CP v2

Category: Kultūra

  • Topmodelių treniruočių paslaptys: boksas, HIIT ir joga – kas iš tiesų formuoja figūrą?

    Topmodelių treniruočių paslaptys: boksas, HIIT ir joga – kas iš tiesų formuoja figūrą?

    Kas vienija topmodelių rutiną

    Candice Swanepoel, Romee Strijd ir Bella Hadid viešai pasakoja, kad jų kūno formos nėra vien genetikos rezultatas. Šalia darbo grafiko jos nuosekliai derina kardio, jėgos pratimus ir mobilumą, kad išlaikytų ištvermę, raumenų tonusą ir laikyseną.

    Treneriai ir sporto medicinos specialistai pabrėžia, kad veiksmingiausia yra įvairovė: kai treniruotėse keičiasi intensyvumas ir krūvio tipas, mažėja pervargimo rizika ir lengviau išlaikyti stabilų progresą. Tai ypač aktualu žmonėms, kurių darbas susijęs su ilgomis kelionėmis ir nereguliariu režimu.

    Candice Swanepoel: bėgimas ir boksas

    Candice Swanepoel dažniausiai treniruojasi apie tris kartus per savaitę, o prieš svarbius filmavimus ar pasirodymus krūvį didina. Jos rutina remiasi kardio ir pasipriešinimo pratimų deriniu, o dažnas pasirinkimas yra bėgimas.

    Modelis, kurį ji dažnai mini, yra boksas kaip intensyvus kardio ir viršutinės kūno dalies tonuso treniruotė. Tam ji pasitelkia ir paprastesnes priemones, tokias kaip pasipriešinimo gumos ar lengvi svarmenys, o atsistatymui renkasi jogą.

    Romee Strijd: trumpas kardio kasdien

    Romee Strijd akcentuoja reguliarumą ir trumpas, bet dažnas treniruotes. Ji pasakoja, kad dieną neretai pradeda maždaug 15 minučių kardio, pavyzdžiui, lengvu bėgimu ar greitu ėjimu.

    Jos programoje daug dėmesio skiriama pilvo presui, statiniams pratimams ir sėdmenų raumenų aktyvinimui. Tokia struktūra atitinka šiuolaikinę tendenciją rinktis trumpesnes, bet nuoseklias treniruotes, kurios lengviau įsitvirtina kasdienybėje.

    Bella Hadid: HIIT ir jėgos pratimai

    Bella Hadid dažnai mini didelio intensyvumo intervalines treniruotes, boksą ir jėgos pratimus. Tokie deriniai paprastai padeda palaikyti aukštą širdies ir kraujagyslių sistemos pajėgumą bei stiprinti raumenis, todėl kūnas atrodo tvirtas, o ne tiesiog liesas.

    Ji taip pat renkasi pratimus su savo kūno svoriu, hanteliais ar pasipriešinimo gumomis ir pabrėžia tempimo svarbą po treniruotės. Papildomu sportu jos gyvenime išlieka ir jojimas, kuris lavina balansą, kojų jėgą ir laikyseną.

    Ką verta perimti kasdienai

    Šių trijų modelių rutinos rodo vieną aiškią taisyklę: geriausią efektą duoda derinys, o ne vienas stebuklingas pratimas. Kardio padeda ištvermei ir energijai, jėgos pratimai formuoja raumenų tonusą, o mobilumas ir tempimas mažina traumų riziką.

    Norint pradėti, dažniausiai pakanka 2–4 treniruočių per savaitę ir aiškaus plano, kuris apimtų bent vieną jėgos treniruotę bei vieną vidutinio intensyvumo kardio sesiją. Krūvį rekomenduojama didinti palaipsniui, ypač jei pasirenkamas HIIT ar boksas.

  • Itališkas manikiūras užkariavo vasarą: paprastas triukas vizualiai pailgina nagus

    Itališkas manikiūras užkariavo vasarą: paprastas triukas vizualiai pailgina nagus

    Itališkas manikiūras pastaruoju metu vėl atsidūrė dėmesio centre, nes siūlo tai, ko dažnai ieškoma kasdienėje grožio rutinoje: tvarkingą vaizdą be sudėtingų dizainų ir optiškai dailesnes rankas. Šis stilius dažnai vadinamas alternatyva klasikiniam prancūziškam manikiūrui, tačiau jo efektas kuriamas visai kitu principu.

    Esminė itališko manikiūro idėja – nago plokštelę nudažyti taip, kad ji atrodytų siauresnė, o todėl ir ilgesnė. Triukas paprastas: lakuojant paliekamas labai siauras nepadengtas tarpelis abiejose nago pusėse, prie šoninių volelių. Iš toliau toks „rėmelis“ beveik nepastebimas, bet vizualiai pailgina nagus ir subtiliai „ištempia“ rankos siluetą.

