Category: Kultūra

Minkšti, audiniu aptraukti baldai – kėdės ar sofa – gana greitai gali pradėti atrodyti nešvarūs ir praradę gaivą. Nors jų valymas dažnai atrodo sudėtingas, yra paprastas, nebrangus ir aplinkai draugiškas būdas, kuris gali padėti be jokios specialios įrangos. Tam puikiai tinka valgomoji soda.

Valgomoji soda – pigus ir ekologiškas valiklis. Ji padeda pašalinti dėmes bei nešvarumus, gaivina audinį nepažeisdama jo ir ypač gerai neutralizuoja kvapus. Svarbu ir tai, kad ji paprastai nepalieka dėmių ar spalvos pakitimų, o naudoti ją galima greitai ir paprastai – be šlapio valymo ar brangių plaunančių siurblių.

Prieš pradedant valyti, baldus reikėtų kruopščiai išsiurbti, nepamirštant siūlių, kampų ir kitų sunkiau pasiekiamų vietų. Tuomet patartina mažai matomoje vietoje atlikti testą: įsitikinkite, kaip konkretus audinys reaguoja į sąlytį su soda.

Jei baldas tiesiog papilkėjęs ar įsigėręs kvapų, užterštą vietą gausiai pabarstykite soda, o tada švelniai įtrinkite ją į audinį minkštų šerelių šepetėliu. Sodą palikite bent 30 minučių – jei nešvarumų daugiau, laiką galima šiek tiek pailginti. Po to baldą dar kartą kruopščiai išsiurbkite, kad neliktų jokių miltelių. Audinys turėtų atrodyti švaresnis, o nemalonūs kvapai – sumažėję ar visai išnykę.

Jei dėmės ryškesnės, pavyzdžiui, nuo gėrimų ar riebaus maisto, gali prireikti švelnaus drėgno valymo. Į dubenį įpilkite 1 litrą šilto vandens, įdėkite 1 šaukštą valgomosios sodos ir įspauskite pusės citrinos sultis. Šiuo mišiniu dėmes valykite kempinėle, lengvais sukamaisiais judesiais. Audiniui išdžiūvus, paviršių dar kartą pertraukite siurbliu, kad neliktų sodos likučių.

Kad minkšti baldai ilgiau atrodytų tvarkingai, verta laikytis paprastos priežiūros rutinos: kartą per savaitę juos gerai išsiurbti, surenkant plaukus ir trupinius, o kartą per mėnesį sofą ar fotelį atgaivinti sausu valymu soda. Taip pat nepamirškite kitų baldo dalių – odinių ar medinių elementų – ir joms rinkitės tinkamas, jų medžiagai pritaikytas priemones.

Svyrančioji lobelija (Lobelia erinus) traukia akį nuo pirmo žvilgsnio. Nors jos žiedai smulkūs, jų būna tiek daug, kad augalas suformuoja tankias kaskadas ir iš tolo primena spalvotą debesį, nusileidusį ant lysvės, mūrelio ar svyrančio vazono. Ji atrodo lengva, subtili ir ilgai išlaiko gaivų dekoratyvų vaizdą. Didžiausi jos privalumai – sodri spalva, itin gausus žydėjimas ir švelnus, malonus aromatas.

Svyrančioji lobelija yra žemas augalas, o jo forma priklauso nuo veislės: vienos auga kompaktiškai, kitos gražiai svyra. Dažniausiai ji pasiekia apie 10–25 cm aukštį, tačiau gerai plečiasi į šonus, suformuoja tankias „pagalvėles“ arba ilgėjančias, krintančias sruogas. Dėl to net keli daigai gali sukurti ryškų dekoratyvų efektą.

Pagrindinė šio augalo puošmena – žiedai. Jie maži, tačiau labai gausūs ir pasirodo įvairiais atspalviais: mėlynais, violetiniais, rožiniais, baltais, purpuriniais, kartais – ir raudonais. Dažnai žiedai turi šviesesnį „akutės“ centrą – baltą arba gelsvą, kuris dar labiau išryškina jų piešinį. Kartu su smulkiais žaliais lapeliais lobelija atrodo švelni, tačiau gėlyne sukuria ryškią, sodrią spalvų dėmę.

Priklausomai nuo veislės, lobelija gali augti statesniu kereliu arba svyruoti per vazono kraštą. Kompaktiškos formos tinka lysvių pakraščiams ir grupiniams želdiniams, o svyrančios – balkonų loveliams, pakabinamiems krepšiams bei aukštesniems vazonams, iš kurių ūgliai gali laisvai kristi žemyn.

Vertėtų pasakyti atvirai: lobelija nėra tipiškas kvapnus augalas. Sodininkystės šaltiniuose ji dažniau apibūdinama kaip įspūdinga ir dekoratyvi, o ne intensyviai kvepianti. Tad ieškantiems aromato, panašaus į kvapiojo tabako, heliotropo ar levandų, lobelija neprilygs, tačiau gali dovanoti subtilų, malonų kvapą.

