Nors jie vis dar neretai atidengia kelius, palyginti su įvaizdžiais prieš 8–10 metų, jų ilgis tapo akivaizdžiai didesnis.

Kritika dažnai susijusi ne tik su protokolu, bet ir su amžiumi. Kai Melania Trump 2018 metais vilkėjo mini, jai buvo 48-eri, o Brigitte Macron tuo metu buvo 65-eri. Dalis kritikų laikosi nuomonės, kad mini suknelės ir aptemptos kelnės esą netinka jos amžiui, todėl ji turėtų rengtis „pagal metus“.

Pati Brigitte Macron yra pareiškusi, kad vilkės tai, ko nori, ir šio požiūrio laikosi. Jos įvaizdžiuose dažnai juntamas užsispyrimas ir ryžtas, o elegancija kartais priartėja prie diplomatinių taisyklių ribos ar net jas peržengia. Būtent dėl to, anot stebėtojų, pasaulis ir toliau smalsiai seka, ką šį kartą pasirinks Prancūzijos pirmoji ponia. Ji neretai vadinama mados ikona ir savo pavyzdžiu siekia įrodyti, kad amžius stiliui nėra lemiamas.