    Šis manikiūras ypač tinka trumpiems, kvadratinės ar švelniai suapvalintos formos nagams, kai norisi elegantiško rezultato be priauginimo. Dažniausiai siūloma rinktis ryškesnius, sodrius atspalvius, pavyzdžiui, raudoną ar tamsiai žalią, nes jie geriau pabrėžia kontrastą ir suteikia stipresnį optinį efektą.

    Kad rezultatas būtų estetiškas, svarbi ir nago bei odelių būklė. Vasarą nagams ir odai kenkia smėlis, druska, chloruotas vanduo, todėl verta nuosekliai drėkinti odeles ir nago plokštelę. Paprasta rutina, pavyzdžiui, vazelinas arba alyvuogių aliejus, švelniai įmasažuotas kasdien, gali padėti sumažinti išsausėjimą ir lūžinėjimą.

    Jei renkatės tamsų laką, pravartu pirmiausia naudoti bazinį sluoksnį, artimą natūraliam nago atspalviui, kad sumažėtų dėmėjimosi rizika ir spalva pasidengtų tolygiau. O užbaigimui tinka viršutinis sluoksnis, suteikiantis blizgesio ir prailginantis manikiūro patvarumą. Su šviesesniais atspalviais, tokiais kaip pudrinė rožinė ar smėlinė, dažnai pakanka įprastos bazės ir viršutinio sluoksnio.

    Itališkas manikiūras išpopuliarėjo socialiniuose tinkluose, ypač „TikTok“, kur trumpi vaizdo įrašai greitai išplatino techniką kaip lengvai atkartojamą namuose. Būtent tai ir išlieka jo stiprybe: minimalios priemonės, aiški technika ir tvarkingas, šiuolaikiškas rezultatas, tinkantis tiek atostogoms, tiek darbui biure.

  • „Gliukozės deivė“ atskleidė triuką: 7–10 min. pratimas, galintis greitai mažinti cukrų

    „Gliukozės deivė“ atskleidė triuką: 7–10 min. pratimas, galintis greitai mažinti cukrų

    Kas sukelia staigius gliukozės šuolius?

    Šiuolaikinėje mityboje gausu greitai pasisavinamų angliavandenių, kurie staigiai pakelia gliukozės kiekį kraujyje ir priverčia kasą išskirti daugiau insulino. Didžiausia rizika kyla tada, kai saldūs ar baltų miltų produktai valgomi tuščiu skrandžiu, pavyzdžiui, pusryčiams.

    Tokiu atveju cukrūs į kraujotaką patenka greitai, o energijos pakilimą netrukus keičia staigus kritimas, mieguistumas ir naujas alkio jausmas. Ilgainiui dažni gliukozės šuoliai siejami su didesne atsparumo insulinui ir 2 tipo diabeto rizika, taip pat su svorio augimu.

    Maistas ir valgymo tvarka gali keisti rezultatą

    Paprastas principas, kurį pabrėžia mitybos specialistai ir metabolinės sveikatos tyrimai, yra balansuotas valgymas, kai viename patiekale dera skaidulos, baltymai ir riebalai. Tokia sudėtis lėtina angliavandenių pasisavinimą ir švelnina gliukozės kreivę po valgio.

    Populiarumo sulaukusi prancūzų biochemikė Jessie Inchauspé, žinoma kaip „gliukozės deivė“ ir knygos „Gliukozės revoliucija“ autorė, siūlo dėmesį skirti ir valgymo eiliškumui. Jos idėja paprasta: pirmiausia valgyti daržoves, tuomet baltymus ir riebalus, o angliavandenių dalį palikti pabaigai.

    Ji taip pat ragina saldumynų nevalgyti atskirai, o jei jų norisi, rinktis kaip deserto dalį po pagrindinio valgio. Tokiu būdu, net ir suvalgius kažką saldaus, gliukozės šuolis dažnai būna mažesnis, nei užkandžiaujant vien tik cukrumi.

    7–10 minučių judesys po valgio

    Dar vienas patarimas, kuris dažnai minimas kalbant apie gliukozės kontrolę, yra trumpas, lengvai įgyvendinamas judėjimas po valgymo. Po valgio dirbantys raumenys aktyviau naudoja gliukozę, todėl gliukozės pikas gali būti mažesnis, o savijauta stabilesnė.

    Jessie Inchauspé akcentuoja blauzdos raumens aktyvinimą ir siūlo paprastą pratimą: lėtai kilti ant pirštų ir vėl leistis žemyn, kartojant kelias minutes. Tokia veikla nereikalauja specialios įrangos ar sportinės formos, o svarbiausia yra reguliarumas ir nuoseklus tempas.