Didžiausią įspūdį ji vis dėlto daro žydėjimu. Lobelija žydi taip gausiai, kad kartais pats augalas tarsi „pranyksta“ po žiedų sluoksniu. Mėlynos ir violetinės veislės dažnai atrodo ypač įspūdingai, nes soduose tokių vėsių, gilių tonų pasitaiko rečiau.

Lobelijos kerelis yra minkštas, lengvas, neatrodo „sunkus“ ar standus. Net tankiai augdama ji išlieka vizualiai švelni, todėl puikiai papildo kompozicijas su pelargonijomis, petunijomis, verbenomis ar baltais sezoniniais žiedais. Ji suteikia kontrasto, bet neužgožia kitų augalų. Be to, lobelijas mėgsta drugeliai, tad jos įneša į sodą ne tik spalvų, bet ir gyvybės.

Jei sąlygos tinkamos, lobelija gali išlikti dekoratyvi labai ilgai. Vėsesniu oru ji paprastai jaučiasi geriausiai. Dažniausiai gausiai žydi nuo vėlyvo pavasario, o palankiu sezonu puošia gėlynus ir vazonus iki pat rudens.

Vis dėlto posakis „be pertraukos“ turėtų būti suprantamas realistiškai. Per didelius karščius lobelija neretai nusilpsta ir kuriam laikui sumažina žydėjimą. Tai normalu: atvėsus orams ji dažniausiai greitai atsigauna ir vėl tampa įspūdinga.

Geriausiai lobelija auga derlingoje, humusingoje, nuolat šiek tiek drėgnoje ir laidžioje dirvoje. Ji nemėgsta perdžiūvimo, todėl auginant vazonuose laistymą reikia stebėti ypač atidžiai. Jei žemė pernelyg išdžius, tai greitai atsilieps ir žydėjimui, ir bendrai augalo būklei.

Saulė lobelijai tinka, tačiau ne visomis sąlygomis vienodai. Vėsesnėse vasarose ji gali augti pilnoje saulėje, o šiltesnėse vietose geriau rinktis lengvą pusšešėlį. Per kaitri saulė ir aukšta temperatūra ją silpnina, todėl šis augalas paprastai geriau toleruoja vėsią pavasario šilumą nei tvankią vasaros kaitrą.

Norint, kad žydėjimas tęstųsi ilgiau, pravartu laikytis kelių principų. Vienas svarbiausių – apkarpymas po pirmos gausios žydėjimo bangos. Kelias dienas augalas gali atrodyti prasčiau, tačiau vėliau dažnai atsidėkoja nauja, ryškia žiedų banga.

Lobelija gražiausiai atrodo ten, kur gali sudaryti aiškią spalvinę dėmę arba minkštai nusvirti per vazono kraštą. Dėl to ji itin tinka balkonų loveliams, pakabinamiems krepšiams, didesnėms sodo dubenėms ir aukštiems vazonams terasoje.

Sode ją galima sodinti ir priekinėje lysvės dalyje, takelių pakraščiuose, ant mūrinių bortelių ar pakeltose klombose. Žemos veislės padeda „sutvarkyti“ kompoziciją, o svyrančios suteikia jai laisvumo ir suminkština griežtas linijas.

Jei renkatės svyrančią veislę, nepaslėpkite jos tankiame želdinyne – palikite erdvės atskleisti augalo formą. Ypač dailiai ji atrodo šviesių vazonų fone.

Svarbu žinoti, kad lobelija nėra „nepalaužiama“ ir netinka auginimui kraštutinėmis sąlygomis. Ji nemėgsta sausros, sunkiai pakelia ilgalaikius karščius, o per šlapioje žemėje gali prasidėti daigų, stiebų ar šaknų puvinys. Tai nėra augalas tiems, kurie nori pasodinti ir visiškai pamiršti, tačiau ten, kur yra derlinga žemė, pastovi drėgmė ir šiek tiek priežiūros, lobelija atsilygina ypač gausiai.

Balandį jau galima sėti nemažai daržovių ir gėlių tiesiai į dirvą, tačiau daugelis sodininkų renkasi sėją į inspektus. Tai patogus būdas anksčiau pradėti sezoną ir užauginti tvirtesnius daigus. Kuo ši sėja ypatinga ir ką verta rinktis balandį?

Sėja į inspektus – tai auginimo metodas, kai sėklos sėjamos arba daigai auginami iš anksto paruoštose, uždengtose dėžėse ar žemose konstrukcijose. Dažnai tai daroma dar iki pagrindinio sezono pradžios, kad augalai greičiau startuotų ir būtų apsaugoti nuo permainingų orų.