    Viešojoje erdvėje ji mini, kad 7–10 minučių toks pratimas gali pastebimai sumažinti gliukozės rodmenis, tačiau individualus efektas priklauso nuo žmogaus sveikatos būklės, suvalgyto maisto, jautrumo insulinui ir bendro fizinio aktyvumo. Sergantiems diabetu ar vartojantiems gliukozę mažinančius vaistus saugiausia pokyčius aptarti su gydytoju, ypač jei pasitaiko hipoglikemijos epizodų.

    „Nėra vieno stebuklingo triuko, kuris pakeistų mitybą, miegą ir judėjimą, tačiau mažesni gliukozės šuoliai dažnai prasideda nuo elementarių įpročių“, – sako Jessie Inchauspé.

  • Ši brangi prieskoninė žolelė gali mažinti stresą ir nuovargį: pakanka labai mažai

    Ši brangi prieskoninė žolelė gali mažinti stresą ir nuovargį: pakanka labai mažai

    Kodėl šafranas toks brangus?

    Šafranas laikomas vienu prabangiausių prieskonių pasaulyje, o jo kaina susijusi pirmiausia su itin sudėtingu išgavimu. Prieskonis gaunamas iš krokų (Crocus sativus) purkų, o derlius renkamas rankomis per trumpą žydėjimo laikotarpį.

    Norint gauti vos kelis gramus džiovinto šafrano, prireikia labai didelio kiekio žiedų, todėl galutinis produktas tampa reta ir brangiai kainuojančia žaliava. Dėl to šafranas dažnai perkamas mažais kiekiais, o rinkoje ypač svarbi kilmė ir kokybė.

    Ką rodo naujausi tyrimai?

    Pastaraisiais metais šafranas vis dažniau minimas ne tik kulinarijoje, bet ir mitybos papildų sudėtyje. Mokslinėje literatūroje daugiausia dėmesio skiriama jo bioaktyvioms medžiagoms, tokioms kaip krocinas ir safranalis, bei antioksidaciniam poveikiui.

    Tyrimų apžvalgos rodo, kad šafranas kai kuriems žmonėms gali padėti mažinti įtampą, nerimo simptomus ir nuotaikos svyravimus. Manoma, kad šis poveikis gali būti susijęs su neurotransmiterių, įskaitant serotoniną ir dopaminą, veiklos reguliavimu.

    „Šafranas nėra gydymo pakaitalas, tačiau daliai žmonių gali tapti papildoma pagalba, kai vargina įtampa ir nuovargis“, – teigia mitybos ir visuomenės sveikatos specialistai, vertinantys naujausias publikacijas apie augalinių medžiagų poveikį savijautai.

    Kur dar gali būti naudos?

    Be galimo poveikio emocinei savijautai, šafranas siejamas su antioksidacine apsauga, kuri svarbi ląstelių apsaugai nuo oksidacinio streso. Oksidacinis stresas dažnai minimas kaip vienas veiksnių, susijusių su spartesniu senėjimu ir didesne lėtinių ligų rizika.

    Kai kurie tyrimai taip pat nagrinėja šafrano sąsajas su atmintimi, dėmesio koncentracija ir neurodegeneracinių procesų lėtėjimu, tačiau šioje srityje dar trūksta didelių, ilgalaikių klinikinių tyrimų. Dėl šios priežasties mokslininkai pabrėžia, kad išvados turi būti vertinamos atsargiai.

    Šafranas taip pat tiriamas dėl galimos įtakos širdies ir kraujagyslių sistemai, įskaitant cholesterolio rodiklius, kraujospūdį ir jautrumą insulinui. Visgi poveikis priklauso nuo žmogaus būklės, mitybos, gyvenimo būdo ir vartojamo kiekio.

    Ką svarbu žinoti vartojant?

    Šafranas paprastai vartojamas labai mažais kiekiais, todėl virtuvėje jo dažniausiai pakanka žiupsnelio. Didesnės dozės, ypač papildų forma, turėtų būti vertinamos atsakingai, nes augalinės veikliosios medžiagos gali netikti visiems.

    Jei vartojate receptinius vaistus, esate nėščia, žindote ar turite lėtinių ligų, prieš renkantis šafrano papildus rekomenduojama pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Taip pat verta rinktis patikimų gamintojų produktus ir vengti abejotinos kilmės šafrano, nes rinkoje pasitaiko klastočių.

  • Nuovargis ir prasta nuotaika? Dažnai trūksta šių B grupės vitaminų – kaip papildyti

    Nuovargis ir prasta nuotaika? Dažnai trūksta šių B grupės vitaminų – kaip papildyti

    B grupės vitaminai, kuriuos dažnai pamirštame

    Nuolatinis nuovargis, prastesnė nuotaika ar sunkiau susikaupti gali signalizuoti ne tik pervargimą, bet ir B grupės vitaminų stoką. Nors dažnai kalbame apie vitaminą D ar C, B grupės vitaminai yra tiesiogiai susiję su energijos apykaita ir nervų sistemos veikla.

    B grupę sudaro keli skirtingi vitaminai: B1, B2, B3, B5, B6, B7, B9 ir B12. Jie padeda organizmui paversti maistą energija, prisideda prie normalaus nervų sistemos darbo ir dalyvauja kraujodaros procesuose.

    Kaip pasireiškia trūkumas?

    Simptomai gali skirtis priklausomai nuo to, kurio B vitamino trūksta, tačiau dažniausiai žmonės pastebi lėtinį nuovargį, dirglumą, nuotaikų svyravimus ir prastesnę koncentraciją. Kai kuriems pasireiškia galūnių dilgčiojimas ar tirpimas, raumenų silpnumas.

    Dažnai minimi ir išoriniai požymiai: pablogėjusi odos būklė, plaukų slinkimas, lūžinėjantys nagai, dažnesnės infekcijos. Ilgiau užsitęsusi stoka gali turėti ryškesnių padarinių, todėl į besikartojančius simptomus verta žiūrėti rimtai.

    Kas patenka į rizikos grupę?

    Viena dažniausių priežasčių yra nevisavertė mityba, ypač jei racione trūksta baltymų ir įvairių produktų. Didesnę riziką patiria žmonės, kurie riboja gyvūninės kilmės produktus, nes dalis B grupės vitaminų gausiau aptinkami mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose ir pieno produktuose.

    Ypatingas dėmesys skiriamas vitaminui B12, nes jis natūraliai praktiškai neaptinkamas augaliniame maiste. Dėl to veganams ir daliai vegetarų rekomenduojama reguliariai tikrintis rodiklius ir, prireikus, B12 papildyti maisto papildais, pasitarus su gydytoju ar vaistininku.

    Stoką taip pat gali skatinti kai kurios virškinamojo trakto ligos ir sutrikimai, dėl kurių prastėja įsisavinimas. Prie rizikos veiksnių priskiriamas ir gausesnis alkoholio vartojimas, o taip pat tam tikri vaistai, galintys daryti įtaką vitaminų pasisavinimui.

    Kaip saugiai papildyti B grupės vitaminus?

    Lengvesnius trūkumus dažniausiai galima koreguoti mityba, kai kasdienėje lėkštėje atsiranda daugiau viso grūdo produktų, ankštinių, riešutų, sėklų ir žalialapių daržovių. Gyvūninės kilmės produktus vartojantiems žmonėms svarbūs ir kiaušiniai, pieno produktai, žuvis bei mėsa.

    Jei simptomai užsitęsia arba priklausote rizikos grupei, patikimiausias kelias yra kraujo tyrimai ir individualus planas su sveikatos priežiūros specialistu. Savarankiškai vartojant dideles dozes galima praleisti tikrąją negalavimo priežastį, o kai kuriais atvejais net ir pakenkti, todėl saugiausia remtis diagnostika.

    Subalansuota mityba, pakankamas miegas ir streso valdymas išlieka pagrindas, o papildai dažniausiai yra pagalbinė priemonė. Atsižvelgiant į naujausias mitybos tendencijas, vis daugiau žmonių renkasi augalinę mitybą, tad B12 ir bendras B grupės vitaminų stebėjimas tampa ypač aktualus.

  • Ilgiausiai žydinti balkono gėlė: mažai kas žino sanvitaliją, bet ji nustelbia pelargonijas

    Ilgiausiai žydinti balkono gėlė: mažai kas žino sanvitaliją, bet ji nustelbia pelargonijas

    Jei ieškote balkono augalo, kuris žydėtų kuo ilgiau ir ryškiai, verta atkreipti dėmesį į sanvitaliją. Tai vienmetė, nedidelė, bet itin gausiai žydinti gėlė, kurios žiedai primena miniatiūrines saulėgrąžas. Tinkamai prižiūrima ji džiugina nuo vasaros pradžios iki pirmųjų rudeninių atvėsimų.

    Sanvitalija (Sanvitalia procumbens) auga pažeme ir dažnai gražiai svyra per vazono ar lovelio kraštą. Dėl šios savybės ji ypač tinka balkonų loveliams, pakabinamiems vazonams ir kompozicijoms, kur norisi tankaus, vientiso žydinčio kilimo. Augalas neaukštas, bet greitai užpildo erdvę ir sukuria įspūdingą geltonų žiedų masę.