Inspektas – žema konstrukcija, dažniausiai medinė, be dugno, su įstiklintu arba plėvele dengtų dangčiu. Tokia forma padeda apsaugoti augalus nuo vėjo ir naktinių šalnų, o taip pat užtikrina stabilesnes augimo sąlygas. Inspektai ypač naudingi šilumamėgių augalų daigams – tiems, kuriems reikia ilgesnio vegetacijos laikotarpio.

Skiriami du pagrindiniai inspektų tipai. Šiltuose inspektuose sėti galima net nuo vasario – juose sėklos sudygsta ir augalai auga greičiau nei šaltuose inspektuose.

Inspektus geriausia statyti nuo vėjo apsaugotose, ramiose ir saulėtose vietose. Taip augalai gaus daugiau šviesos, o šiluma konstrukcijos viduje laikysis stabiliau.

Inspektą galima pasigaminti patiems arba įsigyti jau paruoštą sodo prekių parduotuvėje. Dažniausiai pirktiniai modeliai būna estetiškesni, o naudojant medines konstrukcijas verta jas papildomai impregnuoti – taip mediena tarnaus ilgiau ir bus atsparesnė drėgmei.

Balandį, ypač šiltesnėmis dienomis, inspektus būtina pravėdinti, kad augalai neperkaistų ir nepradėtų vystytis grybelinės ligos. O prognozuojant šalnas, konstrukcijas rekomenduojama papildomai uždengti, pavyzdžiui, specialiais kilimėliais ar kitomis apsauginėmis dangomis.

Balandį į inspektus galima sėti įvairius augalus – tiek daržoves, tiek gėles. Konkrečių rūšių pasirinkimas priklauso nuo to, ar inspektas yra šiltas, ar šaltas, taip pat nuo vietos klimato ir to, kada planuojama augalus perkelti į atvirą gruntą.

Norint geriausio rezultato, svarbu stebėti temperatūrą, reguliariai vėdinti ir nepamiršti apsaugos nuo šalnų – tuomet daigai augs tolygiai, bus tvirtesni ir greičiau prigis pasodinti į dirvą.

Balandį šilauoges galima palaistyti ir pamaitinti beveik nieko nekainuojančia priemone, kuri, tinkamai naudojama, padeda krūmams vasarą gausiai derėti. Rezultatas – daugiau ir stambesnių, saldžių uogų. Toliau – paprastas triukas už maždaug 1 eurą ir keli patikimi pavasarinės priežiūros žingsniai.

Šilauogės – ne tik vasariška užkanda, kurią norisi skanauti tiesiai nuo krūmo. Tai ir gana reikli kultūra, tačiau už tinkamą priežiūrą ji atsilygina dosniai. Jei pavasarį sudarysite tinkamas sąlygas, vasarą derlius gali džiuginti nuo liepos vidurio iki pat rugsėjo.

Šis augalas kilęs iš Šiaurės Amerikos, kur natūraliai augo durpynuose ir miškuose. Todėl svarbiausias sėkmės faktorius – rūgštus, lengvas, drėgmę išlaikantis, bet neužmirkstantis substratas, taip pat keli laiku atliekami priežiūros darbai balandį.

Pastaba: 5 Lenkijos zlotai – apie 1,15 euro.

Ką svarbiausia padaryti pavasarį?

1) Mulčiuokite
Šilauogės turi seklų šaknyną, todėl greitai nukenčia nuo perdžiūvimo. Mulčias ne tik sulaiko drėgmę, bet ir padeda palaikyti rūgštesnę dirvą.

Tinka natūralios, rūgštinančios medžiagos, pavyzdžiui, spygliuočių paklotė, pušų žievė ar pjuvenos (geriausia – spygliuočių), taip pat rūgščios durpės. Mulčio sluoksnis turėtų būti atnaujinamas kasmet, kad žemė neišdžiūtų ir neperkaistų.

2) Užtikrinkite tinkamą dirvos rūgštingumą
Šilauogės geriausiai auga rūgščiame dirvožemyje, kai pH siekia apie 3,5–5,5. Jei dirva per daug šarminė, augalai prasčiau pasisavina maisto medžiagas, lėčiau auga ir silpniau dera.

Rūgštingumą galima koreguoti parenkant tinkamą substratą (pvz., durpes) ir mulčią, taip pat naudojant šilauogėms skirtas, dirvos reakciją palaikančias priemones pagal instrukcijas.

3) Laistykite teisingai
Šilauogės nemėgsta nei sausros, nei užmirkimo. Geriausia laistyti reguliariai, kad dirva būtų tolygiai drėgna, tačiau vanduo nestovėtų.

Taip pat svarbu vandens kokybė: kietas vanduo iš čiaupo ilgainiui gali didinti dirvos pH ir augalui pakenkti. Jei įmanoma, naudokite lietaus vandenį arba minkštesnį vandenį.

4) Triukas su kavos tirščiais
Paprastas ir pigus būdas, kurį daugelis sodininkų naudoja pavasarį, – kavos tirščiai. Jie gali veikti kaip švelni natūrali priemonė, papildanti dirvą organinėmis medžiagomis ir padedanti palaikyti šilauogėms palankesnes sąlygas.