    Didžiausias sanvitalijos privalumas yra žydėjimo intensyvumas: ji nuolat krauna naujus pumpurus, todėl vaizdas nesibaigia po vienos bangos. Žiedai nedideli, dažniausiai geltoni ar oranžiškai geltoni, su tamsesniu viduriuku, todėl iš toliau atrodo lyg smulkios saulėgrąžos. Būtent dėl gausos ji neretai atrodo ryškiau už įprastus balkonų favoritus.

    Norint maksimalaus žydėjimo, sanvitalijai svarbiausia saulė. Kuo daugiau šviesos, tuo augalas kompaktiškesnis, o žiedų būna daugiau; pusiau pavėsyje ji taip pat augs, tačiau dažniau ištįsta ir žydi kukliau. Geriausiai tinka pietinė, vakarinė arba labai šviesi rytinė balkono pusė.

    Laistymas turi būti reguliarus, bet saikingas: sanvitalija nemėgsta nei visiško perdžiūvimo, nei užmirkusio, sunkaus substrato. Praktinė taisyklė paprasta: laistyti tada, kai viršutinis žemės sluoksnis jau šiek tiek pradžiūvęs. Per karščius balkono loveliuose vandens gali prireikti ir kasdien, tačiau vazone būtinos drenažo skylės, kad vandens perteklius laisvai išbėgtų.

    Ilgą žydėjimą palaiko ir tręšimas, nes vazonuose maisto medžiagos išsenka greičiau nei grunte. Praėjus kelioms savaitėms po pasodinimo pravartu reguliariai, mažomis normomis tręšti trąšomis žydintiems augalams. Tai ypač svarbu, jei sanvitalija auginama mažame inde arba kartu su kitais augalais, konkuruojančiais dėl maisto.

    Dirvai sanvitalija nėra itin lepi, tačiau geriausiai jaučiasi lengvame, laidžiame substrate. Praktinis sprendimas yra balkono augalams skirta žemė, papildyta perlitu ar smulkiu žvyru, kad šaknys negautų stovinčios drėgmės. Po smarkaus lietaus tai tampa kritiška, nes ilgai užsilaikęs vanduo didina puvinių riziką.

    Šis augalas nėra atsparus šalnoms, todėl į balkoną jį saugiausia išnešti tik praėjus vėlyvų pavasarinių šalnų rizikai. Vėsesnėmis naktimis jauni daigai gali nukentėti, tad prireikus juos verta laikinai priglausti arčiau sienos arba pernešti į labiau apsaugotą vietą. Vasarą sanvitalija gerai ištveria karštį, jei tik nepritrūksta drėgmės.

    Sanvitalija ypač pasiteisina ten, kur kiti augalai saulėje greitai praranda dekoratyvumą. Jei norite ilgam žydinčio, ryškaus ir lengvai prižiūrimo pasirinkimo loveliams ar pakabinamiems vazonams, ši mažiau žinoma gėlė gali tapti tikru balkono atradimu. Svarbiausia suteikti jai saulę, laidžią žemę ir pastovų, protingą laistymą.

  • Kada šaldyti braškes, kad žiemą jos būtų saldžios: viena klaida sugadina skonį

    Kada šaldyti braškes, kad žiemą jos būtų saldžios: viena klaida sugadina skonį

    Braškių sezonas įsibėgėja, todėl daugelis jų įsigyja daugiau ne tik desertams ar užkandžiams, bet ir šaldymui. Vis dėlto skonis po atšildymo priklauso ne vien nuo veislės ar cukraus kiekio, bet ir nuo to, kada bei kaip uogos paruošiamos šaldikliui.

    Specialistai pabrėžia, kad geriausiam rezultatui svarbiausia rinktis uogas pačiame sezono pike, kai jos būna natūraliai sunokusios, kvapnios ir tvirtos. Per anksti nuskintos ar pernokę, suminkštėję vaisiai po atšildymo dažniau virsta koše ir praranda dalį aromato.

    Koks laikas tinkamiausias?

    Praktiškai geriausia šaldyti tada, kai braškės būna saldžiausios ir mažiausiai nukentėjusios nuo transportavimo, dažniausiai sezono viduryje. Tuo metu paprastai lengviau rasti tvirtesnių, ryškaus kvapo uogų, kurios po atšildymo išlaiko daugiau skonio.

    Jei braškes perkate turguje ar tiesiai iš ūkininkų, verta rinktis tą pačią dieną skintas uogas. Ilgiau laikytos kambario temperatūroje ar kelis kartus perrinktos braškės greičiau leidžia sultis, o šaldant tai didina ledo kristalų susidarymą ir blogina tekstūrą.