Kaip naudoti kavos tirščius?
Tirščius paskleiskite plonu sluoksniu aplink krūmą (neprispausdami prie stiebo), lengvai įmaišykite į viršutinį dirvos sluoksnį arba užberkite ant mulčio. Svarbu nepadauginti: geriau mažiau, bet reguliariai, kad dirva nesukietėtų ir nepradėtų pelyti.

5) Tręškite saikingai ir tinkamomis priemonėmis
Sezono pradžioje šilauogėms praverčia papildomos maisto medžiagos, tačiau tręšti reikia atsargiai. Rinkitės šilauogėms skirtas, rūgščią reakciją palaikančias trąšas ir laikykitės normų.

Venkite šarminių trąšų – šilauogėms jos netinka ir gali pabloginti dirvos pH.

6) Daugiau veislių – didesnis derlius
Nors šilauogės dažniausiai yra savidulkės, kelios skirtingos veislės, pasodintos greta, dažnai pagerina kryžminį apdulkinimą. Tuomet uogų būna daugiau, jos stambesnės, o derėjimo laikas – ilgesnis.

Taip pat verta pasirūpinti apdulkintojais: netoliese pasodintos medingų augalų juostos ar gėlynai pritrauks bites ir kamanes, o tai tiesiogiai prisideda prie gausesnio derliaus.

InteriaKobieta Redakcja

W ciągu ostatnich lat u części Polaków rozwinęło się ogromne zainteresowanie produktami proteinowymi, których jest obecnie w sklepach cała masa. Kupują je nie tylko osoby aktywne fizycznie, ale także ci, którzy ze sportem mają niewiele wspólnego. Czy wysokobiałkowe batony i jogurty są zdrowym urozmaiceniem diety? Okazuje się, że nie koniecznie.

Moda na produkty proteinowe w Polsce utrzymuje się już od dobrych kilku lat, a obecnie obserwujemy prawdziwy “boom” na wszystko, co oznaczane jest jako “high protein”, “low carb”, “zero sugar” i “light”. Producenci żywności obserwując popyt na białkowe batoniki, jogurty, przekąski, a nawet pieczywo, opracowują coraz to nowsze receptury, który mają zapewnić tym produktom lepszy smak i prostszy skład przy możliwie jak najniższej kaloryczności. Wiele z dostępnych dziś w sklepach przekąsek proteinowych polecają nawet niektórzy dietetycy, jednak należy pamiętać, że nadal są to produkty przetworzone, które nie powinny dominować w codziennej diecie. Ponadto zanim zdecydujemy się je kupować, warto przeanalizować etykiety, gdyż może się okazać, że z pozoru zdrowa, “fit” żywność jest w rzeczywistości nafaszerowane szkodliwymi związkami. Przed tego typu “pułapkami” przestrzega się m.in. w mediach społecznościowych. Ostatnio na profilu o nazwie “Już zdrowo” prowadzonym przez dietetyczkę – Annę Mizerską pojawił się wpis, w którym ekspertka radzi, które z popularnych proteinowych batonów czy jogurtów lepiej omijać szerokim łukiem.

Rolka, jaka pojawiła się na instagramowym profilu Anny Mizerskiej wzbudziła niemałe emocje u internautów. Okazało się bowiem, że produkty, które ze względu na fatalny skład zdaniem dietetyczki nie należą do zdrowych, a wręcz toksycznych, kupuje spora część Polaków. Są one dostępne już niemal wszędzie – w popularnych dyskontach, na stacjach benzynowych, a nawet w automatach z przekąskami. Dlaczego mogą stanowić poważne zagrożenie dla naszego zdrowia?

– Batony proteinowe, kaszki, jogurty i inne gotowe przekąski są teraz dostępne na wyciągnięcie ręki. Ale czy są one rzeczywiście tak dobre, jak się wydaje? Niestety. Tego typu produkty mogą negatywnie wpływać na nasze jelita – czytamy na Instagramie.

Dietetyczka wyjaśniła, jak tego typu “fit” produkty mogą wpływać na nasze samopoczucie i dlatego najlepiej omijać je szerokim łukiem.

– Częste spożywanie takich produktów może przyczyniać się do zaburzeń strony układu pokarmowego. Wysoka zawartość białka i dodatków, takich jak sztuczne słodziki, może wpływać na pracę jelit. U niektórych osób produkty proteinowe mogą powodować dolegliwości takie jak wzdęcia, gazy, a nawet biegunki. Gotowe produkty proteinowe często są przetworzone i pozbawione naturalnych składników odżywczych – wyjaśniła dietetyczka.

Anna Mizerska podała również nazwy szkodliwych dla zdrowia związków, często znajdujących się w proteinowych jogurtach i innych “fit” przekąskach, które Polacy kupują na potęgę.

– Wszystkie puddingi lub kaszki proteinowe posiadają w składzie karagen, który może prowadzić do zapalenia błony śluzowej żołądka. Dodatkowo wiele batonów posiada tłuszcz palmowy. Sztuczne słodziki natomiast mogą powodować wzdęcia, skurcze jelit, biegunki lub bóle żołądka oraz negatywnie wpływają na nasz mikrobiom – przestrzega ekspertka.

Kupując wszelkie “gotowe” produkty, warto przede wszystkim czytać etykiety i wybierać przekąski z najprostszym składem, jeśli to możliwe bez wyżej wymienionych dodatków. Lepiej nie fundować ich sobie zbyt często – tym bardziej, jeśli po zjedzeniu odczuwasz dolegliwości trawienne.

Gluosniai – itin dekoratyvūs medžiai, galintys sodui suteikti romantišką nuotaiką. Jie traukia akį ir kuria išskirtinį vaizdą, tačiau svarbu prisiminti, kad už grožio slypi ir problemos, kurių ignoruoti nepavyks. Praktikoje toks medis gali pridaryti nuostolių, kurie baigiasi ne tik brangiais remonto darbais, bet ir kasdieniais nepatogumais.

Gluosniai jau seniai laikomi vienais gražiausių dekoratyvinių medžių. Jie ypač įspūdingai atrodo parkuose, prie ežerų ar upių, kur sukuria vaizdingus peizažus. Subtilūs, siauri lapai ir ilgos, svyrančios šakos, judančios net pučiant lengvam vėjui, daugeliui asocijuojasi su natūralia elegancija ir ramybe.

Dar vienas gluosnių privalumas – greitas augimas. Per trumpą laiką jie pasiekia didelį dydį, tačiau būtent ši savybė, kaip ir kitos jų ypatybės, gali tapti rimtų rūpesčių priežastimi, jei medis pasodinamas per arti namo.

Viena didžiausių problemų – labai išsivysčiusi šaknų sistema. Ji gali plisti gerokai toliau nei medžio lajos projekcija. Pasitaiko atvejų, kai šaknys skverbiasi į pamatų įtrūkimus, gadina dangas, deformuoja šaligatvius ar įvažiavimus.

Be to, gluosnių šaknys gali kelti pavojų požeminėms komunikacijoms – pažeisti kanalizacijos ar vandentiekio vamzdžius. Tai dažnai reiškia brangius remonto darbus ir būtinybę ardyti kiemo infrastruktūrą. Dėl šios priežasties laikoma, kad saugus atstumas nuo namo turėtų būti ne mažesnis kaip 6 metrai.

Gluosniai turi plačią, išsikerojusią lają, kuriai reikia daug erdvės. Nors toks vaizdas atrodo įspūdingai, mažame ar vidutinio dydžio sode medis greitai ima dominuoti, stelbia kitus augalus ir išbalansuoja aplinkos proporcijas. Papildomas minusas – stiprus šešėlis: veja ir greta augantys dekoratyviniai augalai gali gauti per mažai šviesos, todėl prasčiau auga.

Taip pat verta įvertinti, kad gluosniams reikalinga nuolatinė priežiūra ir reguliarus genėjimas. Be jos medis greitai praranda formą, tampa sunkiai suvaldomas, todėl tai nėra geras pasirinkimas tiems, kurie sodininkystei nori skirti minimaliai laiko.

Nors gluosniai atrodo lengvi ir grakštūs, jie gali būti pavojingi. Šio medžio šakos yra palyginti trapios ir lengvai pažeidžiamos – stipresnio vėjo ar audros metu stambesnės šakos gali lūžti ir kristi. Tai kelia riziką tiek žmonėms, esantiems kieme, tiek šalia stovintiems automobiliams.

Net ir be ekstremalių orų senesnės ar nusilpusios šakos kartais lūžta nuo savo svorio. Tai dar viena priežastis, kodėl gluosnio sodinti arti namo nerekomenduojama.

Liaudies tikėjimuose gluosnis turėjo ypatingą, tačiau ne visuomet teigiamą reikšmę. Jis neretai sietas su dvasių pasauliu ir liūdesiu, o šalia namų pasodintas gluosnis, pasak senųjų įsitikinimų, galėjo nešti nesėkmę, nerimą ir ligas.

Gluosniai būdavo laikomi laikinumo ir gedulo simboliu, todėl dažniau augdavo nuošalesnėse vietose ar kapinėse, o ne prie sodybų. Šiandien tokius įsitikinimus galima vertinti su skeptišku atstumu, tačiau akivaizdu, kad problemiška šių medžių prigimtis buvo pastebima jau seniai – net jei tuomet tai aiškinta ne praktiniais argumentais.