    Kaip paruošti, kad nesukibtų?

    Prieš šaldymą braškes reikia greitai perrinkti, pašalinti pažeistas, o tada švelniai nusausinti. Perteklinė drėgmė ant uogų paviršiaus virsta ledu, todėl atšildytos braškės atrodo vandeningesnės ir mažiau kvapnios.

    Patogus būdas, kad uogos nesuliptų, yra pirmiausia jas išdėlioti vienu sluoksniu ir trumpai pašaldyti atskirai, o tik tada suberti į sandarius maišelius ar dėžutes. Taip lengviau išsiimti tik tiek, kiek reikia kokteiliui, košei ar desertui.

    Kiek laiko saugu laikyti?

    Nors šaldiklis leidžia uogas laikyti ilgiau, geriausias skonis paprastai būna suvartojus per 4–5 mėnesius. Vėliau braškės gali prarasti aromatą, o net ir tinkamai laikant palaipsniui suprastėja jų tekstūra.

    Norint išlaikyti kokybę, svarbu sandariai uždaryti pakuotę ir saugoti nuo kvapų iš kitų produktų. Taip pat verta vengti pakartotinio atšildymo ir užšaldymo, nes tai labiausiai gadina tiek skonį, tiek uogų išvaizdą.

  • Makronas Paryžiuje atidarė Kipro parodas: „Luvras“ pirmąkart rodo 16 salos senienų

    Makronas Paryžiuje atidarė Kipro parodas: „Luvras“ pirmąkart rodo 16 salos senienų

    Kipro paveldas Paryžiaus centre

    Paryžiuje atidarytos dvi didelės parodos, skirtos Kipro kultūriniam paveldui ir istoriniams ryšiams su Prancūzija bei Europa. Atidaryme dalyvavo Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Kipro prezidentas Nikosas Christodoulides.

    Parodos siejamos su Kipro pirmininkavimu Europos Sąjungos Tarybai ir šiai progai parengta kultūros programa. Organizatoriai akcentuoja, kad tokie projektai tampa ir „minkštosios galios“ įrankiu, leidžiančiu šaliai išryškinti savo tapatybę bei vietą Europos istorijoje.

    „Luvras“ pirmąkart priėmė Kipro senienas

    Pirmoji paroda vyksta „Luvre“ ir išskirtinė tuo, kad muziejus pirmą kartą eksponuoja 16 Kipro antikinių radinių, perduotų Kipro kultūros institucijų. Ekspozicija pristato salos vaidmenį kaip prekybos ir kultūrinių mainų mazgą Viduržemio jūros regione.

    Kuratoriai pasakojimą dėlioja per daiktus, siejamus su chalkolito ir bronzos amžiumi, kai Kipras dėl geografijos ir žaliavų tapo svarbia jungtimi tarp Rytų ir Vakarų. Paroda lankytojų laukia iki 2026 metų birželio 22 dienos.

    Nacionalinėje bibliotekoje – Kipras per prancūzų žvilgsnį

    Antroji paroda rengiama Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje ir veiks iki 2026 metų birželio 14 dienos. Joje Kipras pristatomas per įvairius istorinius šaltinius: nuo grafikos ir kelionių liudijimų iki religinių meno kūrinių.

    Ekspozicijoje rodomi dailininko Louis-François Cassas graviūrų ciklai, sukurti po jo kelionės į salą 1785 metais, taip pat XVII–XVIII amžių ikonos, paskolintos iš Kipro kultūros fondų ir Nikosijos Panagia Faneromeni bažnyčios. Rengėjai pabrėžia, kad Bizantijos ir ortodoksų tradicija yra vienas kertinių Kipro tapatybės sluoksnių.

    Tokios parodos Paryžiuje pratęsia pastaraisiais metais ryškėjančią tendenciją, kai didžiosios Europos institucijos daugiau dėmesio skiria Viduržemio jūros regiono istorijoms ir kultūrų sankirtoms. Kipro atvejis ypač parankus, nes salos paveldas leidžia vienoje erdvėje kalbėti ir apie senąsias civilizacijas, ir apie šiuolaikinę Europos politinę darbotvarkę.

  • Italijos Maremoje nyksta butterių amatas: kaip raiteliai Canale Monterano gaivina Riarto tradiciją

    Italijos Maremoje nyksta butterių amatas: kaip raiteliai Canale Monterano gaivina Riarto tradiciją

    Canale Monterano apylinkėse, tarp Lacijaus ir Toskanos, dar galima pamatyti vaizdą, labiau primenantį vesterną nei šiuolaikinę Europą: raitelį, kuris per ganyklas prižiūri galvijus. Čia jis vadinamas butteru, o jo darbas – ne romantika, o ilgaamžė regiono tapatybės dalis, gimusi iš plačių atvirų ganyklų ir gyvulininkystės tradicijų.