Pamirškite hortenzijas – vis daugiau sodininkų atranda krūmą, kuris gali žydėti net keturis mėnesius be pertraukos. Jis atrodo tarsi iš pietų Europos, tačiau gerai pakelia kaitrą ir trumpas sausras. Lagerstremija Lietuvoje dar tik pradeda populiarėti, bet akivaizdu, kad greitai ji gali tapti vienu geidžiamiausių pasirinkimų soduose. Štai kuo ji išsiskiria ir kaip ją auginti, kad atrodytų įspūdingai.

Lagerstremija indinė, dažnai vadinama pietų alyva, – augalas, pro kurį sunku praeiti abejingai. Nors kilusi iš Azijos, ji puikiai prisitaiko augti įvairiuose pasaulio regionuose. Didžiausias jos privalumas – įspūdingi žiedai: jų žiedlapiai primena lengvai suglamžytą, itin ploną popierių, o patys žiedai susitelkia į dideles, tankias šluoteles, kurios gali siekti iki 20 cm.

Spalvų pasirinkimas labai platus: nuo baltos ir švelniai rožinės iki ryškios fuksijos, sodrios raudonos ar violetinės. Be to, lagerstremija dekoratyvi ištisus metus: nukritus žiedams dėmesį patraukia dailiai besilupanti žievė, atidengianti glotnų, dėmėtą kamieną, o rudenį lapai nusidažo ryškiais geltonais ir raudonais atspalviais.

Hortenzijos mėgstamos, tačiau daugelis žino, kad jos gali būti kaprizingos: joms reikia tinkamos saulės ir pavėsio pusiausvyros, be to, jos sunaudoja daug vandens. Lagerstremija šiuo požiūriu dažnai lenkia hortenzijas. Pirmiausia – žydėjimo trukme: jei hortenzijos paprastai džiugina kelias savaites, lagerstremija pradeda žydėti liepą ir gali žydėti iki vėlyvo rudens, kartais net apie keturis mėnesius.

Kitas svarbus privalumas – atsparumas saulei ir karščiui. Šis krūmas mėgsta pilną saulę: ten, kur per vasaros kaitrą hortenzijos gali prarasti lapų standumą, lagerstremija dažnai jaučiasi puikiai ir žydi dar gausiau. Gerai įsišaknijusi ji gali pakelti ir trumpalaikes sausras.

Kad lagerstremija atsidėkotų gausybe žiedų, svarbiausia parinkti tinkamą vietą. Rekomenduojama rinktis saulėčiausią sodo vietą, geriausia – pietinę pusę. Taip pat itin svarbu, kad vieta būtų užuovėjoje ir apsaugota nuo šaltų vėjų. Puikiai tinka šviesi pietinė namo siena: dieną sukauptą šilumą ji naktį pamažu atiduoda augalui.

Dirvai lagerstremija nėra labai reikli – jai tinka įprasta, gerai vandeniui pralaidi sodo žemė. Vis dėlto reikėtų vengti vietų, kur po lietaus ilgiau laikosi vanduo, nes augalas nemėgsta užmirkimo. Jei sode trūksta vietos, išeitis paprasta: lagerstremija puikiai auga dideliuose vazonuose saulėtose terasose ar balkonuose.

Nors šiltesniuose kraštuose lagerstremija gali augti beveik be priežiūros, mūsų klimato sąlygomis jai prireiks šiek tiek daugiau dėmesio, ypač žiemą. Jauni augalai yra jautresni šalčiui, todėl prieš žiemą verta apsaugoti šaknų zoną storu mulčio sluoksniu (pavyzdžiui, suformuoti kaupą iš žievės ar lapų), o ūglius apvynioti balta agroplėvele. Vazonuose auginamus egzempliorius geriausia pernešti į vėsią, bet šviesią patalpą.

Pavasarį svarbiausias darbas – genėjimas. Lagerstremija žydi tik ant vienmečių ūglių, todėl žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį rekomenduojama šakas stipriau patrumpinti, paliekant apie trečdalį praėjusių metų prieaugio. Taip formuojamas tankus, tvarkingas krūmas ir skatinamas gausus vasaros žydėjimas.

Vegetacijos metu pakanka reguliariai laistyti (ypač jaunus augalus) ir kartkartėmis patręšti trąšomis, kuriose daugiau kalio ir fosforo. Tiek nedaug reikia, kad krūmas džiugintų įspūdingu žydėjimu ir taptų tikra sodo puošmena.

Italų kelias į ilgaamžiškumą nebūtinai susijęs su alinamosiomis treniruotėmis sporto salėje ar griežtomis dietomis. Vienas paprasčiausių ir maloniausių įpročių, kurį galima lengvai įtraukti į kasdienybę, – vakarinis pasivaikščiojimas, Italijoje vadinamas passeggiata. Jei apie jį dar negirdėjote, verta susipažinti.

Daugelis ieško atsakymų, kodėl kai kuriose šalyse žmonės gyvena ilgiau nei įprasta: ką jie valgo, ko vengia, kokius įpročius puoselėja. Be subalansuotos mitybos ir reguliaraus fizinio aktyvumo, mokslininkai vis dažniau pabrėžia ir paprastą sprendimą – kasdienį, ramų judėjimą, kurį lengviau išlaikyti ilgą laiką nei intensyvias treniruotes.