    Skirtingai nei JAV kaubojai, kurių įvaizdis susiformavo palyginti neseniai, butterių amatas siejamas su daug senesniais Viduržemio jūros regiono gyvulininkystės papročiais. Vietos bendruomenės jį neretai aiškina kaip itin seną paveldą, o Canale Monterano butterių asociacija „Associazione Butteri di Canale Monterano“ stengiasi šias praktikas išlaikyti gyvas.

    Kas yra butteriai šiandien?

    Butterių pavadinimas kildinamas iš graikiško žodžio, siejamo su galvijų varymu, o pats darbas šimtmečius buvo būtinas ekstensyvioje galvijininkystėje. Lacijaus Maremoje galvijai didelę metų dalį laikomi atvirose ganyklose, todėl bandą suvaldyti padeda raitelių įgūdžiai ir vadinamoji darbinė jojimo technika, pritaikyta darbui su gyvuliais.

    Technologijoms keičiant ūkius, butterių amatas daug kur traukėsi: dalį funkcijų perėmė transportas, modernios fermų valdymo praktikos ir gyvulių identifikavimo priemonės. Vis dėlto Canale Monterano aplinkoje jis išliko kaip realus darbas ir kartu kaip kultūrinis ženklas, kurį palaiko šeimų tradicijos ir vietos bendruomenės pasirinkimas neišsižadėti savo šaknų.

    Rinaldo Camilletti, ūkininkas ir butteras, šį tęstinumą aiškina paprastai: amatas jo aplinkoje perduotas per šeimą, todėl nuo jo nebuvo nusigręžta net tada, kai tai nebebuvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis.

    „Norėdami išsaugoti atmintį ir tradiciją, jos neatsisakėme, net jei tai darėme tik savo mastu“, – sakė Rinaldo Camilletti.

    Jaunesnė karta butterio vaidmenį apibrėžia kitaip: mažiau kaip vien gyvulių varymą ir labiau kaip nuolatinį darbą šalia bandos, kuri auga toje pačioje teritorijoje. Veterinarė Marta Papa, priklausanti butterių bendruomenei, pabrėžia, kad šioje aplinkoje svarbiausia yra kasdienė priežiūra ir ryšys su gyvuliais, o ne vien demonstratyvūs manevrai.

    „Tai ne tik gyvulių varymas, o darbas greta jų: mūsų arkliai ir karvės gimė ir užaugo čia“, – sakė Marta Papa.

    Kaip pasikeitė darbas ir papročiai

    Anksčiau butteriai turėjo sutelkti bandą, atskirti ir nujunkyti veršelius, parvaryti galvijus į aptvarus, o didelę dienos dalį praleisdavo ant žirgo. Šalia raitelių dirbdavo ir dresuoti šunys, ypač kalvotose vietovėse, kur gyvulius sugrąžinti į kelią būdavo sunkiau.

    Vienas ryškiausių istorinių elementų buvo bandos žymėjimas karštu geležiu, kuris turėjo praktinę paskirtį laikais, kai nebuvo ausų žymeklių ar kitų šiuolaikinių identifikavimo priemonių. Vietos pasakojimuose tai apibūdinama ir kaip bendruomeninis įvykis, suburiantis ūkius bei raitelius, tačiau ši praktika ilgainiui buvo apribota teisės aktais.

    Pokyčiai palietė ir kasdienę logistiką: iki galvijų dabar dažnai vykstama ne vien žirgu, bet ir traktoriais ar kitomis ūkio transporto priemonėmis. Pasak pačių butterių, tai padarė ūkius efektyvesnius, tačiau kartu prisidėjo prie to, kad amatas daugeliui tapo šalutine veikla, o kai kurios smulkios kasdienės gyvulių priežiūros rutinos nunyko.

    Riarto šventė: tradicija su nauja forma

    Kad praeitis nevirstų vien muziejine istorija, kiekvienų metų gegužę Canale Monterano rengiama Riarto šventė. Ji primena laikus, kai prieš sezoninius bandų judėjimus raiteliai susitikdavo prekiauti, varžytis ir pasitikrinti įgūdžius, o bendruomenė tai laikydavo svarbia metų dalimi.

    Vienas labiausiai išskirtinių Riarto akcentų – komandinės rungtys, kuriose trys raiteliai turi sugauti veršelį naudodami ne standžią, o lanksčią virvę. Sugavus gyvulį, žymėjimas atkuriamas simboliškai, paprastai kreida, taip išlaikant tradicijos prasmę, bet atsisakant senųjų, šiandien nebetaikomų priemonių.

    Butterių pasakojimuose svarbi ir darbinio žirgo paruošimo tema: reikėdavo išmokyti žirgą reaguoti tik į vienoje rankoje laikomą pavadį, paliekant kitą ranką laisvą darbui su gyvuliais. Tai buvo būtina epochoje, kai mechaninio transporto nebuvo, o raitelis dažnai keliaudavo ir dirbdavo toli nuo namų.

    Šiandien butterių pasaulis balansuoja tarp tradicijos ir prisitaikymo. Vis dėlto Canale Monterano pavyzdys rodo, kad net nykstant amatui jis gali išlikti gyvas, jei bendruomenė randa būdą suderinti šiuolaikinį ūkį, gyvūnų gerovės normas ir pagarbią istorijos tąsą.

  • Vaiduokliškas 70 km greitkelis Vokietijoje: kodėl nacistų pradėtas projektas taip ir liko nebaigtas

    Vaiduokliškas 70 km greitkelis Vokietijoje: kodėl nacistų pradėtas projektas taip ir liko nebaigtas

    Vokietijoje iki šiol išlikęs maždaug 70 kilometrų ilgio nebaigtas greitkelio ruožas, dažnai vadinamas Route 46, laikomas ilgiausia oficialiai registruota apleista magistralės „griuvėsio“ atkarpa šalyje. Tai Trečiojo reicho laikais pradėtas infrastruktūros projektas, kurio statybos buvo sustabdytos prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir daugiau niekada neatnaujintos.

    Šis planuotas kelias turėjo jungti Bad Hersfeldą su Viurcburgu ir tapti šiaurės–pietų krypties arterijos dalimi per pietinę Riūno dalį ir Špesarto regioną. Tačiau maršrutas buvo parinktas ne vien pagal transporto logiką: didelę reikšmę turėjo to meto ideologija ir propagandinė ambicija paversti kelionę „vokiško kraštovaizdžio vitrinos“ patirtimi.

    Propaganda svarbiau už patogumą

    Trečiojo reicho „autobahnų“ politika neretai buvo pristatoma kaip modernizacijos ir progreso simbolis, nors realybėje kai kurie projektai labiau siekė reprezentacijos nei efektyvaus susisiekimo. Route 46 atveju buvo numatyta, kad vairuotojai pakeliui matys iš anksto parinktus „vaizdingus“ objektus, įskaitant istorinius griuvėsius, pavyzdžiui, Hamburgo pilies liekanas.

    Statybos prasidėjo 1937 metais, pasitelkiant tuo metu modernią techniką ir dideles darbininkų pajėgas. Išlikę inžineriniai fragmentai leidžia spręsti, kad buvo laikomasi tuometinių Reichsautobahn standartų, tačiau keliui taip ir nebuvo lemta tapti veikiančia magistrale.

    Kodėl statybos nebegrįžo

    1939 metų spalio 4 dieną darbai buvo sustabdyti, kai Vokietijos prioritetai galutinai persisvėrė į militarizaciją. Karo sąlygomis didieji civiliniai projektai prarado finansavimą ir žmogiškuosius išteklius, o nebaigti ruožai liko „įšaldyti“ ilgiems dešimtmečiams.

    Po 1945 metų statybų atnaujinti nebuvo nuspręsta ir dėl praktinių priežasčių: dalis trasos buvo per siaura, kai kur numatyti statūs įkalnės ir nuokalnės neatitiko pokario transporto planavimo krypties. Vietoje to Vokietijos šiaurės–pietų ašimi tapo A7 greitkelis, perėmęs strateginį srautą per Heseno ir šiaurinės Bavarijos teritorijas.

    Kas liko šiandien

    Iki šiol maršrute galima aptikti ryškių konstrukcinių elementų, tarp jų ir aukštą tilto atramą netoli Šionderfeldo, taip pat 1930-iesiems būdingus akmeninius skliautinius pralaidas ir natūralaus akmens tunelių portalus. Šie fragmentai tapo savotišku atviru technikos ir istorijos „muziejumi“, liudijančiu, kaip infrastruktūra buvo pasitelkiama politiniam pasakojimui.

    2003 metais šis nebaigtas ruožas įtrauktas į saugomų objektų sąrašus kaip kultūros paveldo vertybė. Dalis buvusios trasos šiandien yra įaugusi į kraštovaizdį, kai kur tapusi buveine augalijai ir gyvūnijai, o taip pat naudojama kaip pėsčiųjų maršrutas, papildytas informaciniais stendais apie projekto istoriją.