Passeggiata – tradicinis itališkas, neskubus pasivaikščiojimas – šiandien įgauna naują prasmę sveikatos ir ilgaamžiškumo kontekste. Esmė čia ne intensyvus krūvis, o reguliarus, lėtas ėjimas, dažnai lydimas pokalbio ir buvimo tarp žmonių. Toks judėjimas natūraliai tampa kasdienybės dalimi ir dėl to lengviau „prigyja“ nei sudėtingi sporto planai.

Moksliniai tyrimai rodo, kad net ir paprastas pasivaikščiojimas gali duoti apčiuopiamos naudos. Analizė, kurioje dalyvavo daugiau nei 33 tūkst. žmonių, atskleidė, jog ilgesni, nepertraukiami pasivaikščiojimai reikšmingai mažina širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Rezultatai publikuoti žurnale „Annals of Internal Medicine“. Tyrėjai pabrėžė, kad svarbus ne vien žingsnių skaičius, bet ir tai, kaip einama – ypač ėjimo tęstinumas bei pasivaikščiojimo trukmė. Būtent tai ir atitinka passeggiata idėją: ramus, bet reguliarus judėjimas.

Kiti tyrimai rodo, kad reikšmę turi ir pasivaikščiojimo aplinka. Žurnale „Psychology of Sport and Exercise“ publikuotame eksperimente nustatyta, jog fizinis aktyvumas gamtoje, pavyzdžiui, pasivaikščiojimas parke, psichologinę savijautą pagerina labiau nei mankšta uždarose erdvėse ar intensyvioje miesto aplinkoje. Kadangi passeggiata dažnai apjungia judėjimą, socialinį ryšį ir malonią aplinką, ji gali veikti keliomis kryptimis: stiprinti fizinę sveikatą, mažinti stresą ir prisidėti prie ilgaamžiškumo be didelio krūvio.

Anksčiau man rūpėjo tik dizainas – galėdavau visą dieną praleisti su standžiomis, iki žaizdų nutrinančiomis basutėmis, kad tik jos idealiai tiktų prie naujos suknelės. Patogumas tuomet atrodė antraeilis. Dabar viskas apsivertė: rinkdamasi batus kasdienai pirmiausia galvoju apie pėdų sveikatą ir komfortą. Žemiau – 4 modeliai, su kuriais man nebereikia rinktis tarp stiliaus ir patogumo.

Prieš pereinant prie konkrečių porų, verta įsidėmėti vieną svarbų dalyką. Kiek kartų esate nusipirkusios batus, kurie parduotuvėje šiek tiek spaudė, bet jūs įtikinėjote save (arba tai darė konsultantė): „Nieko tokio, čia juk oda, išsivaikščios“? Man toks naivumas dažniausiai baigdavosi taip, kad per dvi dienas sunaudodavau visą pleistrų pakelį.

Dabar žinau: idealūs vasaros batai turi būti patogūs nuo pirmos sekundės. Jei matuojantis kažkas spaudžia ar trina, tą porą padedu atgal į lentyną. Antroji auksinė taisyklė – batus matuoju po pietų arba vakare, nes vasarą pėdos nuo karščio neretai patinsta. Tos pačios basutės, kurios ryte atrodo tobulos, vakare gali virsti ankštais gnybtais.

Ir dar vienas įprotis, kurio laikausi jau seniai: batų nesiskolinu ir pati neskolinu. Kiekvieno pėda skirtinga – skiriasi plotis, keltis, net vaikščiojimo maniera. Be to, vis daugiau prekės ženklų siūlo modelius skirtingo pločio, tad pasirinkti tikrai yra iš ko.

Ar prisimenate kultines „romėniško“ stiliaus basutes? Atrodė įspūdingai, bet tiesa ta, kad dirželiai žiauriai įsirėždavo į kojas, o po valandos norėdavosi tik viena – jas nusiauti. Man šiuolaikinė ir itin pavykusi alternatyva – „Teva“ modelis „Voya Infinity“. Žiūrint į jas iškart prisimenu laisvą, neįpareigojantį Mary-Kate Olsen stilių – tą lengvą „atsainų“ derinimą, kuris vis tiek atrodo labai gerai.

Patogumo paslaptis paprasta: vietoje kietų dirželių čia naudojamos elastingos, minkštos virvelės, kurios nespaudžia pėdos. Padas pagamintas iš specialios putos, kuri tarsi prisitaiko prie pėdos formos. O jei norisi masyvesnio varianto, „Teva“ turi ir kitų vasaros klasikų – pavyzdžiui, „Original Universal“ ar „Hurricane“. Su jomis galima peršokti visą festivalį ir net pamiršti, kad avite batus.

Dar vienas prisipažinimas: anksčiau apie „Birkenstock“ galvojau tik kaip apie poliklinikos koridoriaus atributą. Ortopedinės šlepetės, kurios, mano galva, su mada neturi nieko bendro. Buvau tikra, kad niekada jų neavėsiu. Tačiau šis prekės ženklas puikiai pakeitė savo įvaizdį, ir staiga jos atsirado visur – socialiniuose tinkluose, prie suknelių, džinsų, šortų.

Galiausiai ir aš pasidaviau: nuėjau į parduotuvę, pasimatavau ir „prapuoliau“. Jų fenomenas – anatomiškai suformuotas, kamštinis vidpadis: pėda tarsi „įkrenta“ į jam skirtą vietą ir pailsi. Dabar vasaros be jų jau nebeįsivaizduoju.

Ne visada norisi atvirų pirštų, tiesa? Kartais reikia universalių batų: į sporto salę, į biurą, greitam pasivaikščiojimui su šunimi ar kelionei, kai per dieną nueinate po 20 tūkst. žingsnių. Nors šiek tiek gėda prisipažinti, pirmuosius „Skechers“ sportbačius nusipirkau vien todėl, kad užkliuvo reklama su Joanna Krupa. Pagalvojau: „Gerai, pažiūrėsiu, dėl ko tiek kalbų.“

Ir tai tapo metų atradimu. Jie lengvi, apgaubia pėdą tarsi kojinė, o padas taip gerai amortizuoja smūgius į kietą šaligatvį, kad vakare nei nugara, nei sąnariai neprašo pasigailėjimo.

O jei reikia tikrai konkretaus pasirinkimo – profesionalių batų bėgimui, žygiams kalnuose ar savaitgalio išvykoms į mišką – atsakymas dažnai vienas: „Salomon“. Jie puikiai stabilizuoja čiurną, turi gerą sukibimą ir padeda apsaugoti pėdą nuo traumų.

Smagiausia tai, kad jie tinka ne tik sportui. Šiuos batus lengva priderinti ir kasdienai – pavyzdžiui, prie satininio sijono ar trumpų šortų. Populiarėjantis trendas, kai kalnams skirta funkcinė apranga ir avalynė dėvima mieste, net turi pavadinimą – gorpcore.

Man labiausiai įsiminęs modelis – „Salomon“ „XT-6 GTX“. Pirmąkart pamačiusi jį „Instagram“ pas Hailey Bieber, tiesiog negalėjau atitraukti akių.

Neseniai Varšuvoje įvyko amerikietiško filmo „Zabawa w pochowanego 2“ premjera. Renginyje pasirodė nemažai Lenkijos pramogų pasaulio veidų, o daugiausia fotografų dėmesio sulaukė aktorė Alżbeta Lenska. Jos pasirinkta stilizacija išsiskyrė ne tik drąsiu raštu, bet ir puikiai atitiko šio sezono tendencijas – tokia suknelė laikoma itin madingu pasirinkimu tiek pavasariui, tiek rudeniui.

Balandžio 9 dieną surengta antrosios amerikietiško trilerio „Zabawa w pochowanego“ dalies peržiūra prieš oficialią premjerą. Žinia apie tęsinį sužadino didelį žiūrovų susidomėjimą – pirmoji dalis buvo palankiai įvertinta kritikų, todėl filmo gerbėjai naujos istorijos laukė su nekantrumu.

Ketvirtadienį Varšuvoje vykusiame renginyje pasirodė aktoriai ir vieši asmenys, tarp jų – Julia Chatys, Antek Smykiewicz, Helena Norowicz, Michalina Sosna ir Alżbeta Lenska. Pastaroji pasirinko įvaizdį, kuris ne tik atitiko aktualias mados kryptis, bet ir dera prie vakaro nuotaikos.

Alżbeta Lenska dažniausiai renkasi moteriškas, elegancijos prieskoniu papildytas stilizacijas, tačiau kartu vertina laisvumą, patogumą ir drąsesnius akcentus. Šį kartą ji suderino paprastą siluetą su išraiškingu raštu: vilkėjo ilgą, prie figūros prigludusią juodą suknelę, dekoruotą gėlių motyvais – raudonomis aguonomis.

Įvaizdį ji papildė juoda odine striuke ir aulinukais, kurie suteikė visam deriniui šiek tiek rokeriško charakterio. Makiaže aktorė pasirinko ryškesnį akcentą – raudoną lūpdažį, kuris harmoningai susišaukė su suknelės raštu.

Gėlių motyvai suknelėse, sijonuose ar palaidinėse 2026 metais laikomi vienu madingiausių pasirinkimų. Aguonos pastebimos tiek garsiausių dizainerių kolekcijose, tiek masinės prekybos parduotuvėse. Tokie drabužiai tinka įvairioms progoms: nuo vakarinių išėjimų iki kasdienės aprangos darbui ar susitikimams su draugais.